Administracinė byla Nr. A-355-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03114-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.5; 12.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos Jonaičiai ir ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos Jonaičiai ir ko skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, atsakovas) 2014 m. gegužės 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (4.65)-FR0706-5066 (toliau – ir Nurodymas) mažajai bendrijai (toliau – ir MB) Jonaičiai ir ko (toliau – ir pareiškėjas) nurodė paruošti iki 2014 m. birželio 3 d. 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio pareiškėjo „pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje“.

Nesutikdamas su minėtu Nurodymu, pareiškėjas 2014 m. birželio 13 d. su skundu (b. 1. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jį panaikinti.

Skunde paaiškino, kad pacientų kortelėse pateikta informacija, susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 3 dalį asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama pažeisti asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, kuri sudaro asmens sveikatos paslaptį ir kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, jog be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.736 straipsnio 1 dalimi, numatančiu, jog sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjas negali jokiems kitiems asmenims be paciento sutikimo suteikti informaciją apie pacientą, išskyrus atvejus, kai informacijos teikimas privalomas pagal įstatymus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtinta Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarka (toliau – ir Tvarka), pagal kurios 2, 3 ir 4 punktus visa informacija apie pacientą yra konfidenciali ir gali būti teikiama tik gavus raštišką paciento sutikimą. Institucija, norinti gauti informacijos apie pacientą, sveikatos priežiūros įstaigai pateikia raštišką prašymą, prie jo prideda raštišką paciento sutikimą. Konfidencialumo reikalavimas netaikomas ir informacija gali būti suteikiama tik tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo: sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose gydomas, slaugomas pacientas arba atliekama jo sveikatos ekspertizė (Tvarkos 5.1 p.); institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos priežiūros paslaugas (Tvarkos 5.2 p); teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriams bei kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai (Tvarkos 5.3 p.). Pabrėžė, jog teisės aktuose įtvirtintos dvi privalomos informacijos apie paciento sveikatos būklę teikimo sąlygos: 1) konkretus informacijos naudojimo tikslas, informacija teikiama ir gali būti naudojama išimtinai tarnybiniais prašančiojo subjekto tikslais; 2) specialių subjektų – informacijos gavėjų ratas, šie subjektai turi būti nurodyti arba Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtintoje Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkoje, arba aiškiai įvardyti aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme. Analizuojant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, nėra nurodyta, jog mokesčių administratoriui yra suteikta teisė gauti su paciento sveikata susijusią informaciją. Priešingai, MAĮ aiškiai įvardija, kokios konkrečiai informacijos mokesčių administratorius iš mokesčių mokėtojo gali reikalauti ir tokia informacija yra susijusi išimtinai tik su mokestiniais klausimais, bet ne su paciento sveikata. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, viešojo administravimo principus bei teismų praktiką, Vilniaus AVMI nėra tinkamas subjektas informacijai apie paciento sveikatos būklę, diagnozę ir gydymą gauti. Atkreipė dėmesį, kad pacientų kortelėse pateikta informacija yra išimtinai tik medicininio pobūdžio ir šie duomenys visiškai nesusiję su mokestiniais klausimais. Todėl iš jų turinio objektyviai nebūtų jokios galimybės Vilniaus AVMI nustatyti su pelno mokesčio apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu susijusių duomenų.

Pareiškėjas manė, kad atsakovo prašoma informacija nėra susijusi su tarnybiniais tikslais. Vilniaus AVMI nenurodė nei kodėl anksčiau pateikti duomenys buvo nepakankami, nei kokie jau pateiktų dokumentų trūkumai nustatyti, dėl ko būtų kilusi būtinybė gauti papildomus duomenis. Iki pat Nurodymo atsakovas niekada tokio pobūdžio informacijos neprašė. Kokiu pagrindu bei kokie duomenys, nurodyti pacientų kortelėse, galėtų turėti įtakos mokesčių apskaičiavimui, Vilniaus AVMI taip ir nenurodė. Vilniaus AVMI, duodama Nurodymą pateikti pacientų korteles, negali suabsoliutinti MAĮ 33 straipsnio 1 punkto jai suteiktos teisės gauti informaciją. Ji privalo vadovautis tik įstatymais ir juose suteiktais įgaliojimais, negali ignoruoti, jog prašoma informacija yra konfidenciali, sudaro profesinę paslaptį, o pacientų kortelių turinys nesusijęs su mokestiniais klausimais.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. 1. 27–28, 39–40) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vilniaus AVMI vyriausioji specialistė, vykdydama Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 2 d. užduotį atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą dėl pelno mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., davė pareiškėjui Nurodymą, kuriuo pareiškėjui nurodyta paruošti patikrinimui pacientų nustatytos formos korteles už laikotarpį 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d., siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą. Tvarkos 5 punkte numatyti atvejai, kada informacijai apie pacientą konfidencialumo reikalavimai netaikomi ir informacija gali būti suteikta tik tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo (pvz., teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms bei kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai). Rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kas pacientų kortelių duomenys reikalingi tarnybiniam tikslui ­­– patikrinti, ar pareiškėjas apskaitė visas 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu gautas pajamas, t. y. ar pacientų apsilankymų skaičius, suteiktos paslaugos, užregistruotos pacientų kortelėse, sutampa su bendrovės pardavimų registrais, kasos bei banko dokumentais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo MB Jonaičiai ir ko skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus Nurodymo paruošti 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio MB Jonaičiai ir ko pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Vilniaus AVMI suteikta teisė gauti jos prašomą informaciją, t. y. pacientų korteles, kuriose yra visa informacija apie mokesčių mokėtojo pacientų sveikatos būklę.

Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 punktu ir pažymėjo, kad skundžiamas Nurodymas priimtas remiantis būtent šia teisės norma.

Teismas taip pat rėmėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, kur numatyta, kad be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą, ir Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65, 5 punkte numatytais atvejais, kada informacijai apie pacientą konfidencialumo reikalavimai netaikomi ir informacija gali būti suteikta tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo. Teismas pažymėjo, kad, pagal CK 6.736 straipsnio 1 dalį, sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjas negali jokiems kitiems asmenims be paciento sutikimo suteikti informaciją apie pacientą, išskyrus atvejus, kai informacijos teikimas privalomas pagal įstatymus.

Skundžiamame akte nurodytas konkretus tikslas, kodėl prašoma pateikti dokumentus – pacientų korteles, t. y. siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pacientų kortelių duomenys reikalingi tarnybiniam tikslui – patikrinti, ar pareiškėjas apskaitė visas 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu gautas pajamas, t. y. ar pacientų apsilankymų skaičius, suteiktos paslaugos, užregistruotos pacientų kortelėse sutampa su bendrovės pardavimų registrais, kasos bei banko dokumentais. Teismas vertino, kad Vilniaus AVMI pareiškėjo pacientų kortelių reikalauja tarnybiniu tikslu. Jai tokią teisę suteikia MAĮ 33 straipsnio 1 punktas.

Dėl išdėstytų argumentų teismas sprendė, kad skundžiamas Nurodymas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinimo pagrindų nenustatyta.

III.

Pareiškėjas MB Jonaičiai ir ko (toliau – ir apeliantas) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 82–89) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas visiškai nemotyvavo sprendimo ir nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, todėl neatskleidė bylos esmės. Teismas neįvertino duomenų apie paciento sveikatos būklę ypatingos apsaugos reikšmės bei tokių duomenų teikimo ir gavimo apribojimų, imperatyviai įtvirtintų teisės aktuose. Remiasi CK 6.736 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymi, kad pacientų medicininiuose dokumentuose pateikta informacija yra išimtinai susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Akcentuoja, jog Tvarkoje imperatyviai nurodyti konkretūs subjektai, kuriems tarnybiniais tikslais suteikta teisė gauti informaciją apie paciento sveikatos būklę, diagnozes ir gydymą be raštiško paciento sutikimo. Tvarkoje įtvirtintos ir privalomos informacijos apie paciento sveikatos būklę teikimo sąlygos.

2. Teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir padarė klaidingą išvadą, jog mokesčių administratorius turi teisę gauti informaciją apie paciento sveikatos būklę. Pagal MAĮ 33 straipsnio 1 punktą nėra numatyta, kad mokesčių administratoriui yra suteikta teisė gauti su paciento sveikata susijusią informaciją. Mokesčių administratorius gali reikalauti tik informacijos, susijusios su mokestiniais klausimais. Išplėstinis MAĮ 33 straipsnio 1 punkto aiškinimas prieštarautų viešosios teisės principams.

3. Teismas nevertino, kad Nurodyme prašoma pateikti informacija yra visiškai nereikalinga, nebūtina mokestinio tyrimo tikslams pasiekti. Pareiškėjas pateikė pakankamai buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, o mokesčių administratorius, net susipažinęs su pareiškėjo pateiktais dokumentais, iš karto paprašė pacientų kortelių ir Nurodyme visiškai nevertino, ar šiose kortelėse pateikti duomenys yra informatyvūs. Pareiškėjas teikia privačias (duomenys neskelbtini), todėl jo saugomi duomenys susiję su paciento sveikatos privatumo ir konfidencialumo užtikrinimu. Iš Nurodymo net nėra aišku, kokios konkrečios informacijos reikalauja atsakovas, nes tokio termino kaip pacientų kortelės medicinos praktikoje nėra. Duomenys apie paciento sveikatą yra išimtinai medicininio pobūdžio ir nesusiję su mokestiniais klausimais.

4. Teismas suabsoliutino mokesčių administratoriaus teisę gauti informaciją, visiškai paneigdamas prioritetinius paciento teisių apsaugos ir interesų principus.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (b. l. 94–95) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad pacientų kortelių duomenys reikalingi patikrinti, ar pareiškėjas apskaitė visas 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio gautas pajamas, t. y. ar pacientų apsilankymų skaičius, suteiktų paslaugų skaičius, užregistruotų pacientų kortelėse, sutampa su pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentais. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog pacientų duomenys reikalingi tarnybiniam tikslui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas teikia privačias (duomenys neskelbtini) paslaugas. Vilniaus AVMI pareiškėjui 2014 m. gegužės 2 d. pateikė užduotį Nr. FR0688-688 atlikti mokestinį tyrimą, kurioje nurodė mokestinio tyrimo tikslą – pelno mokesčio analizė (b. 1. 8). Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (4.65)-MTP-510 „Dėl informavimo apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą“ informavo pareiškėją jog nuo 2014 m. gegužės 12 d. planuoja atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą. Rašte taip pat buvo nurodyta, jog numatomas tikrinimo dalykas – pelno mokesčio deklaravimas ir sumokėjimas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (b. 1. 32). Vilniaus AVMI šiuo raštu įpareigojo pareiškėją pateikti konkrečius 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio finansinius dokumentus: sutartis, didžiosios knygos dokumentą, apskaitos registrus ir dokumentus bei atsiskaitymo dokumentus (kasos, banko).

Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (4.65)-FR0706-5066 pareiškėjui nurodyta paruošti 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio MB Jonaičiai ir ko pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

2014 m. birželio 30 d. Vilniaus AVMI surašė mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą, kurioje konstatuota, kad 2013 m. liepos 5 d. atlikto pareiškėjo operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kabinete pacientams pildomos asmens kortelės, kurios registruojamos ambulatorinių ligonių registre (toliau – ir registras). 2011 metais į registrą įrašyta 914 paciento kortelių, 2012 metais – 899, 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu – 382. Pagal pirminius dokumentus apskaičiuota, kad 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu 63 760 Lt pajamos gautos iš 310 pacientų (tarp jų ir pasikartojančios pavardės), t. y. 72 mažiau, negu užregistruota registre. Siekiant įsitikinti, ar pareiškėjas apskaitė visas 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio gautas pajamas, t. y. ar pacientų apsilankymo skaičius, suteiktos paslaugos, užregistruotos pacientų kortelėse, sutampa su pareiškėjo pardavimų registrais, kasos bei banko dokumentais, bendrovei pateiktas Nurodymas.

Nesutikdamas su Nurodymu, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

V.

Minėta, kad byloje skundžiamas mokesčių administratoriaus Nurodymas mokesčių mokėtojui. Nurodymu (taip, kaip jame yra suformuluota) reikalaujama paruošti MB Jonaičiai ir ko pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Skundžiamame Nurodyme jo priėmimo pagrindu yra nurodytas MAĮ 33 straipsnis, turintis 21 punktą, kuriuose įtvirtintos skirtingos mokesčių administratoriaus teisės.

Atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad skundžiamas Nurodymas priimtas remiantis MAĮ 33 straipsnio 1 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija.

