Civilinė byla Nr. 2A-287/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02669-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1, 116.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Juodagis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-2245-302/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Juodagis“ ieškinį atsakovui J. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl UAB „Juodagis“ buvusio vadovo civilinės atsakomybės įmonei sudarius nuostolingus sandorius.

Ieškovas BUAB „Juodagis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 468 992,21 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-8). Nurodė, kad atsakovas - buvęs UAB „Juodagis” direktorius elgėsi bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu nesąžiningai, neprotingai, neatidžiai, nerūpestingai, nekvalifikuotai, neveikė bendrovės interesais, nevykdė savo pareigų, numatytų CK 2.87 straipsnio 1 dalyje, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje bei 37 straipsnio 7 dalyje. Sandoriais, t.y. 2005 m. spalio 25 d. finansinio lizingo sutartis, 2008 m. spalio 31 d. susitarimas dėl novacijos, 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimas, 2010 m. birželio 30 d. skolos perkėlimo sutartis, 2010 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartis, nekilnojamasis turtas – 53,84 kv. m negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), buvo įgyta už bendrą 644 992,21 Lt kainą. Šią kainą sudaro: 318 029,03 Lt suma, kurią UAB „Juodagis“ sumokėjo UAB „Maldimas“ laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. kovo 23 d.; 4 971,08 Lt dydžio suma, kurią UAB „Juodagis“ sumokėjo A. Cikanavičiaus TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras” už įgytam turtui suteiktas komunalines paslaugas; 61 003,92 Lt suma, kurią UAB „Juodagis“ sumokėjo AB SEB lizingo naudai; 260 988,18 Lt suma, t.y. kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ paskola, panaudota padengti nesumokėtas lizingo įmokas AB SEB lizingui pagal 2005 m. spalio 25 d. finansinio lizingo sutartį. Minėta kaina už įsigytą turtą yra akivaizdžiai nuostolinga bendrovei, nes jis nupirktas daugiau nei 3,5 karto didesne kaina palyginus su jo rinkos verte. Ieškovo teigimu, ginčo turto tikroji rinkos vertė tesiekia 176 000 Lt. Tokiu būdu dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas patyrė 468 922,21 Lt nuostolį (644 992,21  – 176 000).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė (b.l. 135-137). Teismas priėmė sprendimą už akių, nes atsakovas be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 str. 4 d., CPK 285 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad pagal ieškovo pateiktus įrodymus negalima padaryti išvados, kad atsakovas savo veiksmais padarė bendrovei žalos. Iš ieškovo pateiktų UAB „Juodagis“ turto ir įsiskolinimų duomenų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės turtas sudarė 325 906,16 Lt, o įsiskolinimas tiekėjams sudarė 760 504,86 Lt. Tačiau vien ši aplinkybė, nesant detalesnių duomenų apie tai, kas sudarė įmonės turtą, iš kur gautos piniginės lėšos, kuriomis buvo atsiskaityta už ginčo turtą, teismo nuomone, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai ar neatidžiai bendrovės atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad konstatuoti esant visas civilinės atsakomybės sąlygas, jog atsakovas būtų pripažintas atsakingu dėl žalos bendrovei padarymo įsigyjant nepagrįstai didelės vertės turtą, pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo. Be to, ieškovo į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia jo nurodomos aplinkybės, kad UAB „Juodagis“, vadovaujamas atsakovo, nepagrįstai nenustatė tikrosios šio turto vertės ir dėl to įsigijo turtą nepagrįstai didele kaina. Ieškovas, įrodinėdamas, kad atsakovas kaip buvęs įmonės vadovas elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, nenustatė tikrosios turto vertės prieš sudarydamas 2009 m. rugsėjo 21 sandorį dėl skolos perkėlimo, nepateikė įrodymų apie tai, kad minėtas sandoris būtų nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka ar kad ieškovas būtų kreipęsis į teismą dėl šio sandorio nuginčijimo. Esant galiojančiam sandoriui, kuriame išreikšta šalių valia yra nepaneigta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Tuo tarpu ieškovo pateikti įrodymai apie ginčo turto vertę kitu laiku nei ginčijamu laikotarpiu negali būti vertinami kaip pakankami konstatuoti, kad ginčo turtas negalėjo būti įsigytas už 500 000 Lt.

Teismas, formaliai įvertinęs įrodymus, nurodė, kad negali įsitikinti tuo, jog 2009 m. rugsėjo 21 d. atsakovas, sudarydamas sandorį dėl teisių ir pareigų pagal susitarimą dėl novacijos perleidimo, kuriuo UAB „Juodagis“ buvo perleistos teisės ir pareigos, susijusios su ginčo turto įsigijimu, tokiu veiksmu padarė žalos įmonei. Sandoris dėl skolos perkėlimo sudarytas 2009 m. rugsėjo 21 d., susitarimas dėl UAB „Juodagis“ atsiskaitymo su UAB „Maldimas“ sudarytas 2009 m. rugsėjo 21 d., tuo tarpu atsiskaitymai su UAB „Maldimas“ vyko iš esmės 2010 metais, o turtas perleistas nuosavybėn 2010 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo – priėmimo aktu, kuriuo konstatuota, kad UAB „Juodagis“ visiškai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, numatytus finansinio lizingo sutartyje ir skolos perkėlimo sutartyje. Ieškovo į bylą pateiktuose duomenyse apie UAB „Juodagis“ turtą ir turtinius įsipareigojimus, neatsispindi 2009 m. įmonės balanse buvusios piniginės lėšos, taip pat nesimato įmonės turtinė situacija buvusi 2010 m., tačiau matyti, kad UAB „Maldimas“ 2009 m. buvo vienas pagrindinių kreditorių, tuo tarpu 2011 m. šio kreditoriaus nebeliko. Todėl teismas pažymėjo, kad nesant kitų įrodymų, patvirtinančių įmonės turtinius įsipareigojimus, kokiu būdu buvo padengta UAB „Juodagis“ skola UAB „Maldimas“, ar ji nebuvo padengta šiuo nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriu, įsipareigojimų įvykdymo terminus, negalima įsitikinti, kad atsakovas tokiais savo veiksmais padarė bendrovei žalos. Nesant nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, padarytos žalos, teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas BUAB „Juodagis“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 140-147). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas, taikydamas sprendimo už akių institutą, pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su tinkamo teisminės gynybos principo įgyvendinimu. Teismas nesudarė prielaidų apeliantui pašalinti tariamus neaiškumus dėl keliamų reikalavimų tariamo nepagrįstumo, ieškinio dalyką sudarančius reikalavimus pagrįsti papildomais įrodymais. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, apribojo apelianto teisę tikslinti suformuotų reikalavimų pagrįstumą pasirengimo bylą nagrinėti teisme stadijoje.
2. Skundžiamu sprendimu visos apelianto faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės įvertintos išimtinai atsakovo naudai, nors atsakovas, elgdamasis pasyviai ir nebendradarbiaudamas su teismu sprendžiant ginčą, t.y. nepateikdamas atsiliepimo į ieškinį, faktiškai apelianto nurodytų aplinkybių neginčijo. Todėl teismas pažeidė šalių rungimosi principą (CPK 12 str., 178 str.).
3. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Apeliantas 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo faktiškai nemokus, nes įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo turimą turtą. Tačiau UAB „Juodagis“, vadovo pareigas einant atsakovui, įsipareigojo turtą įsigyti iš lizingo gavėjo poziciją perėmusio UAB „Maldimas“ už 500 000 Lt, t.y. kaina, kuri ženkliai viršijo to turto rinkos vertę. Be to, vėlesni sandoriai bei atlikti mokėjimai įrodo, kad dėl šio turto įsigijimo bendrovė patyrė 644 992,21 Lt išlaidų. Tokie atsakovo veiksmai organizuojant apelianto veiklą negali būti vertinami kaip atitinkantys bendrovės interesus.
4. Tai, kad turtas negalėjo būti įvertintas 500 000 Lt suma, apeliantas pateikė net keletą įrodymų bei rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl nekilnojamojo turto kainų kritimo 2008-2009 m. lygio (masto). Teismas nemotyvavo, kodėl apelianto nurodomą tikrąją turto rinkos vertę vertina kaip nepagrįstą, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
5. Teismo argumentas, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. sandoris yra galiojantis, jame išreikšta šalių valia nepaneigta ir dėl to nėra pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais sprendžiant klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo, apelianto teigimu, yra nepagrįstas, nes civilinė atsakomybė yra savarankiškas pažeistų teisių gynybos būdas, kurio tikslas – pasiekti satisfakciją.
6. Žala pasireiškė UAB „Juodagis“ patirtais nuostoliais dėl turto įsigijimo daugiau nei 3,5 karto didesne kaina už jo rinkos vertę. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apeliantas patyrė 468 992,21 Lt dydžio nuostolį (žalą), kuri yra lygi skirtumui tarp apelianto už turtą faktiškai sumokėtos kainos ir šio turto rinkos vertės. Konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos, nes atsakovas turėjo teisinę pareigą, numatytą CK 2.87 straipsnio 1, 2, 3 dalyse bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje ir 37 straipsnio 7 dalyje.

Atsakovas J. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2005 m. spalio 25 d. Finansinio lizingo sutartimi AB SEB lizingas įsipareigojo įsigyti turtą ir perduoti jį valdyti ir naudotis finansinio lizingo sąlygomis A. Cikanavičiaus TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras” (b.l. 12-22), kuris 2008 m. spalio 31 d. susitarimu dėl novacijos lizingo gavėjo pozicijas perleido UAB „Maldimas” (b.l. 23-27). 2009 m. rugsėjo 21 d. tarp A. Cikanavičiaus TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras”, UAB „Maldimas” ir UAB „Juodagis“ sudarytas susitarimas, pagal kurį šalys susitarė, kad UAB „Maldimas“ pagal 2008 m. spalio 31 d. susitarimą dėl novacijos perleidžia visas savo teises ir pareigas UAB „Juodagis“ (b.l. 28). 2010 m. birželio 30 d. skolos perkėlimo sutartimi AB SEB lizingas, A. Cikanavičiaus TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ bei UAB „Juodagis“ negrąžintos skolos dalį pagal 2005 m. spalio 25 d. Finansinio lizingo sutartį, visas su tuo susijusias teises bei įsipareigojimus perkėlė UAB „Juodagis“ (b.l. 32-35). 2010 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo – priėmimo aktu AB SEB lizingas perdavė UAB „Juodagis” nuosavybėn turtą (b.l. 36-42). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi UAB „Juodagis“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius reikalavimą atlyginti įmonei padarytą turtinę žalą grindžia tuo, kad atsakovas kaip buvęs įmonės vadovas, turtą įsigijo žymiai didesne kaina nei tikroji šio turto rinkos vertė, todėl minėtais sandoriais padarė įmonei 468 992 Lt žalą.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovui be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių. Prašymą dėl tokio sprendimo priėmimo, jei atsakovas nepateiks atsiliepimo, apeliantas buvo pareiškęs ieškinyje. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovui teismo pranešimas bei ieškinys su priedais įteikti tinkamai (b.l. 85, 86). Teismas sprendė, kad pagal apelianto pateiktus įrodymus negali padaryti išvados, jog atsakovas, sudarydamas apelianto nurodomus sandorius, elgėsi nerūpestingai ar neatidžiai įmonės atžvilgiu ir savo veiksmais padarė įmonei žalą, t.y. kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, dėl ko ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Tais atvejais, kai atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį, įstatymas numato galimybę priimti sprendimą už akių, jei to prašo ieškovas (CPK 142 str. 4 d., 285 str. 1 d.). Pažymėtina, kad prašymo priimti sprendimą už akių pateikimas per se nereiškia, kad ginčas visada bus išsprendžiamas tik aktyviosios šalies naudai, sprendimas už akių gali būti visiškai ar iš dalies palankus tiek aktyviajai, tiek pasyviajai proceso šaliai. Todėl šalis, procesiniame dokumente prašanti sprendimo už akių byloje priėmimo, faktiškai turėtų įvertinti ir tai, kad sprendimas už akių nebūtinai turės būti palankus tik jai. Taigi, ir nepalankus apeliantui sprendimo už akių priėmimas procesiniu požiūriu nėra apskritai negalimas. Tačiau apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą sprendimą, teigia, kad teismas, taikydamas sprendimo už akių institutą, vis tik pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su aktyvios šalies tinkamo teisminės gynybos principo įgyvendinimu, be to, sprendimas nepagrįstas iš esmės. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija dėl procesinių teisės normų pažeidimo.

CPK 7 straipsnio 1 dalis nustato proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus, reiškiančius tai, kad teismas imasi CPK nustatytų priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu. Kita vertus, teismo veikloje koncentracijos bei ekonomiškumo principai, kurių realizavimas inter alia sietinas ir su sprendimo už akių instituto taikymu, patys savaime negali būti absoliutizuojami ir savitiksliai, jų taikymas turi būti derinamas su teisingumo, protingumo principais bei nepakenkti tinkamam bylos išnagrinėjimui  (CPK 3 str. 1 d., 7 str. 1 d.).

Minėta, kad nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas sprendimą už akių,  formaliai turėjo teisinį pagrindą tokio sprendimo priėmimui. Tačiau pažymėtina, kad net ir esant CPK nustatytoms sąlygoms sprendimui už akių priimti, teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo už akių priėmimo, t.y. turi teisę, o ne pareigą tokį sprendimą priimti. Be to, Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra pažymėjęs, kad sprendimo už akių priėmimui, kaip specifiniam civilinio proceso teisės institutui, yra būdingi ir tam tikri byloje pateiktų įrodymų vertinimo ypatumai, taip pat ypatumai, susiję su tokio sprendimo turiniu - kad būtų galima priimti sprendimą už akių, teismas turi spręsti, ar pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą; jeigu teismas įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių; toks teismo įsitikinimas CPK yra vadinamas „formaliu pateiktų įrodymų vertinimu“. CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Be to, teismo konstitucinė priedermė teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą jis negalės teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, teismas privalo imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas tokios šalies dalyvavimas nagrinėjant bylą.

Taigi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, turi įsitikinti, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 str. 2 d.), kitaip tariant, koks (kam nepalankus/iš dalies nepalankus) sprendimas turėtų būti priimtas, jei pateikti įrodymai pasitvirtintų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ir nagrinėjamu atveju teismas, atmesdamas ieškinį, turėjo įsitikinti, kad civilinė atsakomybė atsakovui nekiltų, t.y. sprendimas vis tiek turėtų būti nepalankus apeliantui ne tik tuo atveju, jei pateikti įrodymai abejotini ar nepakankami (kaip iš esmės teismas ir sprendė), bet net ir tuo atveju, jei apelianto teikiami įrodymai pasitvirtintų. Tuo tarpu, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, teismas konstatavo, jog jis iš pateiktų įrodymų, neturėdamas kitų, negali įsitikinti, kad atsakovas apelianto nurodomais veiksmais padarė įmonei žalos, t.y. faktiškai sprendė ne kokį  įsitikinimą ir juo grįstą sprendimą lemtų ieškinyje nurodomų aplinkybių bei įrodymų pasitvirtinimas, o koks sprendimas priimtinas tuo atveju, kai esami įrodymai, teismo nuomone, neteikia pakankamo pagrindo įsitikinti apelianto pozicijos pagrįstumu.

Apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai grindžiami byloje pateiktais įrodymais, t.y. dėl UAB „Juodagis“ 2009 metais finansinės padėties; dėl įmonės prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su turto įsigijimu; dėl šio turto rinkos vertės ir kt. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, abejotina, ar būtų pagrindas priimti vis tiek tokį pat sprendimą, kokį nagrinėjamoje byloje priėmė pirmosios instancijos teismas, – ieškinį atmesti visiškai ir tuo atveju, jei apelianto pateiktų įrodymų turinys pasitvirtintų. Pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju aktyvios šalies atžvilgiu neigiamas sprendimas priimtas dar tik pradinėje pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Todėl negalima visiškai atmesti ir apelianto argumentų, kad viso pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu jis turi teisę teikti bei nurodyti įrodymus bei teikti paaiškinimus, keisti ieškinio pagrindą ar dalyką ir pan. (CPK 42, 141, 226 str.), o atmetus ieškinį jau šioje  stadijoje jis, nors buvo aktyvi šalis, praranda teisę į žalos, kurios atsiradimą jis būtų galėjęs grįsti ir kitais įrodymais,  atlyginimą.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą priimant sprendimą už akių įsitikinti, kad būtent tokį sprendimą būtų pagrindas priimti pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nesant galimybių išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes byla pirmosios instancijos teisme nebuvo pradėta nagrinėti ir neatskleista jos esmė, juo labiau, kad apeliantas nurodo, jog jam buvo užkirstas kelias šalinti neaiškumus ir teikti papildomus įrodymus, spręstina, kad yra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui toliau nagrinėti (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Teisėjai                                                                      Kazys Kailiūnas

                                                                                                  Gintaras Pečiulis

                                                                                                                                                                                                                  Alvydas Poškus