Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-895/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15480-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistojo R. M. gynėjams advokatams Dauriui Ašakai ir Linai Gudaitei,
nukentėjusiajai J. B.-M.,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Dauriaus Ašakos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose. Nuteistajam taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 31 d. apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo šeimos nare – sutuoktine J. B.-M. metu sugriebė šiai rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po to įstūmė J. B.-M. į kambarį, tokiu būdu J. B.‑M. sukėlė fizinį skausmą.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas D. Ašaka prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė nesiėmę priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nepašalino prieštaravimų tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų, savo išvadas grindė ne išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, o prielaidomis, interpretacijomis ir spėjimais.
2.2. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimojo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Šioje byloje nagrinėjamu atveju jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. M. smurtavo prieš nukentėjusiąją ir jai sukėlė fizinį skausmą, nėra. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vien tik nenuosekliais nukentėjusiosios J. B.‑M. parodymais bei liudytojų parodymais, kurių pirminis šaltinis yra nukentėjusiosios paaiškinimai, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.
2.3. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas, kad 2017 m. kovo 31 d. apie 23.45 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas, tačiau R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai ir kategoriškai neigė, kad naudojo fizinį smurtą prieš J. B.-M. Nuteistasis nurodė, kad įvykio metu sutuoktinė įbėgo į jo kambarį ir kažką šaukdama pradėjo daužyti jam per galvą. Kadangi tarp R. M. ir J. B.-M. vyksta civilinis procesas dėl jų sudarytos santuokos nutraukimo ir tai jau ne pirma J. B.-M. provokacija, siekiant surinkti jai palankius įrodymus civilinėje byloje, jis, nenorėdamas pasiduoti šiai provokacijai ir eskaluoti kilusio konflikto, išėjo iš namų, J. B.-M. nestūmė, jos net nelietė. Tuo metu bute buvę sutuoktinių vaikai D. M. ir Ž. M. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad nematė, jog R. M. būtų stūmęs J. B.‑M. Byloje liudiję policijos pareigūnai patys įvykio taip pat nematė ir tik nurodė tai, ką jiems papasakojo J. B.-M. Melagingo įskundimo faktą patvirtina ir J. B.-M. telefono pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore stenograma, iš kurios matyti, kad J. B.-M. nemini, jog sutuoktinis ją pastūmė, ir nurodo, kad niekas nenukentėjo, taip pat garsiai svarsto, ar jos kreipimasis į policiją būtų jai naudingas šiuo metu vykstančioje santuokos nutraukimo byloje.
2.4. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nesudaro nuoseklios visumos ir prieštarauja patys sau. Apklausose nukentėjusioji nurodė skirtingas kūno vietas (pečius, žemiau pečių), kurias tariamai lietė R. M., tačiau nenurodė aplinkybės, kad R. M. rankomis sugriebė jai už abiejų žastų (rankos dalies tarp peties ir alkūnės), suspaudė ir taip sukėlė fizinį skausmą, todėl visiškai neaišku, dėl kokios priežasties teismas daro išvadą, kad būtent dėl abiejų žastų suspaudimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą. Vertindamas J. B.-M. parodymų teisingumą, teismas nurodė, kad pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore metu nukentėjusioji teigė buvusi sužalota („jis mane uždarė, vat visas šonas raudonas“), tačiau iš pokalbio turinio neaišku, kokia nukentėjusiosios kūno vieta buvo paraudusi ir ar tai buvo jos patirto sužalojimo pasekmė. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad J. B.-M. teiginys „viskas tvarkoj, vaikai sveiki, aš sveika“ reiškia, kad jai padaryti sužalojimai nėra tokie sunkūs, kad reikėtų medikų pagalbos. Nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi selektyviai atrinktais J. B.-M. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore teiginiais, juos vertino subjektyviai ir savaip interpretavo siekdamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
2.5. Apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje teismai taip pat nepagrįstai vadovavosi prieštaringais liudytojų policijos pareigūnų R. K. (R. K.), D. V. ir A. N. parodymais. Atsižvelgus į šių liudytojų darbo pobūdį (nuolatiniai iškvietimai į įvykio vietas ir pan.), į laikotarpį, kuris praėjo nuo įvykio, t. y. daugiau nei pusantrų metų, akivaizdu, kad jie negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių. Nė vienas iš jų negalėjo tiksliai nurodyti nei aplinkybės, kad R. M. smurtavo prieš J. B.‑M., nei tikslios nukentėjusiosios kūno vietos, kurioje jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Policijos pareigūnų parodymų nepatikimumą patvirtina ir aplinkybė, kad jie tyčia sunaikino neva sužalotos nukentėjusiosios nuotraukas, motyvuodami tuo, kad jos yra nekokybiškos. Neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad šie svarbūs bylai tinkamai išnagrinėti duomenys buvo sunaikinti, teismas pažeidė BPK 20 ir 301 straipsnių nuostatas.
2.6. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga bet kokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Baudžiamosios teisės priemonės yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), kai dėl tyčinių kaltininko veiksmų kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos nukentėjusiojo teisės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu, ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius šeimos ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams šeimos teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nagrinėjamu atveju nebuvo apsunkinta ar atimta iš J. B.-M. galimybė ginti savo galimai pažeistas teises civilinio proceso tvarka šiuo metu vykstančioje santuokos nutraukimo byloje. Be to, nuteistojo padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Šiuo atveju teismai nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir neatleido R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
2.7. Teismų praktikoje, pvz., kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95/2015 ir Nr. 2K‑294-648/2015, nurodoma, kad veiksmų kriminalizavimas baudžiamojoje teisėje nėra besąlyginis, nemažai konfliktinio pobūdžio veiksmų priskirta administracinių nusižengimų kategorijai, be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245, 6.263 straipsniai). Todėl, inkriminuojant fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažeminto, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama. Šioje byloje nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl R. M. atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 ir 518 straipsnius už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą ir savavaldžiavimą, o ne dėl jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi buitiniai ginčai šeimose neretai priskiriami savavaldžiavimo atvejams, kai nepadaroma esminės žalos, nesutrikdoma sveikata, nesama medicininių duomenų apie panaudotą fizinį smurtą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Dauriaus Ašakos kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.
5. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 31 d. apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo šeimos nare – sutuoktine J. B.-M. metu sugriebė šiai rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po to įstūmė J. B.-M. į kambarį, tokiu būdu J. B.‑M. sukėlė fizinį skausmą.
6. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus – paties kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų policijos pareigūnų parodymus, tarnybinius pranešimus, apžiūros protokolą, kuriame užfiksuotas pranešimo Bendrajam pagalbos centrui turinys, konstatavo, kad byloje visiškai įrodyta, jog R. M. asmeninio konflikto metu sugriebė sutuoktinei rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po to ją įstūmė į kambarį ir taip sutuoktinei sukėlė fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7. Kasatorius su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, teigdamas, kad jo veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai.
8. Byloje teismai nustatė, kad asmeninio konflikto tarp sutuoktinių R. M. ir J. B.-M. metu nuteistasis sugriebė sutuoktinei rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po to ją įstūmė į kambarį. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, tokios faktinės aplinkybės nustatytos šiais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: pranešimu Bendrajam pagalbos centrui, kuriame nukentėjusioji nurodė, kad vyras, išgirdęs, jog ji išeina iš kambario, ją uždarė; nukentėjusiosios parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad atidariusi kambario duris ji pamatė R. M., kuris koridoriuje šlapinosi į savo ir sūnaus batus, ir paklausus, ką daro, nuteistasis, panaudodamas fizinę jėgą, stipriai pastūmė ją atgal į kambarį pro duris; liudytojų policijos pareigūnų parodymais, kad nukentėjusioji įvykio vietoje paaiškino, jog vyras po jos pastabos dėl šlapinimosi sugriebė ją už rankų ir pastūmė į kambarį. Su minėtomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
9. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tik vieno asmens sąlytis su kito asmens kūnu dar savaime nereiškia BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Toks sąlytis kitam asmeniui turi sukelti arba nežymų sveikatos sutrikdymą, arba fizinį skausmą. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų buvo pajutęs skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Iš tiesų savavališko fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu metu kitas asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo, kaip BK 140 straipsnyje nustatyto požymio, sukėlimo.
10. Teismai, darydami išvadą, kad R. M., už rankų paėmęs nukentėjusiąją ir ją įstūmęs į kambarį, sukėlė jai fizinį skausmą, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad dėl vyro pastūmimo ji juto fizinį skausmą; kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymais, kad bendraujant su nukentėjusiąja matėsi paraudimai ant rankų. Tačiau šiuo atveju vien tik šių įrodymų, ypač atsižvelgiant į jų nenuoseklumą, taip pat į tai, kad kiti byloje nustatyti duomenys nepatvirtina fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, nepakanka fizinio skausmo sukėlimo faktui neabejotinai konstatuoti.
11. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog dėl R. M. veiksmų nukentėjusiajai būtų padaryti kokie nors sužalojimai. Nors per apklausą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis, panaudodamas fizinę jėgą, stipriai pastūmė ją atgal į kambarį pro duris, o apklausiama teisme parodė, kad nuteistasis stvėrė ją už pečių, žemiau pečių, įstūmė ją į kambarį ir dėl minėtų veiksmų ji patyrė fizinį skausmą, į medikus ji nesikreipė. Antai nukentėjusioji per apklausą ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad į medikus nesikreipė ir nesikreips, nes sužalojimų nesimato, be to, prašė jai neišduoti siuntimo į teismo medicinos ekspertizės įstaigą. Iš nukentėjusiosios pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore stenogramos irgi negalima spręsti, kad konflikto su vyru metu, nukentėjusiąją suėmus už rankų ir pastūmus į kambarį, jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Apklausiama teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusioji teigė, kad ji nežino, kodėl apie smurtą nepasakojo operatorei. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusiosios netrukus po minėto konflikto su vyru rašytame pareiškime Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato viršininkui dėl vyro veiksmų jos atžvilgiu neminimas fizinio skausmo sukėlimas, o tik nurodoma, kad jai pastebėjus, jog vyras šlapinasi koridoriuje, jis nukentėjusiąją įstūmė į kambarį ir neleido išeiti.
12. Iš liudytojų policijos pareigūnų (R. K., D. V.) parodymų taip pat negalima neabejotinai spręsti apie tai, kad nuteistasis R. M. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad ant nukentėjusiosios rankos buvo raudona dėmė. Tačiau kitas policijos pareigūnas R. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad ant nukentėjusiosios kūno jokių sužalojimų nematė. Be to, netrukus po įvykio (2017 m. balandžio 1 d.) R. K. surašytame policijos pareigūno tarnybiniame pareiškime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nurodoma, kad ant pranešėjos (t. y. J. B.-M.) kūno smurto žymių nesimatė. Nors apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu R. K. ir parodė, kad ant moters kūno buvo pora mėlynių (kur konkrečiai buvo mėlynės, negali pasakyti), tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kartu pažymėjo, kad įvykių jis neatsimena ir geriau įvykius prisiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Fizinio skausmo sukėlimo J. B.-M. fakto nepatvirtina ir policijos pareigūno A. N. parodymai teisme.
13. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai fotografavo nukentėjusiosios rankas, tačiau nuotraukų nepridėjo prie tarnybinio pranešimo ir ištrynė, nes, pasak pareigūnų, nuotraukose nesimatė tikslaus vaizdo. Ši aplinkybė, vertinama kartu su jau paminėtomis aplinkybėmis, taip pat verčia abejoti fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo faktu. Ir apskritai sprendžiant dėl R. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti į įvykio foną. Antai iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, jog jau iki vertinamo įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp R. M. ir J. B.-M. buvo susiklostę įtempti santykiai.
14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesurinkę byloje neginčytinų fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo įrodymų, teismai padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarinių įrodytumo.
15. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).
16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, laikytina, kad R. M. veiksmuose neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymis – fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintini ir byla R. M. dėl veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nutrauktina.
18. Kadangi baudžiamoji byla R. M. yra nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kasacinio skundo argumentai dėl veikos pripažinimo mažareikšme ir BK 37 straipsnio nuostatų R. M. taikymo paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. M. nutraukti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Armanas Abramavičius