Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-354/2017

                   Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00240-2015-2

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                   1.2.9.1.2; 1.2.20.15; 2.4.6.1

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 1 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Ernestos Montvidienės,

sekretoriaujant Renatai Kovierei, 

dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,

gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,

nuteistajam E. S.,

išteisintiesiems B. S. ir E. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Zgierskytės-Strumilaitės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 str. ir jam skirta bausmė – 1 metai 2 mėnesiai laisvės apribojimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2016 m. kovo 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. birželio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirta laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 2 metams. E. S. skirti įpareigojimai: būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; neatlygintinai išdirbti 140 valandų per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. į bausmės laiką įskaitytas 2016 m. kovo 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. birželio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos ir atliktos bausmės laikas.

E. S. išteisintas pagal BK 156 str. 2 d., nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

B. S. išteisintas pagal BK 156 str. 2 d., nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

E. S. išteisinta pagal BK 156 str. 2 d., nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Nukentėjusiosios O. S. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo E. S. nukentėjusiajai O. S. priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios F. S. naudai pareikštas atstovės pagal įstatymą O. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo E. S. nukentėjusiajai F. S., kurią atstovauja O. S., priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie 2015 m. gegužės 5 d. Šiaulių apygardos teismo priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-247-124/2014 (pagrindinė civilinė byla Nr. 2-3372-362/2013), kuria panaikintas 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinas O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymas bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. priimtų sprendimų vykdymo sustabdymas ir paliktas galioti nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su jų mama O. S., neperdavė mažametį vaiką – F. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., motinai O. S., tokiu būdu, trukdydamas vykdyti teisingumą, nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 16 d. nevykdė įsiteisėjusio 2015 m. gegužės 5 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

E. S., B. S. ir E. S. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, žinodami apie 2015 m. gegužės 5 d. Šiaulių apygardos teismo priimtą sprendimą ir jo nevykdydami, tai yra neperduodami mažametės nukentėjusiosios F. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., jos mamai O. S., nuo 2015 m. gegužės 5 d. laikydami izoliuotą mažametę F. S. name ir jo aptvertoje teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), prieš motinos O. S. valią, pas kurią F. S. turėjo teisėtai gyventi, neteisėtai apribodami mažametei F. S. laisvę, tokiu būdu ją pagrobdami iki kol 2015 m. liepos 16 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnai atlikdami kratą name ir pagalbinėse patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė paslėptą namo palėpėje mažametę F. S., tuo pažeisdami LR Konstitucijos, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas ir garantuotas vaiko teises ir teisėtus interesus.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Irena Zgierskytė-Strumilaitė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendį dėl nepagrįsto E. S., B. S. ir E. S. išteisinimo pagal BK 156 str. 2 d. E. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 156 str. l d., ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 4 d. ir 6 d. 1 p., 5 p. įpareigoti E. S. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurie rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 str. 1d. 4 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 2 metus laisvės apribojimo, įpareigojant E. S. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurie rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Prokurorė taip pat prašo B. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 156 str. l d., ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 4 d. ir 6 d. 1 p., 5 p. įpareigoti B. S. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurie rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. E. S. prokurorė prašo pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 156 str. l d., ir skirti jai bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 4 d. ir 6 d. 1 p. įpareigoti E. S. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 156 str. 2 d., nepagrįstai nesirėmė BK 146 str. „Neteisėtas laisvės atėmimas“ 2 d., nes analogiški laisvės atėmimui veiksmai jaunesnio nei 14 metų amžiaus asmens atžvilgiu laikomi vaiko pagrobimu ir kvalifikuojami pagal BK 156 str. Prokurorė pažymi, kad mažametė F. S. dėl savo amžiaus negalėjo suvokti, ar ji yra laikoma prieš jos valią, negalėjo suprasti, kad kaltinamieji, laikydami ją izoliuotą namuose, neišleisdami už namo ribų, tokiu būdu stabdydami jos socialinę raidą, atimdami bendravimą su jos mama ir jaunesniu broliu, bendraklasiais, neleisdami jai skambinti mobiliojo ryšio telefonu, nusikaltimą darė tiesiogine tyčia. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad bylos su mažamečiais yra ypač jautrios, nagrinėjant jas negalima apsiriboti tik įstatymo raide.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo: panaikinti 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 245 str. ir jam skirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, ir jį išteisinti; patenkinus pirmąjį prašymą atmesti byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Nuteistasis skunde nurodo, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant BK 245 str., nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamosios atsakomybės taikymą sieja būtent su teisine situacija, kuomet teismo sprendimo vykdymas tampa iš esmės neįmanomu, o šiuo atveju iš byloje esančių duomenų ir įrodymų, taip pat ir nevykdytų teismų sprendimų turinio, matyti, kad sprendimų reikalavimai galėjo būti įgyvendinti priverstinio vykdymo priemonėmis – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 624 str. įtvirtintas nebaigtinis priverstinio vykdymo priemonių sąrašas, į kurį taip pat patenka ir CPK 764 str. įtvirtinta priverstinio vykdymo priemonė, kuri nebuvo išnaudota. Be to, šioje konkrečioje byloje nebuvo net bandytos taikyti lengvesnės priemonės, kaip antai, bauda, o raginimas įvykdyti sprendimą geruoju buvo tik apsimestinai deklaruotas. Nuteistojo E. S. nuomone, byloje esantys įrodymai parodo, kad sprendimus įgyvendinti buvo įmanoma, jie iš esmės yra įvykdyti (nors ir ne CPK nurodytomis priemonėmis), ir būtent šios aplinkybės neleidžia jam (apeliantui) taikyti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad tiek jis, tiek ir antstolis nesuprato teismų sprendimų turinio, todėl asmens pripažinimas kaltu už tokių neaiškių teismų sprendimų nevykdymą akivaizdžiai prieštarauja BK 2 str.

Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad buvo pažeisti baudžiamosios teisės principai. Nuteistojo teigimu, jį nubaudus kriminaline bausme, neišnaudojus visų švelnesnių priemonių, buvo akivaizdžiai pažeistas ultima ratio principas, o tuo pačiu buvo pažeistas ir proporcingumo principas, kuris baudžiamosios teisės doktrinoje yra vienas iš esminių ir kertinių principų. Nuteistojo įsitikinimu, proporcingumo principo pažeidimas pasireiškė tuo, kad neteisėtai pripažinus jį kaltu padarius BK 245 str. įtvirtintą nusikalstamą veiką jam buvo paskirta neproporcinga ir neadekvati kriminalinė bausmė.

Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad jis buvo nuteistas antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką ir pažymi, kad ankstesnėje baudžiamojoje byloje (Nr. 1-52-953/2016, Nr. 1A-192-309/2016) jis taip pat yra pripažintas kaltu dėl teismų sprendimų nevykdymo civilinėse bylose Nr. 2-3372-362/2013 ir 2A-247-124/2015 (šios nutartys įsiteisėjo po to, kai teismo sprendimas jau buvo įvykdytas). Nuteistojo teigimu, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis yra teisiamas už teismo sprendimo nevykdymą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 16 d., tačiau atkreipia dėmesį, jog tai yra tęstinė nusikalstama veika, kuri buvo vykdoma nuo pradžios iki pabaigos, ir už šią veiką jis jau yra nuteistas. E. S. pažymi, kad, jei tokių jo veiksmų nepripažintume tęstine veika, atsirastų galimybė jį atskirai nuteisti už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną kaip atskirą nusikalstamą veiką, tačiau tai prieštarautų esminiams baudžiamosios teisės principams ir teisiniam reglamentavimui

Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Išteisintieji B. S. ir E. S. bei jų gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Nors prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu pagal BK 156 str. 2 d., tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. 

