Administracinė byla Nr. A-1546-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02324-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. K. (S. M. K.) ir M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai S. M. K. ir M. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 (toliau – ir NŽT skyriaus Sprendimas Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-754 (toliau – ir NŽT Sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-754) ir įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių parengti išvadą nuosavybės teisių atkūrimui J. K. vardu į turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra testamentiniai J. K., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdiniai, paveldėję palikėjos teisę atkurti nuosavybės teises į jos sutuoktinio A. K. (A. K.) tėvo V. K. (V. K.) nacionalizuotą turtą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 nustatė juridinę reikšmę turtinį faktą, kad J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), ir kad jo sūnus V. (V.) K. po jo mirties iki nacionalizacijos valdė 1,378 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone. Tuo pačiu sprendimu teismas atnaujino pareiškėjams terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, pareiškėjas S. M. K. pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriui prašymą parengti išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr.48SD-(14.48.104.)-1117 pranešė pareiškėjams, kad negali parengti išvados dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, esą J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme nenurodė pageidaujamo nuosavybės teisių į buvusio savininko V. K. nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Pareiškėjai, nesutikdami su NŽT skyriaus Sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117, teigė, kad iš visų nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad J. K. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo: ji pagal savo amžių ir išsilavinimą surašė prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio tėvo turėtą žemę; prašyme bei kituose dokumentuose nurodydama „žemę grąžinti Terešiškėse“, „individualiai ūkininkauti“, t. y. ekvivalentine natūra, bet kompensacija pinigais. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, esą nėra pareikšta valia, nesiaiškino, ar yra galimybė atkurti nuosavybės teises tame kaime, kuriame pretendentė pageidavo gauti žemę. Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė, todėl jiems nekilo pareiga kreiptis į NŽT Vilniaus rajono skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismui atnaujinus terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, atsakovas privalo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir spręsti dėl žemės grąžinimo pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė papildomai paaiškino mananti, kad J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme nurodė du nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdus – t. y. pageidavo žemę grąžinti ir natūra, ir ekvivalentine natūra, nes tai leido tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nuostatos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–22) atsakovas paaiškino, kad J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į V. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę nurodė pageidaujanti žemę susigrąžinti tame pačiame kaime. (duomenys neskelbtini) kaimas išskirstytas į vienkiemius, jo teritorijoje nebuvo rėžių sistemos, todėl J. K. valia gauti žemę būtent toje vietoje laikytina valia nuosavybės teise atkurti į savininko turėtą žemę grąžinant natūra. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme nurodė pageidaujanti nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, nes 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, numatyti du savarankiški nuosavybės būdai: natūra ir ekvivalentine natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013). Pageidavimas gauti žemę individualiai ūkininkauti reiškia siekį užsiimti žemės ūkio veikla, tačiau tai nereiškia, kad siekiama susigrąžinti žemę ekvivalentine natūra. Atsižvelgiant į tai, kad J. K. neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, NŽT Vilniaus rajono skyriui nebuvo pagrindo aiškintis, ar yra galimybė atkurti nuosavybės teises   pareiškėjų nurodytu būdu, kadangi tokiu atveju nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Be to, V. K. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra užimta privačiais žemės ūkio paskirties žemės sklypais, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos kitiems piliečiams. Pagal iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį, piliečiai valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo pareikšti iki 2003 m. balandžio 1 d. Šia teise iki šio termino nepasinaudojusiems asmenims teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme buvo tinkamai išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, terminas šią valią pakeisti yra naikinamasis ir yra pasibaigęs, galimybė jį atnaujinti teismo tvarka  nėra numatyta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 152–157) pareiškėjų S. M. K. ir M. B. skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-754 bei įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir priimti naują sprendimą.

Teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, nustatė, kad J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. pateikė Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą (toliau 1991 m. prašymas) grąžinti V. K. (V. K.), gyvenusio (duomenys neskelbtini) kaime, žemę, nurodydama, kad jam priklausė 6 ha žemės (b. l. 31–32, 93). 1991 m. prašymas buvo paduotas  galiojant Atstatymo įstatymui ir nepraleidus šiuo įstatymu nustatyto termino. Prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454) numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys nepageidauja grąžinti natūra. 1991 m. prašyme (b. l. 31–32) valia gauti kompensaciją nebuvo pareikšta. Nuosavybės teisių atstatymo procedūra pagal J. K. 1991 m. prašymą nebuvo baigta. J. K. mirė 2005 m. gruodžio 30 d. (b. l. 55). J. K. turtą pagal 2007 m. vasario 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo pareiškėjai (b. l. 64) ir 2011 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Vilniaus rajono Marijampolio seniūniją, prašydami atkurti nuosavybės teises, nesant galimybių atkurti nuosavybę „skaičiuoti išvadą į kitą kaimą“ (b. l. 65). Išnagrinėjusi pareiškėjų dokumentus, NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisija 2011 m. spalio 4 d. posėdyje nutarė, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko V. K. turėtos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, nepakanka nuosavybės teisėms atkurti, ir pasiūlė J. K. įpėdiniams dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų (b. l. 128–130). Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, kuris 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone; taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. (V.) K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,25 deš., t. y. 1,37 ha, žemės, esančios Vilniaus apskrities Jašiūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone). Tuo pačiu sprendimu teismas atnaujino  Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje numatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinančius dokumentus (b. l. 137–146). Pareiškėjas S. M. K. 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl 1,37 ha žemės pagal minėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą (b. l. 23). NŽT Vilniaus rajono skyrius 2013 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 48PAŽ-(14.48.33)-138 patvirtino, kad pagal J. K. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus J. K. pagal Atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į 1,37 ha žemės, kurią nuosavybės teisėmis valdė buvęs savininkas V. (V.) K. (b. l. 26). NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104)-1117 atsakė pareiškėjui, kad J. K. 1991 m. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas  nenurodytas. Informavo, kad jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusias Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog J. K. neišreiškė valios dėl lygiaverčio (ekvivalentinio) žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, o teismas nėra atnaujinęs įstatymu nustatyto termino dėl atlyginimo būdo pareiškimo ar pakeitimo, NŽT Vilniaus rajono skyrius negali parengti išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (b. l. 24–25). Pareiškėjai pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai (b. l. 118–121), prašydami panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus Sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 ir įpareigoti šią instituciją išnagrinėti galimybes atkurti pretendentės J. K. vardu nuosavybę natūra (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, o nesant galimybės tokios galimybės suteikti ekvivalentinį (lygiavertį) žemės sklypą kitoje vietoje. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2014 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-754 pareiškė nuomonę, kad pagal J. K. 1991 m. prašymą, ji pageidavo žemę susigrąžinti natūra, t. y. būtent toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė V. (V.) K. Pažymėjo, kad J. K. iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeitusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo ir kad V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra užimta privačiais žemės ūkio paskirties sklypais, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos kitiems piliečiams, todėl nėra galimybės atkurti nuosavybės teisę grąžinant šią žemę natūra, dėl to nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1057) 3 punkte nustatyta, jog piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujintas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė po 2003 m. balandžio 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 pareiškėjams atnaujino terminą pateikti tik Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje numatytą nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinančius dokumentus,  todėl Vyriausybės  nutarimo Nr. 1057 3 punkto nuostata pareiškėjų atveju netaikoma.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojant teismų praktiką šios kategorijos bylose pateiktą išaiškinimą, kad tiek Atstatymo įstatyme, tiek Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje. Minėtos įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais (LVAT 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-965/2014).

