Administracinė byla Nr. I-6873-422/2019

                                                                       Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01283-2019-0

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.;

 (S)

                                                                                 20.5.1; 37.2.; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjui E. S.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–6) ir teismo posėdyje nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. lapkričio 13 d. buvo kalinamas nežmoniškomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK pirmajame ir antrajame sektoriuose, neužtikrinant tinkamo kameros ploto ir temperatūros, privatumo tualetuose, bendrame duše, neaprūpinant tinkamais daiktais, lova, užuolaidomis.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12-19) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, judėjimo ribojimai pareiškėjui nebuvo taikomi. Įstaigoje yra lovos, kurios nesulūžusios, tinkamos naudoti. Poilsio kambarių įrengta nebuvo, bet pareiškėjas galėjo pasivaikščioti gryname ore. Duše ribojančių matomumą sienelių užtikrinti nebūtina, kadangi jie buvo prausyklų patalpose. Būrių tualetuose yra įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros. Prieškambarių veidrodžiais, plaukų džiovintuvais, drabužių ir patalynės taisymo kambariu, sporto inventoriumi pataisos įstaiga aprūpinti nuteistųjų neprivalo. Parazitai naikinami įmonės, su kuria sudaryta sutartis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė dėl psichinės sveikatos sutrikimų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, taip pat nesikreipė į Sveikatos priežiūros skyrių dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).

 Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 22, 24, 25,26, 71-73) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 11 d. kalėjo 7 būrio 4-oje brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 57,96 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,22 kv.m.

Nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 21 d. pareiškėjas kalėjo 8 būrio 5-oje brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 35,28 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,53 kv. m.

Nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas kalėjo 2 būrio 2-oje brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 66,07 kv. m, joje įrengta 21 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,15 kv. m.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas sutiko su atsakovės atstovo pateiktose pažymose nurodytu laikotarpiu ir duomenimis apie patalpų plotą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Teismui nustačius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nėra sąlygų šiuo aspektu atsakovės atsakomybei kilti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl perpildytų patalpų temperatūra patalpoje viršijo 30 laipsnių. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę). Pareiškėjas nenurodė, jog būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą dėl per aukštos temperatūros patalpoje. Be to, iš byloje esančių duomenų (b. l. 71-73) matyti, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Pravieniškių PN -AK dėl ventiliatoriaus jam išdavimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl perpildytų patalpų, dėl per aukštos temperatūros buvimo jose laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Dėl pataisos įstaigų įrengimo

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių  (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.6, 5.8, 5.10 punktus, kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui), valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 5.11. punkte yra nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėms įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui).

Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog jo teisės buvo suvaržytos dėl patalynės ir drabužių taisymo kambario nebuvimo, kadangi pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato privalomo tokio pobūdžio kambario įrengimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengtas laisvalaikio kambarys. Šią aplinkybę pripažino ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad laisvu laiku nuteistieji gali būti gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Nustačius, jog vertinamu laikotarpiu atsakovės atstovas neužtikrino, kad pataisos įstaigoje būtų įrengtas poilsio kambarys, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad jis nevykdė Taisyklių 5.8 punkte nustatyto reikalavimo ir tuo atliko neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas pagrįstai skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu nebuvo kambario maisto produktams laikyti – šią aplinkybę patvirtino ir atsakovės atstovas. Tačiau, kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų (b.l.71-73), įstaigoje prie kiekvieno būrio buvo įrengta virtuvėlė (kuri pagal teisinį reglamentavimą neprivalo būti įrengta), kurioje pareiškėjas ir kiti nuteistieji galėjo laikyti maistą. Be to, 2019 m. liepos 22 d. pažyma patvirtina, kad įrengtose virtuvėse buvo šaldytuvas, 2 būrio šaldytuvas dėl vietos trūkumo buvo laikomas kitoje patalpoje (b.l.71-73). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo poreikis laikyti maistą buvo patenkintas, teismas sprendžia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėtina, jog pareiškėjas tvirtindamas apie savo teisių pažeidimą, nenurodė, kokie įrodymai jį gali pagrįsti, byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl to būtų kreipęsis į pataisos namus su pretenzijomis.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog pataisos įstaigoje nebuvo valymo ir dezinfekavimo medžiagų sandėlio. Iš atsakovės atstovo 2019-07-22 pažymos Nr. 77-1051 (b.l.71-73) turinio matyti, kad valymo priemones ir medžiagas iš sandėlio pasiima Resocializacijos skyriaus specialistai ir išduoda jas nuteistiesiems, kad įgyvendintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 p. reikalavimą skirti nuteistiesiems valymo priemones, kuriomis jie patys valo patalpas. Taigi, atskirų patalpų valymo priemonėms padėti ir priemonėms paruošti kiekvienam būriui ginčo laikotarpiu nebuvo, todėl buvo pažeistos Taisyklių 5.6 nuostatos, tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nepateikė detalaus aplinkybių išdėstymo, kurių pagrindu teismas galėtų konstatuoti jo subjektyvių teisių pažeidimus Taisyklių 5.6 nuostatų neatitikimo kontekste.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos įstaiga sukėlė jam nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, neaprūpinusi jo laisvalaikiui skirtais daiktais (kamuoliais, šachmatais, šaškėmis, domino ir pan.), bendrabučio gyvenamųjų patalpų neaprūpinusi sieniniu laikrodžiu, kambariniu laikrodžiu, termometru, langų užuolaidomis, valgyklos reikmenimis (šaukštu, vienkartiniu rankšluosčiu arba rankų džiovinimo įrenginiu, prieskonine, lentynėle muilui), dušo patalpų baldais ir daiktais (suolais, kėdėmis, taburetėmis, kilimėliais arba grotelėmis, veidrodžiais, lentynėle higienos priemonėms susidėti, kūno ir plaukų prausikliais). Tvirtino, kad jam skirta lova buvo netinkama naudojimui, čiužinys neatitiko higienos normų reikalavimų, jam nebuvo suteiktas užvalkalas, indų plovyklos patalpose nebuvo indų plovimo mašinos, valgykloje esančių praustuvių skaičius (3 vnt.) buvo nepakankamas.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nenumato nuteistųjų gyvenamųjų patalpų aprūpinimo užuolaidomis, termometru, laikrodžiu, kambariniu laikrodžiu, laisvalaikiui skirtais daiktais, indų plovimo mašina (nenumatyta ir tokia patalpa – indų plovykla), valgyklos aprūpinimu prieskonine, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl neaprūpinimo šiais daiktais yra nepagrįstos. Iš atsakovės atstovo pateiktos 2019 m. liepos 22 d. pažymos (b.l. 71-73) matyti, kad ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė užtikrino tinkamą dušo patalpų aprūpinimą, užtikrino aprūpinimą čiužiniu (su užvalkalu), atitinkančiu higienos reikalavimus, taip pat buvo suteikta tinkama naudoti lova. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktu oficialiu dokumentu, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo laikytini deklaratyviais ir atmetami, juolab, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo dėl to teiktas pretenzijas pataisos namų administracijai, o skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių išdėstyti abstrakčiai, nenurodant konkrečių pažeidimų atvejų ir juos pagrindžiančių duomenų.

Aprūpinimo normos numato, kad laisvės atėmimo vietų valgykloje turi būti šaukštas, vienkartinis rankšluostis arba rankų džiovinimo įrenginys, lentynėlė muilui. Pareiškėjas nurodė, jog šių daiktų trūko, atsakovės atstovas šių aplinkybių neginčijo, duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl teismas pripažįsta šią aplinkybę įrodyta (ABTĮ 56 straipsnis, 68 straipsnis), tačiau vertinant pažeidimą, atsižvelgtina ir į tai, kad ir pareiškėjas nepateikė konkretaus šių aplinkybių išdėstymo atsakovės neteisėtų veiksmų kontekste.

Dėl buitinių parazitų

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Iš teismui pateiktos 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarytos sutarties su UAB „Utenos deratizacija“, 2018 m. birželio 18 d. , 2018 m. liepos 18 d. darbų atlikimo aktų (b. l. 32, 33, 71-73) matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos. Tačiau, nepaisant to, pareiškėjas 2018-08-02 kreipėsi į gydytoją dėl blakių įkandimo, buvo užfiksuoti bėrimai (b.l.8). Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, tuo pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas bei atlikdamas neteisėtus veiksmus.

Dėl privatumo užtikrinimo

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo neužtikrintas privatumas. Atsakovės atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad įstaigoje sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m. aukščio sienelėmis, sanitarinis mazgas ir dušinė yra atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 72-73). Pareiškėjas šių duomenų kitais įrodymais nepaneigė.

Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

  Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pisuarai vieni nuo kitų buvo atskirti pertvaromis. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad ginčo laikotarpiu naudojantis bendruoju dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, teigė, jog I-jame sektoriuje bendra dušo patalpa buvo įrengta be jokių pertvarų, o joje vienu metu maudėsi 40-50 žmonių, II-ame sektoriuje buvo pertvaros, tačiau nebuvo užuolaidų. Teismas įpareigojo atsakovo atstovą pateikti įrodymus apie dušinės įrengimą pareiškėjo privatumo užtikrinimo kontekste ( b. l. 10), tačiau tokio pobūdžio įrodymai į bylą nebuvo pateikti. Atsakovės atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie dušo įrengimą, jos pripažintinos nustatytomis.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir/ar kietasis inventorius, tačiau detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Taigi, teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras, tačiau LVAT praktikoje yra pažymėta, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Konkrečiu atveju, teismo vertinimu, duomenų apie ypač prastas kalinimo sąlygas, byloje nesurinkta. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl privatumo duše pažeidimo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, prašydamas šias sąlygas užtikrinti. Šio pobūdžio aplinkybės skunde nedetalizuotos, išdėstytos abstrakčiai. Remiantis išdėstytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, neužtikrindamas pareiškėjui duše privatumo, tačiau konstatuotina, jog bendro dušo įrengimas neatitiko privatumą užtikrinančių reikalavimų.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant reglamentuotą pataisos įstaigos patalpų įrengimą (neįrengiant poilsio kambario bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio), galimai pažeidžiant aprūpinimo inventoriumi tam tikras nuostatas, tam tikrais periodais pažeidžiant higienos normą KN 134:2015 20 p. (neužtikrinus aplinkos be buitinių parazitų), nesilaikant bendro dušo įrengimo reikalavimų privatumo užtikrinimo požiūriu.

Teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo metu (b. l. 20, 21) duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai nėra (išskyrus vieną blakės įkandimo atvejį), duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į psichologą nėra, tačiau, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrą teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurio jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų sąlyginai neilgą trukmę (6 mėn.), nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovės atstovei ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1993-858/2018).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė