Civilinė byla Nr. e2A-63-798/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35629-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. ir ieškovų R. A., E. B, Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G. K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. bei G. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai pradiniu ieškiniu prašė modifikuoti su „Nordea“ banku (jo teisių perėmėjas, susijungus „Nordea“ ir DNB bankams – bankas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (toliau – ir Luminor bankas)) sudarytas kreditavimo sutartis, t. y. pakeisti nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai Šveicarijos frankų valiuta paskolai grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į eurus kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu; pripažinti, kad atsakovė pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodama įmokas (neskaičiuodama neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas.

2.       Ieškovai nurodė, kad jie sudarė sutartis su atsakove dėl paskolų Šveicarijos frankais, pasiskolino iš atsakovės Šveicarijos frankų valiuta (pirminė paskola) arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose ne Šveicarijos frankų valiuta. Atsakovė paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip gerą pasirinkimą besiskolinantiems. Ieškovams 2015 metais pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko 2008 metų faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368 (padidėjo 47 proc.); tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Bankas nuskaičiuoja iš ieškovų sąskaitų didesnes įmokų sumas, nei nustatyta sutartyse. Banko ir vartotojų sudarytose sutartyse nustatyta, kad kas mėnesį yra grąžinama bendra suma, susidedanti iš grąžinamos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų (grąžinama matematinė suma). Nesant jokio pagrindo bankas vienašališkai nusprendė, kad tuo atveju, kai maržos ir bazinės palūkanų normos suma yra neigiamas skaičius, palūkanos yra neskaičiuojamos (prilyginamos nuliui), o kas mėnesį mokama suma yra lygi grąžinamai kredito daliai.

3.       Ieškovų teigimu, atsakovė, išduodama ieškovams paskolas Šveicarijos frankais, apgavo ieškovus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Apgaulė pasireiškė tiek tylėjimu (atsakovas neatskleidė esminės informacijos, kad prognozuojamas Šveicarijos franko kurso kilimas), tiek aktyviais veiksmais (atsakovo informacija reklamoje ir lankstinuke buvo priešinga realybei ir sudarė ieškovams klaidingą įspūdį, kad Šveicarijos franko kursas yra stabilus, o paskolos Šveicarijos frankais yra tinkamos nenorintiems rizikuoti). Be to, atsakovės banko reklama atitiko klaidinančios reklamos kriterijus (CK 6.301 straipsnis).

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

5.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

6.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai pripažinti, kad atsakovė pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodama įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas, ir perdavė šią bylos dalį, taip pat bylos dalį dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų ginčo vartojimo sutarčių sąlygų įvertinimo nesąžiningumo aspektu apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

7.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti banką perskaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, kitą sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies – modifikavo ieškovų ir atsakovės sudarytas sutartis, t. y. pakeitė nuo jų sudarymo dienos valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeitė iš LIBOR CHF į LIBOR Eur.

8.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi paliko nepakeistą 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria ginčo kreditavimo sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir atmestas ieškovų ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovė pažeidžia ginčo sutartis, neskaičiuodama neigiamų palūkanų, ir atsakovė įpareigota perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, ir atnaujino civilinės bylos dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ginčo kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo klausimas, nagrinėjimą.

9.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir civilinės bylos dalies dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ginčo kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo klausimas, nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo, sustabdė.

10.       Teisingumo Teismas 2023 m. spalio 12 d. sprendime byloje R. A. ir kt. prieš „Luminor Bank AS“, veikiantį per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, C-645/22, (toliau – prejudicinis sprendimas) pateikė tokius išaiškinimus:

10.1.                      Tik tuo atveju, jei dėl visos sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, dėl kurių jis, pavyzdžiui, atsidurtų teisiškai nesaugioje padėtyje, bet kurios nebūtų siejamos vien su piniginiu pobūdžiu, nacionalinis teismas turi išimtinę galimybę panaikintą nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba bendru atitinkamos sutarties šalių susitarimu taikoma nuostata.

10.2.                      Tuomet, kai nėra jokios dispozityviosios nacionalinės teisės nuostatos ar sutarties šalių susitarimu taikytinos nuostatos, kurią būtų galima taikyti vietoj atitinkamų nesąžiningų sąlygų, ir kai dėl sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į savo vidaus teisę, imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir taip atkurtų realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Priemonių, kurių nacionalinis teismas gali imtis pripažinęs nesąžininga sutarties sąlygą, kurios panaikinimas lemtų sutarties, kurioje ji įtvirtinta, panaikinimą, sąrašas nėra baigtinis, vis dėlto turint omenyje tai, kad nacionalinis teismas negali papildyti šios sutarties, pakeisdamas tos sąlygos turinį.

10.3.                      Kai ieškovai pagrindinėje byloje ketina remtis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB, Direktyva) nustatyta apsauga ir kai, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, sutartys, dėl kurių kilo ginčas, negali toliau galioti panaikinus atitinkamas nesąžiningas sąlygas, nacionaliniam teismui tenka pareiga įvertinti šių sutarčių panaikinimo pasekmes, kurios nepriklauso nuo ieškovų pagrindinėje byloje išreikštos valios išsaugoti sutartis pakeičiant minėtas sąlygas. Tik tuomet, kai pasekmės yra tokios sunkios, kad gali būti laikomos „ypač žalingomis“ ieškovams pagrindinėje byloje, teismas, nesant dispozityviųjų nuostatų arba sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, šalių bendru sutarimu taikomų nuostatų, turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.

10.4.                      Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją draudžiama nacionaliniam teismui tuo atveju, kai jis pripažįsta, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžiningą sąlygą, o atitinkamas vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant tokią sąlygą, spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų atkurta reali šios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinus visos tos sutarties panaikinimo pasekmių, net jeigu jis turi galimybę minėtą sąlygą pakeisti dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.

11.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalis ir ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, pakeičiant ieškovų su atsakove sudarytas sutartis ir atsakovė įpareigota perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12.       Kasacinis teismas nurodė, kad skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą pakeisti ginčo sutartis, prieš tai neįvertinęs sutarčių panaikinimo pasekmių individualiai kiekvienam iš ieškovų ir nenustatęs, ar restitucijos taikymas kiekvienam iš ieškovų sukeltų ypač žalingas pasekmes. Tokį vertinimą apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti. Be to, apeliacinės instancijos teismas ginčo sutarčių sąlygas pakeitė ne tik nenustatęs ypač žalingų restitucijos taikymo pasekmių vartotojams fakto, bet ir nesiremdamas nei dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata, nei šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.

13.       Kasacinis teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nacionalinėje teisėje nėra dispozityviosios normos, kuria būtų galima nesąžiningas ginčo sutarčių sąlygas pakeisti, todėl teismas turi spręsti, ar nesąžiningas sutarčių sąlygas galima pakeisti šalių bendru sutarimu taikoma nuostata (tuo atveju, jei toks susitarimas būtų pasiektas). Tuo atveju, kai nėra galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sutarties sąlygas dispozityviąja nuostata ar šalių bendru sutarimu taikoma nuostata, teismas turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.

14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-120-407/2024 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pakeisti ieškovų su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytas sutartis ir atsakovė įpareigota perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15.       Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad kasacinis teismas išaiškino, jog nesąžiningomis pripažintų vartotojų sutarčių sąlygų padarinius reglamentuoja CK 6.284 straipsnio 8 dalis (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 6 dalis). Pagal minėtą normą, jei teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Iš esmės teismas gali panaikinti nesąžininga pripažintą sąlygą (sąlygas), o likusią sutarties dalį palikti galioti tik tada, jei panaikinus tokias sąlygas, sutartis nepraranda prasmės. Priešingu atveju, t. y. jei teismas padaro išvadą, kad panaikinti nesąžiningos sąlygos, nepakeičiant jos kita, negalima, iš esmės visa sutartis pripažįstama negaliojančia ir taikoma restitucija. Tačiau teismas, prieš spręsdamas dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, turi įvertinti, ar toks pripažinimas negaliojančia nesukels ypač žalingų pasekmių vartotojui.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, ar ginčo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu sukels ypač žalingas pasekmes, kurios apimtų ne vien finansinius padarinius. Pirmosios instancijos teismui tokių pasekmių nenustačius –  ex officio (savo iniciatyva) pripažinti tokias ginčo sutartis (sutartį) negaliojančiomis (negaliojančia) ir taikyti restituciją, tuo tarpu žalingas pasekmes nustačius – pakeisti nesąžiningas sąlygas bendru šalių susitarimu taikoma nuostata, jei toks susitarimas būtų pasiektas, arba, šalims dėl tokios nuostatos nesusitariant, imtis visų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių ir būtų atkurta reali šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, turint omeny tai, kad teismas negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.

17.       Įvertinęs potencialius ginčo išsprendimo scenarijus, Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas proceso šalims turi pasiūlyti išdėstyti poziciją dėl: 1) ieškovams restitucijos sukeltų ypač žalingų pasekmių, kurios negali būti siejamos vien su piniginiais padariniais; 2) ginčo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimo; 3) šalių susitarimo dėl nesąžininga pripažintos sąlygos pakeitimo galimybės, o taip pat kitų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių.

18.       Ieškovai 2024 m. kovo 12 d. pareiškimu patikslino ieškinio dalyką ir prašė ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (lot. ab initio); taikyti restituciją ieškovų nurodytu būdu (keturi žingsniai: 1) bankas grąžina ieškovams Šveicarijos frakais viską, ką bankas iš ieškovų yra gavęs Šveicarijos frankais; 2) ieškovai tampa skolingais bankui eurais sumą (Šveicarijos frankų sumos ekvivalentas eurais tos dienos kursu, kai buvo pradėta vykdyti ginčo sutartis); 3) ieškovai banko grąžintus (pagal restituciją) Šveicarijos frankus (grąžinimo dienos) kursu konvertuotų į eurus ir juos sumokėtų bankui, sumažindami prievolės bankui dydį (eurais), po grąžinimo likusią prievolės (skolos) dalį (jeigu tokia būtų) ieškovai turėtų bankui grąžinti; 4) ieškovai skolos likutį grąžina per 6 mėnesius nuo dienos, kai bankas ieškovams grąžina visus Šveicarijos frankus (kuriuos ieškovai yra sumokėję bankui).

19.       Ieškovai nurodė, kad yra trys ieškovų kategorijos: pirmoji ieškovų kategorija su banku jau turėjo paskolas dėl būsto įsigijimo, tokių paskolų valiuta buvo litai arba eurai. Ginčo sutartimis šie ieškovai pradinės paskolos sutarties likučius konvertavo į Šveicarijos frankus (paskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą). Antroji ieškovų kategorija turėjo paskolų sutartis (dėl būsto įsigijimo) su kitomis finansų įstaigomis išreikštas litais arba eurais. Ieškovams sudarius ginčo sutartis su banku, bankas sumokėjo ieškovų kreditoriams ieškovų įsipareigojimus litais arba eurais, o ieškovai tapo skolingi bankui atitinkamas sumas Šveicarijos frankais (paskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą). Trečioji ieškovų kategorija sudarė nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius su pardavėjais litais, tada sudarė su banku ginčo paskolas Šveicarijos frankais (paskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą), o bankas būsto pardavėjams sumokėjo litais. Taigi iki bankui sudarant ginčo sandorius Šveicarijos frankais, ieškovai turėjo arba ruošėsi prisiimti prievoles litais arba eurais ir tos prievolės buvo susijusios su būsto įsigijimu. Jei nebūtų buvusios sudarytos ginčo sutartys Šveicarijos frankais, ieškovų prievolės pagal paskolos sutartis būtų buvusios išreikštos litais arba eurais.

20.       Nurodė, kad ginčo sutarčių tarp banko ir ieškovų tikslas buvo ieškovų prievolių, pagal sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo (išreikštų eurais arba litais), padengimas ieškovų kreditoriams (turto pardavėjams arba finansų įstaigoms, finansavusioms tokius nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius). Ginčo sutarčių atveju Šveicarijos frankai tebuvo tarpinė priemonė, o ne savaiminis ir pirminis tikslas (ieškovai negalėjo laisvai savo nuožiūra disponuoti Šveicarijos frankais – Šveicarijos frankai galėjo būti panaudoti tik aukščiau minėtoms prievolėms (išreikštoms eurais arba litais) padengti).

21.       Teigė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu palankiausia būsto paskolas buvo sudaryti eurais, nes euro ir lito kursas buvo fiksuotas, o bazinė palūkanų norma eurais visada būdavo žemesnė nei litais, be to, banko marža nepriklausė nuo valiutos. Jei bankas būtų ieškovams sąžiningai ir skaidriai atskleidęs sutarties sąlygas ir susijusias aplinkybes bei faktus, tai ieškovai, būdami vidutiniškai protingi ir atidūs, nebūtų sudarę ginčo paskolų Šveicarijos frankais, o būtų ėmę paskolas eurais arba būtų konvertavę paskolas iš litų į eurus.

22.       Atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį po kreipimosi į ESTT, prašo sutartis pripažinus negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio), restitucijos klausimą spręsti taip, kaip ieškovai jau buvo pasisakę Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, t. y. kad šalys būtų grąžintos į tą padėtį, kurioje buvo iki ginčo sutarčių sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

23.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir  nusprendė:

23.1.                      Pripažinti o R. A. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.2.                      Taikyti restituciją: įskaityti R. A. atsakovei sumokėtą 78 481,79 CHF įmokų sumą su 161 447 CHF gauto kredito suma ir iš R. A. priteisti atsakovei 82 965,21 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.3.                      Pripažinti A. B. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.4.                      Taikyti restituciją: įskaityti A. B. atsakovei sumokėtą 285 902,02 CHF įmokų sumą su 555 292,50 CHF gauto kredito suma ir iš A. B. priteisti atsakovei 269 390,48 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.5.                      Pripažinti E. B. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.6.                      Taikyti restituciją: kadangi E. B. yra grąžinęs kreditą, todėl įskaitant visas E. B. sumokėtas faktines įmokas CHF valiuta į paskolą, atsakovė įpareigotina
22 022,10 CHF permoką išmokėti E. B.

23.7.                      Pripažinti Š. G. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.8.                      Taikyti restituciją: įskaityti Š. G. atsakovei sumokėtą 102 119,38 CHF įmokų sumą su 186 619,39 CHF gauto kredito suma ir iš Š. G. priteisti atsakovei 84 500,01 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.9.                      Pripažinti D. J. ir N. J. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.10.                      Taikyti restituciją: įskaityti D. J. ir N. J. atsakovei sumokėtą 111 812,61 CHF įmokų sumą su 209 097,64 CHF gauto kredito suma ir iš D. J. ir N. J. priteisti atsakovei 97 285,03 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.11.                      Pripažinti A. K. ir S. G. K. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.12.                      Taikyti restituciją: kadangi A. K. su S. G. K. yra grąžinę kreditą, todėl įskaitant visas A. K. bei S. G. K. sumokėtas faktines įmokas CHF valiuta į paskolą, atsakovė įpareigotina 15 027,27 CHF permoką išmokėti A. K. ir S. G. K.

23.13.                      Pripažinti L. L. ir Ž. L. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.14.                      Taikyti restituciją: įskaityti L. L. ir Ž. L. atsakovei sumokėtą
95 279,93 CHF įmokų sumą su 168 719,95 CHF gauto kredito suma ir iš L. L. ir Ž. L. priteisti atsakovei 73 440,02 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.15.                      Pripažinti R. R. ir S. R. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.16.                      Taikyti restituciją: įskaityti R. R. ir S. R. atsakovei sumokėtą 133 534,13 CHF įmokų sumą su 133 579 CHF gauto kredito suma ir iš R. R. ir S. R. priteisti atsakovei 44,87 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.17.                      Pripažinti V. S. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.18.                      Taikyti restituciją: įskaityti V. S. atsakovei sumokėtą  212 310,35 CHF įmokų sumą su 364 440,31 CHF gauto kredito suma ir iš V. S. priteisti atsakovei 152 129,96 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.19.                      Pripažinti S. T. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.20.                      Taikyti restituciją: įskaityti S. T. atsakovei sumokėtą 435 968,19 CHF įmokų sumą su 652 459,14 CHF gauto kredito suma ir iš S. T. priteisti atsakovei
216 490,95 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.21.                      Pripažinti M . V. ir R. V. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

23.22.                      Taikyti restituciją: įskaityti M. V. ir R. V. atsakovei sumokėtą 291 755,69 CHF įmokų sumą su 361 556,42 CHF gauto kredito suma ir iš M. V. ir R. V. priteisti atsakovei 69 800,73 CHF negrąžinto kredito likutį.

23.23.                      Nustatyti 6 mėnesių terminą, per kurį ieškovai privalo grąžinti bankui skolos likutį.

23.24.                      Pripažinti Ž. J. ir R. J. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. balandžio 2 d.) sudarymo momento (ab initio).

23.25.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad Ž. J. ir R. J. yra skolingi atsakovei 17 707,34 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta;

23.26.                      Pripažinti V. K. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. birželio 10 d.) sudarymo momento (ab initio).

23.27.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad V. K. yra skolingas atsakovei 45 962,59 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta;

23.28.                      Pripažinti T. P. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. gegužės 7 d.) sudarymo momento (ab initio).

23.29.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad T. P. yra skolingas atsakovei 51 050,91 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta.

23.30.                      Pripažinti K. P. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sutarties papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. birželio 30 d.) sudarymo momento (ab initio).

23.31.                      Taikyti restituciją: priteisti iš atsakovės K. P. 52 743,07 Eur.

23.32.                      Pripažinti G. S. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. birželio 3 d.) sudarymo  momento (ab initio).  

23.33.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad G. S. yra skolinga atsakovei  106 163,48 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta;

23.34.                      Pripažinti R. V. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. birželio 3 d.) sudarymo momento (ab initio).

23.35.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad R. V. yra skolingas atsakovei 58 472,85 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta.

23.36.                      Pripažinti G. Z. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. gegužės 6 d.) sudarymo momento (ab initio).  

23.37.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad G. Z. yra skolinga atsakovei 23 373,04 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta;

23.38.                      Pripažinti G. K. su Nordea banku (teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. gegužės 28 d.) sudarymo momento (ab initio).  

23.39.                      Taikyti restituciją: pripažinti, kad G. K. yra skolinga atsakovei 15 082,31 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas Eur valiuta.

23.40.                      Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo nustatyti priverstines hipotekas ieškovų nekilnojamojo turto atžvilgiu piniginių ieškovų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui:

23.41.                      R. A., hipotekos užtikrinimo suma: 82 965,21 CHF, nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

23.42.                      A. B., hipotekos užtikrinimo suma: 269 390,48 CHF, nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

23.43.                      Š. G., hipotekos užtikrinimo suma: 84 500,01 CHF, nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

23.44.                      L. L. ir Ž. L., hipotekos užtikrinimo suma: 73 440,02 CHF, nekilnojamasis turtas: gyvenamas namas su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

23.45.                      V. S., hipotekos užtikrinimo suma: 152 129,96 CHF, nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

23.46.                      M. V. ir R. V., hipotekos užtikrinimo suma: 69 800,73 CHF, nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); garažas (boksas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

23.47.                      D. J. ir N. J., hipotekos užtikrinimo suma: 97 285,03 CHF, nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

23.48.                      S. T., hipotekos užtikrinimo suma: 216 490,95 CHF, nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 

24.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties sąlyga dėl paskolos valiutos (Šveicarijos frankų) yra esminė, ir ją ankstesni teismai panaikino, todėl, atsakovei šioje dalyje su ieškinio reikalavimais sutinkant, teismas vienuolika ginčo sutarčių, sudarytų iš karto CHF valiuta, pripažįsta negaliojančiomis ab initio, kadangi šių sutarčių atžvilgiu nesąžiningomis pripažintos sąlygos egzistavo nuo pat tokių sutarčių sudarymo momento.

25.       Kadangi šalys pradinėse kreditavimo sutartyse buvo susitarusios dėl kredito valiutos (lito, euro), todėl pripažinus negaliojančiais kreditavimo sutarčių pakeitimus, susijusius su CHF valiutos taikymu, toliau vykdyti sutartį bus galima pradine valiuta – eurais. Aplinkybių, patvirtinančių, kad šalys be sąlygų, kuriomis pakeičiant anksčiau banke paimtų kreditų valiutas iš litų ir eurų į Šveicarijos frankus jos nebūtų sudariusios pradinės sutarties arba sandorio nebūtų sudarę be vėliau įtrauktinos negaliojančios dalies, ieškovai neįrodinėjo. Ieškovai taip pat neįrodinėjo, kad panaikinus nesąžiningas sąlygas, toliau vykdyti sutarties bus negalima. Vadinasi, ieškovai neįrodė, kad būtina pripažinti negaliojančia visą kreditavimo sutartį. Pripažinus vėlesnį susitarimą negaliojančiu, taikytinas ankstesnis susitarimas, kuriuo suderinta šalių valia nustatyta, kad sutarčių valiuta yra litai ar eurai (šiuo atveju eurai). Atsižvelgęs į tai, teismas ginčo kredito sutarčių pakeitimus dėl CHF kredito valiutos, kuriuos sudarė atsakovė ir ieškovai V. K., T. P., R. V., G. Z., G. K., Ž. J. ir R. J., G. S., ir K. P., pripažino negaliojančiais ab initio. Pripažinus kreditavimo sutarčių pakeitimus negaliojančiais, šalių pasirašytos kreditavimo sutartys toliau lieka galioti pradinėmis sąlygomis.

26.       Ieškovai visų ginčo sutarčių atžvilgiu prašo taikyti analogišką restitucijos taikymo būdą, t. y.: pirmu etapu, konvertuoti atsakovės ieškovams CHF valiuta suteiktą kreditą į Eur, konversiją atliekant paskolos išmokėjimo dienos kursu; antru etapu prašo įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovams ieškovų atsakovei sumokėtų įmokų CHF valiuta nominalią vertę; trečiu etapu prašo leisti ieškovams parduoti iš atsakovės gautą CHF sumą ir už ją įsigyti Eur, taikant pirkimo–pardavimo metu esantį kursą; ketvirtu etapu prašo leisti nusipirktą Eur sumą panaudoti pirmame etape nurodyto kredito padengimui arba sumažinimui.

27.       Teismas sutiko su atsakovės atstovo pozicija, kad pagal ieškovų prašomą restitucijos taikymo būdą ieškovai būtų ne grąžinami į situaciją iki nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų atsiradimo, bet atsakovės sąskaita įgytų finansinę naudą dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pasekmių taikymo. Tai pagrindžia atsakovės pateikiami detalūs skaičiavimai, kurių ieškovai neginčijo ir nenuneigė. Taip pat teismas sutiko, kad konkrečių kredito sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių taikymas turi užtikrinti abiejų ginčo šalių, t. y. tiek vartotojų, tiek banko interesus ir neviršyti to, kas griežtai būtina sutarties šalių pusiausvyrai atkurti.

28.       Ieškovai, prašydami taikyti jų nurodomą restitucijos būdą, susidedantį iš keturių etapų, antrame, trečiame ir ketvirtame etapuose siūlo taikyti teismo sprendimo priėmimo metu esantį CHF ir Eur kursą. Pažymėtina, kad atsakovei įmokos buvo grąžinamos per beveik 16 metų ir kiekviena įmoka jos atlikimo metu turėjo savo vertę, atsižvelgiant į CHF ir Eur kursą, buvusį konkrečios įmokos mokėjimo metu. Ieškovų prašoma dviejų kredito sutarties dydžių – gautos kredito sumos ir sumokėtų įmokų konvertavimas iš CHF į Eur skirtingais laikotarpiais, nutolusiais vienas nuo kito per beveik 16 m., teismo vertinimu, iškreiptų šalių tarpusavio pusiausvyrą.

29.       Šiuo atveju atsakovė paskolas suteikė Šveicarijos frankais, o ieškovai jas grąžino ir palūkanas mokėjo taip pat ta pačia valiuta, todėl taikant restituciją, šalių viena kitai grąžintinos sumos turi būti įskaitomos tarpusavyje ir likutis išmokamas Šveicarijos frankais. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, nagrinėjant šią bylą, nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų teisinių pasekmių klausimas spręstinas skirtingai, priklausomai nuo to, ar ginčo sutartys buvo sudarytos iš karto CHF valiuta, ar ginčo sutartys buvo sudarytos Lt (Eur) valiutomis ir tik sutarties vykdymo metu, sutarties pakeitimo pagrindu, pradėtos vykdyti CHF valiuta. Restitucijos taikymo būdas CHF valiuta, teismo vertinimu, nesukeltų ieškovams jokių ypač žalingų pasekmių dėl ginčo sutarčių su nesąžiningomis sąlygomis pripažinimo negaliojančiomis, kadangi ir patys ieškovai prašo taikyti dalinį restitucijos taikymo būdą CHF valiuta (pirmame etape prašoma iš atsakovės grąžinti ieškovams pastarųjų faktines įmokas CHF valiuta).

30.       Ieškovai pagal 11 ginčo sutarčių, sudarytų iš karto CHF valiuta, paskolas gavo Šveicarijos frankais; paskolos grąžinimus ir palūkanų mokėjimus ieškovai atsakovei atliko Šveicarijos frankais, t. y. priešpriešinės šalių prievolės buvo vykdomos Šveicarijos frankais. Pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieškovai privalo grąžinti atsakovei pastarosios ieškovams sumokėtas lėšas ta pačia valiuta, o atsakovė privalo grąžinti ieškovams jų įmokas, sumokėtas CHF valiuta. Sutiktina su atsakove, kad ieškovų sumokėtos palūkanos ir kitos mokesčių įmokos, sumokėtos CHF valiuta, turi būti įskaitytos į bendrą paskolos sumą. Tokiu atveju atėmus šias sumas iš paskolos likučio, apskaičiuojama suma, kurią ieškovai turi grąžinti atsakovei kaip paskolos likutį. Toks restitucijos taikymo būdas pašalintų ieškovų patirtus neigiamus finansinius padarinius dėl nesąžiningomis pripažintų sutarčių sąlygų dėl CHF valiutos, užtikrintų restitucijos taikymo tikslus.

31.       Kadangi ieškovai E. B. ir A. K. su S. G. K. jau yra grąžinę kreditus, todėl įskaitant visas E. B. ir A. K. bei S. G. K. sumokėtas faktines įmokas CHF valiuta į paskolą, kaip nurodo atsakovė, būtų gaunama permoka. Šią permoką atsakovė įpareigotina sumokėti E. B. (22 022,10 CHF) ir A. K. bei S. G. K. (15 027,27 CHF).

32.       Dėl aštuonių ginčo sutarčių, sudarytų Lt (Eur) valiutomis ir po pakeitimų vykdytų CHF valiuta, restitucijos būdo sutiktina su atsakove, kad restitucijos taikymo būdu turi išlikti Eur valiuta, kadangi: ieškovai į savo banko sąskaitas niekada neįnešdavo piniginių lėšų tiesiogiai CHF valiuta; ieškovams buvo atidarytos atskiros banko sąskaitos CHF valiuta, į kurias buvo įskaitomos ieškovų piniginės lėšos Lt (Eur) valiuta; šios lėšos buvo konvertuojamos iš Lt (Eur) į CHF valiutą; iš konvertuotų lėšų CHF valiuta buvo padengiamos įmokos pagal ginčo kredito sutartis.

33.       Atsakovė pateikė lentelę, kurioje nurodė, ką ieškovai yra realiai perdavę atsakovei, o atsakovė yra realiai gavusi iš ieškovų nuo atitinkamo sutarties pakeitimo dėl CHF valiutos įsigaliojimo. Ieškovai atsakovės pateiktų skaičiavimų iš esmės neginčijo. Todėl, taikant restituciją, atsakovė turi sumokėti ieškovams permokas eurais, o ieškovai atsakovei turi grąžinti negrąžinto kredito likučius eurais pagal ginčo kreditavimo sutartis, buvusias iki pakeitimų, kuriais kredito valiuta buvo pakeista į CHF.

34.       Dėl aštuonių ieškovų, kurie ginčo sutartis su atsakove sudarė Lt (Eur) valiuta ir vėliau pakeitimų pagrindu valiutą pakeitė į CHF, pripažintos negaliojančiomis ne pačios kredito sutartys, o jų pakeitimai dėl CHF kredito valiutos. Panaikinus pakeitimus dėl valiutos keitimo į CHF, šių ieškovų atžvilgiu lieka galioti ginčo kredito sutarties sąlygos, galiojusios iki CHF pakeitimo, taigi, tame tarpe ir šių sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonės – hipotekos, todėl šių ieškovų atžvilgiu priverstinės hipotekos nenustatomos.

35.       Teismas, pripažinęs ginčo kredito sutartis, sudarytas tarp atsakovės ir ieškovų R. A., A. B., Š. G., L. L. ir Ž. L., V. S., M. V. ir R. V., D. J. ir N. J., S. T., negaliojančiomis ab initio ir taikė restituciją, priteisė atsakovei iš šių ieškovų negrąžintų kreditų likučius, teismo sprendimo pagrindu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo nustatė priverstinę hipoteką ieškovų nekilnojamojo turto atžvilgiu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

36.       Apeliaciniame skunde ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl ieškovo A. B. atžvilgiu taikytos restitucijos ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. B. atžvilgiu taikyti restituciją: 1) pripažinti, kad A. B. yra skolingas Luminor bankui 366 991,10 Eur; 2) priteisti iš Luminor banko  ieškovui A. B. visas Luminor banko iš ieškovo A. B. gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis 285 902,02 CHF); 3) nustatyti A. B. 1 (vieno) mėnesio terminą nuo dienos, kai Luminor bankas sumokės A. B. visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su Luminor banku pagal pirmame punkte nurodytą sumą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

36.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovo A. B. su Luminor sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio), visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė dėl taikytinos restitucijos būdo, tuo pažeisdamas tiek restitucijos taikymą, tiek vartotojo apsaugą reglamentuojančias teisės normas, tiek bendruosius teisės principus. Pirmosios instancijos teismo taikytas restitucijos būdas prieštarauja ne tik restitucijos esmei – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, taip pat ir bendriesiems teisės principams, be to, sąlygoja ypač žalingų pasekmių ieškovui A. B. kilimą bei prioriteto ir pranašumo suteikimą ne vartotojo, kurio atžvilgiu ir buvo nukreipti nesąžiningi veiksmai apsaugai, o šį teisės pažeidimą atlikusiam asmeniui – atsakovui.

36.2.                      Neteisėtą restitucijos taikymą sąlygojo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog taikant restituciją, šalių viena kitai grąžintinos sumos turi būti įskaitomos tarpusavyje ir likutis išmokamas Šveicarijos frankais, kadangi, visiškai nepagrįstu teismo vertinimu, gautos kredito sumos Šveicarijos frankais konvertavimas į eurus (restitucijos taikymo pirmasis etapas) iškreiptų šalių tarpusavio pusiausvyrą. Pažymėjo, kad restituciją įgyvendinus pirmosios instancijos teismo nustatytu būdu, t. y. nekonvertavus Šveicarijos frankų valiutos, kuria Luminor bankas suteikė ieškovui A. B. kreditą pagal 2008 m. liepos 2 d. Būsto kreditavimo sutartį, į tuo metu atitinkančią paskolos sumą eurais, nebūtų atkurta tarp šalių teisinė taika ir vien tai jau sąlygoja neteisingo ir neteisėto sprendimo restitucijos dalyje priėmimą.

36.3.                      Teismas neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje aukštesnių instancijų teismų įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose nustatytą neginčijamą aplinkybę, kad Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368,            t. y. padidėjo 47 proc., o tai reiškia, kad tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Akivaizdu, neskaidrios pagrindinės ginčo sutarčių sąlygos sukūrė šalių teisių ir pareigų neatitiktį vartotojų nenaudai – staigus ir didelis valiutos pabrangimas, apie kurio tikimybę vartotojams net minimaliai nebuvo išaiškinta, itin ženkliai padidino ieškovų, tarp jų ir A. B., finansinius įsipareigojimus, o tuo pačiu metu ir banko gaunamą naudą. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta neginčytina aplinkybė, kad dėl Šveicarijos frankų žymaus pabrangimo ieškovai, tarp jų ir A. B., patyrė ženklią žalą, tuo tarpu Luminor bankas – akivaizdžią naudą, ir todėl prašydamas taikyti restituciją ieškovas A. B. siekia ne įgyti finansinę naudą atsakovės sąskaita, bet būtent grąžinti šalis į pradinę iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, kaip tai numato restitucijos taikymą reglamentuojančios teisės normos ir pati restitucijos esmė.

36.4.                      Byloje nebuvo ginčijamos aplinkybės, kad A. B. 2008 m. liepos 2 d. Būsto kreditavimo sutarties pagrindu buvo pervesta 555 292,50 CHF paskola, kas tai pagal tuometinį oficialios valiutos lito kursą atitiko 1 267 146,87 Lt arba 366 991,10 Eur, taip pat ir tai, jog A. B. 2024 m. kovo 31 d. duomenimis buvo sumokėjęs Luminor bankui 285 902,02 CHF. Minėta paskola ieškovui buvo suteikta iki 2043 metų. Tuo atveju, jeigu ieškovui A. B. 2008 m. liepos 2 d. paskola būtų suteikta eurais, o ne Šveicarijos frankais, kas teismų pripažinta kaip esminė ir nesąžininga sandorio sąlyga, tai A. B. būtų jau grąžinęs 289 689,76 Eur (iki 2024 m. kovo 6 d.). Todėl darytina išvada, kad tokiu atveju, t. y. paskolą suteikus eurais, ieškovo A. B. paskolos likutis sudarytų 77 301,33 Eur.

36.5.                      Šiai dienai pastarąjį paskolos likutį Šveicarijos frankais konvertavus į eurus, paskolos likutis sudarytų net 253 146,23 Eur (skaičiuojant Šveicarijos franko ir euro kursą 0,9397). Taigi, dėl pirmosios instancijos teismo taikyto restitucijos būdo, kuomet A. B. gauta kredito suma Šveicarijos frankais nėra konvertuojama į eurus, A. B. patirtų daugiau nei 175 000 Eur papildomas išlaidas (nuostolius), kurias ir sudaro skirtumas tarp paskolos likučio sumų jas konvertavus Šveicarijos frankus į eurus ir nekonvertavus.

36.6.                      Nagrinėjamu atveju tai, kad teismas privalo imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją (A. B.) nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, išaiškinta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje.

36.7.                      Teismams pripažinus Šveicarijos frankus kaip nesąžiningą sąlygą, ieškovų prašomas taikyti civilinių teisių gynimo būdas – restitucija – reiškia būtent buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimą. Teisės pažeidimo atsiradimo momentas yra aiškus ir neginčijamas – paskolos Šveicarijos frankais suteikimas. Šveicarijos franko vertės dydis iki teisės pažeidimo momento visiškai atitinka šalių (paskolos davėjo ir paskolos gavėjo) tarpusavio interesų pusiausvyrą, buvusią iki teisės pažeidimo.

36.8.                      Pirmosios instancijos teismas įpareigojo A. B. sumokėti Luminor bankui 269 390,48 CHF (kas šiai dienai atitinka 253 146,23 Eur) sumą, per 6 (šešių) mėnesių terminą. Tai akivaizdu, kad tokios sumos sumokėjimas fiziniam asmeniui per tokį trumpą laikotarpį yra visiškai neprotingas terminas, kuomet paskola A. B. buvo suteikta iki 2043 metų. Tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai, taip pat ir ESTT, konstatavo privalomumą apsaugoti vartotojus nuo ypač žalingų pasekmių, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas A. B. grąžinti bankui skolos likutį, t. y. sumokėti 269 390,48 CHF (kas šiai dienai atitinka 253 146,23 Eur), suteikiant tik  6 mėnesių terminą, esmingai pablogino A. B., kaip vartotojo, padėtį.

36.9.                      A. B. prievolė turi likti tokia pati, kokia ji buvo iki ginčo sandorio sudarymo, t. y. šiuo atveju prievolės valiuta turi būti išreikšta eurais, o Luminor bankas privalo A. B. grąžinti visas gautas įmokas Šveicarijos frankais nuo negaliojančia pripažintos sutarties sudarymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

37.       Apeliaciniame skunde ieškovai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G. K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. bei G. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir restituciją taikyti taip, kaip ieškovai suformulavo 2024 m. birželio 7 d. prašyme dėl reikalavimo patikslinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                      Skundžiamas teismo sprendimas sukuria neteisingą ir neteisėtą rezultatą, kuris pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus, negrąžina šalių į padėtį iki nesąžiningų sutarčių sąlygų pasirašymo ir sukelia ieškovams itin sunkias pasekmes.

37.2.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja aukštesnių instancijų teismų konstatuotoms aplinkybėms bei išvadoms. Teisės doktrinoje, kuria rėmėsi teismas priimdamas sprendimą, nėra analizuojama situacija, kuomet pati paskolos valiuta yra nesąžininga sutarties sąlyga. Ieškovai iki šiol patiria ženkliai didesnius finansinius įsipareigojimus, o bankas kas mėnesį iš ieškovų gaudamas eilines paskolos įmokas Šveicarijos frankais, ir toliau didina savo nepagrįstą praturtėjimą. Priešingai nei nurodė teismas apskųstame sprendime ir teigė atsakovė, dėl Šveicarijos franko pabrangimo būtent banko gaunama nauda padidėjo, kas tai sąlygojo paskolų sutartyse neaptartą ir todėl nepagrįstą atsakovo praturtėjimą ieškovų sąskaita, o ieškovams dėl Šveicarijos franko pabrangimo po paskolų sutarčių sudarymo ženkliai padidėjo finansiniai įsipareigojimai.

37.3.                      Teismo sprendime yra iškraipytas aukštesnių instancijų išaiškinimo tekstas ir prasmė, todėl nukrypta nuo aukštesnės instancijos teismų išaiškinimo. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas neišskyrė ir neapsiribojo tik „teisinėmis“ pasekmėmis – aukštesnės instancijos teismai išaiškino, kad turi būti vertinamos restitucijos „pasekmės“. Tai reiškia visos pasekmės – tiek materialinės, tiek teisinės. Ginčo atveju ieškovams ypatingai svarbios yra materialinės pasekmės ieškovams, nes Luminor banko nesąžiningų sutarčių sąlygų neigiamos pasekmės „ženkliai padidino ieškovų finansinius įsipareigojimus, o tuo pačiu metu ir banko gaunamą naudą“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2021m. rugsėjo 2 d. sprendimo 68 punktas). Ieškovai neprašo teismo tik konstatuoti, kad bankas taikė nesąžiningas sutarčių sąlygas. Vien konstatavimas nepašalina sunkių finansinių pasekmių ieškovams. Konstatavimas, nesukeliantis materialinių pasekmių ir negrąžinantis ieškovų į situaciją iki nesąžiningų sutarčių sąlygų atsiradimo, nėra tinkama satisfakcija.

37.4.                      Skundžiamame sprendime teismas akivaizdžiai nevertino teismo taikytos restitucijos pasekmių, o tiesiog perrašė atsakovo Luminor banko argumentus, nevertindamas, kokias realias pasekmes tokia restitucija sukels ieškovams. Teismas nevertino teismo posėdžio metu ieškovų duotų paaiškinimų ir jų pateiktų paskaičiavimų.

37.5.                      Dalies ieškovų atžvilgiu teismas priėmė sprendimą, kuris aukštesnės instancijos teismų pripažintas neteisėtu ir jau buvo panaikintas. 

37.6.                      Ieškovų, konvertavusių Luminor banko turėtas paskolas Lt arba Eur valiuta į CHF valiutą, atveju, skirtumas tarp ieškovų pradinio reikalavimo modifikuoti sutartį ir teismo sprendimo (pagal banko prašytą restitucijos būdą) tik tas, kad: ieškovai pradiniu ieškiniu prašė perskaičiuoti kiekvieną įmoką ir skirtumą (po kiekvienos mėnesinės įmokos) atimti iš skolos likučio, o pagal banko prašymą (ir teismo sprendimą) skirtumas apskaičiuojamas  ne kas mėnesį, o pabaigoje (ginčo nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu) ir tada atimamas iš skolos likučio; ir ieškovai CHF (Eur) konvertavimui naudojo oficialų kursą, o bankas komercinį CHF (Eur) kursą (kuriuo atsakovas pardavinėjo CHF valiutą ieškovams).

37.7.                      Teismo pasirinktas restitucijos būdas yra negalimas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs, kad sutartys negali būti modifikuojamos, kol teismas nesprendė sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimo. Bankas iš esmės prašo to, ko ieškovai prašė pradiniu ieškiniu – modifikuoti sutartis – perskaičiuoti ir pritaikyti variantą „kas būtų jeigu būtų“ jei šalys nebūtų sudariusios sutarčių dėl Šveicarijos frankų ir visi mokėjimai būtų buvę paskaičiuoti ir sumokėti eurais. Be to, Luminor bankas nuo ieškovų ieškinio pateikimo prieštaravo sutarčių modifikavimui (skaičiavimui „kas būtų jeigu būtų“). Šių banko prieštaravimų pagrindu byla pasiekė kasacinę instanciją ir buvo kreiptasi į ESTT. Taigi, Luminor bankas kardinaliai keičia poziciją ir prašo, kad teismas priimtų tokį sprendimą, kokiam Luminor bankas prieš tai nuosekliai teismuose 7 metus prieštaravo. Kaip jau buvo nurodyta, banko nesąžiningumas visų vartotojų atžvilgiu pasireiškė vienodai – bankas visiems vartotojams nesąžiningai neatskleidė banko turimos informacijos apie prognozuojamą Šveicarijos franko kurso kilimą, todėl visiems vartotojams kilo vienodos neigiamos pasekmės, atitinkamai ir restitucija visiems vartotojams turi būti taikoma vienodu būdu.

37.8.                      Teismo argumentai ir motyvai neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja jai, todėl teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Tie ieškovai, kurių sutartys su Luminor banku buvo Lt arba Eur valiuta, ir kurie konvertavo paskolas į CHF, po teismo sprendimo atsidūrė sąlyginai situacijoje iki teisės pažeidimo (iki nesąžiningų sutarčių sąlygų atsiradimo) (jiems teismo sprendimu nebeliko prievolės mokėti CHF bankui). Tačiau tie ieškovai, kurie iš karto paėmė paskolas iš Luminor banko CHF valiuta, po teismo sprendimo liko situacijoje po teisės pažeidimo (nesąžiningų sutarčių sąlygų atsiradimo). Jie privalo bankui grąžinti paskolos likutį CHF, be to, nesąžiningų sutarčių sąlygų neigiamos pasekmės (žala dėl pakilusio kurso tiek sutarties galiojimo metu, tiek laikotarpiu nuo teismo sprendimo iki pradinės sutarties termino pabaigos) atitenka šiems ieškovams. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

37.9.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia teisės principus iš neteisės negali kilti teisė (lot. jus ex injuria non oritur) ir niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria).

38.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius prašo priimti kartu su šiuo atsiliepimu teikiamą rašytinį įrodymą – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros teisinę išvadą, apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

38.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų teisinių pasekmių klausimą išsprendė tinkamai, vadovaudamasis aukštesnės instancijos teismų suformuotomis gairėmis dėl šio klausimo išsprendimo. Teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ieškovų ginčo sutarčių teisinių pasekmių klausimas turi būti nagrinėjamas individualiai priklausomai nuo to, ar ginčo sutartys buvo sudarytos iš karto CHF valiuta, ar ginčo sutartys buvo sudarytos Lt (Eur) valiutomis ir tik sutarties vykdymo metu, sutarties pakeitimo pagrindu, pradėtos vykdyti CHF valiuta. Toks grupavimas atitinka aukštesnės instancijų teismų gaires dėl ieškovų situacijų individualizavimo, kadangi yra nulemtas objektyvių faktinių (nesąžiningomis pripažintų sąlygų atsiradimo momentas) bei teisinių (tolimesnis sutartinių kreditavimo santykių egzistavimas arba ne) aplinkybių.

38.2.                      Kadangi patys ieškovai pripažino, kad dėl restitucijos taikymo ypač žalingų pasekmių nepatirs ir patys prašė teismo taikyti restituciją, teismas pagrįstai taikė pirmąjį bylos išnagrinėjimo scenarijų. Byloje faktas, kad restitucijos taikymas galėtų sukelti ieškovams ypač žalingas pasekmes, kurios nebūtų siejamos vien su piniginiu pobūdžiu, pagrįstai nebuvo nustatytas. Ieškovų formali pozicija apeliaciniuose skunduose dėl to, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų sprendimuose pateikiamu vienu sakiniu dėl 2008 m. kovo 3 d. – 2017 m. kovo 3 d. laikotarpiu CHF (Eur) kurso padidėjimo 47 proc., yra nepagrįsta, nes tai neturi ne tik prejudicinės reikšmės, bet ir jokio aiškaus ryšio nei su teismo pritaikytu restitucijos būdu, nei su ieškovų įrodinėtu restitucijos būdu.

38.3.                      Teismas apskųstame sprendime pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad restitucijos pagrindu 11 ginčo sutarčių (sudarytų iš karto CHF valiuta) atžvilgiu šalių viena kitai grąžintinos sumos mokėtinos CHF valiuta, t. y. restitucija taikyta CHF valiuta. Tai atitinka taikytiną teisę bei ją aiškinančią teismų praktiką. Atsakovas pagal ginčo sutartis, iš karto sudarytas CHF valiuta, perdavė ieškovams kreditavimo sutarčių dalyką – paskolos sumą – CHF valiuta, o ieškovai įmokas atsakovui mokėjo, taip pat, CHF valiuta. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu pripažino ir patys ieškovai. Pagal Lietuvos teisės aktus, pripažinus                 11 ginčo sutarčių, sudarytų iš karto CHF valiuta, negaliojančiomis ab initio, restitucija turi būti taikoma taip, kad šalys turėtų grąžinti viena kitai tą, ką yra gavusios CHF nominalia verte, o ne vertę, buvusią gavimo metu, t. y. nevertinant valiutos pokyčių. Lietuvoje nėra teisės normos, kuri įtvirtintų, kad taikant restituciją, turėtų būti pakeista valiuta. Restitucijos vykdymas CHF valiuta (kaip nesąžininga pripažinta ginčo sutarčių sąlyga) nėra neteisėtas ir nesąlygoja bendrųjų restitucijos taisyklių netaikymo.

