Administracinė byla Nr. A-931-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01918-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Jose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė jo akims. Gamtinius reikalus jis turėjo atlikti visų akivaizdoje. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina); esant žemai temperatūrai, būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes.
3. Pareiškėjo teigimu, jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija, t. y. patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,08 kv. m iki 23,1 kv. m ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus). Be to, pasivaikščiojimo (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.
6. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 86 tikrino 2016 m. sausio 19 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-20) ir nustatė, jog pelėsio nėra, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 54 tikrino 2014 m. sausio 14 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-8) ir nustatė, kad santykinė oro drėgmė 44,7 proc., oro temperatūra 11,3 laipsnių (suimtieji laikė atidarytą langą), pelėsio nėra, dirbtinė apšvieta – 143 lx, kameroje atliktas remontas.
7. Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl šios priežasties negalima konstatuoti įstaigos neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos laikantis higienos normų reikalavimų.

II.

8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo T. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 40, 29, 104, 54, 10, 95, 21, 42, 89, 65, 41, 39, 7, 26, 11, 90, 59, 62, 10, 98, 18, 35, 31, 102, 86, 16, 63 ir 44. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 48 dienas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose, t. y. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) ir Higienos norma HN 76:2010.
11. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro surašytus patikrinimo aktus ir nustatė, kad 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 nustatyti kameros Nr. 54 Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimai (per žema oro temperatūra; per mažas apšvietimas; kiti pažeidimai nenustatyti); 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. EP‑20 kameros Nr. 86 higienos normų reikalavimų pažeidimai nenustatyti; 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-328 nustatytas kameros Nr. 41 Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas (reikalingas paprastasis remontas), kratos atlikimo patalpos higienos normų reikalavimų pažeidimai nenustatyti; 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nustatyti laikinojo laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpos Higienos normos HN 76:2010 54 ir 59 punktų pažeidimai (4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai); 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 išvykstančiųjų apžiūros patalpų higienos normų reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Teismas akcentavo, kad bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams.
12. Teismas iš pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nustatė, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 54, 41 ir laikinojo laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, rėmėsi Šiaulių TI pažyma „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, jog sanitarinio mazgo zona yra atitverta nuo likusios kameros dalies ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, šis sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tokiu būdu nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, todėl konstatavo pareiškėjo privatumo, jam naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, pažeidimą.
14. Teismas pareiškėjo teiginių dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, nes pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pareiškėjas neteikė Šiaulių TI administracijai skundų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis (buvo pateikęs skundus dėl kitų aplinkybių). Atvykęs į Šiaulių TI 2014 m. sausio 10 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis yra rūkantis ir sutinka būti laikomas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Jis pats pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. sausio 13 d. prie žalingų įpročių nurodė, kad yra rūkantis.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sveikatos pablogėjimo, taip pat išanalizavęs pareiškėjo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
16. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
17. Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį pinigais, atsižvelgė į kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, turimų įrodymų visumą, teismų praktikoje taikytinus neturtinės žalos vertinimo kriterijus, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ir sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 450 Eur.

III.

18. Pareiškėjas T. S. apeliaciniame skunde dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo prašo jo skundą patenkinti.
19. Pareiškėjas nurodo, kad, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, prašė vadovautis europiniais standartais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tiek skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą (turėtų būti 4 kv. m, neįskaičiuojant baldų užimamo ploto), tiek nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš viso nenustatė laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, be to, teismas nemotyvuotai atmetė visus kitus jo argumentus.
20. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI jis buvo kalinamas pažeidžiant jo teises, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje, t. y. jį kankinant.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą; akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui T. S. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Šiaulių TI nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą nustatė, kad pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas, t. y. pareiškėjas 48 dienas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, taip pat buvo laikomas kamerose ir laikinojo laikymo (atvykimo) kratos patalpoje, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjui naudojantis tualetu, nebuvo užtikrintas jo privatumas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui priteistinas 450 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
25. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog jam 48 paras teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose (pareiškėjo teigimu, iš kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas), pareiškėjui turėjo tekti 4 kv. m kameros ploto, išskaičius baldų užimamą plotą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė laikotarpio, kuriuo buvo pažeidžiamos jo teisės, nemotyvuotai atmetė visus kitus jo argumentus. Pareiškėjo manymu, jo patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 10 000 Eur dydžio suma, atsižvelgta į EŽTT, nagrinėjančio bylas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, priteisiamas sumas.
26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam tekusio per mažo kameros ploto, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
27. Iš Šiaulių TI pateiktos 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymos Nr. 60/09-32636 (I t., b. l. 121‑135) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 2 d. (iš viso 665 dienas), iš kurių 48 dienas jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Kameros ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista šiais laikotarpiais: 2014 m. sausio 21–22 d. (2 dienas), sausio 31 d. – vasario 3 d. (4 dienas), vasario 5 d. (1 dieną), vasario 7‑12 d. (6 dienas), vasario 20–24 d. (5 dienas), vasario 27 d. (1 dieną), kovo 5–20 d. (16 dienų), birželio 2 d. (1 dieną), spalio 1–3 d. (3 dienas), spalio 10–11 d. (2 dienas), spalio 18–20 d. (3 dienas), lapkričio 11 d. (1 dieną), 2015 m. vasario 19 d. (1 dieną), kovo 16 d. (1 dieną), kovo 18 d. (1 dieną).
28. Nors konkrečių laikotarpių, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, tačiau byloje esančius įrodymus tinkamai įvertino bei teisingai nustatė dienų skaičių, kuriomis pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Pažymėtina, kad Šiaulių TI 2015 m. birželio 26 d. raštu „Dėl prašymo ir skundo“ (I t., b. l. 141–144) ir 2015 m. lapkričio 17 d. raštu „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 159–162) pateikė pareiškėjui informaciją apie jo kalinimo skirtingose kamerose laikotarpius, kamerų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių, todėl pareiškėjas dar iki skundo pirmosios instancijos teismui padavimo 2016 m. rugsėjo 1 d. (I t., b. l. 11) žinojo, kokiais laikotarpiais jo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista. Pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
30. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.
31. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui atskirais laikotarpiais (2014 m. sausio 31 d. – vasario 3 d. (4 dienas), 2014 m. vasario 5 d. (1 dieną), 2014 m. vasario 7–12 d. (6 dienas), vasario 21–24 d. (4 dienas), kovo 7–18 d. (12 dienų); iš viso 27 dienas) teko mažiau kameros ploto kaip 3 kv. m. Pažymėtina, kad atsakovas byloje nėra pateikęs duomenų apie tai, kiek tiksliai kameros ploto užima sanitarinio mazgo zona, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018), darytina išvada, kad sanitarinio mazgo zona užima 1,5 kv. m plotą.
32. Akcentuotina, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, jog nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi (priešingai, atsakovo teigimu, Šiaulių TI veikia nuolatinio perpildymo sąlygomis; I t., b. l. 186); kad tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu; kad pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 41 ir 56 higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis 160 dienų; higienos normų reikalavimų neatitiko ir laikinojo laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpos; nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu).
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 27 dienas buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.
34. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus byloje įrodymus, kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl jo pažeistų teisių atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus kitus jo argumentus, tačiau šio savo teiginio nedetalizavo ir nepagrindė, todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.
35. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).
37. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444‑619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją ir kt.).
39. EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko) ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjakov? prieš Slovakiją).
40. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017; 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑850‑261/2017 ir kt.).
41. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje.
42. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
43. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį (450 Eur), pirmiausia pažymi, kad byloje konstatuoti šie pareiškėjo teisių pažeidimai: pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista 665 dienas; pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 41 ir 56 higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis 160 dienų; higienos normų reikalavimų neatitiko laikinojo laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpos; 48 dienas pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei 3,6 kv. m, iš kurių 27 dienas jam teko mažiau ploto kaip 3 kv. m (Konvencijos 3 str. pažeidimas).
44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus pareiškėjo teisių pažeidimus, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 450 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 1 300 Eur.
45. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui T. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.