Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-1138-95-2013].doc
Bylos nr.: I-1138-95/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl išmokų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
Pašalpos ir kitos išmokos
Kiti iš socialinės apsaugos teisinių santykių kylantys klausimai
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. I-1138-95/2013

(Proceso Nr. 3-61-3-02617-2012-4)

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2, 6.8, 74

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei J. Ž., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. P. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo ir

 

n u s t a t ė:

 

pareiškėja O. B. P. (toliau – ir pareiškėja) 2012-10-12 su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino 2012-10-31 (b. l. 16-21) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012-09-21 raštą Nr. A740-5986-(2.11.4.4-SR7); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo iki gyvos galvos; 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią jai buvo nutrauktas jos mokėjimas: už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012- m. spalio mėn. – 4590 (keturis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt litų), t. y. už 30 mėnesių, skaičiuojant po 153 Lt per mėnesį ir už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki naujo sprendimo dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo jai iki gyvos galvos priėmimo dienos; 4) priteisti atlyginti žalą – 1000 Lt (vieną tūkstantį litų), atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.).

Skunde nurodė, kad jai 2008 m. balandžio mėnesį buvo paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui. Skiriant priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, buvo remiamasi viešosios įstaigos „Antakalnio poliklinika“ 2008-04-11 išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad nuo 2008-04-11 iki 2010-04-11 pareiškėjai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 str. 3 d. numatyta, kad šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, - atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies nedarbingi, netekę tam tikrų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos). Teigia, kad remiantis Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. nuostata suponuoja tai, jog teisė gauti šalpos išmoką išlieka, kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių asmenims, kurie sukako senatvės pensijos amžių, teisė gauti šalpos išmoką jiems išlieka iki gyvos galvos. Mano, kad vadovaujantis Įstatymo 21 str. 1 d., šalpos išmokos mokėjimas tokiu atveju pratęsiamas.

Nurodo, kad senatvės pensijos amžiaus yra sulaukusi (duomenys neskelbtini), todėl šalpos išmoka turėjo būti skirta iki gyvos galvos, tačiau nuo 2010 m. gegužės mėnesio išmokos mokėjimas buvo neteisėtai nutrauktas.

Teigia, kad 2012-08-22 kreipėsi į atsakovę pratęsti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimą iki gyvos galvos ir išmokėti nepriemoką už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimas. Nurodo, kad 2012-09-24 gavo atsakovės atsakymą, kuriuo atsisako tenkinti prašymą ir siūlo kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Pareiškėja pažymi, kad specialiųjų poreikių nustatymas ir šalpos išmokos skyrimas yra du atskiri veiksmai: specialieji poreikiai nustatomi vadovaujantis atsakovės 2012-09-21 rašte minimu aprašu, patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o šalpos išmoka skiriama vadovaujantis Įstatymu. Tai, kad šalpos išmoka pareiškėjai buvo skirta ne tokiam laikotarpiui, kuriam turėjo būti skirta, vertintina kaip atsakovo klaida.

Pareiškėja nurodo, kad 2012-03-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-756-1433/2012 analogiškoje byloje įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos, taip pat įpareigojo išmokėti už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacijos mokėjimas.

Nurodo, kad pareiškėjai pablogėjo sveikata, todėl mano, kad atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėja teismui pateikė prašymą, kuriame palaikė savo skundo reikalavimus ir pašė bylą nagrinėti pareiškėjai nedalyvaujant (b. l. 62).

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 41-47) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (toliau – ir šalpos išmoka) buvo paskirta remiantis viešosios įstaigos „Antakalnio poliklinika“ (duomenys neskelbtini), patvirtinančia, kad nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Teigia, kad, norint tinkamai įvertinti Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. pateiktas nuostatas, būtina remtis sisteminiu teisės normų aiškinimo metodu ir atsižvelgti į Įstatymo 11 str. 4 p.  bei 2 str. 4 d., apibrėžiančią neįgaliojo asmens atžvilgiu keliamus reikalavimus. Mano, kad teisės akto leidėjas pripažįsta, jog neįgaliu asmeniu gali būti pripažintas ir senatvės pensijos amžiaus sulaukęs asmuo, tačiau jam kelia ir kitą reikalavimą – specialiųjų poreikių nustatymą. Šalpos išmokos gavėjui sukakus senatvės pensijos amžiaus, jeigu jam nustatyto specialiojo poreikio pažyma yra galiojanti, tęsiamas tos pačios išmokos mokėjimas, t. y. teisė gauti šalpos išmoką iš naujo nenustatinėjama. Tačiau teigia, kad asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžiaus, skirta 0,5 bazinė dydžio tikslinė kompensacija ir taip pat mokama tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis. Nurodo, kad tikslinės kompensacijos pratęsimas galimas tik tuo atveju, jeigu santykinai yra pratęsiamas ir socialinių poreikių nustatymas. Pažymi, kad Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. turinys pasižymi dviprasmiškumu, todėl teisės aktų taikytojas šio straipsnio nuostatas gali suprasti klaidingai. Nurodo, kad atsakovas, siekdamas panaikinti dėl šios nuostatos susiklosčiusią dviprasmišką situaciją, 2012-10-16 kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir gavo 2012-11-20 atsakymą, kuriame nurodyta, jog yra rengiamas Įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame siūloma patikslinti ir 20 str. 3 d. 1 p., nustatant, kad teisė gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją išlieka, kol galioja išvada dėl specialiųjų poreikių nustatymo.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjai specialieji poreikiai buvo nustatyti tik dvejiems metams, t. y. terminuotai – (duomenys neskelbtini), įskaitant ir tą faktą, kad pareiškėja senatvės pensijos amžiaus sukako jau (duomenys neskelbtini)Preziumuoja, jog tokio pobūdžio gydytojo sprendimas buvo nulemtas tokios pareiškėjos sveikatos būklės, kurios atžvilgiu specialieji poreikiai galėjo būti nustatyti ne ilgesniam nei 2 metų terminui. Mano, jog gydytojas, įvertinęs pareiškėjos sveikatos būklę nenurodė būtinybės jai specializuotus poreikius paskirti iki gyvos galvos, nors tokia jam tenkanti galimybė yra tiesiogiai įtvirtinta tvarkos apraše.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia pablogėjusia sveikata dėl Socialinių išmokų skyriaus neišmokėtų pinigų. Pažymi, jog civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Teigia, kad nepateikimas svarių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą, užkerta kelią šios žalos atlyginimo būtinumui.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė, remdamasi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkinamas iš dalies.                         

Byloje nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinių išmokų skyriaus 2012-09-21 sprendimo Nr. A740-5986-(2.11.4.2-SR7) „Dėl rašto“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai O. B. P. 2008-04-11 nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2008-04-11 iki 2010-04-11 kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, jeigu asmuo negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 BPD priedo specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, kuriuos moka VSDFV teritoriniai skyriai (žr. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą, SPP-2 Nr. 0096673 (toliau – ir Pažyma ) (b. l. 22, 48).

Pareiškėja 2007 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą šalpos išmokai – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinei kompensacijai – gauti (b. l. 49-50), kuriame, be kita ko, nurodė, jog gauna senatvės pensiją. Vilniaus m. savivaldybės biudžetinė įstaiga socialinės paramos centras socialinių išmokų skyrius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 51) skyrė pareiškėjai Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (sukakus senatvės pensijos amžių) nuo 2008-04-11 iki 2010-04-11 (išmokos dydis vienam mėnesiui – 0,5 BPD), skyrimo pagrindu nurodydamas Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą. Apie priimtą Sprendimą pareiškėja buvo informuota 2008-04-18 raštu Nr. 80054 (b. l. 52). Apie tai, kad baigėsi paskirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas, pareiškėja buvo informuota 2010-04-12 raštu Nr. 17-32/1660 ir pasiūlyta pateikti dokumentus šalpos išmokos pratęsimui (b. l. 53).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1873, nauja redakcija – Žin., 2005, Nr. 71-2556, toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983) ir kiti su ginčo teisiniais santykiais susiję teisės aktai.

Įstatymo 12 str. 2 d. nustatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 str. 2–4 p. nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Įstatymo 11 str. įtvirtinta, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 str. nustatytomis sąlygomis turi šie neįgalieji: 1) vaikai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumas; 2) nedarbingi ar iš dalies darbingi asmenys, netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo, pripažinti tokiais iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai; 3) netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo asmenys, nenurodyti šios dalies 2 punkte; 4) sukakę senatvės pensijos amžių asmenys.

Įstatymo 20 str. reglamentuoja šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo terminus, tuo tarpu Įstatymo 14 str. reglamentuoja slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo pradžią. Pagal Įstatymo 20 str. 3 d. šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Savivaldybės administracija privalo prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą. Teisė gauti šalpos išmoką išlieka: 1) asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos); 2) asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų senatvės pensijos amžiaus, – iki gyvos galvos; 3) našlaičiams, nesukakusiems 18 metų, – kol jiems sukanka 18 metų; 4) našlaičiams, kurių teisė gauti šalpos našlaičių pensiją priklauso nuo to, ar jie mokosi, – kol jie mokosi, bet ne ilgiau, kol jiems sukanka 24 metai; 5) kol atsiranda kitos šio įstatymo numatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys laikinai ar visam laikui praranda teisę gauti šalpos išmokas; 6) kol teisės aktų nustatyta tvarka paskirtas globėju ar rūpintoju asmuo atleidžiamas ar nušalinamas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų arba miršta.

Kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjai Vilniaus m. SPC Socialinių išmokų skyrius 2008-04-18 sprendimu Nr. 32289 (b. l. 51) skyrė Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (sukakus senatvės pensijos amžių) nuo (duomenys neskelbtini) (išmokos dydis vienam mėnesiui – 0,5 BPD), kaip asmeniui negaunančiam valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, t. y. po 158,00 Lt per mėnesį ir Vilniaus m. SPC Socialinių išmokų skyrius 2010-04-12 pranešimu Nr. 17-32/1660 (b. l. 53) informavo pareiškėją, kad 2010-05-01 baigiasi jai paskirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas ir prašė pateikti dokumentus šalpos išmokos pratęsimui (skyrimui).

Pareiškėja 2012-08-22 prašyme pratęsti (skirti) šalpos išmoką (b. l. 6, 54-55), vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, prašė pratęsti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimą, nurodė, kad pagal Įstatymo 20 str. 3 d. jos teisė gauti šalpos išmoką išlieka, todėl, atsižvelgiant į tai, kad buvo sulaukusi senatvės pensijos amžių, šalpos išmoka turėjo būti skirta iki gyvos galvos. Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2012-08-22 prašymą pratęsti (skirti) šalpos išmoką, 2012-09-21 sprendimu Nr. A740-5986-(2.11.4.2-SR7) „Dėl rašto“ (b. l. 7-9) atsisakė skirti pareiškėjai šalpos išmoką nuo 2010-05-01.

Atsakovas Sprendime nurodė, jog Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. nuostata turi būti taikoma neatsiejamai nuo Įstatymo 12 str. nustatyto teisinio reguliavimo. Teigia, kad šalpos išmokos gavėjui sukakus senatvės pensijos amžių, jeigu jam nustatyto specialiojo poreikio pažyma yra galiojanti (nustatymo terminas nepasibaigęs arba galioja neterminuotai), tęsiamas tos pačios išmokos mokėjimas, t. y. teisė gauti šalpos išmoką iš naujo nenustatinėjama. Tuo tarpu asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžių, skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija ir taip pat mokama tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis.

Teismas, įvertinęs visas aukščiau išdėstytas nustatytas aplinkybes bei Įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. taiko neatsiejamai nuo Įstatymo 12 str. nustatyto teisinio reguliavimo.

Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymo šeštasis skirsniai (18-23 straipsniai). Įstatymo 19 str. 7 d. nustatyta, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nepaisant šių šalpos išmokų gavėjų gaunamų pensijų ir (ar) pensijų išmokų, šalpos išmokų, taip pat nepaisant kitų pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 str.4 d. numatytą atvejį. Vadovaujantis Įstatymo 14 str. 4 d., priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos šio Įstatymo 11 str. 4 p. nurodytiems neįgaliesiems skiriamos ir mokamos nuo 2006 m. sausio 1 d., jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyrių. Taigi, ginčo dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos (sukakus senatvės pensijos amžių) skyrimo nėra. Ginčas kilęs, ar teisingai taikytas terminas, kai asmuo skyrimo metu jau buvo sulaukęs senatvės pensijos amžių. Kaip jau aukščiau išdėstyta, ir kaip teisingai nurodo pareiškėja, atsakovas privalėjo vertinti Įstatymo 20 str. 3 d., tačiau to ginčijamame Sprendime padaryta nebuvo.

Gi Įstatymo 20 str., nustatančio šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo terminus, 3 d. numatyta, kad šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Įstatymo 20 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, - atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos). Vadovaujantis Įstatymo 21 str. 1 d., šalpos išmokos mokėjimas tokiu atveju pratęsiamas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja nebeturi teisės gauti šalpos išmoką, nes  Įstatymo 20 str. 3 d. 2 p. yra nustatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų senatvės pensijos amžiaus, – iki gyvos galvos, o būtent šiuo pagrindu pareiškėjai ir buvo paskirta šalpos išmoka.

Vadovaujantis Įstatymo 21 str. 1 d., teismo vertinimu, šalpos išmoka pareiškėjai turėtų būti išmokama už visą laiką, bet ne daugiau kaip už 3 metus nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas šalpos išmokos mokėjimas. Tokiu būdu, skundžiamas Sprendimas naikintinas, atsakovė įpareigotina priimti naują sprendimą ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją nuo tos dienos, kai buvo nutrauktas jos mokėjimas. Pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje taip pat tenkinamas (ABTĮ 88 str. 2 p.). Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-1433/2012.

Pareiškėja prašo priteisti jai 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nurodo, kad jai dėl sumažėjusių pajamų suprastėjo gyvenimo kokybė ir dar labiau pašlijo sveikata.

Teismas pažymi, kad valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms, t. y. 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir 3) teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Neturtinės žalos atlyginimui būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, išgyveno dvasiškai, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir tai nebuvo vienkartinio pobūdžio. Pareiškėja, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, žinojo, kad jai tiek specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymoje, tiek sprendime, kuriuo skirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija yra nustatytas terminas. Apie tai, kad terminas yra pasibaigęs, ji dar kartą informuota raštu. Tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti iki 2012-08-22. Darytina išvada, kad ji buvo sutikusi su tuo, kad jai šalpos išmoka nemokama, nes pasibaigęs terminas, o kreipėsi tik tada, kai sužinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1433/2012.  Pareiškėja jokių įrodymų, kokią įtaką šalpos nemokėjimas ar skundžiamo Sprendimo priėmimas turėjo jos sveikatai ar kitiems skunde nurodytiems nepatogumams, nepateikė. Nesant įrodymų, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėja, kreipdamasi į teimą buvo iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir sumokėjo 50 procentų nustatyto žyminio mokesčio dydį, t. y. 50 Lt (b. l. 38). ABTĮ 44 str. 1 d. nustatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėja prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl teismas dėl išlaidų atlyginimo sprendime nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

patenkinti pareiškėjos O. B. P. skundą iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. A740-5986-(2.11.4.4-SR7) „Dėl rašto“.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo O. B. P. iki gyvos galvos.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti O. B. P. priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimas pareiškėjai.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

      Teisėjai                                                       

           Liuda Arlauskienė             

 

                                                                                                         Arūnas Kaminskas

 

                                                                                                                 Milda Vainienė    


Paminėta tekste:
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų