Administracinio nusižengimo byla Nr.

AN2-389-898/2019

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01134-2019-2  

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10.

     (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarimo, kuriuo administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu nutraukta,

n u s t a t ė :

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (toliau – Institucija) 2019 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame nurodė, jog: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama statybą leidžiančio dokumento ir neįgyvendindama statytojo teisės vykdyti naują statinio statybą nesuformuotame valstybinės žemės sklype, kurio nevaldo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, 2018 m. lapkričio 28 d. 11.00 val. nesuformuotoje valstybinėje žemėje nuo A. gatvės 7 iki Vilniaus miesto ribos su įvažiavimu į gyvenamųjų namų kvartalą pastatė važiuojamosios dalies konstrukciją; statybos darbų rūšis – nauja statyba, statinio kategorija – neypatingas. Nurodyta, jog šiais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 18 straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punktus, 27 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 27 straipsnio 16 dalies 1 punktą, 27 straipsnio 22 dalį bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje (b. l. 4-7).

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius administracinio nusižengimo požymių.

2.1. Teismas visų pirma aptarė inkriminuojamus Statybos įstatymo nuostatų pažeidimus ir pažymėjo, jog iš administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija kaltinama padariusi Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, t. y. savavališkai (neturint statybą leidžiančio dokumentą) statė naują neypatingą statinį – važiuojamosios dalies konstrukciją. Tai, kad kaltinimas pareikštas būtent dėl naujo statinio savavališkos statybos, o ne kapitalinio remonto, patvirtina savavališkos statybos aktas, kuriame konstatuota, kad statybos rūšis – nauja statyba. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija statė naują statinį.

2.2. Atsižvelgdamas į statinio, dėl kurio kilo ginčas, specifiką, t. y. statiniu laikoma važiuojamosios dalies konstrukcija (kelias, gatvė) (pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 2 lentelės 1.1 punktą gatvė yra neypatingas statinys), apylinkės teismas nurodė, kad nauja tokio statinio (gatvės) statyba galima būtų laikyti naujo kelio (gatvės) įrengimą, t. y. jeigu toje vietoje anksčiau nebuvo jokio kelio (gatvės). Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo, kad toje vietoje, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradėjo kloti asfaltbetonio dangą, anksčiau buvo kelias (gatvė) su žvyro danga. Anksčiau A. g. taip pat turėjo dangą – žvyrą, nors pati gatvė taip pat faktiškai buvo nesuformuotame valstybiniame žemės sklype. Taigi, teismo nuomone, savivaldybės administracijos veiksmai, faktiškai esančioje A. gatvėje klojant asfaltbetonio dangą, nelaikytini naujo statinio (kelio ar gatvės) statyba. Tai reiškia, kad administracinio nusižengimo protokole Vilniaus miesto savivaldybės administracijai suformuluotas kaltinimas dėl naujo neypatingo statinio savavališkos statybos nepasitvirtino. Kadangi šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo kaltinama tuo, kad savavališkai atliko A. gatvės kapitalinį remontą, aplinkybės dėl statybos leidimo būtinumo atliekant A. gatvės kapitalinį remontą teismo nebuvo vertintos. Vien aplinkybė, kad A. gatvė nėra įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šios gatvės dangos pakeitimas laikytinas naujo statinio (gatvės) statyba.

II.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

3.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą: pagal Institucijos 2019 m. vasario 20 d. administracinio nusižengimo protokolą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai skirti baudą už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį.   

3.1. Skunde visų pirma pateikiamas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą pažymint, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – nutarimas gautas 2019 m. gegužės 28 d. netinkamu būdu, elektroniniu paštu, laiškas buvo išsiųstas nė į Institucijos, kuri yra proceso dalyvis byloje, elektroninio pašto dėžutę, o į vyriausiojo specialisto elektroninio pašto dėžutę. Skunde taip pat nurodomos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) ir kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios procesinių dokumentų įteikimą.