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 156 str. 2 d., nepagrįstai nesirėmė BK 146 str. 2 d. Vertinant minėtų straipsnių nuostatas, pažymėtina, kad BK 156 str. numatyta norma turi visus bendrojoje normoje (BK 146 str.) nurodytus požymius, tačiau reguliuoja įstatymo leidėjo specialiai išskirtus laisvės atėmimo atvejus. BK 156 str. 2 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tėvas, motina ar artimas giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Taigi, jau iš pačios normos dispozicijos matyti, kad atsakomybei pagal BK 156 str. 2 d. kilti, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, svarbus tiek laisvės apribojimo faktas, tiek ir tai, iš ko vaikas buvo paimtas. Be to, teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu svetimo mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-127/2008). Vaiko pagrobimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad pagrobia mažametį vaiką ir nori tai padaryti.

Nagrinėjamos bylos atveju E. S., B. S. ir E. S. buvo pareikšti kaltinimai, jog jie nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 16 d. neteisėtai apribojo mažametės F. S. laisvę – laikė name ir jo aptvertoje teritorijoje, adresu: (duomenys neskelbtini), ir taip ją pagrobė. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi Nr. 2A-247-124/2014 buvo sustabdytas Šiaulių apylinkės teismo sprendimo 2013 m. lapkričio 15 d. bei 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymas iki bus išnagrinėta byla apeliacine tvarka ir nustatyta atsakovės O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarka. Minėtoje Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog atsižvelgus į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo nustatyta laikina F. S. gyvenamoji vieta su E. S. iki įsiteisės sprendimas šioje byloje, pakartotinai nebespręstinas šis klausimas. Tai reiškia, kad iki Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties Nr. 2A-4-124/2015, kuria buvo panaikintas 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinas O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymas bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymo sustabdymas, mažametė teisėtai gyveno name kartu su savo tėvu E. S. ir B. S. bei E. S.. Pažymėtina, kad išteisintieji neatliko jokių tyčinių vaiko paėmimo veiksmų iš vietos, kur jis teisėtai gyveno, todėl nėra pagrindo teigti, kad išteisintieji turėjo tiesioginę tyčią pagrobti mažametę F. S.. Dėl to visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. S., B. S. bei E. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 156 str. 2 d., sudėties.

Dėl nuteistojo E. S. apeliacinio skundo

Pagal BK 245 str. atsako tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 str. ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K–69/2014).

Nors apeliantas E. S. savo kaltės pagal BK 245 str. nepripažįsta, tačiau byloje surinkti duomenys rodo, jog jis piktybiškai vengė vykdyti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir piktybiškai neperdavė vaiko motinai. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog mažametė F. S. gyveno kartu su apeliantu, o tai reiškia, kad be apelianto geros valios ji galėjo būti perduota motinai tik prievarta. Kadangi apeliantas, nepaisant 2015 m. gegužės 6 d. antstolio parengto reikalavimo perduoti vaiką (vykdomosios bylos 2 t., 116–117 b. l.), mažametės F. S. iki nustatyto termino motinai neperdavė, 2015 m. gegužės 13 d. buvo organizuotas priverstinis F. S. paėmimas, tačiau paimti vaiko nepavyko (vykdomosios bylos 2 t., 131 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. P2-105-772/2015 E. S. buvo paskirta bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimo reikalavimą nevykdymo dieną (vykdomosios bylos 3 t., 41–44 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad civilinių teisinių priemonių nepakako, kad būtų įgyvendintas privalomai vykdytino teismo sprendimo vykdymas. Kartu pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. Reikšminga yra tai, ar sprendimą privalantis vykdyti asmuo, žinodamas apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

Apie tai, jog apeliantas slėpė vaiką ir sąmoningai trukdė įvykdyti teismo sprendimą, parodė ne tik nukentėjusioji O. S. (4 t., 148–149 b. l.), bet ir antstolis R. K. (4 t., 165–168 b. l.), Vaikų teisių tarnybos specialistas A. B. (4 t., 156 b. l.), kurie patvirtino, kad E. S. nebendradarbiavo, stengdavosi išvengti dokumentų įteikimo, sudarinėjo kliūtis vaiko susitikimams su mama, vėliau vaikas buvo visiškai izoliuotas nuo aplinkos. Antstolio 2015 m. gegužės 13 d. patvarkyme nurodyta, kad vykdant priverstinį vaiko paėmimą, namo vartų niekas neatidarė, E. S. telefonu neatsiliepė (vykdomosios bylos 2 t., 131 b. l.). Pabrėžtina tai, kad 2015 m. gegužės 15 d. net buvo paskelbta F. S. paieška (vykdomosios bylos 2 t., 131 b. l.). Liudytojas E. Č. paaiškino, jog stebėjimo metu buvo nustatyta, kad namo kiemo tvoros durys buvo nuolat rakinamos, taigi akivaizdu, jog asmenys nenorėjo, kad mergaitė išeitų, ar kas nors pas juos ateitų (4 t., 170–171 b. l.). Tik 2015 m. liepos 16 d. mažametė F. S. buvo perduota savo motinai O. S. (vykdomosios bylos 3 t., 81 b. l.). Liudytojas L. P. (4 t., 179–180 b. l.) paaiškino, jog E. S. buvo informuotas, kad bus atliekama krata tikslu surasti ir paimti F. S., tačiau į tai nebuvo reaguojama, prie kaltinamojo namų buvo atvažiavusios visos tarnybos: gaisrinė, greitoji, psichologė, vaiko teisių apsaugos atstovas. Liudytojas V. U. (4 t., 169–170 b. l.) pažymėjo, kad vykdant kratą, į namo vidų pateko duris atidarant laužtuvu, viduje rastas E. S. šaukė, nereagavo į raginimus gražiuoju atiduoti mergaitę ir nežaloti vaiko, vaiką paimti pavyko tik panaudojus jėgą. Taigi, tik po priverstinės sprendimo nevykdymo procedūros bei įsikišus policijos pareigūnams, vaikas pagaliau buvo perduotas motinai. Akivaizdu, jog tam, kad vaikas pagaliau būtų perduotas motinai, prireikė ypatingų daugelio institucijų pastangų. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog E. S. teismo sprendimo perduoti vaiką motinai nevykdė tyčia ir piktybiškai, o civilinės teisinės priemonės nebuvo efektyvios. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas ultima ratio principas ir su juo susijęs proporcingumo principas.

Skundo teiginiai, kad neįvykdyti teismo sprendimai buvo nekonkretūs ir neaiškūs, laikytina tik gynybine apelianto versija. Susipažinus su teismo sprendimais matyti, kad juose buvo aiškiai nurodyta, per kiek laiko ir kokiu adresu reikia perduoti F. S. motinai O. S. (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Dėl skundo argumentų, kad pačiam antstoliui buvo neaiškūs sprendimai, pažymėtina, kad iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių pedagoginės psichologijos tarnybai, Šiaulių apskrities VPK siųstų patvarkymų turinio (vykdomosios bylos 1 t., 42–46 b. l.) matyti, kad antstolis prašė rekomendacijų dėl tolesnio vykdytinų sprendimų vykdymo ne dėl to, kad sprendimų turinys jam būtų buvęs neaiškus, o dėl to, kad E. S. gera valia jų nevykdė.

Atmestini kaip nepagrįsti E. S. skundo argumentai, kad jis buvo nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-68/2009).

E. S. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, buvo nuteistas už tai, kad, žinodamas apie Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. papildomą sprendimus, šių sprendimų nevykdė ir neperdavė F. S. iki 2014 m. birželio 19 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o nagrinėjamoje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už sprendimų nevykdymą kitu laikotarpiu – nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 16 d. Taigi, teismų nuosprendžiai nebuvo priimti dėl tapačių faktų, o tai reiškia, kad nėra non bis in idem principo pažeidimo.

Dėl apeliaciniame skunde plačiai analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutarties Nr. 2K-36/2012 pažymėtina, kad šios ir nagrinėjamos bylos situacijos nėra tapačios, nes teisiniai santykiai, susiklostę neatlaisvinus garažo patalpų, negali būti tapatinami su mažamečio vaiko interesų apsauga.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės pagal BK 245 str., todėl naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Zgierskytės-Strumilaitės ir nuteistojo E. S. apeliacinius skundus atmesti.              

Kolegijos pirmininkė                                                                                          Nijolė Matuzevičienė

Teisėjai                                                                                                          Boleslovas Kalainis

                                                                                                            Ernesta Montvidienė