Civilinė byla Nr. e3K-3-264-611/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-47487-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.39.2.5.8; 3.2.4.9.6.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarčių aiškinimą, draudžiamuosius įvykius, įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Stateta“ prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 40 907,34 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Tarp šalių 2015 m. gruodžio 24 d. buvo sudaryta Verslo turto draudimo sutartis (toliau – ir Draudimo sutartis). Šioje sutartyje nustatytas draudimo laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 14 d. 00.00 val. iki 2016 m. gruodžio 23 d. 24.00 val., draudimo vieta – Ukmergės g. 246, Vilnius. Pagal Draudimo sutarties priedą draudimo objektai yra statiniai, įrenginiai, atsargos. Statiniams galioja šie draudžiamieji įvykiai: ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, piktavališkas pastato sugadinimas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas; įrenginiams – ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, vagystė su įsibrovimu, apiplėšimas ir vandalizmas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas, elektronikos gedimai; atsargoms – ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, vagystė su įsibrovimu, apiplėšimas ir vandalizmas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas. Statinių draudimo suma – 1 005 286 Eur, įrenginių draudimo suma – 56 949 Eur, atsargų draudimo suma – 35 000 Eur.
4. 2016 m. birželio 17 d. į ieškovei priklausančią degalinę Draudimo sutartyje nurodytu adresu trenkė žaibas. Buvo nustatyta, kad dėl šio įvykio buvo sugadinta: vaizdo stebėjimo sistemos kameros, tinklo komutatorius ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis, degalinės vidaus įranga, pilonai, degalų kolonėlių elektronika, spausdintuvas, stacionarus kompiuteris, nepertraukiamo maitinimo šaltinis. Bendra sugadintos įrangos (turto) remonto suma sudaro 45 907,34 Eur (be PVM).
5. Ieškovės turimi duomenys (Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus pažyma) patvirtina, kad įvykio dieną žaibas trenkė degalinėje, degalinės teritorijoje ne vieną kartą ir ne į vieną degalinės teritorijoje buvusį objektą, tą patvirtina ir draudėjo atstovo pranešimas.
6. Ieškovės nuomone, nei žaibo iškrovos sąvoka, nei tiesioginė žaibo iškrovos sąvoka draudimo taisyklėse nėra pateiktos, detalizuotos. Žaibo sąvoka turi būti aiškinama kaip gamtos reiškinys, atsižvelgiant į šio reiškinio fizikines savybes, mokslinę informaciją apie šį reiškinį. Dėl to įvykio aplinkybės atitinka Verslo turto draudimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyto draudžiamojo įvykio – žaibo įtrenkimo – požymius (Taisyklių 11.1 punkto b papunktis). Ieškovės prašomas priteisti nuostolių atlyginimas neviršija maksimalių Draudimo sutartyje nustatytų draudimo sumų, todėl atsakovė turi išmokėti visą dėl 2016 m. birželio 17 d. įvykio patirtą nuostolio sumą.
7. Atsakovė, atlikusi tyrimą, nustatė, kad visi dėl aptariamo įvykio padaryti pažeidimai atsirado dėl žaibo sukelto įtampos šuolio, todėl nusprendė ieškovei išmokėti 5000 Eur draudimo išmoką pagal elektronikos gedimų riziką. Padengti likusius, t. y. visus ieškovės patirtus, nuostolius AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu UAB „Stateta“ ieškinį atmetė.
9. Teismas konstatavo, kad byloje ginčo, jog degalinės įrenginių gedimus lėmė žaibo sukelti viršįtampiai, nėra. Tačiau Draudimo sutartyje šalys dėl įrenginių draudimo nuo žaibo poveikio nesusitarė. Tarp Draudimo sutarties priede esančių įrenginiams taikytinų rizikų „žaibo reiškinys“ kaip gamtinė jėga neįvardytas, tačiau žaibo poveikis minimas viename iš draudimo nuo ugnies rizikos atvejų. Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje yra nurodytas žaibo įtrenkimas, kaip ugnies rizikos atvejis, kuris turi pasireikšti tiesiogine žaibo iškrova į apdraustą turtą. Šalia kaip nedraudžiamasis įvykis yra nurodytas netiesioginis žaibo poveikis – kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas. Teismas darė išvadą, kad pagal Taisykles žaibas (žaibo reiškinys) gali pasireikšti dvejopai – tiesioginiu smūgiu į objektus žemėje, mechaniškai ir termiškai pažeidžiant paviršius, kai veikia elektros srovė, bei skleidžiant elektromagnetinę spinduliuotę, kuri gali sugeneruoti viršįtampius elektros grandinėse ir sukelti jų gedimus.
10. Vertinta, kad Taisyklių nuostatose aiškiai yra išskirtos dvi savarankiškos žaibo poveikio kategorijos, t. y. tiesioginis žaibo įtrenkimas ir netiesioginis žaibo poveikis. Teismas, atsižvelgdamas į ekspertizės akte padarytas išvadas, eksperto paaiškinimus, jog pavojingiausias yra tiesioginis smūgis, kai veikia ne tik elektromagnetinis laukas, bet ir elektros srovė, pasisakė, kad galima teigti, jog, prie ugnies rizikos priskyrusi vieną iš atvejų – žaibo įtrenkimą, draudikė fiksavo ir atvejį, kuriam aktualus tiesioginis smūgis į objektą, kai veikia žaibo iškrovos ne tik elektromagnetinis laukas, bet ir elektros srovė, sukelianti ugnį bei galimą termišką, mechanišką daikto pažeidimą, kuris būdingas tiesioginiam žaibo smūgiui. Teismas, įvertinęs Taisyklių nuostatų konstrukcinį pobūdį, jų 11.1 punkto b papunktyje išskiriant sąvokas „žaibo įtrenkimas“ bei „netiesioginis žaibo poveikis“ ir minėtomis sąvokomis apibrėžiant skirtingas kategorijas – draudžiamąjį ir nedraudžiamąjį įvykius, žaibo įtrenkimą priskiriant prie ugnies rizikos, pasisakė, kad tokia Taisyklių konstrukcija, grindžiama žaibo poveikio aspektu, yra logiška, aiški bei būdinga žaibo reiškinio poveikiui ir jo sukeliamoms skirtingoms pasekmėms. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių, kad įrenginiai būtų buvę pažeisti mechaniškai, termiškai, nėra ir byloje neįrodinėta, taip pat neįrodinėta žaibo reiškinio pasekmė – gaisro, ugnies kilimas. Teismas sprendė, kad UAB „Stateta“ turtas apgadintas dėl nedraudžiamojo įvykio – netiesioginio žaibo poveikio, lėmusio žaibo sukeltus viršįtampius.
11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Stateta“ apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija nustatė, kad Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 5 punkte yra nurodyta, jog draudimo objektas yra turtiniai interesai, atsiradę dėl kilnojamojo arba nekilnojamojo turto sunaikinimo, sugadinimo ar dingimo įvykus šiose Taisyklėse ir (arba) draudimo sutartyje nurodytiems draudžiamiesiems įvykiams. Taisyklių skyriaus „Draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai“ 11 punktas nustato, kad apdrausto turto draudimo apsauga apima šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl pasireiškimo šiame skyriuje išvardytų, jeigu jos nurodytos sutartyje, rizikų. Taisyklių 11.1–11.10 punktuose įvardijamos rizikos (draudžiamieji įvykiai), papunkčiuose jos sukonkretinamos. Prie ugnies draudžiamojo įvykio priskiriami: gaisras, žaibo įtrenkimas, sprogimas, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimas, įskaitant smūgio bangą. Šalia šių rizikų detalizuojami neatlyginami nuostoliai, t. y. nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 11 punkto b papunktis kaip draudžiamąjį įvykį nurodo žaibo įtrenkimą – tiesioginę žaibo iškrovą į apdraustą turtą. Tuo atveju Taisyklėse yra aiškiai įtvirtinta, kad kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas, t. y. dėl netiesioginio žaibo poveikio, žala gali būti atlyginama pagal Taisyklių 11.10 punkto nuostatas. Taisyklių 11.10 punktas kaip draudžiamąjį įvykį nurodo elektronikos gedimus – staigius ir netikėtus įrenginių, įskaitant statinio funkcionalumą palaikančią elektroninę įrangą, gedimus dėl: trumpojo jungimo, viršįtampių, indukcijos ar elektros įtampos svyravimų sukeltų išorinių (ne įrenginio viduje atsiradusių) veiksnių; nuo draudėjo nepriklausančio elektros srovės dingimo; netiesioginės žaibo iškrovos; įžeminimo pažeidimo. Patvirtinta, kad tiesioginis žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas.
13. Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek prof. dr. A. M. 2016 m. liepos 27 d. išvadą, tiek V. N. (V. N.) ir S. T. ekspertizės išvadas, tiek ir ekspertų pateiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, neturėjo pagrindo spręsti, jog 2016 m. birželio 17 d. įvykio metu ieškovės turtas – vaizdo stebėjimo sistemos kameros, tinklo komutatorius ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis, degalinės vidaus įranga, pilonai, degalų kolonėlių elektronika, spausdintuvas, stacionarus kompiuteris, nepertraukiamo maitinimo šaltinis – buvo sugadintas dėl tiesioginio žaibo poveikio, t. y. žaibo įtrenkimo. Šios išvados patvirtino, kad žaibo išlydis į statinį (žaibolaidį) sugeneravo viršįtampius, ko šie ir sugadino bylos sąmatoje nurodytą įrangą. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovė neįrodė tiesioginio žaibo poveikio visiems jos nurodytiems sugadintiems bendrovei priklausantiems objektams, todėl spręsti, kad šiuo atveju draudimo bendrovė patyrė draudžiamąjį įvykį pagal Taisyklių 11.1 punkto b papunktį ir atitinkamai turi apskaičiuoti bei atlyginti visą, ieškovės vertinimu, patirtą žalą, pagrindo nėra. Šiuo atveju atsakovė turėjo prievolę atlyginti ieškovės patirtą žalą dėl elektros įtampos svyravimų arba laikino elektromagnetinio lauko energijos pertekliaus viršįtampių (Taisyklių 11.10 punktas (Elektronikos gedimai)).
14. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepaneigė, jog buvo susipažinusi su draudimo sąlygomis ir taisyklėmis, sutardama dėl konkrečios elektronikos gedimų draudimo išmokos limito sumos ir sumokėdama draudimo įmoką, su paminėtų dokumentų turiniu susipažino ir akivaizdžiai jam pritarė. Duomenų, kad šalių aptartos rizikos, jų apimtis, nedraudžiamieji įvykiai jai buvo nepriimtini ar neatitiko jos tikrosios valios, ieškovė teismui nepateikė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Stateta“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismai rėmėsi tik pavieniais iš teismo ekspertizės turinio išimtais teiginiais, nemotyvavo ir nenurodė, kodėl atmeta teismo ekspertizės išvadas dėl tiesioginės žaibo iškrovos, kaip gamtos reiškinio, jos veikimo principų, požymių.