3.2. Skunde aptariamos atitinkamos Statybos įstatymo nuostatos: 2 straipsnio 26, 84 punktai, 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktai, 14 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 27 straipsnio 22 dalis, 2 straipsnio 46, 87 dalys. Nagrinėjamu atveju pats teismas pripažino, kad A. gatvė nėra įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas (kuris turi atitikti Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte nurodytus statinio požymius). Į bylą pateiktame savavališkos statybos akte nurodyta, jog Institucijai nebuvo pateikta ginčo objekto A. gatvės kadastrinių matavimų byla, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad tai įstatymo nustatyta tvarka suformuotas statinys. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Institucijos privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuginčytas, o tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažino naujo neypatingojo statinio, esančio nesuformuotoje valstybinėje žemėje, savavališką statybą. Taigi teismas viena vertus konstatavęs, kad nėra registruoto nekilnojamo turto objekto, kurį būtų galima laikyti statiniu, kita vertus nepagrįstai konstatavo, kad ginčo objekto statyba negali būti laikoma nauja statyba.

3.3. Be to, Institucijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad „šitas kelias, kuris buvo, jis neturėjo laikančiųjų konstrukcijų. Statinys, jo apibrėžimas skamba maždaug: Tai yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios yra sumontuotos vietoje“. Tas objektas (žvyrkelis – autorės pastaba), kaip statinys, neturėjo tokių Statybos įstatyme apibrėžtų dalykų“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyrius 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. A51-100483/18(3.3.2.26E-MP) „Dėl A. gatvės statybos darbų“ informavo Instituciją, kad „Miesto plėtros departamento duomenų bazėje išduoto statybą leidžiančio dokumento A. gatvės statybos darbams nuo 2002 m. iki 2018 m. lapkričio 19 d. nėra“. Taigi nors ginčo teritorijoje anksčiau buvo žvyrkelis, tačiau į bylą pateikta projektinė dokumentacija ir savavališkos statybos akte užfiksuotos aplinkybės įrodo, kad ginčo objekto statyba laikoma naujo neypatingo statinio statyba, kuriai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, kaip tai numatyta Statybos įstatyme.

3.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Institucijos pateiktus rašytinius įrodymus ir išdėstytą poziciją, kad nepaisant to, kad ginčo objektui yra suteiktas A. gatvės pavadinimas, kuris įregistruotas VĮ „Registrų centras“ Adresų registro duomenų bazėje (kuri skirta adresams registruoti, o nekilnojamo turto objektai, taip pat ir statiniai, yra registruojami Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų bazėse), tačiau šis ginčo objektas iki šiol nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas kaip statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje nurodytus reikalavimus (pavyzdžiui, nėra duomenų apie žvyrkelio laikančiąsias konstrukcijas ir pan., nėra kadastro duomenų bylos). Taigi buvo padaryta jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo tiesiog keičiama A. gatvės danga, o ne vykdoma naujo statinio statyba.

3.5. Institucijos teigimu šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti administracinę atsakomybę pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas pasirašydamas protokolą nenurodė jokių pastabų dėl protokolo turinio, taigi sutiko su padarytu administraciniu nusižengimu. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 20 punktą viena iš savarankiškų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos funkcijų yra statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai turi būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai statybų srityje, ji turi veikti griežtai laikydamasi viešosios teisės principo, viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padarytas nusižengimas pažeidžia visos visuomenės interesą, kad statiniai būtų statomi laikantis teisės aktų reikalavimų.

4.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti.

4.1. Atsiliepime visų pirma pateikiami argumentai dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti, pažymima, jog ši administracinė byla nėra įkelta į Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP), todėl Institucija ir negalėjo šiame portale turėti prieigos prie nagrinėjamos bylos bei per jį gauti bylos procesinius dokumentus. Anot Institucijos, nutarimą ji gavo 2019 m. gegužės 28 d. netinkamu būdu, t. y. elektroniniu paštu, tačiau skunde nenurodoma, kuo toks neva netinkamas įteikimo būdas įtakojo termino apeliaciniams skundui pateikti praleidimą. Teismas, nepraleisdamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 637 straipsnio 2 dalyje nurodyto trijų darbo dienų termino, Instituciją teisminiame procese atstovavusiam specialistui elektroniniu paštu išsiuntė skundžiamą nutarimą, taip manytina tinkamai supažindindamas Instituciją apie priimtą nutarimą ir galimybę jį apskųsti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog dėl tokio nutarimo įteikimo būdo Institucija neturėjo galimybės laiku susipažinti su priimtu nutarimu ar per nustatytą terminą parengti apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymas atnaujinti praleistą terminą turėtų būti atmestas.

4.2. Atsiliepime pažymima, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu 2019 m. vasario 19, 20 d. buvo surašyti keli skirtingi dokumentai (savavališkos statybos aktas, privalomieji nurodymai, administracinio nusižengimo protokolas), kurių visų esmė yra panaši. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos manymu nėra tikslinga kiekvieną iš šių dokumentų ginčyti atskirai, dėl šios priežasties apsiribota svarbiausio dokumento, administracinio nusižengimo protokolo, ginčijimu. Ginčijant surašytą protokolą Vilniaus miesto savivaldybės administracija aiškiai išdėstė savo poziciją – jog nei su vienu surašytu dokumentu nesutinka, nei karto nepripažino, kad atlikti darbai turėtų būti laikomi naujo neypatingo statinio statyba.

4.3. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime sutinka su apylinkės teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad A. gatvė nėra įregistruota kaip nekilnojamo turto objektas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šios gatvės dangos pakeitimas laikytinas naujo statinio (gatvės) statyba. Iš byloje esančių duomenų aiškiai matyti, kad prieš atliekant dangos pakeitimo darbus toje vietoje jau egzistavo gatvė su žvyro danga. Teismo posėdžio metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas minėjo, kad dėl tam tikrų teisinių niuansų (pavyzdžiui, dėl nuolat besikeičiančių tai reguliuojančių įstatymų), Vilniaus miesto didžioji dalis gatvių nėra registruotos kaip statiniai. Norint registruoti gatvę kaip statinį reikia, kad būtų suformuoti žemės sklypai, nesant parengtai žemės reformai, žemės sklypo suformavimo procesas yra labai ilgas ir sudėtingas, ko pasėkoje yra susiklosčiusi tokia situacija. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neneigia, kad susidariusi situacija nėra tokia, kokia turėtų būti, tiek A. gatvė, tiek ir visos kitos Vilniaus mieste esančios gatvės turėtų būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre, tačiau jokiais būdais nesutinkama, kad vien šios registracijos nebuvimas yra pakankamas pagrindas spręsti, jog minėtos gatvės nebuvo, o atlikus dangos keitimo darbus buvo sukurtas naujas statinys.

4.4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 21 d. sprendimu nr. 1-1424 A. gatvė priskirta prie vietinės reikšmės kelių. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tinkamai vykdydama šią funkciją, atliko remonto darbus A. gatvėje. Jokios naujos gatvės laikančiosios konstrukcijos nebuvo sukonstruotos, gatvės ilgis, plotis ir kiti parametrai nepasikeitė, todėl atlikti darbai turi būti traktuotini kaip gatvės kapitalinis remontas. Statybos įstatyme nėra nurodyta nei vieno atvejo, kuomet reikėtų gauti statybos leidimą atliekant inžinerinio statinio kapitalinio remonto darbus, todėl atliktiems darbams statybos leidimas nebuvo reikalingas.      

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5.       Statybos įstatymo 56 straipsnyje nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už savavališką statybą. Pagal šio straipsnio 3 dalį administracinė atsakomybė kyla statytojams už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija statė ne naują statinį – nauja tokio statinio (gatvės) statyba galima būtų laikyti naujo kelio (gatvės) įrengimą, t. y. jeigu toje vietoje anksčiau nebuvo jokio kelio (gatvės), šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad toje vietoje, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradėjo kloti asfaltbetonio dangą, anksčiau buvo kelias (gatvė) su žvyro danga (tai patvirtinantys bylos duomenis išdėstyti skundžiamo teismo nutarimo šešto puslapio trečioje pastraipoje, apygardos teismas šių argumentų nekartoja). Įvertinęs šią aplinkybę, t. y. jog naujo statinio statyba šiuo atveju nebuvo vykdoma, teismas administracinio nusižengimo bylą nutraukė. Pagrindiniai Institucijos apeliacinio skundo argumentai yra susiję su nurodyto statinio, A. gatvės, neįregistravimu kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, kas Institucijos manymu leidžia teigti, jog šiuo atveju buvo vykdoma naujo statinio statyba (3.1., 3.3. pastraipos).

6.       Statybos įstatymo 56 straipsnyje atsakomybė numatyta už atitinkamo naujo statinio savavališką statybą (56 straipsnio 1–6 dalys), už statinio rekonstravimą (7–12 dalys), kapitalinį remontą (13–18 dalys) bei paprastąjį remontą (19–24 dalys), taip pat už atitinkamo statinio savavališką griovimą (25–30 dalys). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintame statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 7 punkte kaip statinio statybos rūšys išskiriamos šios: naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio remontas (kapitalinis remontas ir paprastasis remontas) bei statinio griovimas. Kaip matyti, atsakomybė pagal atitinkamas Statybos įstatymo 56 straipsnio dalis skiriama atsižvelgiant taip pat ir į statybos rūšį. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo inkriminuojama naujo neypatingojo statinio savavališka statyba. Institucija pirmosios instancijos teisme nepateikė prašymo kvalifikuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus pagal kitą Statybos įstatymo 56 straipsnio dalį, t. y. kaip savavališką statinio remontą (kapitalinį ar paprastąjį) ar statinio rekonstravimą, taigi apylinkės teismas pagrįstai vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų atitiktį būtent Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam pažeidimui. Kadangi toks prašymas nepateikiamas ir skunde apygardos teismui, teismas šioje byloje vertina, ar pagrįstai administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta būtent pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį.

7.       Skunde akcentuojamame Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte numatyta, jog statinys – tai nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Naujo statinio statyba – tai statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 26 p.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtino statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5 punktu, statiniai skirstomi į pastatus ir inžinerinius statinius. Atitinkamai viena iš inžinerinių statinių grupių yra susisiekimo komunikacijos, kurių vienas iš pogrupių - gatvės (reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.2., 8.2. punktai). Pagal aukščiau minėto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 8 punktą naujo statinio statybos vienas iš tikslų gali būti nutiesti naujas susisiekimo komunikacijas naujose trasose, neatsižvelgiant į jų paskirties sąsajas su esamomis komunikacijomis (8.4. punktas). Atitinkamai Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 15 punkte numatyta, jog kelio tiesimas – tai naujo kelio, jo ruožo su naujais kelio statiniais ar be jų tiesimas.

8.       Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aukščiau aptartuose teisės aktuose kalbant apie naujo statinio statybą (ar konkrečiai apie naujo kelio, naujų susisiekimo komunikacijų tiesimą) pažymimas būtent statinio naujumas. Statybos įstatyme apibrėžiant naujo statinio statybą taip pat pažymima, jog ji atliekama statinių neužimtame žemės paviršiaus plote. Šiuo gi atveju statinys – A. gatvė su žvyro danga – statybos plote buvo. Antra, statinio apibrėžimas Statybos įstatyme nėra siejamas su tokio statinio įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Ir nors remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu nekilnojamieji daiktai formuojami suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą, o Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statybos užbaigimo akto gavimo dienos, deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimo ir įregistravimo dienos arba nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą pasirašymo dienos, šioje administracinio nusižengimo byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo traukiama atsakomybėn už tai, kad nustatyta tvarka Nekilnojamo turto registre neįregistravo A. gatvės (tiek prieš inkriminuojamo nusižengimo padarymo laiką, tiek po to). Taigi kildinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybę už savavališką statybą išimtinai remiantis statinio registracija Nekilnojamojo turto registre ar šios registracijos nebuvimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo nėra. Pažymėtina, kad duomenys apie turtą viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją.

9.       Kaip vieną iš argumentų, neva pagrindžiančių išvadą, jog šiuo atveju buvo vykdoma naujo statinio statyba, Institucija skunde pateikia Institucijos atstovo posėdžio apylinkės teisme metu nurodytus teiginius dėl laikančiųjų konstrukcijų ir su jomis susijusios statinio sąvokos (3.2. pastraipa). Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte numatyta, jog statinys – tai nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Aptariamas objektas, t. y. A. gatvė, žvyrkelis, kaip ji įvardinama skunde, anot Institucijos atstovo neturėjo laikančiųjų konstrukcijų, taigi negali būti laikomas statiniu. Su tokiais argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Visų pirma teismas sutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, jog šiuo atveju jokios naujos gatvės laikančiosios konstrukcijos nebuvo sukonstruotos, gatvės ilgis, plotis ir kiti parametrai nepasikeitė, priešingą išvadą pagrindžiančių duomenų Institucija, turinti pareigą įrodyti inkriminuojamo nusižengimo sudėties požymių buvimą, teismui nepateikė. Antra, kaip jau buvo minėta aukščiau, statiniai skirstomi į pastatus ir inžinerinius statinius, viena iš inžinerinių statinių grupių yra susisiekimo komunikacijos, o vienas iš susisiekimo komunikacijų pogrupių – gatvės (7 pastraipa). Susisiekimo tinklą sudaro motorizuoto eismo gatvės ir keliai (A, B, C, D kategorijos), nemotorizuoto eismo gatvės (E, F kategorijos), takai, šaligatviai, įvairių tipų eismo zonos ir aikštės; gatvių dangos projektuojamos vadovaujantis Automobilių kelių standartizuotų dangų konstrukcijų projektavimo taisyklėmis KPT SDK 07 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 21, 62 punktai, inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu galiojusi teisės akto redakcija). Automobilių kelių standartizuotų dangų konstrukcijų projektavimo taisyklėse KPT SDK 07 (patvirtintos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2008 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-7, inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu galiojusi teisės akto redakcija), kurios nustatė automobilių kelių ir kitų eismo vietų naujai tiesiamų, rekonstruojamų ir remontuojamų dangų konstrukcijų projektavimo techninius reikalavimus (1 punktas), buvo numatyta, jog danga gali būti asfalto, betono, trinkelių, plytelių bei žvyro (6.1. punktas). Kaip matyti iš nustatyto teisinio reguliavimo, gatvės danga taip pat gali būti ir žvyras, ši aplinkybė aukštesniojo teismo vertinimu nepaneigia galimybės gatvę priskirti vienai iš statinio rūšių, t. y. inžineriniam statiniui. Taigi aplinkybė, jog prieš statybą šioje byloje aptariamos A. gatvės danga buvo žvyras, nepaneigia jos priskyrimo statiniui, kaip jis apibrėžtas Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 punkte.

10.       Skunde pažymima, jog Institucijos privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuginčytas, o tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažino naujo neypatingojo statinio, esančio nesuformuotoje valstybinėje žemėje, savavališką statybą. Dėl tokių argumentų aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog tokio pobūdžio ginčas (dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo) būtų civilinio pobūdžio – jeigu statyba kvalifikuojama kaip savavališka, tai jos padarinių šalinimas vykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnį kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą. Byloje esantys privalomieji nurodymai nevykdyti jokių statybos darbų ar pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra įrodymai, patvirtinantys administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį.

11.       Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. A51-100483/18(3.3.2.26E-MP) „Dėl A. gatvės statybos darbų“ išties nurodyta, jog miesto plėtros departamento duomenų bazėje išduoto statybą leidžiančio dokumento A. gatvės statybos darbams nuo 2002 m. iki 2018 m. lapkričio 19 d. nėra (b. l. 40). Visgi ši aplinkybė nepatvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltės pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį. Kaip jau minėta, atsakomybė šioje straipsnio dalyje numatyta už naujo neypatingojo statinio savavališką statybą, taigi norint patraukti juridinį asmenį atsakomybėn pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį būtina visų pirma konstatuoti aplinkybę, jog buvo statomas naujas neypatingas statinys. Šioje byloje ši aplinkybė (naujo statinio statyba) pagrįstai nekonstatuota. Statybos įstatymo nuostatos, kaip ir minėtame rašte nurodyta informacija dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo, būtų aktualios nustačius, jog buvo pastatytas naujas neypatingas statinys, t. y. tik konstatavus, jog buvo pastatytas naujas statinys, galima kalbėti apie nusižengimo objektyvius veiksmus (savavališką statinio statybą). Kadangi naujo statinio statyba šioje byloje nenustatyta, nėra pagrindo kalbėti apie šios statybos savavališkumą.

12.       Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 609 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinio nusižengimo protokole be kita ko nurodomas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas dėl administracinio nusižengimo, jo aplinkybių. Skunde akcentuojama aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas pasirašydamas protokolą nenurodė jokių pastabų dėl protokolo turinio, teismo vertinimu visgi nereiškia sutikimo su administraciniu nusižengimu. Vertinant ANK 609 straipsnio nuostatas (numatančias administracinio nusižengimo protokolo turinį) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių kontekste (ANK 577 straipsnis) reikalavimas pateikti paaiškinimą dėl inkriminuojamo administracinio nusižengimo pažeistų draudimo versti duoti parodymus prieš save principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas, surašant administracinio nusižengimo protokolą, turėjo teisę, o ne pareigą šiame protokole nurodyti paaiškinimą. Aplinkybė, jog toks paaiškinimas nebuvo pateiktas, nereiškia sutikimo su inkriminuojamu nusižengimu.

13.       Apeliaciniame skunde Institucija pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (3.1. pastraipa), apylinkės teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, pažymėjo atnaujinantis nežymiai praleistą apskundimo terminą ir priimantis skundą (b. l. 115). Atsiliepime Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymi, jog pagrindo tenkinti šį prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nebuvo (4.1. pastraipa). Kaip matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarimas Institucijos atstovui elektroniniu paštu išsiųstas 2019 m. gegužės 29 d. (b. l. 113), apeliacinis skundas apylinkės teisme gautas 2019 m. birželio 20 d. (b. l. 115). Apylinkės teismas, atnaujindamas praleistą apskundimo terminą, pagrįstai vadovavosi ANK 573 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, jog įteikiant administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančiam asmeniui ar kitiems asmenims procesinį dokumentą elektroniniu paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena. ANK 646 straipsnio 2 dalyje atitinkamai įtvirtinta, jog apeliacinis skundas gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo pirmosios instancijos teismo nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad terminas skundui paduoti šiuo atveju buvo praleistas nežymiai (dviem dienomis), be to, siunčiant apylinkės teismo nutarimą elektroniniu paštu tiesiai Institucijos atstovui, o ne nurodytu bendru Institucijos elektroniniu paštu, teismo nutarimo gavimo Institucijoje laikas galėjo pailgėti, apylinkės teismas skundo padavimo terminą aukštesniojo teismo vertinimu atnaujino pagrįstai.

14.       Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą – administracinio nusižengimo bylos teiseną, nenustačius naujo statinio statybos, pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį nutraukė. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

n u t a r i a:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento skundo netenkinti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                J. K.