38.4.                      Teismas apskųstame sprendime pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad restitucijos pagrindu  8 ginčo sutarčių (sudarytų Lt (Eur) valiutomis ir po pakeitimų vykdytų CHF valiuta) atžvilgiu atsakovas turi sumokėti ieškovams permokas Eur (įskaitomas į paskolų likučius taip pastaruosius sumažinant), o ieškovai turi atsakovui grąžinti paskolų likučius Eur pagal ginčo sutartis tokiomis sąlygomis, kokios buvo iki ginčo CHF pakeitimų. Ieškovai, pagal 8 ginčo sutartis sudarytas Lt (Eur) valiutomis ir po pakeitimų vykdytas CHF valiuta, pirmiausia, į pas atsakovą esančias sąskaitas įnešdavo lėšas Lt (Eur) valiuta ir, tik tuomet, už šias įsigydavo CHF valiutą, kurią naudojo įsipareigojimų vykdymui pagal ginčo sutartis. Taigi, byloje įrodytas faktas dėl to, kokio dydžio išlaidas eurais ieškovai patyrė laikotarpiu nuo papildomų susitarimų (dėl CHF valiutos) sudarymo iki šių susitarimų pripažinimo negaliojančiais (t. y. iki šios dienos). Šios išlaidos atitinka ieškovų realias pasekmes dėl nesąžiningomis pripažintų ginčo sąlygų vykdymo.

38.5.                      Šis ieškovų išlaidų pagal ginčo sutartis faktas sąlygoja restitucijos taikymą atsižvelgiant į ieškovų permokas bei hipotetiniu vykdymo Eur valiuta scenarijumi paremtais ieškovų negrąžintų paskolų likučiais. Kitaip tariant, toks restitucijos taikymo būdas yra pagrįstas ir teisėtas faktiškai bei restitucijos tikslo požiūriu, t. y. nustato (palygina) realų skirtumą tarp sutarties vykdymo su pakeitimu (dėl CHF) ir be jo bei, atitinkamai, tokiu skirtumu sumažina ieškovų įsipareigojimus dėl gautos paskolos grąžinimo. Būtent šį restitucijos būdą taikė ir teismas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

38.6.                      8 ginčo sutarčių restitucijos taikymo būdą Eur valiuta sąlygoja tai, kad šių sutarčių atžvilgiu ieškovus ir atsakovą vis dar sieja teisiniai kreditavimo santykiai pagal kuriuos galiojanti valiuta – Eur. Kitaip tariant, toks restitucijos taikymo būdas Eur valiuta turi atitinkamą teisinį pagrindą. Teismo apskųstame sprendime taikytas restitucijos būdas nėra nei ginčo sutarčių sąlygų modifikavimas, nei yra analogiškas aukštesnės instancijos teismų jau panaikintiems sprendimams. Tuo tarpu, ieškovų prašoma valiutų konversija iš CHF į Eur yra draudžiama ginčo sutarčių sąlygų modifikacija.

38.7.                      Teismas apskųstame sprendime pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovų patikslintame ieškinyje siūlytą mišrų restitucijos taikymo būdą, kai atsakovas grąžina ieškovų sumokėtas įmokas CHF valiuta (šios dienos kursu), o ieškovai grąžina atsakovui išduotus kreditus Eur valiuta (2008 m. kursu). Pritaikius ieškovų siūlomą restitucijos taikymo būdą, kai atsakovas ir ieškovas restitucijos prievoles vykdytų skirtingomis valiutomis, o paskolų likučiai ir sumokėtos įmokos būtų konvertuojamos pagal skirtingų laikotarpių kursus, būtų sukurta ESTT praktikoje draudžiama situacija, t. y. de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) ginčo sutarties modifikavimas keičiant ginčo sutarčių valiutą.

38.8.                      Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Ieškovų siūlomas restitucijos taikymo būdas sąlygoja ieškovų nepagrįstą praturtėjimą arba sąlygoja ieškovams be teisinio pagrindo įgyti daugiau turto, nei realiai perdavė atsakovui – net gi 1 904 078,21 Eur apimtyje. Toks nesąžiningumas ir nepagrįstas ieškovų praturtėjimas yra sąlygotas ieškovų modelio klaidos, t. y. neįvertinimo, kad ieškovai antrame, trečiame ir ketvirtame žingsniuose taiko teismo sprendimo priėmimo metu taikytiną CHF ir Eur kursą, nors pati kredito suma retrospektyviai konvertuojama pagal kredito išdavimo metu galiojusį CHF ir Eur kursą. Toks itin reikšmingas ieškovų nepagrįstas praturtėjimas atsakovo sąskaita arba turto gavimas be pagrindo, pagal ieškovų prašomą restitucijos taikymo būdą, susiklosto net ir tuo atveju, kai, viena vertus, visos ieškovų atsakovui sumokėtos faktinės įmokos – palūkanos, delspinigiai ir administravimo mokesčiai – yra įskaitomos į „paskolos kūno“ grąžinimus, taip sumažinant ieškovų įsipareigojimų dydį atsakovui, kita vertus, eliminuojant bet kokią finansinę naudą atsakovui (neišmokant palūkanų, delspinigių ir administravimo mokesčių). Ieškovų siūlomas restitucijos taikymo būdas yra nemotyvuotas, grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais bei nėra atsižvelgiama į objektyvius skaičiavimus, t. y. ieškovai tiesiog deklaratyviai teigia, kad patyrė žalą (nuostolius) dėl išaugusios CHF valiutos kainos. Nors, kaip patvirtino byloje ieškovai, nėra ginčo, kad ieškovų sudaryti CHF įsigijimo sandoriai yra teisėti ir galiojantys.

38.9.                      Teismo sprendimu taikytos teisinės pasekmės (restitucijos būdai) pasiekia Direktyvos ir ESTT keliamus tikslus bei atitinka jose minimus principus – atkuria realią šalių pusiausvyrą. Tuo tarpu, nei Direktyva ir ESTT, nei Lietuvos teisės aktai nesuteikia pagrindo modifikuoti restituciją bei jos būdu priteisti ieškovams tariamą žalą (nuostolius). Teismo sprendimu 11 ginčo sutarčių (sudarytų iš karto CHF valiuta) atžvilgiu pritaikyta pasekmė – restitucija natūra CHF valiuta pagal nominalą – pasiekia Direktyvos ir                   ESTT keliamus tikslus bei atitinka jų minimus principus.

38.10.                      Teismo sprendimu 8 ginčo sutarčių (sudarytų Lt (Eur) valiutomis ir po pakeitimų vykdytų CHF valiuta) atžvilgiu pritaikyta pasekmė – tolimesnis ginčo sutarčių vykdymas be nesąžiningomis pripažintų (CHF) sąlygų Eur valiuta tuo pačiu eliminavus CHF sąlygų poveikį pagal ieškovų realių išlaidų Eur valiuta faktą – pasiekia Direktyvos ir ESTT keliamus tikslus bei atitinka jų minimus principus.

38.11.                      Taikant restituciją sąžiningumo / nesąžiningumo klausimas nėra sprendžiamas, nes tai jau yra išspręsta dėl tokių sąlygų negaliojimo. Tuo tarpu, ieškovų pozicija reikalaujant taikyti jokiomis teisės normomis nepagrįstą restitucijos būdą paaiškinama tuo, kad ieškovai restitucijos kontekste siekia gauti tariamos žalos atlyginimą, taip, be kita ko, apeinant civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimą.

38.12.                      Priešingai nei deklaratyviai ir ydingai skaičiuoja ieškovai apeliaciniame skunde, pagal teismo pritaikytą restitucijos būdą atsakovas negaus jokio pelno dėl pabrangusios                      CHF valiutos. Visas atsakovo pelnas uždirbamas iš kreditavimo sutarčių palūkanų, todėl                      11 ginčo sutarčių (iš karto sudarytų CHF valiuta) atžvilgiu atsakovas apskritai jų negaus, o kitų 8 ginčo sutarčių (iš pradžių sudarytų Lt / Eur valiuta) atžvilgiu jų gaus mažiau, t. y. tik pagal sąžiningas ir šalių bendrai sulygtas sąlygas Eur valiuta, dėl kurių sąžiningumo ginčo byloje nėra.

38.13.                      Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė proceso teisės normų. Ieškovų pozicija šiuo klausimu yra deklaratyvi ir nepagrįsta. Net jei teismas ir būtų atlikęs kokį nors formalų pažeidimą (su kuo sutikti nėra pagrindo), tai nėra ir negali būti pagrindas pagrįsto ir teisėto sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

40.       Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas restitucijos taikymo klausimas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pasirinko tokį restitucijos būdą, kurio prašė atsakovas, netenkindamas ieškovų ieškinio šioje dalyje. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo taikytas restitucijos būdas (įpareigojimas paskolas bankui grąžinti CHF valiuta) prieštarauja restitucijos esmei – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, taip pat ir bendriesiems teisės principams.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

41.       Byloje nustatyta, kad ieškovas R. A. su Nordea banku (Nordea ir DNB bankams susijungus – Luminor bank) 2008 m. birželio 19 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr.  (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 161 447 CHF valiuta kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui.

42.       Ieškovas Š. G. su Nordea banku 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 186 619,39 CHF valiuta kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui, rekonstrukcijai.

43.       Ieškovai D. J. ir N. J. su Nordea banku 2018 m. balandžio 29 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 209 098 CHF valiuta kreditas, skirtas gyvenamojo namo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statybai.

44.       Ieškovai A. K. ir S. G. su Nordea banku 2008 m. birželio 3 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 201 793 CHF valiuta kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybai.

45.       Ieškovai L. P. ir Ž. P. su Nordea banku 2008 m. balandžio 8 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 215 199,78 CHF valiuta kreditas, skirtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir gyvenamojo namo statybai.

46.       Ieškovas V. S. su Nordea banku 2008 m. rugsėjo 8 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 364 440,31 CHF valiuta kreditas, skirtas žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), pirkimui.

47.       Ieškovai R. V. ir M. V. su Nordea banku 2008 m. balandžio 14 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 463 330 CHF valiuta kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo (bokso), esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui.

48.       Ieškovai Ž. J. ir R. J. su Nordea banku 2007 m. balandžio 12 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 139 130 Eur kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Šalys 2008 m. balandžio 2 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto būsto kredito Eur valiutą į 213 703,62 CHF valiutą.

49.       Ieškovas V. K. su Nordea banku 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 28 962,00 Eur kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Šalys 2008 m. balandžio 28 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padidino banke paimto kredito sumą iki bendros 86 651,47 Eur kredito sumos. Papildoma kredito suma buvo skirta negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui. Ieškovas V. K. su Nordea banku 2008 m. birželio 10 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 139 891,71 CHF valiutą.

50.       Ieškovas T. P. su Nordea banku 2005 m. rugsėjo 20 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 73 628 Eur kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), automobilio stovėjimo vietos, (duomenys neskelbtini), ir buto su automobilių stovėjimo aikštele, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Šalys 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padidino banke paimto kredito sumą iki 129 525 Eur. Papildoma kredito suma buvo skirta nuosavų lėšų, įdėtų į buto remontą, refinansavimui. Ieškovas T. P. su Nordea banku 2008 m. gegužės 7 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 212 197,96 CHF valiutą.

51.       Ieškovė K. P. su Nordea banku 2006 m. liepos 28 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjai buvo suteiktas 330 000 Lt kreditas. Šalys 2007 m. gegužės 17 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padidino banke paimto kredito sumą iki bendros 530 000 Lt kredito sumos. 2007 m. rugpjūčio 29 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padidino banke paimto kredito sumą iki bendros 680 000 Lt kredito sumos. Ieškovė K. P. su Nordea banku 2008 m. birželio 30 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 320 633,90 CHF valiutą.

52.       Ieškovė G. S. su Nordea banku 2007 m. birželio 15 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjai buvo suteiktas 60 000 Lt kreditas, skirtas namo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir apdailos darbų užbaigimui. Šalys 2007 m. gruodžio 11 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Lt valiutą į 174 034,11 Eur. 2008 m. balandžio 21 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo suteiktą kredito sumą padidino iki bendros 187 935,88 Eur kredito sumos. Papildoma kredito suma buvo skirta minėto namo aplinkos sutvarkymui. Ieškovė G. S. su Nordea banku 2008 m. birželio 3 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 303 499,07 CHF valiutą.

53.       Ieškovė G. Z. su Nordea banku 2007 m. liepos 27 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjai buvo suteiktas 60 870 Eur kreditas, skirtas būsto paskolos pagal 2003 m. vasario 19 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš AB banko Hansabankas refinansavimui bei buto įrengimui. Šalys 2008 m. gegužės 6 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 100 058,11 CHF valiutą.

54.       Ieškovė G. K. (V.) su Nordea banku 2007 m. birželio 19 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjai buvo suteiktas 150 000 Lt kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Šalys 2008 m. gegužės 28 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Lt valiutą į 70 430,53 CHF valiutą.

55.       Ieškovai A. ir M. B. su Nordea banku 2008 m. liepos 2 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 1 294 089,95 CHF kreditas, skirtas paskolų iš AB Dnb NORD banko refinansavimui pagal 2007 m. spalio 15 d. Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. sausio 31 d. Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo statybų užbaigimui.

56.       Ieškovas E. B. su Nordea banku 2008 m. gegužės 12 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 91 283,00 CHF kreditas, skirtas būsto kredito ir vartojimo kredito iš AB banko Hansabankas, vartojimo kredito iš Ūkio banko refinansavimui bei buto remontui.

57.       Ieškovai R. R. ir S. R. su Nordea banku 2008 m. gegužės 29 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 133 579 CHF kreditas, skirtas AB banko Hansabankas paskolos, pagal 2002 m. spalio 25 d. kredito sutartis  Nr. (duomenys neskelbtini), refinansavimui.

58.       Ieškovas S. T. su Nordea banku 2008 m. gegužės 29 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 633 833 CHF kreditas, skirtas būsto paskolos pagal 2005 m. liepos 27 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš AB banko Hansabankas refinansavimui ir buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidaus apdailos darbų užbaigimui.

59.       Ieškovas R. V. su Nordea banku 2008 m. kovo 28 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo suteiktas 186 941 Eur kreditas, skirtas kredito iš                    AB SEB banko refinansavimui bei nuosavų lėšų įdėtų į būsto pirkimą, refinansavimui. Šalys 2008 m. birželio 3 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė anksčiau banke paimto kredito Eur valiutą į 317 796 CHF valiutą.

60.       Kaip matyti iš ieškovų patikslinto ieškinio (2024 m. birželio 7 d.), ieškovai paskolos sutartis su atsakovu prašo pripažinti negaliojančiomis arba nuo jų sudarymo momento (tas sutartis, kurios buvo iš karto sudarytos Šveicarijos frankais), arba sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis nuo pakeitimų (papildomų susitarimų dėl paskolų likučio konvertavimo į Šveicarijos frankus) sudarymo momento (tas sutartis, kurios iš pradžių buvo sudarytos litais arba eurais, o vėliau buvo padaryti sutarčių pakeitimai (papildomi susitarimai) konvertuojant paskolos likutį į Šveicarijos frankus).

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

61.       Kartu su atsiliepimu į apeliantų skundus atsakovas pateikė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros teisinę išvadą, prašė pridėti ją prie bylos ir vertinti kartu su kitais, byloje esančiais, rašytiniais įrodymais.

62.       Dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išlygų kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo (taip pat ir atskirojo skundo;             CPK 338 straipsnis) ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Toks draudimas, be kita ko, užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

63.       Nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bei įvertinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

64.       Šiame kontekste aktualios ir CPK 180 straipsnio nuostatos, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai (ar joje kilusiam atskiram procesiniam klausimui) aplinkybes. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

65.       Nagrinėjamoje byloje pateikta Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros teisinė išvada nelaikytina įrodymu CPK prasme ir negali nei patvirtinti, nei paneigti šioje byloje atsakovės nurodomų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija nusprendžia šios išvados į bylą nepriimti. 

66.       Apeliantai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G. K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. bei G. K. pateikė rašytinius paaiškinimus.

67.       Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis CPK 302 straipsniu, apeliaciniam procesui taikomos šio kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms. CPK 306 straipsnio                         1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantą apeliaciniame skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 230 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas, o CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas, atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą.

68.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalies pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais pateikiami nauji teisiniai ir (ar) faktiniai argumentai, pagrindžiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą, pagal savo prigimtį yra ne kas kita, kaip apeliacinio skundo papildymas, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje                                                       Nr. e2-374-823/2017). Sutikus, kad šalys turi neribotą teisę teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, ne tik būtų ignoruojamos                    CPK 323 straipsnio nuostatos, tačiau ir procesas apeliacinės instancijos teisme užtruktų neribotą laiką, kadangi kiekvienu atveju, teismui prijungus prie bylos naujai pateiktus šalies rašytinius paaiškinimus, šalių procesinio lygiateisiškumo principas reikalautų sudaryti kitai proceso šaliai galimybę į juos atsikirsti, dėl šios priežasties atidedant bylos nagrinėjimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-265-823/2017).

69.       Kadangi rašytinių paaiškinimų pateikimas pagal bendrą taisyklę apeliacinėje instancijoje nėra galimas, o iš pateiktų apeliantų paaiškinimų turinio akivaizdu, kad šiais paaiškinimais ieškovai siekia papildyti apeliacinį skundą bei išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo pasirinkto restitucijos būdo

70.       Nagrinėjamo ginčo atveju apeliantai teigė, kad restitucija turi būti taikoma eurais, iš atsakovo priteisiant skirtumą tarp išmokėto kredito ir sumokėtų įmokų. Tuo tarpu atsakovas teigė, kad restitucija turi būti taikoma Šveicarijos frankais.

71.       CK 1.80 straipsnio 2 dalyje yra reglamentuota, kad pripažinus sutartį negaliojančia ab initio, kyla atitinkamos teisinės pasekmės. Ši teisės norma nustato, kad kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Jei natūra grąžinti negalima, turi būti atlyginta jo vertė pinigais, jei įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus sandorį negaliojančiu, paprastai taikoma dvišalė restitucija, t. y. abi šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį. Restitucijos klausimai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, reguliuojami CK 6.145–6.153 straipsniuose, tačiau šiose normose nėra atskiro reglamentavimo dėl restitucijos vykdymo užsienio valiuta, todėl taikytinos bendrosios piniginėms prievolėms taikomos CK normos.

72.       Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018, 29 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023, 60 punktas).

73.       CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, Šveicarijos frankai gali būti laikoma teisėta atsiskaitymo valiuta Lietuvos Respublikoje. Todėl, remiantis bendrąja taisykle, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai turėtų grąžinti atsakovui (bankui) gautą kreditą Šveicarijos frankais, o atsakovas, savo ruožtu, turėtų grąžinti vartotojams jų pagal sutartį sumokėtas sumas taip pat Šveicarijos frankais, kad šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki nesąžiningos sutarties sudarymo.

74.       Vadovaujantis aukščiau išdėstyta teisės norma yra pagrindas sutikti su atsakovo argumentais, kad nagrinėjant klausimą dėl restitucijos taikymo (ne)sąžiningumo klausimai nėra nagrinėjami, kadangi šis faktas jau yra nustatytas, sprendžiant klausimą dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pažymėtina ir tai, kad nė vienu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nagrinėjamoje byloje nėra konstatuota, kad Šveicarijos frankai negali ir neturi būti laikomi teisėta atsiskaitymo priemone nagrinėjamo ginčo kontekste.

75.       CK 6.873 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, nesvarbu, kaip keičiasi piniginio vieneto vertė, išskyrus atvejus, kai sutartyje numatyta kita sąlyga. Kitaip tariant, paskolos gavėjas turi grąžinti tik tą sumą paskolos davėjui, kuri buvo sutarta, ir nereikia atsižvelgti į rinkos pokyčius, tokius kaip infliacija ar devalvacija, nebent sutartyje būtų numatyta kitaip (pvz., jeigu paskolos grąžinimas turi būti atliktas pagal rinkos kursą arba su indeksavimu).

76.       Taigi, nei Direktyva ir ESTT, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia pagrindo modifikuoti restitucijos taikymą. Šiuo atveju, pagal Lietuvos Respublikoje taikomas restitucijos taisykles, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai (ieškovai) turėtų grąžinti atsakovui jo paskolintą sumą Šveicarijos frankais, nes ši valiuta pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Tokia praktika atitiktų ne tik bendruosius sąžiningumo ir protingumo principus, bet ir restitucijos taisyklę, pagal kurią jos taikymas neturėtų lemti sankcijos vienai šaliai, o kitai – nepagrįsto praturtėjimo. Restitucijos taikymas kita valiuta nei pradinėje kreditavimo sutartyje (pvz., eurai vietoje Šveicarijos frankų) reikštų pradinės sutarties sąlygų pakeitimą, o tai prieštarauja tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.

77.       Abejuose apeliaciniuose skunduose ieškovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos būdas suteikia privilegiją, akivaizdžią naudą atsakovui, o ieškovams – neigiamas pasekmes. Tačiau susipažinus su apeliacinių skundų argumentais akivaizdu yra tai, kad apeliantai nurodo pasekmes, kurios yra susijusios su piniginiais nuostoliais.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT akcentuojama, jog nacionalinis teismas gali keisti nesąžiningas sutarties sąlygas tik išimtiniais atvejais, jei visos sutarties panaikinimas sukeltų vartotojui ypač žalingų pasekmių, kurios nebūtų siejamos vien su piniginiais nuostoliais. Tokiomis aplinkybėmis nesąžininga sąlyga gali būti pakeista tik dispozityvia nacionalinės teisės norma arba šalių susitarimu (ESTT 2023 m. sausio 12 d. sprendimas byloje D. V. prieš M. A., C?395/21, 60–62 punktai).

79.       Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikoje nėra dispozityvios teisės normos, leidžiančios pakeisti nesąžiningas sutarties sąlygas sutartyje. Kadangi šalys nesusitarė dėl Šveicarijos frankų pakeitimo kita valiuta, teismas negali savo iniciatyva ar valia ir intervencijos būdu pakeisti šalių sudarytas sutarties sąlygas bei restituciją pritaikyti eurais, o ne Šveicarijos frankais.

80.       Pažymėtina ir tai, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose ieškovai nedetalizuoja, kokias žalingas pasekmes jiems sukelia pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos būdas, kurios būtų siejamos su ne piniginiais nuostoliais. Nors neginčijamai yra nustatyta, kad Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368, t. y. padidėjo 47 proc., o tai lėmė ir grąžinamos paskolos sumos             (ją skaičiuojant eurais) padidėjimą, tačiau nėra ginčo ir dėl to, jog ieškovų už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos (vertė) nuo 2008 metų taip pat pakilo. Be to, pripažinus sutartis, kurios iš karto buvo sudarytos CHF valiuta, negaliojančiomis ab initio, ieškovai nuo pat šių sutarčių sudarymo neturi pareigos atsakovui mokėti palūkanų (taikant restituciją ieškovų sumokėtos palūkanos įskaičiuojamos į gautų paskolų sumą), nors ilgą laiką naudojasi atsakovo jiems perduotais pinigais.

81.       Atsakovas nuginčytų sutarčių (kurios iš karto buvo sudarytos CHF valiuta) pagrindu perdavė ieškovams kreditavimo sutarčių dalyką – paskolos sumą CHF valiuta. Tuo tarpu ieškovai įmokas atsakovui mokėjo ta pačia CHF valiuta. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu ieškovai pripažino ir jų neginčijo. Pripažinus 11 sutarčių, sudarytų iš karto CHF valiuta, negaliojančiomis ab initio, restitucija turi būti taikoma taip, kad šalys turėtų grąžinti viena kitai tą, ką yra gavusios CHF nominalia verte.

82.       Pagal CK 6.36 straipsnio 3 dalį, kai prievolė teisėtai išreikšta užsienio valiuta, kreditorius, reikšdamas ieškinį Lietuvoje dėl šios prievolės įvykdymo, turi įstatymų suteiktą pasirinkimo teisę: jis gali reikalauti, kad skola būtų priteista užsienio valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė, arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą.

83.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.36 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „mokėjimo diena“ reiškia faktinę dieną, kai skolininkas vykdo teismo sprendimą, t. y. sumoka pinigus arba jie yra išieškomi priverstinai vykdymo proceso metu. Tai nėra prievolės (sutarties) įvykdymo termino suėjimo diena. Todėl, jei prievolė išreikšta užsienio valiuta, reikalavimas priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta turi būti grindžiamas ne ankstesniu valiutų kursu, galiojusiu prievolės sudarymo ar vykdymo metu, bet tuo kursu, kuris galioja faktinio mokėjimo pagal teismo sprendimą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-493-701/2017).

84.       Iš aukščiau pacituotos teismų praktikos yra akivaizdu, kad net ir tuo atveju, kai priimamas sprendimas paskolos likutį grąžinti eurais, turėtų būti taikomas valiutų kursas, galiojantis mokėjimo dieną, o ne kursas, buvęs prievolės sudarymo ar vykdymo metu.

85.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pasirinko tokį restitucijos būdą, kuris nepripažintinas prieštaraujančiu restitucijos esmei (atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį) ir bendriesiems teisės principams. Todėl teisėjų kolegija ieškovų apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus, nes juose nurodyti argumentai neteikia pagrindo nuspręsti, kad nagrinėjamo ginčo atveju restitucija turėjo būti taikoma eurais.

86.       Apeliantas A. B. skunde itin žalingas pasekmes sieja su trumpu paskolos grąžinimo terminu. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas įpareigojo A. B. sumokėti Luminor bankui 269 390,48 CHF (kas šiai dienai atitinka 253 146,23 Eur) sumą, per 6 (šešių) mėnesių terminą. Tai neprotingas terminas, nes suteikdamas 6 mėnesių terminą, teismas esmingai pablogino A. B., kaip vartotojo, padėtį. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti.

87.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismui teikiamuose dokumentuose apeliantas prašė nustatyti A. B. 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai Luminor bankas sumokės A. B. visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su Luminor banku. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šešių mėnesių terminą atsiskaityti su Luminor banku taikė geresnes sąlygas, nei to prašė pats apeliantas. Kitaip sakant apeliantas sutiko su tuo, kad jis yra pajėgus sumokėti jo deklaruojamą skolos likutį, t. y. 70 000 Eur. Pirmosios instancijos teismui taikius jo pasirinktą restitucijos būdą, apeliantui tenkanti per vieną mėnesį mokėtina suma sudaro 41 000 Eur. Akcentuotina ir tai, kad  apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad tokio dydžio sumą jis nebūtų pajėgus sumokėti, nors su atsakovės nuoseklia pozicija bylos nagrinėjimo metu jis buvo susipažinęs.

88.       Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų bei atsiliepimų į juos argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie, vertinant nurodytas ir nustatytas aplinkybes, nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

89.       Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos aplinkybės leidžia nesutikti su ieškovų apeliacinių skundų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pasirinko nepagrįstą restitucijos būdą, kuris prieštarauja restitucijos esmei – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir bendriesiems teisės principams. Todėl ieškovų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

90.       Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo ieškovo A. B. naudai priteisti iš atsakovo Luminor bank AS, atstovaujamo Luminor bank Lietuvos skyriaus, apeliaciniame procese patirtas 4 492,12 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

91.       Atsakovas Luminor bank AS, atstovaujamas Luminor bank Lietuvos skyriaus, pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo priteisti iš ieškovų 21 755,20 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

92.       Apeliantai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G. K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. bei G. K. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus bei lentelę apie kiekvieno individualiai apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.

93.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

94.       Atmetus ieškovų apeliacinius skundus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ieškovai neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

95.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

96.       Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

97.       Pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose                           (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015, 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

98.       Taigi, atsakovo prašymas priteisti 2 420 Eur atstovavimo išlaidas už teisininko atliktą dokumentų analizę yra netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prašymas dėl teisinės išvados priėmimo ir jos vertinimo nagrinėjant apeliacinį skundą patenkintas nebuvo, atsakovo prašymas priteisti 4 840 Eur už išvados parengimą taip pat netenkinamas. Likusias bylinėjimosi išlaidas  (14 495,20 Eur) teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis ir priteisia atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis. Priteisdama bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurias ginčo sutartis yra sudarę sutuoktiniai (pvz., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., A. K. ir S. G. K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., M. V. ir R. V.), todėl bylinėjimosi išlaidas priteisia iš vieno iš sutuoktinių sudariusių ginčo sutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti iš apeliantų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J., Ž. J., V. K., A. K., T. P., L. L., K. P., G. S., R. R., V. S., S. T., R. V., M. V., G. Z. bei G. K. lygiomis dalimis 14 495,20 Eur (keturiolika tūkstančių keturi šimtai devyniasdešimt penki eurai ir 20 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 762,91 Eur, atsakovo Luminor bank AS, atstovaujamas Luminor bank Lietuvos skyriaus naudai.

Teisėjai                                  Marius Bajoras

                          Vilija Mikuckienė

          Antanas Rudzinskas