15.2. Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje draudžiamasis įvykis „žaibo įtrenkimas“ apibrėžiamas kaip tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Žaibo (žaibo iškrovos) sąvoka Draudimo taisyklėse nepateikta, tačiau, tiek remiantis žinoma informacija apie žaibą, tiek teismo ekspertizės išvadomis, žaibą (žaibo iškrovą) sudaro žaibo kanalas (matomas žybsnis) ir aplink jį susidaranti elektromagnetinė spinduliuotė (laukas), kuri spinduliuoja nuo žaibo kanalo visomis kryptimis ir dažniais; elektromagnetinė spinduliuotė yra neatskiriama žaibo išlydžio dalis. Taisyklių pateikiamoje draudžiamojo įvykio „žaibo įtrenkimas“ sąvokoje nėra vartojama tik kurios nors žaibo sudėtinės dalies apibrėžtis, o vartojama sąvoka „tiesioginė žaibo iškrova“, tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog draudžiamojo įvykio sąvoka „žaibo įtrenkimas“ ir gramatine, ir logine prasme apima visą žaibo reiškinį, t. y. jo sudėtinių dalių (žaibo kanalo ir (arba) elektromagnetinio lauko) poveikį. Teismo ekspertizės konstatuota, jog žala, padaryta degalinės įrenginiams, būtent ir yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė. Ekspertai patvirtino, kad žaibo iškrova „neina ir negali eiti iš vieno daikto į kitą“ (kaip Taisyklėse šalia 11.1 punkto b papunkčio įvardijamas nedraudžiamasis įvykis „netiesioginis žaibo poveikis“), todėl Taisyklėse nurodomas nedraudžiamasis įvykis net neatitinka realių žaibo reiškinio veikimo principų. Pagal teismo ekspertizės išvadas, žala, padaryta degalinės įrenginiams, yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė (rezultatas), t. y. žalos atsiradimo priežastis šiuo atveju yra tiesioginė žaibo iškrova, ir tai, kad teismo ekspertizėje yra minimi viršįtampiai, niekaip nekeičia ir negali pakeisti šios išvados. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas“, yra akivaizdžiai nepagrįsta.
15.3. Teismas nesilaikė ir netaikė įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, nes vadovavosi išimtinai draudikės pateiktu ginčui aktualių draudimo taisyklių nuostatų aiškinimu, netyrė ir neanalizavo, atsižvelgiant į draudimo sutarties esmę, tikslą, tikruosius šalių ketinimus, žaibo, kaip gamtos reiškinio, veikimo principus. Nei Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje, nei jokiame kitame Taisyklių punkte nėra jokių nuostatų, užuominų, reikalavimų dėl to, jog minėtame punkte nurodytas žaibo įtrenkimas bus pripažintas draudžiamuoju tik tokiu atveju, jei jis sukels ugnį ir (ar) mechaninį poveikį. Teismo ekspertizė patvirtino, kad tiesioginė žaibo iškrova tiek gali palikti pėdsakus, tiek gali jų nepalikti; tiek gali sugadinti įrenginius, tiek sukelti gaisrą. Ieškovė, sudarydama Draudimo sutartį, siekė drausti ir pagrįstai tikėjosi, jog draudžia turtą nuo žaibo reiškinio ir nuo bet kokių žaibo sukeliamų padarinių. Ekspertai nurodė, kad kai teritorijoje yra įrengtas žaibolaidis, žaibo sudėtinė dalis – žaibo kanalas nepataikys į apdraustą turtą, o pataikys į žaibolaidį, kuris pašalina ugnies kilimo riziką, todėl, aiškinant sąlygas pagal draudikės vertinimą, ji apdraudė nuo įvykio, kuris negali įvykti.
15.4. Pasakymai „žaibo įtrenkimas“ ar „trenkė žaibas“ protingo asmens standartą atitinkančio asmens niekaip kitaip ir negali būti suprantami, kaip tik taip, jog jis supranta, kad, trenkus žaibui (įvykus gamtos reiškiniui), bus atlyginta visa dėl to kilusi žala. Teismai terminą „viršįtampiai“ išėmė iš konteksto ir priskyrė draudžiamajam įvykiui „elektronikos gedimai“ (Taisyklių 11.10 punktas), nors Taisyklių 11.10 punkte viršįtampiai apskritai jokiu aspektu (gramatiniu, loginiu, sisteminiu) nesiejami su žaibo reiškiniu, o teismo ekspertizėje aiškiai konstatuota, jog žalą degalinės įrenginiams padarė tiesioginė žaibo iškrova. Taisyklių nuostatos, susijusios su draudžiamuoju įvykiu – žaibo reiškiniu, yra suformuluotos neaiškiai, dviprasmiškai, nors draudikė privalo užtikrinti draudimo taisyklių suderinamumą ir apibrėžtumą. Tokiu atveju Taisyklių nuostatos taip pat privalėtų būti aiškinamos draudimo sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ir sutartį parengusios šalies nenaudai. Tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo ir jai keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti, kad jei draudimo sutartį sudaro juridinis asmuo, automatiškai preziumuojama, jog Taisyklių nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos.
15.5. Teismai nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1489-392/2016 priimtu sprendimu kaip precedentu šioje byloje, nes skyrėsi cituotos ir nagrinėjamos bylos faktinės ir kitos aplinkybės. Be to, tai yra pavienis sprendimas, neatspindintis šiuo klausimu susiformavusios teismų praktikos.
16. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovės UAB „Stateta“ kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Taisyklių 11.1 papunkčio b dalyje yra aprašytas vienas iš draudžiamųjų įvykių – žaibo rizika. Žaibo įtrenkimas – tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Pažymėta, kad statybos techninio reglamento STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ 7.8 papunktyje nurodyta, kad tiesioginis žaibo poveikis – žaibo išlydis į statinį, dėl kurio statinys gali sugriūti, kilti gaisras statinyje, pavojus žmonėms ir gyvūnams, esantiems statinyje ar šalia jo. Šis apibrėžimas yra lygiai toks pats, kokį taiko ir draudikė, pagal Taisyklių 11.1 punkto b dalį vertindama prisiimamą riziką. Taigi draudikė iš esmės prisiėmė tik tiesioginio žaibo iškrovos poveikio padarytos žalos atsiradimo riziką. Remiantis byloje esančiais duomenimis, matyti, kad tiesioginio žaibo poveikio (tiesioginio žaibo smūgio) nė į vieną objektą, kurį ieškovė nurodo kaip sugedusį, nebuvo.
16.2. Tiek A. M. išvadoje, tiek detalesnėje V. N. ir S. T. išvadoje yra aiškiai atskleista, kad žaibo išlydis į statinį (žaibolaidį) sugeneravo viršįtampius, o šie ir sugadino bylos sąmatoje nurodytą įrangą. Atkreiptas dėmesys, jog įprastai tiesioginis žaibo poveikis yra akivaizdžiai pastebimas, nes toks poveikis palieka išorinių ir aiškiai akimi matomų pėdsakų (degėsiai, objekto išorinės būklės pasikeitimas, pavyzdžiui, išsilydymas, suskilinėjimas ir pan.). Šiuo atveju to nebuvo nustatyta, kadangi tiesioginis žaibo poveikis teko žaibolaidžiui, kuriam jokių nuostolių nepadaryta. Atsakovė pažymi, kad šiuo atveju žaibo iškrovos sąvoka ir jos aiškinimas nėra svarbūs byloje, nes draudžiamasis įvykis yra žaibo įtrenkimas, o kiti padariniai, pavyzdžiui, viršįtampiai, elektronikos gedimai, drausti atskirai. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek teisiniame reguliavime yra vartojamos sąvokos „tiesioginis žaibo poveikis“ (kaip smūgis) ir „netiesioginis žaibo poveikis“. Atitinkamai ir šiuo atveju šalys, turėdamos sutarties sudarymo laisvę, sudarė Draudimo sutartį, kuria susitarė dėl šių sąvokų, jų apibrėžties, apimties bei turinio. Šiuo atveju atsakovė išmokėjo draudimo išmoką už elektronikos gedimus iki draudimo polise nurodyto limito, nes pagal ugnies riziką įvykis pripažintas nedraudžiamuoju: neatlyginami nuostoliai dėl netiesioginio žaibo poveikio, t. y. kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas.
16.3. Nepagrįstai nurodoma, kad teismai netyrė ir neanalizavo ieškovės tam tikrų keliamų klausimų, nes tai, jog teismo sprendime nėra detaliai išdėstyti visi byloje esantys įrodymai, nereiškia, kad teismas jų netyrė ir nevertino. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
16.4. Taisyklių nuostatos yra aiškios, detalios, nekeliančios abejonių bei suprantamos bet kuriam bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) standartą atitinkančiam asmeniui. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad Draudimo sutartyje nurodytos rizikos, jų apimtis, nedraudžiamieji įvykiai, kurie buvo aptarti iki pasirašant Draudimo sutartį, būtų buvę jai nepriimtini ar būtų neatitikę tikrosios valios. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad atitinkama Taisyklių struktūra, kuri yra papildomai apibrėžta teisinėmis sąvokomis „tiesioginė žaibo iškrova“, kai kalbama apie žaibo įtrenkimą, ir „netiesioginis poveikis“, kai vertinami elektronikos gedimai, yra neaiški. Taisyklės savo esme yra teisės aktas, teisės normų rinkinys, todėl yra įprasta, kad jame įvardijant fizikinius reiškinius vartojamos teisinės sąvokos analogiškos ir bendrosioms teisės normoms. Todėl argumentai, kad atsakovė turėjo apibrėžti sąvoką „žaibo iškrova“ ir pašalinti kylančius neaiškumus, yra nepagrįsti. Taisyklėse apibrėždama draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius atsakovė pasitelkė ne fizikos mokslo vartojamus, o vidutiniškai protingo asmens standartą atitinkančiam asmeniui suprantamus žaibo apibūdinimus, teisines sąvokas: elektronikos gedimai sukelti netiesioginio žaibo poveikio, viršįtampių ir ugnis sukelta žaibo įtrenkimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad draudimo objektui suteikiama apsauga nėra ir negali būti absoliuti, todėl draudikė, prisiimdama riziką, Draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo sutarties šalys buvo laisvos susitarti, nuo kokios rizikos yra draudžiamas turtas ir dėl kokios sumos, tai ieškovė pati pasirinko elektronikos gedimų limitą ir jai atsakovė išmokėjo maksimalią tokio draudžiamojo įvykio atveju galimą sumą.
16.5. Teismai pagrįstai rėmėsi nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1489-392/2016 kaip precedentu šiam kilusiam ginčui spręsti, nes esminės, reikšmingos ginčo dalykui aplinkybės yra tapačios.
16.6. Teismo posėdyje apklausti ekspertai sutiko, kad žaibolaidis šimtu procentų neapsaugo objekto nuo žaibo įtrenkimo, ir netgi nurodė konkrečius tokių įvykių pavyzdžius, taip pat ne visi objektai turi įsirengtus žaibolaidžius. Dėl to nepagrįstai argumentuojama, kad žaibo įtrenkimas kaip ugnies rizika praktiškai negali pasireikšti. Rizika, kad objektą paveiks žaibo įtrenkimas, sukelsiantis terminį, mechaninį ugnies poveikį, yra, o draudikas ir draudėjas yra laisvi susitarti dėl tokios rizikos įtraukimo į draudimo polisą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudimo sutarčių sąlygų, nustatančių draudimo apsaugos apimtį, aiškinimo
17. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).
18. Turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013; 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais ir kurie tokiais nelaikytini (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime (polise) nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 24 punktas).
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove sudarė Verslo turto draudimo sutartį, pagal kurios priedą draudimo objektai yra statiniai, įrenginiai ir atsargos. Šių objektų draudžiamieji įvykiai yra ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, transporto priemonės atsitrenkimas ir kt. Šiai draudimo sutarčiai yra taikomos Verslo turto draudimo taisyklės Nr. 68-1, kuriose, be kita ko, apibrėžti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 11 punkte įtvirtinta, kad apdrausto turto draudimo apsauga apima šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl pasireiškimo šiame skyriuje išvardytų, jeigu jos nustatytos sutartyje, rizikų. Taisyklių 11.1–11.10 punktuose įvardijamos rizikos (draudžiamieji įvykiai), jų papunkčiuose jos sukonkretinamos, taip pat nurodyti nedraudžiamieji įvykiai. Prie ugnies draudžiamojo įvykio priskiriami: gaisras, žaibo įtrenkimas, sprogimas, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimas, įskaitant smūgio bangą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad galiojant Draudimo sutarčiai į degalinę trenkė žaibas, dėl to nustojo veikti degalinės įrenginiai. Draudimo bendrovė, atlikusi šio įvykio tyrimą, ieškovei pranešė, kad jai išmokama 5000 Eur draudimo išmoka, nes įvykis atitinka Taisyklių 11.10 punkte aprašytą draudžiamąjį įvykį „Elektronikos gedimai“, o ne „Ugnis – žaibo įtrenkimas“. Ieškovė argumentuoja, kad turtas apgadintas dėl „žaibo įtrenkimo“ Taisyklių 11.1 punkto b papunkčio pagrindu, todėl draudikei kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, lygią visai ieškovės prašomai nuostolių sumai.
21. Taigi šiuo atveju siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose.
22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Aiškinant draudimo sutarties sąlygas, be pirmiau nurodytų bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių, atsižvelgtina į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, kad tai yra sudėtingos sutartys, kuriose yra tiek individualių, tiek standartinių sąlygų, sudaromos prisijungimo būdu ir draudėjas turi ribotas galimybes derėtis dėl tokių sutarčių sąlygų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik šias sąlygas atskleisti kitai sutarties šaliai, tačiau yra atsakinga už jų aiškumą ir nedviprasmiškumą. Ši šalis negali remtis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir nedviprasmiškumo kyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, padarė išvadą, kad Taisyklėse įtvirtintos draudžiamojo įvykio – „žaibo įtrenkimas“ ir nedraudžiamojo įvykio – „netiesioginis žaibo poveikis“ sąvokos yra aiškiai suformuluotos. Dėl to spręsta, kad ginčo įvykis nepatenka į draudžiamojo įvykio – žaibo įtrenkimo – apimtį, nes šiuo atveju dėl netiesioginio žaibo trenkimo (į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) pripažintini draudžiamaisiais pagal Taisyklių 11.10 punktą (Elektronikos gedimai).
25. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad Taisyklių nuostatos, susijusios su draudžiamuoju įvykiu – žaibo įtrenkimu, apima ir žalą apdraustam turtui dėl tiesioginės žaibo iškrovos, kurią sudaro ne tik žaibo kanalas, bet ir apie jį susidarantis elektromagnetinis laukas. Dėl to negali būti Taisyklių sąvoka „žaibo įtrenkimas“ aiškinama tik kaip apimanti tiesioginį žaibo smūgį į apdraustą objektą ir neapimanti tokio atvejo, kai tiesioginis žaibo smūgis būna į žaibolaidį, o jo tiesioginė iškrovos pasekmė – žala apdraustam objektui.
26. Minėta, kad Taisyklių 11 punkte įtvirtinti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, prie kurių priskirta ir ugnies rizika. Draudžiamasis įvykis – ugnis apima ir žaibo įtrenkimą, kuris Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje apibrėžtas kaip tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Atlyginami ir tie tiesioginiai nuostoliai, kurie susidarė ant apdrausto turto užvirtus žaibo įtrenkimo paveiktiems medžiams, statiniams, jų dalims, įrenginiams ir pan. Šalia kaip nedraudžiamasis nurodytas įvykis dėl netiesioginio žaibo poveikio, t. y. kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas (šiuo atveju žala gali būti atlyginama pagal Taisyklių 11.10 punkto nuostatas).
27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje draudimo apsauga apima tik tokias situacijas, kai objektą veikia ne tik elektromagnetinis žaibo iškrovos laukas, bet ir elektros srovė, sukelianti ugnį bei galimą termišką, mechanišką daikto pažeidimą, kuris būdingas tiesioginiam žaibo smūgiui. Dėl to vertinta, kad žaibo įtrenkimą priskirti prie ugnies rizikos yra logiška, o šiuo atveju nebuvo įrodinėjama žaibo reiškinio pasekmė – gaisras, ugnies kilimas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu pirmiau nurodyto Taisyklių punkto aiškinimu, pažymėjo, kad tiesioginis žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju – į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas, o teismas pagal byloje pateiktus įrodymus ir ekspertų išvadas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčo turtas buvo sugadintas dėl tiesioginio žaibo poveikio.
28. Teisėjų kolegija nesutinka su teismų vertinimu, kad šiuo atveju turėjo būti įrodinėjamas gaisras ar ugnies kilimas kaip būtinoji sąlyga konstatuoti draudžiamajam įvykiui, kadangi, sistemiškai aiškinant Taisyklių 11.1 punktą, jo a dalyje įtvirtintas atskiras gaisro draudžiamasis įvykis, kurio nustatymui esminė sąlyga yra ugnis, o sprogimui, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimui ar žaibo įtrenkimui tai yra galima aplinkybė, tačiau ne būtinoji sąlyga konstatuoti draudžiamąjį įvykį. Taigi šiuo atveju vertinant draudžiamąjį įvykį – žaibo įtrenkimą neturi esminės įtakos gaisro kilimas, nes, remiantis nutarties 26 punkte pateikta žaibo įtrenkimo sąvoka, turi būti nustatoma, buvo tiesioginė ar netiesioginė žaibo iškrova.
29. Byloje pateiktame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Stiprių magnetinių laukų instituto darbuotojų V. N. ir S. T. ekspertizės akte nurodyta, kad padaryta žala degalinei yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė – viršįtampiai buvo generuojami būtent žaibo skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės, o pastaroji yra neatsiejama žaibo iškrovos dalis. Prof. dr. A. M. išvadoje taip pat konstatuota, kad, įvertinus gedimo pobūdį ir sugadintus įrenginius, labiausiai tikėtina priežastis yra tiesioginis žaibo išlydis į objektą. Paveikus žaibui, galvaniškai sujungtame tinkle susidaro aukštos amplitudės įtampos šuolis, kuris silpniausiose vietose pramuša izoliacinį tarpą ir sugadina įrangą. Taigi ekspertai konstatavo, kad žaibo iškrovą sudaro žaibo kanalo srovė ir elektromagnetinė spinduliuotė, ir tiek viena, tiek kita dalis yra neatsiejama tiesioginio žaibo iškrovos dalis, kuri lemia tiesioginio žaibo iškrovos pasekmes.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).
31. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami ekspertizės išvadas, nenustatė kokių nors jų trūkumų, galinčių kelti abejonių dėl išvadų patikimumo, objektyvumo, surinktų duomenų išvadoms padaryti pakankamumo. Tačiau teismai vis tiek vertino, kad jie neturėjo pagrindo spręsti, jog draudimo objektai buvo sugadinti dėl tiesioginio žaibo poveikio. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nutarties 18, 19 ir 23 punktuose pateiktus išaiškinimus, ekspertų vienareikšmes išvadas, į tai, jog žaibas trenkė į draudimo objektų teritoriją, joje esantį žaibolaidį, draudikei Taisyklėse nepateikus šios standartinės draudimo sutarties sąvokos (tiesioginė žaibo iškrova) apibrėžties, laikytina, kad šiuo atveju įvykis priskiriamas draudžiamajam žaibo įtrenkimo atvejui pagal Taisyklių 11.1 punkto b papunktį. Konstatavus nagrinėjamu atveju buvus draudžiamąjį įvykį – žaibo įtrenkimą turi būti nustatomas draudimo išmokos dydis. Draudimo išmokos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo išmoką už draudžiamąjį įvykį ugnis (žaibo įtrenkimas), ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
32. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys