Administracinė byla Nr. A-2692-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03271-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi (b. l. 20–21) buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 1–6) dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat delspinigius už laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. pareiškėjui neišmokėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu jo naudai priteistą 1 600 Lt (463,39 Eur) sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8925-473/2014 priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 600 Lt neturtinei žalai atlyginti. Minėtam teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas išmokėti jam priteistą neturtinę žalą į nurodytą sąskaitą, esančią Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nurodė savo vardą, pavardę. Tačiau 2014 m. gruodžio 2 d. iš Lukiškių TI-K gavo atsakymą, kad jo prašymas tolesniam vykdymui persiųstas Teisingumo ministerijai, kadangi priteistą neturtinę žalą dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų išmoka Teisingumo ministerija. Vėliau pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė), nurodydamas, kad Teisingumo ministerija, gavusi jo prašymą, neišmoka priteistos žalos sumos. Tačiau Vyriausybė pareiškėjo skundą nagrinėjimui pagal kompetenciją persiuntė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Negavęs iš Teisingumo ministerijos pavedimo į nurodytą sąskaitą, pareiškėjas 2015 m. kreipėsi pakartotinai, prašydamas nurodyti, dėl kokių priežasčių nevykdomas teismo sprendimas, o negavęs atsakymo, su skundu pakartotinai kreipėsi į Vyriausybę. 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjas iš Teisingumo ministerijos gavo raštą Nr. (1.44)7R-3599, kuriame nurodyta, kad jo prašymas dėl priteistos žalos išmokėjimo buvo gautas 2014 m. lapkričio 26 d., taip pat gautas antstolės A. L. 2015 m. balandžio 16 d. patvarkymas, kuriuo antstolė areštavo 580,93 Eur sumą, esančią Teisingumo ministerijos sąskaitoje. Minėtame rašte atsiprašoma, jog apie antstolės patvarkymą pareiškėjas nebuvo perspėtas anksčiau, tačiau į pareiškėjo 2015 m. vasario ir kovo mėn. skundus Teisingumo ministerija atsakymo nepateikė. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Teisingumo ministerija nėra bankas ar jo filialas, kuriame būtų jo atsiskaitomoji sąskaita, o antstolė galėtų areštuoti pinigines lėšas, kurių nėra. Taigi, pareiškėjo manymu, Teisingumo ministerija privalėjo pagal įstatymą pervesti jam pinigų sumą į nurodytą sąskaitą, o antstolė įspėjusi apie vykdomą išieškojimą – jas areštuoti. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl Teisingumo ministerijos teismo sprendimo nevykdymo įstatymų nustatyta tvarka tokį ilgą laiką ir piktnaudžiavimo prisidengiant antstolės patvarkymu, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nesijautė pilnaverčiu piliečiu. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad nuo antstolės patvarkymo areštuoti lėšas gavimo Teisingumo ministerijoje praėjo 1 mėnuo ir 18 dienų, per nurodytą laiką priteista suma nebuvo pervesta, todėl už šį laikotarpį (nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 16 d.) jis prašė priteisti delspinigius, juos pervedant į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija paaiškino, kad 2014 m. sausio 27 d. gavo antstolės A. L. 2014 m. sausio 24 d. patvarkymą Nr. S-581 areštuoti skolininkų, kurie atlieka bausmes įkalinimo įstaigose, lėšas. Šiame sąraše nebuvo nurodyta, kad iš pareiškėjo vykdomas išieškojimas trečios eilės išieškotojams. Tačiau turint informaciją, kad pareiškėjas atlieka bausmę pataisos namuose, buvo paprašyta antstolės papildomos informacijos dėl iš pareiškėjo vykdomo išieškojimo. Atitinkamai antstolė A. L. 2015 m. balandžio 16 d. pateikė patvarkymą areštuoti lėšas, kuriuo buvo areštuota 580,98 Eur. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8925-473/2014 pareiškėjui priteistos piniginės lėšos (1 600 Lt) buvo areštuotos, o Teisingumo ministerija, vykdydama antstolės patvarkymą, 2015 m. birželio 22 d. mokėjimo pavedimu Nr. 20442 šias lėšas (463,39 Eur) pervedė į antstolės A. L. depozitinę sąskaitą. Atsižvelgusi į tai, Teisingumo ministerija manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nekilo ir negalėjo kilti žala, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 585 straipsnio 1 dalies nuostatas, antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Taigi, minėtu teismo sprendimu pareiškėjui priteistos piniginės lėšos negalėjo būti pervestos jam, o turėjo būti įvykdytas antstolės patvarkymas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 str.), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas – Teisingumo ministerija. Teismo sprendimu priteistą žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo (Žalos atlyginimo įstatymo 2 str. 2 d. 1 p., 3 d.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo prašymas išmokėti jam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu priteistą neturtinę žalą Teisingumo ministerijoje gautas 2014 m. lapkričio 26 d. Prašyme nurodyta sąskaita, į kurią prašoma pervesti pinigus, pateiktas įteisėjęs teismo sprendimas. Minėtą sprendimą Teisingumo ministerija privalėjo įvykdyti per 3 mėnesius nuo pareiškėjo prašymo pateikimo, t. y. iki 2015 m. vasario 26 d. Tačiau nurodytas sprendimas buvo įvykdytas 2015 m. birželio 22 d., areštuotas pinigines lėšas pervedant į antstolės depozitinę sąskaitą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija praleido 3 mėnesių terminą pervesti pareiškėjui teismo priteistą žalos atlyginimą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti. Tačiau teismas pabrėžė, kad vien šios aplinkybės nepakanka valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 3 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) numatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo vykdomi CPK nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus. Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad per nustatytą terminą gera valia neįvykdyti teismo sprendimai vykdomi priverstinai, taikant CPK numatytas priverstinio išieškojimo priemones, leidžiančias užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir realų vykdomojo dokumento įvykdymą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros. Todėl Teisingumo ministerijai neįvykdžius teismo sprendimo per įstatyme nustatytą terminą (iki 2015 m. vasario 26 d.) pareiškėjas turėjo teisę inicijuoti priverstinį vykdymo procesą dėl neišmokėtų sumų (priteistos žalos) išieškojimo. Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, dėl vykdomojo dokumento išdavimo administracinėje byloje Nr. I-8925-473/2014 pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo termino sprendimui įvykdyti pabaigos. Be to, teikiant prašymą išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjui jau buvo žinoma apie jam mokėtinų piniginių lėšų areštą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo delsimas kreiptis dėl priverstinio sprendimo vykdymo taip pat galėjo lemti ilgesnę sprendimo vykdymo trukmę.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl to, jog Teisingumo ministerija pažeidė 3 mėnesių terminą išmokėti priteistą žalos atlyginimą, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir kitus neigiamus potyrius, buvo pažemintas jo orumas, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko, jog pažeidus teismo sprendimo įvykdymo terminą ir pareiškėjui nežinant apie antstolės pritaikytą piniginių lėšų areštą, pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų. Tačiau, įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, aplinkybę, jog pareiškėjas inicijuodamas priverstinį vykdymą turėjo galimybę paspartinti teismo sprendimo vykdymą, teismas konstatavo, jog neigiami išgyvenimai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl praleisto teismo sprendimo vykdymo termino jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas.

Teismas kartu akcentavo, kad antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, todėl antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str., CPK 585 str. 1 d.). Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija 2015 m. balandžio 16 d. gavo antstolės tos pačios dienos patvarkymą Nr. 1-1230-311 areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas, esančias Teisingumo ministerijos sąskaitoje. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Vykdymo procese antstoliai turi teisę areštuoti skolininkui priklausantį turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, taip pat ir pinigų sumas ar kitokį turtą, priklausančias gauti iš kitų asmenų, įskaitant turtines teises į pinigines lėšas (CPK 688, 749 str.). Nagrinėjamu atveju antstolė areštavo pareiškėjui priklausančias pinigines lėšas, kurias vykdydama įstatymo pavestas funkcijas (valdydama asignavimus) pareiškėjui turėjo išmokėti Teisingumo ministerija. Antstolės patvarkymo dėl piniginių lėšų arešto gavimo dieną teismo sprendimas dar nebuvo įvykdytas, t. y. piniginės lėšos neturtinei žalai atlyginti nebuvo išmokėtos. Šios lėšos nepatenka į CPK 739 straipsnyje numatytas pinigų sumas, iš kurių negali būti išieškoma. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija neabejotinai privalėjo vykdyti antstolės nurodymą (patvarkymą) ir pervesti pareiškėjui priklausančias išmokėti pinigines lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktoje Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. birželio 22 d. pažymoje dėl pareiškėjo skundo Teisingumo ministerijai taip pat rekomenduota imtis priemonių, jog pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma, areštuota 2015 m. balandžio 16 d. patvarkymu Nr. 1-1230-311, būtų kuo greičiau pervesta į antstolės A. L. depozitinę sąskaitą. Taigi, nurodytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teismas pareiškėjo teiginius, kad Teisingumo ministerija nevykdė teismo sprendimo prisidengdama antstolės patvarkymais, atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis neturtinę žalą, be kita ko, patyrė dėl to, kad Teisingumo ministerija iki šiol neišnagrinėjo ir neatsakė į jo 2015 m. vasario–kovo mėn. pateiktus skundus, teismas akcentavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2015 m. vasario–kovo mėn. su skundu pakartotinai kreipėsi į Lukiškių TI-K ir Vyriausybę. Lukiškių TI-K į pareiškėjo skundą atsakė, o Vyriausybė skundą nagrinėti persiuntė Kalėjimų departamentui. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo skunde minimus 2015 m. vasario ir kovo mėn. Teisingumo ministerijai teiktus prašymus, kurie, pareiškėjo teigimu, neišnagrinėti.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo delspinigius už praleistą sprendimo vykdymo terminą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. teismas nurodė, kad netesybas už prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali nustatyti įstatymai ar sutartis (CK 6.72 str.). Atitinkamai administracinėje byloje Nr. I-8925-473/2014, kurioje pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų, valstybės atsakomybė kilo iš delikto, todėl netesybas ir jų dydį gali nustatyti tik įstatymas. Tačiau Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas nenumato, kad asignavimų valdytojui per nustatytą terminą nevykdžius teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo būtų mokamos netesybos ar palūkanos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, yra šališkas, kadangi byloje esančių įrodymų pakako priimti pareiškėjui palankų sprendimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95–96) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teisingumo ministerija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Teisingumo ministerija teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku neįvykdė teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir įstatymų nustatyta tvarka neatsakė į jo prašymus, taip pat dėl delspinigių už laiku neįvykdytą teismo sprendimą priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 8–18, 27–28, 35–39, 62–66), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tuo tarpu teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog nors šiuo atveju pareiškėjas dėl to, kad Teisingumo ministerija pažeidė 3 mėnesių terminą išmokėti jam teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jų pakankamai nedetalizuojant ir nepagrindžiant atitinkamais įrodymais. Taigi šiuo aspektu, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Be to, byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) teisės aktų nustatyta tvarka neišnagrinėjant ir neatsakant į pareiškėjo 2015 m. vasario–kovo mėn. Teisingumo ministerijai pateiktus prašymus, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu, t. y. 2015 m. vasario–kovo mėn., Teisingumo ministerijai būtų teikęs kokius nors prašymus. Kaip teisingai iš byloje esančių duomenų nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2015 m. vasario–kovo mėn. su skundu pakartotinai kreipėsi tik į Lukiškių TI-K ir Vyriausybę; Lukiškių TI-K į pareiškėjo skundą atsakė, o Vyriausybė skundą nagrinėti persiuntė Kalėjimų departamentui, kuris taip pat atsakė į pareiškėjo skundą (b. l. 12, 18). Atitinkamai, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, o kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, buvo aktyvus ir savo iniciatyva rinko papildomus įrodymus (b. l. 32). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, atmestini kaip nepagrįsti. Atitinkamai sutikdama ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nebekartoja ir plačiau dėl to nebepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Virginija Volskienė