MAĮ 33 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. MAĮ 33 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę kreiptis į mokesčių mokėtoją, kitus fizinius ir juridinius asmenis (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) ir duoti nurodymus pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo funkcijas.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtintos Mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos užpildymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4 punkte (2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. VA-80 punkto redakcija) nustatyta, kad pareigūnas mokėtojui/asmeniui (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) nurodymą duoda: 4.1. kai būtina atvykti pas mokesčių administratorių; 4.2. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto ir pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais; 4.3. kai būtina pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo funkcijas; 4.4. kai būtina gauti iš asmenų, tarp jų kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą.

MAĮ 32 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (2 punktas); naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis (6 punktas).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Skundžiamame Nurodyme išdėstytas reikalavimas paruošti duomenis, susijusius su asmens sveikata, todėl nagrinėjamoje byloje aktualios normos, kurios reglamentuoja tokių duomenų teikimą.

Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija) 2 straipsnio 8 dalį su asmens sveikata susiję duomenys laikomi ypatingais asmens duomenimis. Minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kt.) gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas. Asmens sveikatos paslaptis turi būti saugoma pagal Civilinį kodeksą, pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

CK 6.736 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad informacija apie pacientą turi būti teikiama, jeigu tai yra privaloma pagal įstatymus.

Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-499 redakcija) 9 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nustatyta, kad be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą, taip pat šio įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodytiems asmenims. Konfidenciali informacija šiems asmenims gali būti suteikiama tik rašytiniu jų prašymu, kuriame nurodomas konfidencialios informacijos prašymo pagrindas, jos naudojimo tikslai ir reikalingos informacijos mastas. Visais atvejais konfidencialios informacijos suteikimas turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtintos Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos 5 punkte yra įtvirtinta, kada konfidencialumo reikalavimas netaikomas ir informacija gali būti suteikta tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo: sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose gydomas, slaugomas pacientas arba atliekama jo sveikatos ekspertizė (Tvarkos 5.1 p.); institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos priežiūros paslaugas (Tvarkos 5.2 p.); teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriams bei kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublik?s įstatymai (Tvarkos 5.3 p.).

VI.

Minėta, kad mokesčių administratorius atliekamo mokestinio tyrimo, kurio tikslas atlikti ūkio subjekto mokamo pelno mokesčio analizę, metu davė Nurodymą, kuriuo yra reikalaujama mokesčių administratoriui pateikti informaciją apie įmonės veiklą – teikiamas gydymo paslaugas, kuri kartu yra ir informacija dėl trečiųjų asmenų (tikrinamos gydymo įstaigos pacientų), būtent duomenys apie šių asmenų sveikatą.

Asmens duomenys turi būti tvarkomi nepažeidžiant asmens duomenų teisinę apsaugą įtvirtinančių teisės aktų, kurie gina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Mokesčių administratoriaus priimto sprendimo ar atlikto veiksmo teisėtumo sąlyga yra ne tik tai, kad administracinis sprendimas ar veiksmas yra paremti tam tikra teisės norma mokesčių teisės srityje, bet ir tai, kad minėtu sprendimu ar veiksmu nebus pažeistos asmenų teisės ir laisvės (ne tik mokesčių mokėtojo, bet ir kitų asmenų).

Nėra abejonių, jog mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti duomenis yra duomenų rinkimas, t. y. duomenų tvarkymas, kaip tai yra suprantama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2 str. 4 p.). Nėra abejonių, jog duomenys apie asmens sveikatą yra asmens duomenys, kaip tai yra suprantama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2 str. 1 p.), be to, duomenys apie asmens sveikatą yra priskirti prie ypatingų asmens duomenų (2 str. 8 p.).

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas priimtas įgyvendinant 1995 m. spalio 24 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46).

Europos Sąjungos teisingumo teismas (toliau – ir ESTT) 2014 m. gegužės 13 d. sprendime byloje C-131/12 (Google Spain SL, Google Inc. prieš Agencia Espa?ola de Protección de Datos AEPD), Mario Costeja Gonz?lez) visų pirma priminė, kad Direktyva 95/46, kaip matyti iš jos 1 straipsnio ir 10 konstatuojamosios dalies, siekiama užtikrinti aukšto lygio fizinių asmenų pagrindinių laisvių ir teisių, ypač jų teisės į privatų gyvenimą, tvarkant asmens duomenis, apsaugą (šiuo klausimu žr. Sprendimo IPI, EU:C:2013:715, 28 punktą) (66p.). Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 95/46 nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą ir galinčias pažeisti pagrindines laisves, visų pirma teisę į privatų gyvenimą, būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios, vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir kurios dabar yra įtrauktos į Chartiją, dalis (žr., be kita ko, Sprendimo Connolly / Komisija, C‑274/99 P, EU:C:2001:127, 37 punktą ir Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., EU:C:2003:294, 68 punktą) (68 p.).

ESTT byloje C-131/12 pažymėjo, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas, kuriam netaikomos Direktyvos 95/46 13 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, turi, viena vertus, atitikti šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytus duomenų kokybės principus ir, kita vertus, tenkinti vieną iš duomenų tvarkymo teisėtumo principų, išvardytų šios direktyvos 7 straipsnyje (žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., EU:C:2003:294, 65 punktą; Sprendimo ASNEF ir FECEMD, C‑468/10 ir C‑469/10, EU:C:2011:777, 26 punktą ir Sprendimo Worten, C‑342/12, EU:C:2013:355, 33 punktą) (71 p.). ESTT byloje C-131/12 pažymėjo, kad pagal šį 6 straipsnį ir išskyrus specialiose nuostatose, kurias valstybės narės gali priimti dėl duomenų tvarkymo istoriniais, statistiniais ar moksliniais tikslais, numatytus atvejus duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad asmens duomenys būtų „tvarkomi teisingai ir teisėtai“, „surinkti įvardintais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais, o po to [ne]tvarkomi su šiais tikslais [ne]suderintais būdais“, būtų „adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi“, būtų „tikslūs ir, jei būtina, nuolat atnaujinami“ ir, galiausiai, būtų saugomi „tokio pavidalo, kad duomenų subjektų tapatybes būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti arba po to tvarkomi“. Šiais atvejais duomenų valdytojas turi imtis visų reikalingų priemonių, kad duomenys, kurie neatitinka šioje nuostatoje nurodytų reikalavimų, būtų ištrinti arba ištaisyti (72 p.).

Direktyvos 95/46 13 straipsnio (išimtys ir apribojimai) 1 dalies e punkte nustatyta, kad valstybės narės gali priimti teisines priemones, kad apribotų 6 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje bei 12 ir 21 straipsniuose numatytų prievolių ir teisių mastą, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės ar Europos Sąjungos interesus, įskaitant ir monetarinius, biudžeto ar mokesčių klausimus.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nenustato konkrečių išimčių mokesčių administratoriui, tačiau tokių išimčių taikymas išplaukia iš minėtų Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, kurios suteikia mokesčių administratoriui, atliekančiam savo funkcijas, susijusias su mokesčių surinkimu, teisę gauti informaciją, kurioje yra taip pat ir trečiųjų asmenų asmens duomenys.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamas atvejis ir patenka į Direktyvos 95/46 13 straipsnio (išimtys ir apribojimai), taikymo sritį, t. y. nagrinėjamu atveju Asmens duomenų apsaugos įstatymas neturėtų būti aiškinamas taip, kad turėtų būti taikomos visos taisyklės, įtvirtinančios duomenų tvarkymą, tačiau Asmens duomenų apsaugos įstatymas turėtų būti aiškinamas taip, kad sprendžiant dėl mokesčių administratoriaus reikalavimo pateikti asmens duomenis, ypač asmens duomenis, kuriems taikomas aukštesnis apsaugos lygis (apie asmens sveikatą), reikėtų vadovautis duomenų kokybės principais, įtvirtintais Direktyvos 95/46 6 straipsnyje.

Minėta, kad Direktyvos 95/46 6 straipsnyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad asmens duomenys būtų „tvarkomi teisingai ir teisėtai“, „surinkti įvardintais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais, o po to [ne]tvarkomi su šiais tikslais [ne]suderintais būdais“, būtų „adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi“ <...>. Būtinumas vadovautis šiais principais, kai mokesčių administratoriaus funkcijų vykdymas yra susijęs su trečiųjų asmenų asmens duomenų tvarkymu, išplaukia ne tik iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, kuriuo yra įgyvendinta Direktyva 95/46, bet ir iš proporcingumo principo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 3 p.), kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus bei MAĮ 32 straipsnio 6 punkto, įpareigojančio mokesčių administratorių naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis. Kai mokesčio administratoriaus nurodymas yra susijęs su ypatingų asmens duomenų (apie sveikatą) tvarkymu, toks nurodymas turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 32 straipsnio 6 punkte  įstatymų leidėjo nustatytą mokesčių administratoriaus pareigą (naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su pavestomis funkcijomis mokesčių administratoriui), yra pabrėžęs, jog tarp mokesčių administratoriaus naudojimosi savo teisėmis iš esmės turi būti tiesioginis ryšys su konkrečių jam pavestų funkcijų vykdymu (2007 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-127/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi teisę reikalauti tik tokių duomenų, kurie yra būtini konkrečiai mokesčių administratoriaus funkcijai įvykdyti (2005 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-589/2005).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus duotas Nurodymas mokesčių mokėtojui, kuris kartu buvo ir Nurodymas, susijęs su trečiųjų asmenų ypatingų asmens duomenų (apie sveikatą) tvarkymu, nebuvo adekvatus ir neviršijantis savo apimtimi tikslų, kuriems jie renkami ir vėliau būtų tvarkomi. Mokesčių administratoriui vykdant mokestinį tyrimą ir nustačius tam tikrus neatitikimus vertinant mokesčių mokėtojo finansinės apskaitos dokumentus, nebuvo būtina iš karto reikalauti pacientų kortelių, kuriose yra duomenys apie daugybės pacientų ypatingus asmens duomenis už pakankamai ilgą laikotarpį (2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio). Duomenys apie trečiųjų asmenų sveikatą nebuvo tiesiogiai susiję su atliekamu mokestiniu tyrimu ir nebuvo būtini tam, kad mokesčių administratorius galėtų teisingai įgyvendintų savo kompetenciją – atlikti mokestinį tyrimą (mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčio deklaracijų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje).  

Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2014 m. birželio 30 d. Vilniaus AVMI surašytoje mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodyti Nurodymo surašymo lakoniški motyvai nesudarė pakankamo pagrindo duoti šį Nurodymą. Tokia išvada daroma taip pat atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius davė Nurodymą praėjus neilgam laiko tarpui (mėnesio bėgyje) po pradėto mokestinio tyrimo, kurio metu dar nėra galutinai nusprendžiama dėl mokestinės prievolės nustatymo mokesčių administratoriaus sprendimu. Po atlikto mokestinio tyrimo mokesčių mokėtojui suteikiama galimybė pašalinti trūkumus ir prieštaravimus, kurių nepašalinimas paprastai yra pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą (MAĮ 137 str.). Taigi spręstina, kad Nurodymas duotas pažeidžiant teisės principus ir konkrečias minėtas taisykles, nustatančias mokesčių administratoriaus funkcijas.

Pastebėtina taip pat ir tai, kad skundžiamas Nurodymas nėra visiškai aiškus pagal savo turinį, nes Nurodymas (paruošti MB Jonaičiai ir ko pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje) neatitinka nei vienos iš anksčiau cituotų teisės normų, nustatytų MAĮ 33 straipsnio 1, 7 ar 14 punktuose, nei šių MAĮ normų turinį atitinkančių Taisyklių 4.1-4.4 punktų. Mokesčių administratoriaus nurodymas gali būti pripažįstamas teisėtu, jeigu jis atitinka vieną iš minėtose normose mokesčių administratoriui nustatytų teisių. Nagrinėjamu atvejų Nurodyme sujungiamos kelios funkcijos (jų dalis). Nurodymo formuluotė „paruošti pacientų sveikatos statistikos formas“ nėra aiški, nes neaišku, ar vykdant šį reikalavimą kortelės bus paimtos, ar mokesčių administratorius tik susipažins su kortelėmis.

Dėl nurodytų motyvų, Nurodymas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.), pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui priteisiamas byloje sumokėtas žyminis mokestis (100 Lt paduodant skundą pirmosios instancijos teismui ir 10,50 Eur paduodant apeliacinį skundą) (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo mažosios bendrijos Jonaičiai ir ko apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo mažosios bendrijos Jonaičiai ir ko skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (4.65)-FR0706-5066 mažajai bendrijai Jonaičiai ir ko, kuriuo nurodyta paruošti iki 2014 m. birželio 3 d. 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio pareiškėjo pacientų sveikatos statistikos formas, t. y. pacientų korteles, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Priteisti pareiškėjui MB Jonaičiai ir ko 40 Eur (keturiasdešimt eurų) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius