Administracinė byla Nr. eI-32-208/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04483-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija: 12.19; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Mefodijos Povilaitienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Dovidauskui ir atsakovės atstovo Vaidai Matulionei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10849 (toliau – Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).
Nurodo, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) pareiškėjui atsiuntė atsakovės 2015 m. liepos 28 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-26612 (toliau – Raštas) su priedais. VMI minėtą Raštą pareiškėjui siuntė per apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, nors laišką adresavo pareiškėjo adresu Klaipėdoje. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis. Dėl minėto Rašto 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-10906-561/2015 pareiškėjos skundą priėmė. Skundą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog pareiškėjas pasinaudojo savo teise apskųsti Raštą, jo skundas yra priimtas, o VMI, nesulaukusi Rašte nurodyto jo apskundimo termino pabaigos, pradėjo išieškojimą. Teigia, kad išieškojimas iš pareiškėjo negalėjo būti pradėtas, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas.
Patikslindamas skundą, pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjas niekada nebuvo Norvegijos karalystės rezidentu ir negavo jokių pajamų iš Norvegijos karalystėje įsteigtų ar jos teritorijoje veikiančių subjektų. Pareiškėjas 2010 m. dirbo UAB „Saprega“, paskui – UAB „Undoris“, kurios pareiškėją buvo komandiravusios laikiniems darbams į Norvegijos karalystę, tačiau dėl to pareiškėjas netapo Norvegijos karalystės rezidentu ir visą tą laiką pareiškėjas darbo teisiniais santykiais buvo susijęs tik su Lietuvos įmonėmis. Anot pareiškėjo, VMI pažeidė jo teises, nes nepareikalavo Norvegijos karalystės mokesčių administratoriaus pateikti įrodymų, kuriais remiantis paskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis. Teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo ir MAĮ nustatytų reikalavimų. Mano, kad šiuo atveju privalu vadovautis jai suformuotą apeliacinės instancijos teismo praktika analogiškoje byloje Nr. A-438-179-14 (2014 m. kovo 6 d. nutartis).
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad teisinio pagrindo skolai išieškoti nėra. Į Norvegijos Karalystę nesikreipė ir skolos neginčijo.
Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2015 m. liepos 7 d. gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) prašymą išieškoti iš pareiškėjo 17 079 Norvegijos kronų. Prie prašymo buvo pridėti dokumentai, patvirtinantys, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti, o skola išieškotina nuo 2015 m. birželio 22 d., kai pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas (išsiųstas 2015 m. birželio 8 d.) dėl įsiskolinimo, todėl buvo pradėtas vykdyti išieškojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarties (toliau – Sutartis) 28 straipsniu. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. VMI Raštu informavo pareiškėją apie minėtą Tarnybos prašymą, pareiškėjas taip pat informuotas, jog privalo per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę, kurios neįvykdžius bus pradėtas išieškojimas. Pabrėžė, kad prašoma išieškoti skola gali būti ginčijama vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Tarnybai. Atsakovė, vadovaudamasi Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymu VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodyta informacija apie mokestinę prievolę ir jos išieškojimą iš pareiškėjo. Atsakydami į pareiškėjo argumentus išsakytus patikslintame skunde, VMI teigia, kad mokestinės priemokos išieškojimas yra įtvirtintas MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI turėjo teisę priimti ginčijamą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Nesutinka su pareiškėju, kad VMI turėjo išsiaiškinti mokestinės prievolės kilmės, nes dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Norvegijos karalystės mokesčių administratorių.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur (17 079 Norvegijos kronų) sumą.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog VMI yra gautas 2015 m. liepos 7 d. Tarybos prašymas išieškoti iš V. D. 1901,25 Eur nesumokėtų mokesčių už 2010 m. Taryba patvirtina, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus. Rašte teigia, kad, vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio pagrindu, pareiškėjui neįvykdžius mokestinės prievolės, ji bus išieškoma pagal Norvegijos Karalystės prašymą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Tarnybai. Kartu su VMI Raštu pareiškėjui buvo išsiųsta minėto prašymo kopija bei prašymo grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopija (iš viso: 6 lapai). Skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 1 901,25 Eur (17 079 Norvegijos kronų) sumą, priimtas 2015 m. rugpjūčio 31 d.
Pagal MAĮ 28 straipsnio l dalį mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teikdamas pagalbą užsienio valstybių mokesčių administracijoms (kompetentingoms institucijoms), mokesčių administratorius dėl mokesčių mokėtojų ar trečiųjų asmenų turi tokias pat teises, kaip ir atlikdamas kitas jam priskirtas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, veikė kaip kompetentingas administravimo subjektas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Tarnyba į Lietuvos Respublikos centrinį mokesčių administratorių kreipdamasi su prašymu iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką, prie prašymo prijungtoje rašytinėje medžiagoje nurodė, jog pareiškėjas Norvegijos Karalystėje yra nesumokėjęs 17 079 Norvegijos kronų. Prašyme nurodyta, jog reikalavimas yra pagrįstas ir atitinka Norvegijos Karalystės įstatymų keliamus reikalavimus. Prie prašymo pridėti pareiškėjo įsiskolinimą patvirtinantys dokumentai, t. y. pranešimai apie mokesčių apskaičiavimą su prašymais sumokėti mokestinę skolą. Iš pareiškėjui pateikto Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo grafų atitikmenų vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba prašyme patvirtino, kad mokestinė pretenzija yra susijusi su Sutartyje nurodytais mokesčiais, taip pat patvirtino, kad mokestinės pretenzijos nebegalima užginčyti administracinės apeliacijos būdu (apeliacija teismams), kad jos neįmanoma toliau išieškoti Norvegijoje, o prašyme pateikta informacija yra teisinga. Minėtame vertime taip pat nurodyta, kad pareiškėjui buvo išsiųsti raštiški priminimai sumokėti mokestinę skolą 2015 m. birželio 8 d. Darytina išvada, kad pareiškėjas, prieš priimant skundžiamą Sprendimą, iš esmės turėjo ir galėjo suprasti, dėl ko jis yra priimtas bei žinomi konkretūs išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai.
Anot pareiškėjo, VMI pažeidė jo teises, nes nepareikalavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikti įrodymų, kuriais remiantis paskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis. Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą teisingai nurodo, jog Tarnyba išpildė teisines sąlygas prašymui pateikti, todėl centrinis mokesčių administratorius, priimdamas Tarnybos prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijoje buvo atlikti išieškant mokesčius ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijoje. Šiuo atveju VMI neprivalėjo rinkti jokių papildomų duomenų ar įrodymų, nes tokio reikalavimo Sutartyje nėra. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-303/2007). Taip pat sutiktina su atsakove, kad ji šiuo atveju nėra saistoma MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokesčių sumą. Dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo pareiškėjas pats turėtų kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pripažino, kad į Norvegijos Karalystę nesikreipė ir apskaičiuotų mokesčių neginčijo. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Norvegijos Karalystės mokesčių išieškojimo tarnybos sprendimas yra apskųstas ar panaikintas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šio sprendimo teisingumu. Tuo pačiu teismas sutinka su atsakovės išvada, kad pati Tarnyba, teikdama prašymą, nurodė, jog prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus, todėl pagrindo abejoti pateikto prašymo pagrįstumu nėra.
Pareiškėjas teigia, kad Raštą, kuriuo jis buvo įpareigotas per 30 dienų sumokėti Tarnybos prašomą sumą jis apskundęs teismui, todėl skundžiamas Sprendimas išieškoti lėšas negalėjo būti priimtas. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjo skundas dėl Rašto yra priimtas nagrinėti – byla išnagrinėta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1760-442/2017, spręsdamas šio Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, konstatavo, jog šis Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukelti, nes yra tik tarpinis (negalutinis) dokumentas, kuris negali būti ginčo administraciniam teisme objektu. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog minėtas Raštas yra galiojantis, jam nėra pritaikyti jokie ribojimai (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsakovė pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą išieškoti iš pareiškėjo skolą pagal Tarnybos prašymą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju VMI pareiškėjui Raštas, surašytas 2015 m. liepos 28 d., o ginčijamas VMI Sprendimas, kaip minėta, buvo priimtas vėliau, t. y. 2015 m. rugpjūčio 31 d., taigi pareiškėjui buvo suteikta galimybė, gavus Raštą, išdėstyti VMI savo poziciją analizuojamais klausimais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, gavęs minėtą Raštą, būtų pateikęs VMI savo poziciją. Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad teismas šioje situacijoje turėtų nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A438-179/2014. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad pareiškėjo nurodyta nutartis buvo priimta byloje iš esmės panašioje į nagrinėjamą bylą, tačiau tik taikytinos teisės aspektu. Pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės nėra panašios, nes pareiškėjo nurodytoje byloje asmuo neturėjo galimybės iki sprendimo priėmimo žinoti su sprendimo priėmimu susijusių reikšmingų aplinkybių, neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo žinojo apie išieškotinų mokesčių kilmę, t. y. kad išieškomą sumą sudaro Norvegijos Karalystei pareiškėjo nesumokėtas pajamų mokestis ir delspinigiai. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas, gavęs dokumentus iš Norvegijos Karalystės, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nors pareiškėjo sūnus M. D., jį atstovaujantis šiame ginče, yra advokatas, kaip pats patvirtino teismo posėdžio metu, gerai išmanantis mokesčių teisę. Įvertinus tai, kas pasakyta, pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių tinkamai ir laiku išdėstyti savo nesutikimą dėl Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus paskaičiuotų mokesčių tiek gavus dokumentus iš Norvegijos Karalystės, tiek gavus VMI Raštą.
Pareiškėjas teigia, kad jis visus įrodymus pateikė ir savo poziciją, kodėl nesutinka su mokestine prievole, išdėstė administracinėje byloje Nr. eI-4085-561/2016, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemoje „Liteko“ teismui peržiūrėjus visą administracinės bylos Nr. eI-4085-561/2016 medžiagą (byla yra elektroninė), nenustatyta, kad joje būtų pateikti papildomi įrodymai (duomenys), kurių nebūtų šioje nagrinėjamoje byloje.
Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad VMI veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, išsiųsdama pareiškėjui pranešimą dėl mokesčių sumokėjimo ir priimdama skundžiamą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamiems reikalavimams, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, teisės aktų nepažeidė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti pagrindo nėra.
Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo V. D. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Mefodija Povilaitienė
Liudmila Zaborovska
Donatas Vansevičius