Civilinė byla Nr. 3K-3-550/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

129.19.1; 131 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levicko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu; suinteresuoti asmenys – antstolė Marija Lekstutienė, O. C..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Valstybinė mokesčių inspekcija turi pareigą priimti valstybės nuosavybėn perduotą administracinėje byloje teismo konfiskuotą turtą tuo atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka šis turtas pripažįstamas nerealizuotinu, t. y. neturinčiu ekonominės vertės.

Byloje nustatyta, kad antstolė M. Lekstutienė, vykdydama administracinėje byloje Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. ir 2008 m. lapkričio 27 d. nutarimus konfiskuoti suinteresuoto asmens O. C. automobilius, juos areštavo ir informavo apie tai Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kuri, nustačiusi, kad automobiliai nenaudotini pagal paskirtį ir nerealizuotini, atsisakė juos apskaityti ir realizuoti, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 2, 6, 20 punktais. Antstolei CPK 692 straipsnio pagrindu pakartotinai priėmus patvarkymą, įpareigojantį Valstybinę mokesčių inspekciją perimti konfiskuotą automobilį, ši kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Trakų rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. ir 2008 m. lapkričio 27 d. nutarimus, priimtus administracinėse bylose, konfiskuotų automobilių savininkė yra valstybė (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teismas nurodė, kad antstolis, vykdydamas teismo nutarimą, privalo perduoti valstybės įgaliotai institucijai konfiskuotą turtą, o valstybės įgaliota institucija privalo jį priimti. Teismas pabrėžė, kad jokie įstatymai nesieja teismo sprendimo dėl turto konfiskavimo vykdymo su tokio turto apskaitos tvarka, galimybe šį turtą realizuoti ar pan., todėl pareiškėjas negali atsisakyti priimti daiktų, nurodytų teismo sprendime (nutarime).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad CPK 692 straipsnyje nustatyta, jog teismo konfiskuotą ar valstybei perduotiną turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. CPK nuostatose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nenustatyta, kad antstolis privalo imtis kitokių priemonių, vykdydamas teismo nutarimą dėl turto konfiskavimo, todėl antstolės priimti patvarkymai dėl konfiskuotų automobilių perdavimo pareiškėjai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai yra pagrįsti ir teisėti. Antstolė neturėjo jokio įstatyminio pagrindo spręsti apie tai, kad automobiliai yra nerealizuotini ir turi būti perduoti kitiems asmenims ar institucijoms. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodytose Taisyklių nuostatose nenustatyta, kad antstolis konfiskuotą turtą privalo perduoti kitoms institucijoms ar kitiems asmenims, o ne Valstybinei mokesčių inspekcijai. Priešingai, Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad valstybei perduotinas turtas yra bešeimininkis, konfiskuotas, valstybės paveldėtas, į valstybės pajamas perduotas turtas, radinys, lobio dalis, priklausanti valstybei, daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei daiktai, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, kurie realizuojami ar pripažįstami atliekomis pagal šių Taisyklių nuostatas. Taisyklių 2 punkto 1 dalyje nustatyta, kad šių Taisyklių nuostatos taikomos mokesčių inspekcijai priimant, apskaitant, realizuojant, grąžinant ir pripažįstant atliekomis bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, į valstybės pajamas perduotą turtą, radinius, lobius ir kitus daiktus. Pagal Taisyklių 4.4 punktą mokesčių inspekcija, gavusi raštišką pranešimą apie valstybei perduotiną turtą, per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi perimti turtą iš perduodančio asmens, jį įvertinti, prireikus atlikti ekspertizę ir surašyti turto apskaitos ir perdavimo aktą. Taisyklių 4.11 punkte nustatyta, kad jeigu įvertinus turtą paaiškėja, jog jis yra mažavertis, praradęs savo prekinę vertę, netinkamas panaudoti pagal paskirtį arba saugojimo išlaidos viršija jo vertę, mokesčių inspekcija jo neapskaito, taigi nenurodoma, kad tas turtas neperimamas. Taisyklių 20 punkte taip pat reglamentuojamas konfiskuoto turto apskaitymas. Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad konfiskuotas turtas mokesčių inspekcijai turi būti perduotas per 10 darbo dienų nuo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos. Kompetentingas asmuo, perduodamas mokesčių inspekcijai teismo nuosprendžiu (nutarimu) konfiskuotą turtą, turi pateikti patvirtintą nuosprendžio kopiją (administracinės bylos protokolo, kuriame nurodyta apie turto paėmimą, kopiją) ir turto arešto (turto aprašymo) faktą patvirtinančius dokumentus. Jokių kitų pareigų kompetentingam asmeniui nenustatyta. Taigi pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš perduodančio asmens (šioje byloje – antstolės) turėjo perimti, o po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Taisyklių 5 punktą mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš perduodančio asmens (antstolės) turėjo perimti, o tik po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis, padaryta sistemiškai neįvertinus Taisyklių, kaip vientiso teisės akto. Pagal Taisyklių 14 punktą mokesčių inspekcijos pareigūnai perduodamą konfiskuotą turtą, išskyrus nekilnojamąjį turtą, turi įkainoti (įvertinti). Jeigu turto apžiūros metu nustatoma, jog konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) turtu ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas (Taisyklių 20 punktas). Pagal Taisyklių 6 punktą Inspekcija perima pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą tik realizuotiną turtą. Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis metodika (toliau – Metodika), patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-181, detalizuoja apskričių inspekcijoms perduotino bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto ar kitaip į valstybės pajamas perduodamo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių perėmimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis aktą. Jeigu nustatoma, kad transporto priemonės netinka eksploatuoti dėl prastos ar netinkamos techninės būklės ir negali būti panaudotos nei pagal tiesioginę, nei pagal netiesioginę paskirtį, dėl ko yra nerealizuotinos, tokios transporto priemonės pagal Metodikos 175.1.3 punktą neapskaitomos, t. y. jų Inspekcija neperima.

2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nesistemiškai aiškindamas turto realizavimo tvarką nustatančias CPK normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad CPK 692 straipsnis įpareigoja antstolį perduoti konfiskuotą turtą Inspekcijai, o ne imtis kitokių priemonių, vykdant teismo nutarimą dėl turto konfiskavimo. CPK 692 straipsnis įpareigoja antstolį perduoti mokesčių inspekcijai teismo konfiskuotą turtą realizuoti, jeigu įstatymai nenustato kitaip, t. y.  inspekcija turi pareigą apskaityti tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, turintis ekonominę vertę. Šią išvadą taip pat patvirtina sisteminis Taisyklių normų aiškinimas su CPK 691 straipsnyje pateikta turto realizavimo koncepcija. Kasatorius pažymi, kad antstoliui, vykdant teismo nutarimą, taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, tačiau ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalį antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagal CPK 587 straipsnio 3 dalį institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose yra vykdomieji dokumentai. CPK 634 straipsnyje nustatyta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Įstatymas įtvirtina antstolio pareigą aktyviai bei visomis teisinėmis priemonėmis siekti realiai įgyvendinti teismo sprendimą, įskaitant nutarimą dėl turto konfiskavimo. Antstoliai yra saistomi ne tik CPK, bet ir Taisyklėse nustatytų teisės normų, reglamentuojančių kitokią konfiskuoto ir valstybei perduotino turto realizavimo tvarką, kai toks konfiskuotas turtas yra pripažintas nerealizuotinu. Taisyklių 6 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioms mutatis mutandis taikomos Taisyklių nuostatos (Taisyklių 2 punkto 2 pastraipa). Sistemiškai aiškinant šią teisės normą kartu su Taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, konstatuotina, kad valstybės ar savivaldybės institucija, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, pripažintas nerealizuotinu ir dėl to neįtrauktas į Inspekcijos apskaitą, privalo tokį turtą apskaityti, pripažinti atliekomis bei utilizuoti Taisyklėse nustatyta tvarka.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 5 punktą mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, tačiau šis Taisyklių punktas įtvirtina ne tik mokesčių inspekcijos, bet ir kitų valstybės ar savivaldybių institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, teisę į atitinkamus biudžeto asignavimus.

 

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl institucijų, kurioms realizuoti perduotinas konfiskuotas turtas (automobilis)

 

Pagal CPK 691 straipsnio 1 dalį turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita šiame Kodekse nustatyta tvarka. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad  areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl konfiskuotą turtą realizuoti privalančio subjekto. Pažymėtina, kad tokių ginčų sprendimo praktika suformuota pastarojo meto kasacinio teismo jurisprudencijoje (2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje  Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-397/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-537/2010).

Nurodytų ir nagrinėjamos bylų teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, visose bylose turi būti aptariamos ir taikomos tos pačios teisinės nuostatos. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pasisakęs, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip sudarant prielaidas formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir garantuojant jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Tokios išimtinės būtinybės koreguoti teismų praktiką nagrinėjamu atveju nekonstatuota, todėl teisėjų kolegija šią bylą sprendžia paisydama pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse sukurto precedento. 

Turto konfiskavimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 10 punktas). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą. Taigi teismo sprendimu konfiskavus turtą, jis pereina valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis CPK 638 straipsnio 2 dalimi tais atvejais, kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vadinasi, bendra taisyklė tokia, kad valstybei atitenkantis turtas perduodamas CPK įvardintai institucijai (Valstybinei mokesčių inspekcijai), o išimtys galimos tik įstatymų nustatytais atvejais.  Pažymėtina, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju įstatymai nenustato kitokių antstolio veiksmų negu tų, kurie įtvirtinti CPK 692 straipsnyje.

Atsižvelgdamas į CPK 638 straipsnio 2 dalyje, 691, 692 straipsniuose įtvirtintų normų prasmę, jų tarpusavio ryšį, kasacinis teismas konstatavo, kad teismo sprendimu (nutarimu) konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent valstybinei mokesčių inspekcijai, o ši institucija privalo priimti konfiskuotą turtą bei atlikti visus su šio turto realizavimu susijusius veiksmus. Be to, teismas pažymėjo, kad tokių bylų kontekste teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškintinas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimas kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat ir pripažinimas atliekomis, jų sutvarkymas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka.

Kasatorius remiasi Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 6, 20 punktais, pagal kuriuos turtas, mokesčių inspekcijos pareigūnų pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) ir dėl to negali būti parduodamas, į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas ir pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu, surašant turto pripažinimo atliekomis aktą. Taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, CPK 692 straipsnio kontekste negali būti vertinamos kaip įstatymas, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į Taisykles, kaip teisės aktą, nustatantį CPK 692 straipsnyje įtvirtintos antstolio pareigos perduoti realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą išimtį. Kadangi Civilinio proceso kodeksas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos taisyklės teisės šaltinių hierarchijoje yra skirtingo lygio teisės aktai, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu yra ydingas aiškinant įstatyme nustatytą reglamentavimą, ir todėl negalimas toks sisteminis CPK normų ir Taisyklių aiškinimas, kaip siūlo kasatorius. Minėta, kad Taisyklės yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeistas įstatyme nustatytas reglamentavimas.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal CPK 692 straipsnio normos prasmę teismo konfiskuotas ar perduotinas valstybei turtas, viena vertus, turi būti perduodamas realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, tačiau, kita vertus, perduodamo turto priėmimas pats savaime neužkerta kelio ir nepašalina pareigos turtą perėmusiai Valstybinei mokesčių inspekcijai laikytis atitinkamų Taisyklių nuostatų, susijusių su antstolio perduoto turto apskaita, saugojimu, realizavimu ir (arba) pripažinimu atliekomis.

Kasatorius, minėta, nurodo ir tai, kad antstoliui, vykdančiam teismo nutarimą, taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, tačiau ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai, Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, CPK 587 straipsnio 3 dalis, 634 straipsnis. Dėl šio argumento taip pat yra pasisakęs kasacinis teismas, spręsdamas ginčus tarp tų pačių šalių  (2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje  Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-397/2010). Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, antstoliai, atlikdami šias savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos; teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-206/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-277/2008). Dėl to ir šiuo atveju antstolis turėjo veikti neperžengdamas teisės aktų jam suteiktų įgalinimų ribų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendę dėl antstolio veiksmų teisėtumo teismai ginčijamą antstolės patvarkymą teisingai vertino kaip pagrįstą ir teisėtą; vykdydama CPK 692 straipsnyje tiesiogiai įtvirtintą pareigą, antstolė ginčijamu patvarkymu nepažeidė kasaciniame skunde nurodytų bendrųjų vykdymo proceso principų, taip pat antstolio bendro pobūdžio pareigų, įtvirtintų Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir CPK 634 straipsnyje.

Konstatavus, kad antstolio patvarkymas teisėtas, biudžeto asignavimų, reikalingų valstybės turto saugojimui, realizavimui ir (arba) pripažinimui atliekomis, skyrimo kitoms valstybės institucijoms klausimas neturi teisinės reikšmės, todėl dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 42,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,  

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188728821) valstybei 42,40 Lt (keturiasdešimt du litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                        Zigmas Levickis

 

 

Janina Stripeikienė