Teismas nustatė, kad J. K. 1991 m. prašyme nurodė, kad pageidauja „grąžinti jos vyro tėvo V. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) kaime, žemę. Vyro tėvas turėjo 6 ha žemės. Žemę prašau grąžinti Terešiškėse“ (b. l. 32, 93). Prašymo skiltyje „Valia“ J. K. aiškiai nenurodė pageidaujamo žemės grąžinimo būdo, užpildė skiltį kaip pageidauja ūkininkauti 6 ha žemės, nurodė, kad  gyvena (duomenys neskelbtini), Vilnius rajone (b. l. 31). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 nustatė, kad V. (V.) K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,25 deš., t. y. 1,37 ha, žemės, esančios Vilniaus apskrities Jašiūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio sen., Vilniaus r.). Konkreti valdytos žemės buvimo vieta buvo žinoma – prašyme nurodyta, kad jo pateikimo metu žemę valdo VŽŪĮ „Migūnai“. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos administracinis teismas pažymėjo, kad iki Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 priėmimo nebuvo žinomas tikslus V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotas.

Atsakovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 13 d. sprendimais Nr. 2.5-41-21736 ir Nr. 2.5-41-21737 į V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos nuosavybės teisės kitiems piliečiams (b. l. 113–117, 134–136). Apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, atsakovas teigia sužinojęs tik 2013 m. gegužės 17 d. kartografuojant buvusio savininko V. (V.) K. turėto žemės sklypo ribas ir parengus žemės sklypo ribų nustatymo schemą (b. l. 133). Žemės sklypo ribos buvo  kartografuotos tuo metu, kai vyko procesas Vilniaus rajono apylinkės teisme dėl judrinio fakto nustatymo ir termino giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismo posėdis buvo numatytas 2013 m. gegužės 21 d., t. y. po buvusio savininko V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdyto sklypo kartografavimo, tačiau šalių prašymu buvo atidėtas, o 2013 m. birželio 7 d. posėdyje priimtas patikslintas pareiškimas, nustatytas 30 dienų terminas atsiliepimams patekti (b. l. 137–138). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad  atsakovo NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsiliepimas į patikslintą pareiškimą buvo pateiktas 2013 m. liepos 2 d. Atsakovo NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atstovui neatvykus į 2013 m. liepos 30 d. teismo posėdį, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2013 m. rugpjūčio 7 d., o sprendimas byloje buvo priimtas 2013 m. rugpjūčio 27 d. Viso proceso metu jame dalyvavęs atsakovo atstovas jokių pastabų nei dėl galimybės atkurti nuosavybę į  buvusio savininko valdytą žemės sklypą, nei dėl termino pakeisti  valią nereiškė.

           NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 48PAŽ-(14.48.33.)-138 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (b. l. 26) teismas vertino kaip dokumentą, patvirtinantį, jog viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažino, jog pagal pateiktus nuosavybės teisę ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. (V.) K. 1,37 ha žemės. Taigi 2013 m. lapkričio 19 diena laikytina data, kurią pareiškėjai pripažintini įvykdę pareigas pretendentų pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises iki įstatymų nustatytų terminų pateikti prašymą ir dokumentus, kurie reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas būtų prašęs pareiškėjų pateikti papildomus dokumentus.

Vertindamas J. K. 1991 m. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. (V.) K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (b. l. 31–32, 93), teismas konstatavo, kad J. K. prašymo skilties „Valia“ neužpildė (b. l. 31), tačiau nurodė kad pageidauja ūkininkauti 6 ha plote. Vertindamas  ranka rašytą tos pačios dienos prašymą (b. l. 32, 93) teismas priėjo prie išvadų, kad J. K. prašė grąžinti savo sutuoktinio tėvo 6 ha žemės, kurią jis turėjo būtent (duomenys neskelbtini). Įvertinęs tai, teismas pripažino, kad prašyme pareikšta valia tiek susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, tiek gauti žemės kitoje vietoje, bei nurodyta, jog pretendentė pageidauja individualiai ūkininkauti visame grąžintiname žemės plote. Būtent ta aplinkybė, kad  ketinama ūkininkauti visame grąžintiname žemės plote, patvirtina, jog J. K. siekė ne tik gauti žemės sklypą savo gyvenamojoje vietoje, bet ir pareiškė valią gauti žemės kitoje vietoje vietoj valstybės išperkamos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pašymo pateikimo metu konkretaus sklypo vieta, jo dydis nebuvo žinomas, nes pareiškėja  nepridėjo jokių dokumentų. Įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad atsakovui toks pareiškėjos prašymas buvo aiškus, jokių abejonių nekėlė nei 1998 m. gruodžio 7 d. pranešimo rengimo metu (b. l. 37), nei 2011 m. spalio 4 d. svarstant buvusio savininko V. (V.) K. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (b. l. 128–130), nei dalyvaujant civiliniame procese Vilniaus rajono apylinkės teisme dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas vertino, kad paveldėję J. K. turtą pareiškėjai 2011 m. gegužės 18 d. (b. l. 65) Vilniaus rajono Marijampolio seniūnijai pakartojo J. K. prašymą.

Teismas konstatavo, kad J. K. 1991 m. prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 3 punkto (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Teismas pabrėžė, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą, institucija, kurios žinioje buvo J. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla, privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. pranešti jai apie tai, jog negali atkurti pretendentės nuosavybės teisių į prašyme nurodytus 6 ha žemės jos 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme nurodytu būdu (būdais) ir pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, kad mirusiai pretendentei nebuvo pasiūlyta iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, teismas nenustatė pagrindo išvadoms, kad ji iki įstatymu nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą. J. K. iki 2003 m. balandžio 1 d. pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiu žemės sklypu) nėra atsisakiusi. Į bylą nepateikta įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į neatkurtą buvusio savininko V. (V.) K. 1,37 ha žemės pagal Atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas pretendentės įpėdinių pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu – nėra galimas. Teismas pažymėjo, jog šią aplinkybę, jei ji egzistavo, byloje turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta. Iš viešai internete skelbiamos informacijos apie laisvos valstybinės žemės plotus Migūnų kadastro vietovėje (http://www.nzt.lt/go.php/lit/Migunu) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad joje yra laisvos valstybinės žemės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir 2014 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-754 konstatuoti tik pareiškėjų galimybę atkurti nuosavybės teises atlyginant už 1,37 ha žemės pinigais.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino  skundžiamus sprendimus ir  įpareigojo NŽT iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu į turėtą žemę Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime ir priimti naują sprendimą.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 162–170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai taikė bei aiškino nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, nesivadovavo teismų praktika, suformuota analogiškose bylose. Todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio  1 dalyje ir  143 straipsnyje numatytas pagrindais.

2. Teismas, įvertinęs J. K. 1991 m. prašymą, priėjo prie  nepagrįstų išvadų, jog prašyme pareikšta valia tiek susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, tiek gauti žemės kitoje vietoje. Teismas nesiaiškino prašymo padavimo metu galiojusio nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reglamentavimo, kuris yra aktualus siekiant nustatyti tikrąją pretendentės valią. Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 2 d.) buvo nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.); suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas (2 p.). Pretendentės prašymo pateikimo metu galiojusios Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, 1 priede buvo nustatyta prašymo forma, kurioje nurodyti analogiški nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būdai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013 pabrėžta, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai natūra ir ekvivalentine natūra yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Apelianto manymu, J. K. 1991 m. prašymuose nurodydama, kad pageidauja individualiai ūkininkauti ir žemę susigrąžinti (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame žemę nuosavybės teisėmis valdė buvęs savininkas, taip pat nurodydama, jog gyvena tame pačiame kaime, apelianto manymu, siekė pagrįsti, kad ji atitinka Atstatymo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus, kad nuosavybės teisė į žemę būtų atstatyta (atkurta) natūra. Teismas šių teisės aktų nuostatų neanalizavo, rėmėsi tik pareiškėjų skunde pateiktu pretendentės prašymų turinio vertinimu.

3. Teismas neteisingai vertino pareiškėjų 2011 m. gegužės 18 d. pareiškimą, neatsižvelgė į tai, kad J. K. išreiškė valią susigrąžinti žemę būtent (duomenys neskelbtini) kaime, o ne kokiame nors kitame kaime, o minėtas pareiškėjų prašymas, kuriuo siekta pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, yra paduotas praleidus įstatymo nustatytus terminus pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.)), ir todėl nesukelia jokių teisinių padarinių.

4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad J. K. 1991 m. prašymas iki 2003 m. kovo 1 d. nebuvo nagrinėjamas dėl to, kad pretendentė nebuvo pateikusi nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kaip to reikalauja įstatymai (Atstatymo įstatymo 9 straipsnis, 10 straipsnio 4 dalis, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 4 dalis).

5. Nacionalinė žemės tarnyba, priešingai nė nurodyta teismo sprendime, civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013, atsižvelgdama į šios bylos nagrinėjimo ribas, neturėjo nei teisės, nei pareigos pasisakyti dėl aplinkybių, kurios nėra susijusios su šia civiline byla, t.y. dėl termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei galimybės atkurti nuosavybės teises į V. (V.) K. žemę.

6. Nacionalinė  žemės tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį, pateikė į bylą įrodymus bei paaiškinimus, pagrindžiančius, kad (duomenys neskelbtini) kaimas yra ne rėžinis, o išskirstytas į vienkiemius, tačiau teismas šių įrodymų ir paaiškinimų nevertino, dėl šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nepasisakė, pažeisdamas pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Apelianto nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo atlikti kokius nors NŽT kompetencijai priskirtus veiksmus ir nėra jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kliudančių priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Teismui iš esmės nepasisakius dėl NŽT išdėstytų argumentų, neatlikus išsamaus įrodymų tyrimo, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjai S. M. K. ir M. B. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 174–179) pareiškėjai remiasi analogiškais argumentais kaip ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Be to, nesutikdami su atsakovo apeliaciniu skundu, pareiškėjai nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas atsižvelgė į visą byloje esančią medžiagą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Vien tai, kad atsakovas yra kitos nuomonės, nereiškia, jog teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir J. K. valią. Pareiškėjų teigimu, iš visų nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių J. K. dokumentų akivaizdžiai matyti, kad J. K. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo gauti žemę, o ne kompensaciją, buvo nurodžiusi abu jai tinkamus nuosavybės grąžinimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra. Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė, todėl jiems nekilo pareiga kreiptis į atsakovą su konkrečiu prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

2. Remdamiesi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad įgaliotos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, pareiškėjai pažymi, kad apeliantas J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą turėjo išnagrinėti iki 1992 m. gegužės 25 d. ir, jei nepakako dokumentų, nurodyti, kokių dokumentų trūksta. Apeliantas šį prašymą išnagrinėjo tik po dvidešimties metų, t. y. 2011 m. spalio 4 d.

3. Prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) reikalavimus, t. y. privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti pareiškėjus apie tai, kad negali atkurti pretendentės nuosavybės teisių ir pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus. Tačiau apeliantas nebuvo išnagrinėjęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. pasirinktu būdu ir to nepadarė.

4. Apeliantas J. K. pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą interpretuoja jam patogiu būdu: pirmiausia teigė, esą J. K. nepasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vėliau konstatavo, kad ji pasirinko nuosavybės grąžinimą natūra ir valios nepakeitė iki įstatymo nustatyto termino. Atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjai S. M. K. ir M. B. (pretendentės atkurti nuosavybės teises J. K. testamentiniai įpėdiniai) iškėlė siekdami, kad būtų atliktas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, procedūros veiksmas ir parengta išvada dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Pareiškėjai prašė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117, kuriuo NŽT teritorinis skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjų 2013 m. spalio 25 d. prašymą ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-754, priimtą išnagrinėjus išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjų skundą dėl NŽT skyriaus Sprendimo Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 panaikinimo ir atmetus šį skundą. Pareiškėjai prašė  teismo įpareigoti atsakovą J. K. nuosavybės teisių atkūrimui į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, parengti išvadą šios pretendentės vardu dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes arba jų nevertino, pažeisdamas pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis), neteisingai taikė bei aiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo ginčui aktualia teismų praktika. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio  1 dalyje ir  143 straipsnyje numatytas pagrindais.

Atsižvelgdama į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriame žemės,   į kurią atkurti nuosavybės teises pretendentė pagal 1991 m. prašymą yra J. K., savininku nustatytas V. (V.) K., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdęs 1,25 deš. (1,37 ha) žemės, esančios Vilniaus apskrities Jašiūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone), teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, ginčui aktualaus žemės savininko duomenis  nurodo pagal minėtą įsiteisėjusį teismo sprendimą, t. y. V. (V.) K.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.  Šiam įstatymui nuo  1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359.  Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui - iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija),  nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). 

Byloje nustatyta, kad J. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į V. (V.) K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone, padavė 1991 m. lapkričio 25 d., t. y. nepraleidusi tuomet galiojusiame Atstatymo įstatyme nustatyto termino, o tuo pačiu ir iki Atkūrimo įstatymu nustatyto galutinio prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.).

Dėl J. K. teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. (V.)  K. žemę ir dėl to, kad prašymą atkurti nuosavybės teises ji padavė nepraleidusi įstatymu nustatyto termino, ginčo tarp bylos šalių nėra. Byloje yra duomenys, kad pretendentė savo giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė 1998 m. gruodžio 28 d., t. y. iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.). Atsakovui 2011 m. spalio 4 d. pranešus J. K. įpėdiniams, kad trūksta V. (V.) K. nuosavybę patvirtinančių dokumentų, pareiškėjai kreipėsi į teismą ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 atnaujino pareiškėjams terminą pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Taigi prašymo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų  prasme  atsakovui  nėra jokių teisinių kliūčių priimti  sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. (mirusiosios vardu) pagal šios pretendentės 1991 m. prašymą.

Bylos šalys nesutaria dėl kokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo pretendentė pareiškė valią  savo 1991 m. prašyme, taip pat dėl to, kokiu būdu gali būti atkurtos J. K. (mirusiosios vardu) nuosavybės teisės, kurias perimti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį turi teisę jos įpėdiniai, t. y. pareiškėjai S. M. K. ir M. B.

Byloje nustatyta, kad J. K. 1991 m. prašymas atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nebuvo išnagrinėtas, taigi jis turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas  laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis).

J. K. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu galiojęs Atstatymo įstatymo 1 straipsnis  numatė, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą  atstatymą  būdus nekilnojamuoju turtu (1 punktas) ir vienkartinėmis valstybės išmokomis (2 punktas). Šios redakcijos įstatymas reglamentavo, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys nepageidauja grąžinti natūra.

Nuosavybės teisės atstatymo į žemės ūkio paskirties žemę sąlygas ir tvarką nustatė Atstatymo įstatymo 4 straipsnis, o į miestų ir miesto tipų gyvenviečių ribose esančią  žemę Atstatymo įstatymo 5 straipsnis. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus teisinis reguliavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo žemę.  Minėtos redakcijos Atstatymo įstatymo 4 straipsnyje numatytas nuosavybės teisės atstatymas į žemės ūkio paskirties žemę buvos siejamas su žemės dirbimu arba grįžimu ūkininkauti. Atstatymo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad tais atvejais, kai šie asmenys  gyvena arba dirba kito ūkio, negu yra grąžintinas žemės sklypas, ribose, arba kai  buvęs žemės sklypas negali būti grąžintas  dėl šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytų priežasčių (t.y. priskirtas išperkamai žemei), jiems pageidaujant ir esant laisvos valstybinės žemės, sklypas suteikiamas pagal gyvenamąją vietą.

Apeliantas teisingai nurodo, kad J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo padavimo metu galiojo Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr. 331 (įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 30 d.), kuriuo buvo patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises padavimo tvarka (toliau – ir Prašymų padavimo tvarka). Prašymų padavimo tvarkos 1 punktu buvo patvirtinta prašymų atstatyti nuosavybės teises forma (1 priedas). Šioje prašymo formoje yra aiškiai išskirti Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje numatyti  nuosavybės teisių atkūrimo būdai (natūra; ekvivalentine natūra; išpirkimu). Šis  Vyriausybės nutarimas buvo priimtas vykdant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos  16 d.  nutarimo Nr.  I-1548 „Dėl Lietuvos  Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“  įsigaliojimo  ir  taikymo tvarkos“  14   punktą.  

Byloje nustatyta, kad pretendentė 1991 m. lapkričio 25 d. užpildė ne Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu  Nr. 331 patvirtintos formos prašymą, o Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 5 d.) 1-ju priedu patvirtintą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę  į žemę padavimo tvarkos formos prašymą.

Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ buvo priimtas siekiant paspartinti agrarinę reformą. Šiuo nutarimu Vyriausybė, be kita ko, pavedė apylinkių agrarinės reformos tarnyboms iki 1991 m. lapkričio 29 d. nustatyti asmenis, pageidaujančius įsigyti žemės. Šis Vyriausybės nutarimas buvo iš dalies pakeistas Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 nustatant, kad  asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės, miško ar kito nekilnojamojo turto, turi būti suregistruoti iki 1991 m. gruodžio 31 d.  Vyriausybė to paties nutarimo 5.2 punktu nustatė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę bei ją grąžinti pateikia apylinkių agrarinės reformos tarnyboms iki 1991 m. gruodžio 31 d. Faktiškai šiame Vyriausybės nutarime buvo pakartota Atstatymo įstatymo 10 straipsnio nuostata pagal kurią šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto susigrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 d. Be to, Vyriausybė 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtino Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarką (toliau – ir Prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarka). Ši Tvarka nustatė  dokumentų,  įrodančių  teisę  į  žemės  valdą  arba  jos  dalį, gavimo procedūrą. Pagal šią procedūrą buvęs  žemės  savininkas,  o  jam  mirus – įstatymo pripažintas  jo   teisių  perėmėjas,   norintis  gauti  dokumentus,  įrodančius  teisę  į  žemės  valdą  arba  jos  dalį, kreipiasi į  rajono valdybos  įgaliotą  tos  apylinkės  agrarinės reformos tarnybą,  kurios teritorijoje  dabar  yra  žemės  valda, kartu pateikdamas  Lietuvos Respublikos  pilietybę  patvirtinantį dokumentą (Tvarkos 1 punktas). Suinteresuoti piliečiai rašo apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą  (pagal šios  tvarkos 1  priede pateiktą formą), kartu pridėdami turimus buvusią žemės nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, kuriais  gali būti  išrašai iš  ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys,  teismų  sprendimai,  turto  nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Rašydami prašymus,  piliečiai turi  būti apsisprendę, ko jie pageidauja: susigrąžinti  žemę ūkininkavimui,  dirbti žemės  ūkio bendrovėje ar gauti už žemę kompensaciją (Tvarkos 2 punktas). Jeigu piliečiai  neturi  2  punkte   nurodytų  nuosavybės  teisę patvirtinančių dokumentų,  apylinkių agrarinės reformos  tarnyba kartu su piliečiu užpildytus prašymus-anketas persiunčia į Lietuvos valstybinį archyvą (Tvarkos 3 punktas). Apylinkės  agrarinės reformos  tarnyba gautą  iš Lietuvos valstybinio archyvo  pažymą išnagrinėja  ir sutikslina  su turima kartografine bei  kita buvusią  žemės nuosavybės teisę įrodančia medžiaga. Išnagrinėjusi  medžiagą, apylinkės  agrarinės  reformos tarnyba  parengia  ir  išduoda  piliečiams  pažymas  (pagal  šios tvarkos 3 priede pateiktą formą), kuriose nurodomi duomenys apie buvusias žemės valdas pagal 1940 m. liepos 22 d. būklę (Tvarkos 5 punktas). Jeigu  nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Lietuvos valstybiniame  archyve   nerasta, archyvas  apie tai  praneša agrarinės reformos tarnybai, kuri raštiškai informuoja suinteresuotus piliečius. Šiuo atveju nuosavybės teisę jie gali įrodinėti teisme pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Tvarkos 6 punktas). Suinteresuoti  piliečiai,  gavę  iš  apylinkės  agrarinės reformos tarnybos  pažymas, toliau  tvarko kitus dokumentus pagal Lietuvos Respublikos  įstatymą "Dėl  piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Tvarkos 9 punktas). Iš Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos matyti, kad ji buvo skirta atlikti parengiamuosius nuosavybės teisių į žemę  atkūrimo procedūros veiksmus, išsiaiškinti pretendentų valią, nustatyti dokumentų,  įrodančių pretendentų, kurie tuo metu neturėjo nuosavybę patvirtinančių dokumentų, gavimo tvarką.

  Iš Prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos  1 priedo  matyti, kad šios prašymo formos 5 punkte „ Pretendentų į žemę valia“ yra siekiama surinkti daugiau duomenų, o ne tik Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytus duomenis apie pasirenkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.  Aptariamos prašymo formos 5 punkte duomenims apie pretendento valią skirtos trys skiltys: I) „Pretendentas“ (pavardė, vardas, tėvo vardas; gimimo metai; dabartinė gyvenamojo vieta); II) „Valia“ ( 1) susigrąžinti žemę buvusioje vietoje; 2) gauti žemės  tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje; 3) gauti žemės kitame ūkyje“ (kur šiuo metu gyvena; kur norėtų apsigyventi; 4) gauti kompensaciją); III) „Pretendentas į žemę pageidauja“ (1) individualiai ūkininkauti (plote; nuo kurių metų); 2) įstoti į bendrovę; 3) naudoti žemę kitai veiklai).  Iš minėtos prašymo formos 5 punkto matyti, kad pretendento atkurti nuosavybės teises į žemę valiai išreikšti vartojamos ne tos sąvokos, kurios nurodytos Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje, nes iš esmės siekiama  išsiaiškinti  ne tik tai, ar asmuo prašo sugrąžinti žemę, ar gauti kompensaciją, o ir tai, kaip pretendentas numato panaudoti susigrąžintą žemę. Pažymėtina ir tai, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus (b. l. 31, 126–127) užpildytoje J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) formoje, jos 5 punkte „Pretendentų į žemę valia“, skirtingai nė Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 1-ju priedu patvirtintoje prašymo formoje, skiltis „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“ priskirta ne prie  duomenų „Valia“, o prie duomenų „Pretendentas“. Pareiškėja prašymą užpildė 2011 m. lapkričio 25 d., t. y. tuo metu, kai galiojo Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises padavimo tvarka, kurios 1 priedu patvirtintoje prašymo atkurti nuosavybės teises formoje buvo aiškiai išskirti Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje numatyti  nuosavybės teisių atkūrimo būdai (natūra; ekvivalentine natūra; išpirkimu), paaiškinant, kad prašymą pildantis asmuo turi išbraukti jo nepasirenkamus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Prašymų padavimo tvarkos 10 punktas nustatė, kad piliečiai, kurie prašymus dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra padavę anksčiau, perrašo juos pagal šios tvarkos 1 priede pateiktą formą. Iš šio teisinio reguliavimo darytina išvada, kad pretendentei J. K., kuri dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę valią kreipėsi  2011 m. lapkričio 25 d., Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnyboje nebuvo pasiūlyta užpildyti Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos formos prašymą, t. y. prašymą, kuris valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos prasme atitiktų Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Aptartos aplinkybės, kad J. K. 2011 m. lapkričio 25 d. buvo pasiūlyta užpildyti tik Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos formos prašymą, kurio 5 punkte pretendento valiai nustatyti vartojamos ne Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytos, o kitos sąvokos, teisėjų kolegijai suteikia pagrindo išvadoms, kad Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnyboje nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo prasme  pretendentei nebuvo sudarytos sąlygos užpildyti visus pirmiau minėtuose teisės aktuose numatytus dokumentus, kuriuose turėjo būti įrašyta pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į pretendentės amžių bei prasidedančio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso specifiką, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina pretendentės naudai. Šiuo konkrečiu atveju negalima sutikti su atsakovu, kad pretendentė nenurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Iš J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo turinio ir iš įrašų šio prašymo 5 punkte yra visiškai aišku, kad pretendentės valia  nuosavybės teisių atkūrimo būdo prasme buvo nukreipta ne į kompensaciją, o į nekilnojamojo turto (žemės) grąžinimą numatant ūkininkauti. Pretendentė  prašyme nurodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus  rajone (5 punkto 1 skilties duomenys) ir pretenduoja ūkininkauti 6 ha plote (5 punkto 3 skilties duomenys), t. y. visame V. (V.) K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės plote (6 ha), kuris, pagal prašymo padavimo metu buvusį administracinį teritorinį suskirstymą yra (duomenys neskelbtini) kaime ir žemę valdo Migūnų žemės ūkio bendrovė (prašymo 1 ir 2 punktai). Be to,  nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra J. K. 1991 m. lapkričio 25 d. laisvos formos prašymas, iš kurio turinio taip pat yra aišku, kad pretendentė prašė nė kompensacijos, o žemės  (duomenys neskelbtini) kaime. Minėtos byloje nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad pretendentę tenkino alternatyvūs Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 punkte numatyti buvusio savininko V. (V.) K. nuosavybės (žemės) grąžinimo būdai: natūra arba jam ekvivalentine natūra.  Kitoks pretendentės valios aiškinimas, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų, prieštarautų konstitucinei nuostatai, kad  valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atsakovo pozicija, esą pretendentė J. K. 1991 m. prašyme  nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuri buvo išdėstyta tik 2014 m. vasario 7 d. sprendime Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117, nesiderina su gero viešojo administravimo principu, nes pretendentės prašymas atkurti nuosavybės teises atsakovo žinioje yra nuo 1991 metų lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos prašymas  atkurti nuosavybės teises į žemę šiuo konkrečiu atveju vertintinas kaip prašymas grąžinti nekilnojamąjį turtą (žemę) natūra arba jam ekvivalentine natūra (žeme).

Pagal atsakovo pateiktus į bylą įrodymus (nuosavybės teisių atkūrimo į savininko V. (V.) K.  žemę bylą) galiojant Atstatymo įstatymui Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pagal J. K. 1991 m. prašymą neatliko jokių procedūrinių veiksmų, o nuo Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (1997 m. liepos 9 d. iki J. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) atliko vienintelį veiksmą – 1998 m. gruodžio 7 d. raštu informavo pretendentę, kad 1998 m. gruodžio 31 d. baigiasi nustatytas dokumentų pateikimo terminas  ir pakvietė 1998 m. gruodžio 22 d. atvykti į žemėtvarkos skyrių turint su savimi pasą ir giminystės ryšius įrodančius dokumentus. Paaiškino, kad nepateikus dokumentų ir Vyriausybei nepratęsus jų pateikimo termino, pretendentė neteks teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra J. K. giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantys dokumentai, ant kurių yra įrašai „Gauta 1998 11 28“ su dokumentų registracijos numeriais ir neįskaitomi parašai. Tai suteikia pagrindą išvadoms, kad pretendentė, reaguodama į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gruodžio 7 d. raštą, pateikė giminystės ryšį  patvirtinančius dokumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo 2003 m. gruodžio 31 d. (nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino pabaigos) iki 2004 m. spalio 26 d. Atkūrimo įstatyme  buvo  įtvirtintas naikinamasis terminas, t. y. nuostata, kad piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prie prašymo atkurti nuosavybės teises pridedamus dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojęs  Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pakeitimas (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatė, kad piliečiams, praleidusiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Vilniaus rajono žemėtvarkos  skyrius per minėtą naikinamojo termino galiojimo laikotarpį pagal J. K. 1991 m. prašymą nepriėmė jokio sprendimo, t. y. nenustatė, kad pretendentė iki įstatymu nustatyto termino nepateikė kokių nors dokumentų ir dėl to prarado teisę atkurti nuosavybės teises. Pagal pirmiau minėtos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 6 punktą, jeigu  nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Lietuvos valstybiniame  archyve   nerasta,  archyvas  apie  tai   praneša atitinkamai agrarinės reformos tarnybai, kuri raštiškai informuoja suinteresuotus piliečius. Šiuo atveju nuosavybės teisę  jie gali įrodinėti teisme pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.  Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad Lietuvos valstybinis archyvas pateikė Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnybai  1993 m. spalio 1 d. archyvo pažymėjimą Nr.21-948-K, kuriame pateikė 1942 m. gyventojų surašymo duomenis apie V. (V.) K. šeimos sudėtį ir nurodė, kad žinių apie šio asmens (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad gavusi tokio turinio Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimą,  Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnyba įvykdė Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 6 punkto reikalavimą ir raštu informavo apie tai pretendentę, paaiškindama, kad nuosavybės teisę jie gali įrodinėti teisme pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Apie tai, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų NŽT   Vilniaus rajono skyrius pareiškė tik 2011 m. spalio 4 d., t.y. tik po to, kai gavo vieno iš mirusios pretendentės J. K. įpėdinių (S. M. K.)  2011 m. gegužės 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises. Iš  Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos, sudarytos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti, 2011 m. spalio 4 d. posėdžio protokolo matyti, kad Komisija šiame posėdyje išnagrinėjo pirmiau minėtą 1993 m. spalio 1 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimą Nr. 21-918-K, taip pat pretendentės giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus, kuriuos pretendentė buvo pateikusi 1998 m. lapkričio 28 d., atsakydama į  pirmiau minėtą  Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gruodžio 7 d. raštą. Komisija konstatavo, kad iš pateiktų dokumentų nėra aišku kiek žemės iki 1940 m. liepos  22 d. žemės nacionalizacijos turėjo buvęs savininkas V. K. Komisija 2011 m. spalio 4 d. surašė pretendentės J. K. įpėdiniams pasiūlymą kreiptis į teismą dėl nuosavybės valdymo fakto nustatymo arba ieškoti papildomų dokumentų, paaiškindama, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai teritoriniam žemėtvarkos skyriui gali būti pateikti tik teismui atnaujinus praleistą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 patenkino pareiškėjų S. M. K. ir M. B. pareiškimą (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje Nacionalinė žemės tarnyba) ir nustatė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu  juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. (V.) K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,25 deš., t. y. 1,37 ha, žemės, esančios Vilniaus apskrities Jašiūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone).  Be to, teismas atnaujino  Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje numatytą praleistą  dokumentų pateikimo terminą. Įsiteisėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą J. K. įpėdiniai 2013 m. spalio 25 d. pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriui, prašydami parengti išvadą dėl žemės perdavimo nuosavybėn.  NŽT Vilniaus rajono skyrius, atsižvelgdamas į minėtą  įsiteisėjusį teismo sprendimą ir iki šio sprendimo  priėmimo gautus dokumentus, 2013 m. lapkričio 19 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje pripažino, kad J. K. pagal pateiktus dokumentus turi nuosavybės teisę į 1,37 ha žemės.                            

NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 atsisakė tenkinti pretendentės įpėdinių  prašymą ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn motyvuodamas tuo, kad pretendentės 1991 m. prašyme nebuvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, pareikšti bei pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo piliečiai pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., pretendentė nėra pareiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo  perdavimo nuosavybėn neatlygintinai, teismas nėra atnaujinęs įstatymu nustatyto termino dėl atlyginimo būdo pakeitimo ar pareiškimo.

Minėta, kad pretendentės 1991 m. prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pagal šios individualios bylos aplinkybes  vertintina kaip prašymas atkurti nuosavybės teises vienu iš alternatyvių nekilnojamojo turto (žemės) grąžinimo būdų, t.y. natūra arba jam ekvivalentine natūra (žeme).

Dėl apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad piliečiai  iki 2003 m. balandžio d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jei nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad  Atkūrimo įstatymas, įsigaliojęs nuo 1997 m. liepos 9 d., tokią galimybę numatė tik nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusiais Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimais (2002 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. IX-1139). Šios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Pirmiau minėta Atkūrimo įstatymo nuostata buvo perkelta į Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 10 punktą (2003 m. sausio 31 d. nutarimo 142 redakcija). Su šiuo Atkūrimo įstatymo pakeitimu yra susijęs Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ 3 punkto pakeitimas (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme  arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Byloje nustatyta, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pretendentei raštu pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nepareiškė, kad  negalės atkurti nuosavybės teisių jos prašyme nurodytais būdais, kurie, kaip minėta pirmiau , pretendentės buvo pareikšti alternatyviu būdu. Pareiškėjai J. K. įpėdiniais tapo po 2003 m. balandžio 1 d., t. y. po to, kai (duomenys neskelbtini) mirė pretendentė. Taigi pareiškėjai neturėjo teisinės galimybės iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) kaip nors koreguoti pretendentės 1991 m. prašyme pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad  iki minėto įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) trūko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, negali būti  vertinama kaip pateisinanti atsakovo neveikimą šios teisės normos taikymo aspektu, nes pretendentės prašymas buvo neišspręstas nuo 1991 metų, o tai, kad trūksta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų  NŽT Vilniaus rajono skyrius nustatė tik  2011 m.  spalio 4 d.   Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-341/2013 atnaujindamas pareiškėjams S. M. K. ir M. B. praleistą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, be kita ko, nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Komisija tik 2011 m. spalio 4 d. nagrinėjo su J. K. 1991 m. prašymu susijusius  dokumentus, o pareiškėjams tinkamą pasiūlymą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjų atstovei išsiuntė tik 2012 m. balandžio 24 d. raštu.

NŽT Vilniaus rajono skyrius, priimdamas 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117  dėl pareiškėjų 2013 m. spalio 25 d. prašymo, vadovavosi nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios redakcijos  Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymas Nr. XI-1650). Pagal šios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį  tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal nuo 2012 m. lapkričio 22 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymą (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404) ši nuostata yra 21 straipsnio  4 dalyje.

Pirmiau minėta, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadoms, jog pretendentė 1991 m. prašyme nepareiškė valios dėl nuosavybė teisių atkūrimo būdo ir laikytina, kad jos valia buvo pareikta atkurti nuosavybės teises į žemę  vienu iš Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 punkte numatytų nekilnojamąjį turto (ginčo atveju žemės) gražinimo būdų - natūra arba jam ekvivalentine natūra, t. y. žeme. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis iki 2003 m. kovo 1 d. ar anksčiau iki  pretendentės mirties informavo pareiškėją apie tai, kad 1991 m. prašymuose išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jam yra neaiški ir tai yra kliūtis spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pretendentės 1991 m. prašyme pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į  nekilnojamąjį turtą (žemę) pagal šiuo metu galiojančio  Atstatymo įstatymo 1 straipsnį iš esmės  atitinka šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje numatytus  nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę būdus.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio  2 dalis nustato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.  Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą. Taigi Atstatymo įstatyme numatytas  nuosavybė teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą  būdas  ekvivalentine natūra iš esmės atitinka nuosavybės teisių atkūrimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo nuostatų prasme šiuo metu yra galimi abu nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietoje esančią žemę būdai, atitinkantys pretendentės  1991 m. prašyme pareikšta valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pagal faktines aplinkybes nuosavybės teisių atkūrimas į V. (V.) K. žemę natūra nebegalimas, nes Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 13 d. sprendimais Nr. 2.5-41-21736 ir Nr. 2.5-41-21737 į minėto savininko turėtą  žemę nuosavybės teisė atkurtos kitiems asmenims, tačiau  sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog  nėra galimybių atkurti nuosavybės teises kitu pretendentės 1991 m. prašyme atkurti nuosavybės teises pareikštą valią atitinkančiu būdu – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį  turėtajam žemės sklypą. Pretendentės įpėdiniai sutinka, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ne natūra, o perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą ir būtent dėl to šioje byloje iškėlė administracinį ginčą, prašydami atsakovą parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr.XI-2404 redakcija)  taikymo sąlygų dėl  nuosavybės teisių atkūrimo į žemę atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu  šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pretendentės J. K. įpėdinių  pareiškimai ir prašymai atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę vertintini Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies kontekste, t.y. kaip asmenų, turinčių teisę perimti nekilnojamąjį turtą į kurį pagal pretendentės pateiktą prašymą ir jos pareikštą valią turi būti atkurtos nuosavybės teisės, raginimai institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, priimti  nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą,  o ne  kaip nauji (savarankiški) prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 argumentas, jog teismas nėra atnaujinęs įstatymu nustatyto termino dėl atlyginimo būdo pareiškimo ar pakeitimo, teisiškai nepagrįstas, nes  įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad šie terminai gali  būti atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 bei NŽT 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-754, materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo dalimi sutinka ir konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 143 straipsnį nėra pagrindo.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis  įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).  Administracinių ginčų teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Dėl apelianto argumento,  susijusio su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.), o sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525  -194/2009 ir kt.).

             Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais  procesiniais  aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė esmines nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes,  sprendimą  pagrindė  įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Apelianto nesutikimas su kai kurių aplinkybių vertinimu (tarp jų, kad NŽT neturėjo pagrindo pasisakyti civilinėje byloje dėl termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei galimybės atkurti nuosavybės teises į V. (V.) K. žemę), taip pat argumentai, kad teismas nepasisakė kai kuriais klausimais, kuriuos apelianto nuomone, turėjo būti pasisakyta, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, tuo labiau, kad pažeidimai buvo esminiai ir dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.).

            Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu į žemę ir priimti naują sprendimą. Pirmiausia pažymėtina tai, kad šis ginčas kilęs tik dėl išvados parengimo nuosavybės teisių atkūrimui atitinkamu būdu, o atsakovas atkurti nuosavybės teises neatsisako. Teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą išnagrinėti atitinkamą klausimą iš naujo tuo atveju, jei nustato, kad asmens prašymas nebuvo išnagrinėtas, ar buvo išnagrinėtas netinkamai. Šiuo atveju NŽT skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 dėl pareiškėjų 2013 m. spalio 25 d. prašymo yra aiškus, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pakeičią šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (ABTĮ 140 str. 1 d. 3 p.).

             Pirmiau minėta, kad pagal pretendentės  J. K. 1991 m. prašyme pareikštą valią nuosavybės teisės į V. (V.) K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę  gali būti atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Todėl atsakovas, kurio teritorinis skyrius 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104.)-1117 atsisakė atlikti pretendentės įpėdinių prašomą veiksmą, įpareigotinas jį atlikti ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

              Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose perduodami nuosavybėn neatlygintinai  šio įstatymo nustatyta tvarka pagal nustatytą žemės įsigijimo eilę     Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 punktas nustato kokie dokumentai turi būti parengti perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės, miško sklypus ar vandens telkinius. Vienas iš šios procedūros dokumentų – žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimta išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (šios tvarkos 2 priedas) piliečio pageidaujamoje vietovėje, jeigu pagal Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondo žemę ir rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus piliečio pageidaujamos kadastro vietovės teritorijoje yra laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamus neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ar vandens telkinius. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 punktą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ją priėmęs žemėtvarkos skyriaus vedėjas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo priėmimo turi persiųsti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje pilietis pageidauja gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį. Jeigu paaiškėja, kad pagal  Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą žemės įsigijimo eilę piliečio pateikta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn jo pageidaujamos kadastro vietovės teritorijoje negalės būti tenkinama, žemėtvarkos skyrius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo išvados (-ų) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn įvertinimo privalo piliečiui raštu apie tai pranešti registruotu laišku ir pasiūlyti rinktis žemės sklypą šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje. Tokiu atveju pilietis žemėtvarkos skyriui, kuriam pateikta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo pateikia prašymą ir nurodo, kurios šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje pageidauja gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį.

          Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos  2 priedu patvirtintos „ Išvados  dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ formoje, be kita ko, yra eilutės, skirtos įrašams  dėl pageidavimo gauti žemę atitinkamos apskrities, savivaldybės seniūnijos, kadastro vietovės teritorijoje.  Pirmosios instancijos teismas iš viešai skelbiamos internete informacijos apie laisvos valstybinės žemės plotus nustatė, kad Migūnų kadastro vietovėje yra laisvos valstybinės žemės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo įpareigoti atsakovą parengti išvadą  dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn J. K. (mirusiosios vardu) būtent Migūnų kadastro vietovėje, kadangi  pareiškėjai skunde teismui  konkrečius kadastro vietovės  nenurodė, be to, pareiškėjams ir atsakovui turi būti palikta galimybė derinti išvadą ne tik dėl šios bet ir dėl ir dėl kitos kadastrinės vietovės.

               Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn J. K. (mirusiosios vardu).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė