Civilinė byla Nr. e2A-1133-601/2024
Teisminio proceso Nr.
2-19-3-00711-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.39.2.6.2; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.2; 3.3.1.21; 3.3.1.23.
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Editos Šliumpienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „VERSLO VARTAI“ prisidėjimą prie ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo civilinėje byloje Nr. e2-83-523/2024 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SIMKA 1“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „KUEHNE+NAGEL“, draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą, ir uždaroji akcinė bendrovė „VERSLO VARTAI“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ 2021 m. liepos 21 d. kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmus, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „SMIKA 1“ 16 001,10 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad krovinio savininkė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VERSLO VARTAI“ 2020 m. gegužės 29 d. sudarė susitarimą (užsakymą) su krovinio vežėja UAB „KUEHNE+NAGEL“, kad pastaroji iš Kauno į Olandiją pervežtų krovinį – 14 palečių televizorių. Šio krovinio pervežimui susitarianti vežėja UAB „KUEHNE+NAGEL“ pasitelkė kitą vežėją UAB „SIMKA 1“, t. y. faktinę krovinio vežėją. Iškraunant krovinį paskirties vietoje Olandijoje, 2020 m. birželio 2 d. nustatyta, kad iš vilkiko pavogta dalis krovinio – 21 vnt. televizorių. Įvykio metu UAB „VERSLO VARTAI“ (draudėjos) krovinys buvo apdraustas ieškovės (draudikės). Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju ir pagal draudėjos pateiktus dokumentus apskaičiavo ir išmokėjo jai 16 001,10 Eur draudimo išmoką. Vežėjos atsakomybė dėl krovinio praradimo nustatyta Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio 1 dalyje, t. y. vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Todėl ieškovė prašė jos ieškinį patenkinti ir priteisti iš faktinės vežėjos (atsakovės) ieškiniu reikalaujamas pinigų sumas.
3. Atsakovė UAB „SIMKA 1“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad dėl krovinio vagystės yra kaltas trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“, kadangi jis parinko netinkamą (nesaugią) transporto priemonę brangiam kroviniui gabenti, nors galėjo krovinį pakrauti į atsakovės trečiajam asmeniui perduotus kietašonius vilkikus (šaldytuvus), kurie turėjo papildomas saugumo priemones; netinkamai organizavo krovinio pristatymą, kadangi pakeitė jo pristatymo datą, dėl ko atsakovės vairuotojas buvo priverstas papildomai vieną parą laukti aikštelėje; neužtikrino saugaus krovinio gabenimo ir pristatymo galutiniam gavėjui. Dalies krovinio vagystė buvo itin profesionali – vizualiai vagystės požymių nebuvo matyti tol, kol krovinys nebuvo iškraunamas. Vagystė buvo atlikta būtent pasinaudojus tentinės transporto priemonės trūkumais – prapjaunant tentą ir dėl to atsakovė nėra atsakinga. Be to, ieškovė savo reikalavimus pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl atsakovė prašė ieškinį atmesti ir šiuo savarankišku įstatyminiu pagrindu.
4. Tretieji asmenys UAB „KUEHNE+NAGEL“ ir ,,If P&C Insurance AS“ prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad krovinio praradimas buvo nustatytas krovinio pristatymo dieną – 2020 m. birželio 2 d., senaties terminas prasidėjo 2020 m. birželio 3 d., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. liepos 20 d., t. y. praėjus CMR konvencijoje nurodytam vienerių metų ieškinio senaties terminui. Be to, krovinio siuntėjas jokių reikalavimų nei transporto priemonių tipui, nei krovinio saugumui papildomai nekėlė. Byloje nėra duomenų, kokia buvo krovinio vertė ir kad tai buvo žinoma atsakovei, dėl to atsakovės priekaištai trečiajam asmeniui UAB „KUEHNE+NAGEL“ yra nepagrįsti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas tokį sprendimą priėmė, konstatavęs, kad ieškovės ieškinys yra ne tik nepagrįstas, bet ir pareikštas praleidus senaties terminą.
7. Anot teismo, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad krovinio dalis buvo prarasta esant vežėjos UAB „SIMKA 1“ tyčiai ar dideliam neatsargumui. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nei UAB „VERSLO VARTAI“, nei UAB „KUEHNE+NAGEL“ jokių specialių reikalavimų vežėjos transporto priemonei nekėlė. Byloje taip pat nepateikta duomenų, jog CMR 13 grafoje esantis įrašas „stovėti tik saugomose aikštelėse“, kaip privaloma vežimo sutarties sąlyga, į vežimo sutartį buvo įtraukta ir sukėlė teisines pasekmes. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog vežėja UAB „SIMKA 1“, veždama krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydama realias kliūtis krovinio praradimo rizikos veiksniams šalinti. Teismas akcentavo, jog pakrovus krovinį Lietuvoje, pristatyti jį iki Olandijos be privalomo vairuotojams darbo režimu nustatyto poilsio laiko neįmanoma. Juolab, kad šiuo atveju krovinio pristatymo gavėjui data buvo numatyta 2020 m. birželio 1 d., kai ši diena yra nedarbo diena užsienio valstybėje, dėl ko vežėja turėjo rūpintis krovinio saugumu papildomą laiko tarpą. Be to, teismas nustatė, kad vizualiai iki pat transporto priemonėje krovinio gabenimo vietos atidarymo, nesimatė jokių transporto priemonėje įsilaužimo pėdsakų, nes jie buvo slepiami, plombos pažeidimo nenustatyta. Teismas laikė reikšmingais ir vežėjos vairuotojo paaiškinimus, kad jis miega jautriai, tačiau nepajuto jokio judesio, ir mano, jog pro pravertus automobilio langus galėjo būti įpurkšta raminamųjų dujų, nes jį visą dieną troškino ir galva buvo apsunkusi.
8. Teismas laikė, kad AB „Lietuvos draudimas“ teisė pateikti ieškinį taikant CMR Konvenciją dėl senaties prarasta po vienerių metų ir pagrindo atnaujinti šį terminą nėra. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad 2020 m. birželio 2 d. paaiškėjo, jog buvo prarasta dalis krovinio, tuo tarpu ieškinys teisme buvo pareikštas tik 2021 m. liepos 21 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams. Ir, nors pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį, pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus, į bylą pateiktų 2020 m. birželio 12 d. ir 2020 m. liepos 20 d. nepasirašytų pretenzijų bei 2021 m. kovo 9 d. rašto Nr. R0002496880 teismas nelaikė pretenzijomis, reiškiamomis vežėjai CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, jog pretenzijoje, reiškiamoje minėtu pagrindu, būtina nurodyti padarytos žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kt. Tuo tarpu ieškovė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad atsakovei CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo pateikta pretenzija dėl žalos atlyginimo, nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog siuntėjas neva nenustatė specialiųjų sąlygų vežėjams, ir, kad tokia specialioji sąlyga neva nesukėlė teisinių pasekmių. Siuntėja UAB „VERSLO VARTAI“, užpildydama CMR, įdėjo privalomąją (specialiąją) sąlygą, jog krovinys būtų saugomas saugomose aikštelėse, todėl šios sąlygos nesilaikymas sukelia teisines pasekmes. Juolab, kad trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ teismo posėdžio metu pripažino, jog tokia siuntėjos UAB „VERSLO VARTAI“ specialioji sąlyga padidino viso vežimo kaštus, kas reiškia, kad siuntėjas jau buvo susimokėjęs už šią specialiąją sąlygą, kaip priemonę apsisaugoti nuo vagysčių. Be to, esant tokiai specialiai sąlygai, nėra prasmės spręsti su kokia priekaba (kietašone ar tentine) bus vežamas krovinys, kadangi jeigu bus stovima saugomose aikštelėse, tokiu atveju jau yra apsisaugoma nuo vagysčių;
9.2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2020 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, pagal kurią siuntėjos UAB „VERSLO VARTAI“ CMR važtaraštyje nurodyta specialioji sąlyga „Stovėti tik saugomose aikštelėse“ yra privaloma visiems pervežimo grandyje esantiems subjektams, tame tarpe ir atsakovei UAB „SIMKA 1“, o tokios specialiosios sąlygos nesilaikymas sukelia teisines pasekmes. Atsakovės UAB „SIMKA 1“ ir UAB „KUEHNE+NAGEL“ bendradarbiavimo sutartis visiškai nekeičia fakto, jog tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo privalėjo laikytis šios specialios sąlygos „Stovėti tik saugomose aikštelėse“, nes tokia bendradarbiavimo sutartis, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, neturi teisinės reikšmės, nedetalizuoja jokių konkrečių vežimo maršrutų, suderintų su siuntėju, ir nepakeičia siuntėjo duotų nurodymų, su kuriais sutiko pirmasis siuntėjas;
9.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog vežėja UAB „SIMKA 1“, veždama krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai bei ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, yra visiškai nepagrįsta, kadangi vagystė įvyko dėl atsakovės UAB „SIMKA 1“ didelio neatsargumo, t. y. šioje situacijoje nebuvo tinkamai organizuotas krovinio gabenimas. Vietoje to, kad būtų iš anksto suplanuoti automobilio sustojimai saugioje aplinkoje ir įvertinta krovinio gabenimo trukmė iki krovinio galutinės pristatymo vietos, maršrutas buvo planuojamas kelionės eigoje, vairuotojas važiavo į tas aikšteles, kurios buvo pakeliui, be to, neva nežinodamas, jog Olandijoje pirmadienis nedarbo diena, vairuotojas net 3 paras nakvojo nesaugomoje Vokietijos aikštelėje. Be to, nei atsakovė UAB „SIMKA 1“, nei trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“, kaip savo srities profesionalai, nepasiūlė vietoje tentinės priekabos rinktis pervežimą kietašone priekaba. Negano to, nors vežėjos vairuotojas teigė, kad „visada viską patikrindavo“, nesuprantama, kaip galėjo nematyti prapjauto tento ir nupjauto troso. O ir įrodymų, patvirtinančių vežėjos vairuotojo paaiškinimus apie tai, jog jis buvo neva apsvaigintas, į bylą nepateikta
9.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovės UAB „SIMKA 1“ ir trečiojo asmens UAB „KUEHNE+NAGEL“ pozicijos buvo skirtingos, t. y. vienas kitam metė kaltę dėl įvykusios vagystės. Pavyzdžiui, trečiasis asmuo nurodė, jog maršrutą turėjo suderinti atsakovė, tuo tarpu atsakovė nurodė, jog jai nebuvo suplanuotas maršrutas ir vairuotojas važiavo į tas aikšteles, kurios buvo pakeliui. Taip pat, UAB „KUEHNE+NAGEL“ laiko UAB „SIMKA 1“ atsakinga dėl atsiradusios žalos, ką patvirtina atsakovei siųsta pretenzija: „UAB Simka UAB laikome pilnai atsakingais už krovinio trūkumą ir prašome kompensuoti patirtus nuostolius, t. y. 17 779 Eur“;
9.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Pirmiausia, CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtintų reikalavimų pretenzijos turiniui ir formai, tame tarpe ir to, kad pretenzija privalomai turi būti pasirašyta. O kadangi šiuo atveju krovinio užsakymas buvo įvykdytas naudojantis elektroniniu laišku ir CMR važtaraščiu, t. y. šalys bendravo elektroniniu paštu, tai ir UAB „VERSLO VARTAI“ 2020 m. birželio 12 d. pretenzija tiek UAB „SIMKA 1“, tiek UAB „KUEHNE+NAGEL“ buvo pateikta elektroniniu paštu, joje nurodant, be kita ko, pavogtų prekių kiekį, rūšį ir padaryto nuostolio dydį. Be to, vėliau, 2021 m. kovo 9 d. pretenziją atsakovei pateikė ir ieškovė, nurodydama žalos dydį, reikalavimo pagrindą, teismų praktiką ir kt. duomenis. Nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui neatmetus pretenzijų bei jų negrąžinus, senaties terminas buvo pristabdytas ir tai reiškia, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas niekaip negalėjo pasibaigti. Juolab, kad šiuo atveju žala atsirado dėl atsakovės didelio neatsargumo, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, jog šiuo atveju turi būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris, akivaizdu, nebuvo praleistas.
10. Trečiasis asmuo UAB „VERSLO VARTAI“ pateikė prisidėjimą prie ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 16 d. sprendimo ir prašo, nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą, atsižvelgti į šiuos argumentus:
10.1. CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas pretenziją pateikti raštu, tačiau nenustatyta, jog raštu teikiama pretenzija turi būti pasirašyta. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis sprendžia, kad pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį raštu pateikta pretenzija turi būti pasirašyta, t. y. teismas be pagrindo CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį aiškino siaurinamai;
10.2. Lietuvos teismų praktika nenustato, kad pretenzija laikomas tik pasirašytas dokumentas. Kasacinio teismo praktikoje pretenzija laikomas rašytinis pareiškimas, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti ar pripažinti pretenziją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011);
10.3. Trečiasis asmuo UAB „VERSLO VARTAI“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimuose apibrėžto turinio pretenziją 2020 m. birželio 12 d. trečiajam asmeniui UAB „KUEHNE+NAGEL“ pateikė raštu – elektroniniu laišku. Trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ ir UAB „KUEHNE+NAGEL“ susirašinėjimas dėl krovinio vežimo sutarties vykdymo vyko būtent elektroniniais laiškais;
10.4. Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį ir šias nuostatas aiškinančią Lietuvos teismų praktiką svarbu, kad rašytinį pareiškimą dėl krovinio dalies praradimo pateiktų reikalavimą turintis asmuo ir tokiame pareiškime nurodytų reikalavimą, žalos dydį, vežėjo atsakomybės pagrindą. Trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ 2020 m. birželio 12 d. trečiajam asmeniui UAB „KUEHNE+NAGEL“ pateiktas rašytinis pareiškimas tokias sąlygas atitinka;
10.5. Trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ 2020 m. birželio 12 d. pretenziją gavo ir apie gautą reikalavimą informavo atsakovą UAB „SIMKA 1“. Taigi, trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ ir atsakovė UAB „SIMKA 1“ apie trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ reikalavimą dėl dalinio krovinio praradimo žinojo ir nuo tokio reikalavimo savalaikiai nesigynė tuo, jog atitinkama pretenzija nebuvo pasirašyta trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ darbuotojo. Trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ ir atsakovė UAB „SIMKA 1“ trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ raštu pateiktos pretenzijos neatmetė;
10.6. Aplinkybės, kad trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ 2020 m. birželio 12 d. trečiajam asmeniui UAB „KUEHNE+NAGEL“ raštu pateikta pretenzija nebuvo pasirašyta trečiojo asmens UAB „VERSLO VARTAI“ darbuotojo, sureikšminimas reiškia formalumų iškėlimą prieš turinį ir turinio ignoravimą. Formalumų suabsoliutinimu negali būti paneigta teisė į dėl vežėjo netinkamo pareigų vykdymo užsakovo (jo draudiko) patirtų nuostolių atlyginimą;
10.7. Pirmosios instancijos teismas ex officio ne tik turi spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo ir patikrinti, ar nėra svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti (jeigu teismas konstatuoja kad ieškinio senaties terminas praleistas), bet ir ex officio spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino sustabdymo, pratęsimo ir nutraukimo. Tokius nagrinėtinus klausimus, susijus su ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu, yra suformavusi Lietuvos teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-823/2023). Tačiau pirmosios instancijos teismas be jokios reikšmingų aplinkybių analizės formaliai nurodė, jog pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra. Taip Marijampolės apylinkės teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „SIMKA 1“ apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, neprijungti ieškovės su apeliaciniu skundu teikiamų priedų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad atsakovė, kaip vežėja, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, ėmėsi visų įmanomų saugumo priemonių, todėl nėra jos atsakomybės dėl krovinio dalies praradimo, o priešingi ieškovės argumentai yra nepagrįsti, nes:
- šalių susitarimuose nebuvo iškeltas reikalavimas dėl stovėjimo saugomose aikštelėse. Nei UAB „KUHNE+NAGEL“ (pagrindinis (susitariantis) vežėjas) ir UAB „VERSLO VARTAI“ (siuntėjas), nei UAB „KUHNE+NAGEL“ ir UAB „SIMKA 1“ (faktinis vežėjas) sutartyse nebuvo numatytas įpareigojimas gabenant krovinį stovėti tik saugomose aikštelėse. Taigi šalims vežimo sutartimi nesusitarus dėl stovėjimo saugomose aikštelėse, CMR važtaraštyje tokia papildoma sąlyga iš viso negalėjo būti keliama. Nepaisant to, krovinio pakrovimo metu CMR važtaraštyje vis dėlto atsirado žyma apie tokį reikalavimą. Visgi, važtaraštis nedetalizuoja saugomos aikštelės sąvokos turinio, nenurodo konkrečių kriterijų, kuriuos aikštelė turėjo atitikti. Šis įpareigojimas ir saugomos aikštelės sąvokos reikšmė šalių apskritai niekaip nebuvo aptarta. Taigi nei UAB „KUHNE+NAGEL“ ir UAB „VERSLO VARTAI“, nei UAB „KUHNE+NAGEL“ ir UAB „SIMKA 1“, nei UAB „VERSLO VARTAI“ ir UAB „SIMKA 1“ nesusitarė dėl tokios sąvokos turinio, nei viena iš šalių nesusitarė dėl aikštelėms keltinų reikalavimų, kas tik papildomai pagrindžia, jog jokio tokio sutartinio įsipareigojimo nebuvo;
- CMR važtaraštį pasirašė asmuo, neturintis įgaliojimų keisti vežimo sutarties sąlygas. CMR važtaraštis iš UAB „VERSLO VARTAI“ ir UAB „SIMKA 1“ pusių buvo pasirašytas ne šalių vadovų, bet atsakovės vairuotojo bei siuntėjos sandėlininko, kurie nėra atsakingi už sandorių sudarymą ir / ar konkrečių sandorių sąlygų derinimą ir / ar keitimą;
- krovinio vežimo apmokėjimo sąlygos rodo, kad specialūs reikalavimai vežimui nebuvo keliami, t. y. atsakovė už vežimą gavo pakankamai kuklų atlygį, į kurį nebuvo įskaičiuota papildoma paslauga – stovėjimas apsaugos darbuotojų saugomose aikštelėse. Priešingas aiškinimas prieštarautų verslo praktikai bei logikai, sąžiningumo principui, lemtų nepagrįstas atsakovės išlaidas, kurios jai nebūtų atlygintos;
- ieškovės CMR važtaraštyje nurodytas reikalavimas sustoti tik saugomose aikštelėse buvo nesavalaikis. Atsakovė objektyviai negalėjo suplanuoti stovėti apsaugos darbuotojų saugomose aikštelėse, nes tokio reikalavimo iki krovinio pakrovimo niekas nekėlė, o CMR važtaraštyje atsiradęs įrašas vertintinas ne tik kaip teisiškai nesaistantis, bet ir akivaizdžiai nesavalaikis, nes atsakovė jau buvo suplanavusi krovinio gabenimo maršrutą ir nebegalėjo jo organizuoti kitaip. Juolab, kad toks reikalavimas buvo šalių neaptartas ir nepatvirtintas, o pateiktas jau sutarus esmines krovinio gabenimo sąlygas ir numačius atlygį. Šių sąlygų keitimas tuometinėje stadijoje ne tik negalimas, bet būtų neprotingas, nesąžiningas ir neekonomiškas iš verslo pusės;
- CMR važtaraštis negalėjo keisti ir / ar iškelti papildomų sąlygų vežimui, kadangi CMR važtaraštis nėra laikomas vežimo sutartimi. Krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartimi šalys susitaria dėl esminių krovinio gabenimo sąlygų ir įtvirtina savo sutartinius įsipareigojimus. Tuo tarpu važtaraštis yra tik krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. O ir teismų praktikoje yra išaiškinta, kad CMR važtaraštis negali keisti sutartinių nuostatų. Tai yra tik vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas. Tai reiškia, kad šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia. Juolab, kad CMR važtaraščio duomenys gali ir šiuo atveju yra nuginčyti, įvertinant tai, kad pagrindinės vežimo sutarties sąlygos skiriasi nuo CMR važtaraštyje nurodytų;
11.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė elgėsi rūpestingai, stovėjimui rinkosi tik saugias aikšteles:
- ieškovė nors ir deklaruoja, jog atsakovės vairuotojas stovėjo nesaugomose aikštelėse, vis dėlto pirmoje instancijoje (kur byla buvo nagrinėta net du kartus) nesugebėjo pateikti paaiškinimo, kaip supranta „saugomos aikštelės“ sąvoką, kokius kriterijus, ieškovės vertinimu, tokia aikštelė turi atitikti;
- šalims nesusitarus dėl konkrečių aikštelėms taikytinų reikalavimų, laikytina, kad aikštelės, kuriose stojo atsakovės vairuotojas, buvo saugios, nes jos buvo aptvertos, apšviestos, saugomos vaizdo kameromis, įsikūrusios prie visą parą dirbančios degalinės
- reikalavimas sustoti tik apsaugos darbuotojų saugomose aikštelėse atsakovei objektyviai negalėjo būti keliamas ne tik dėl to, kad nei UAB „VERSLO VARTAI“, nei UAB „KUHNE+NAGEL“ tokios paslaugos neužsakė ir už ją nesumokėjo, bet ir dėl to, kad šalia maršruto protingu atstumu tokių aikštelių krovinio gabenimo metu apskritai nebuvo;
- atsakovė ėmėsi ir kitų saugumo priemonių kroviniui apsaugoti, t. y. vairuotojas miegojo vilkiko viduje, nuolat išoriškai tikrino krovinio būklę;
- atsakovė negalėjo kvestionuoti nei krovinio pasikrovimo, nei krovinio pristatymo datų, t. y. ji turėjo vežimą vykdyti būtent tokiu laikotarpiu, koks jai buvo nurodytas. Atitinkamai, ieškovės išsakytas argumentas, kad atsakovė turėjo žinoti apie nedarbo dieną Olandijoje, yra neaktualus ir netgi paneigiantis protingumo bei sąžiningumo principus, už pačios siuntėjos netinkamai su gavėju suderintą krovinio pristatymo laiką atsakomybę bandant priskirti atsakovei;
11.3. Krovinio dalis prarasta dėl vagystės, neegzistuoja atsakovės tyčiniai ar jiems prilyginami veiksmai, todėl atsakovė negali būti laikoma atsakinga;
11.4. Jei teismas ir vertintų, kad krovinio dalis prarasta dėl vežimo metu egzistavusių aplinkybių, už jas turėtų atsakyti UAB „VERSLO VARTAI“ ir / arba UAB „KUHNE+NAGEL“, nes:
- UAB „VERSLO VARTAI“ neužsakė kietašonės priekabos, o UAB „KUHNE+NAGEL“ krovinio vežimui parinko tentinę priekabą. UAB „VERSLO VARTAI“ pati pakrovė krovinį į tentinę puspriekabę, taip prisiimdama iš to galinčias kilti rizikas;
- atsakovė, pamačiusi, kad krovinio gabenimui pagrindinis vežėjas pasirinko tentinę priekabą, pagrindinį vežėją ragino pakrauti televizorius į kietašonį vilkiką, tačiau pagrindinis vežėjas vis tiek pasirinko tentinį vilkiką. Pažymėtina, jog pagal Sutarties 3.5 punktą, pačiai atsakovei buvo draudžiama perkrauti krovinį į kitą transporto priemonę, todėl atsakovei teko vykdyti vežimą;
- UAB „VERSLO VARTAI“ ir / arba UAB „KUHNE+NAGEL“ nebuvo tinkamai suderinę krovinio gabenimo datų, dėl ko atsakovės vairuotojas buvo priverstas kelias paras nakvoti Vokietijoje, kada ir galėjo įvykti vagystė;
- UAB „KUHNE+NAGEL“ atsakovei nedavė krovinio gabenimo instrukcijų;
11.5. Net jei teismas vertintų, kad ieškovės reikalavimas tenkintinas (su kuo atsakovė nesutinka), ieškovės reikalavimas mažintinas ir dalintinas
- ieškovės reikalavimas mažintinas pagal CMR 23 straipsnio 3 dalį. Ieškovė neginčija, kad prarasto krovinio svoris sudarė 535,4 kg. Pagal CMR 23 straipsnio 7 dalį, atsiskaitymo vienetas yra specialių teisių vienetas, aprobuotas Tarptautinio valiutos fondo – SDR. 2020 m. gegužės 29 d. SDR ir euro kursas sudarė 1 SDR = 1,232060 Eur. Atitinkamai, pritaikius CMR 23 straipsnio 3 dalies formulę, atlygintina kompensacija mažintina iki 5 494,84 Eur (8,33 × 535,4 kg × 1,232060);
- ieškovei turėtų atsakyti UAB „KUHNE+NAGEL“, kaip tiesioginė sutarties šalis ir ekspeditorė;
- net jei teismas spręstų, kad atsako atsakovė, ieškovės reikalavimas dalintinas tarp atsakovės ir UAB „KUHNE+NAGEL“ pagal CMR 37 straipsnį;
11.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes:
- neegzistuoja jokie atsakovės tyčiniai ar jiems prilyginami veiksmai, todėl ginčo santykiams taikytinas CMR 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas;
- ieškovė atsakovei nepateikė CMR konvencijos nuostatas atitinkančios pretenzijos, kuri stabdytų senaties terminą, t. y. kartu su ieškovės 2021 m. kovo 9 d. pranešimu nebuvo pateikti nei dokumentai, patvirtinantys reikalaujamos žalos dydį, nei dokumentai, patvirtinantys žalos išmokėjimą siuntėjai, nei kiti tokį reikalavimą pagrindžiantys dokumentai;
- ieškovė neįrodė, kad ieškovės 2021 m. kovo 9 d. pranešimas atsakovei buvo įteiktas, t. y. nors ant pranešimo yra registruotos siuntos lipdukas ((duomenys neskelbtini)), bet ieškovė taip ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad šis pranešimas atsakovei buvo pristatytas. Negana to, Lietuvos pašto sistemoje patikrinus siuntą pagal nurodytą numerį, siunta apskritai nerandama. Tuo tarpu siuntėjos pretenzija UAB „KUHNE+NAGEL“ ir UAB „KUHNE+NAGEL“ raštas atsakovui nėra pasirašyti, nėra įrodymų apie jų įteikimą adresatams, jų turinys lygiai taip pat neatitinka aukščiau iškeltų kriterijų, todėl ir šie dokumentai negali būti laikomi tinkamais pagrįsti kažkokių pretenzijų įteikimo faktą.
12. Trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad esminis dokumentas vežimo santykiuose yra krovinio vežimo sutartis, o ne CMR važtaraštis, kuris yra tik krovinio vežimo sutarties patvirtinimas, bet ne dokumentas, kuris papildo ar keičia vežimo sutartyje nustatytas sąlygas;
12.2. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ niekada nesitarė ir nesutiko su siuntėjos UAB „VERSLO VARTAI“ vienašališkai CMR važtaraštyje įrašyta sąlyga „Stovėti tik saugomose aikštelėse“, apie šią sąlygą net nežinojo, kadangi siuntėja UAB „VERSLO VARTAI“ CMR važtaraštį pateikė atsakovės vairuotojui, o trečiasis asmuo UAB „KUEHNE+NAGEL“ apie šią sąlygą sužinojo tik pasibaigus ginčo krovinio vežimui;
12.3. Jeigu siuntėja UAB „VERSLO VARTAI“ sąlygą „Stovėti tik saugomose aikštelėse“ būtų nurodžiusi, užsakydama ginčo krovinio vežimą, tai tokios sąlygos vykdymo kaštai būtų papildomai paskaičiuoti siūlant jai krovinio vežimo kainą. Tuo tarpu šiuo atveju UAB „KUEHNE+NAGEL“ pasiūlė siuntėjai minimalią krovinio vežimo paslaugą pagal siuntėjos pateiktą užsakymą;
12.4. Apeliantė, ginčydama pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo visai kitus ieškinio pagrindus, nei nurodyta ieškinyje (jokio patikslinto ieškinio ar rašytinio pareiškimo dėl ieškinio pagrindo pakeitimo byloje nėra). Ieškovė savo ieškinį grindė tik CMR konvencijos 17 straipsnio pagrindu, t. y. neįrodinėjo ir nepateikė jokių teisinių motyvų dėl neribotos vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 29 straipsnį;
12.5. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad krovinio siuntėjai UAB „VERSLO VARTAI“ buvo sumokėta draudimo išmoka, yra ieškovės ir UAB „VERSLO VARTAI“ draudimo santykių pasekmė, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo šią išmoką tapatinti su ieškovės patirta turtine žala ir reikalauti ją priteisti iš atsakovės vien tuo pagrindu, kad ieškovė sumokėjo tokio dydžio draudimo išmoką;
12.6. Draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas deliktinės atsakomybės teisinis reguliavimas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė privalo įrodyti visas atsakovės atžvilgiu taikytinas deliktinės atsakomybės sąlygas dėl krovinio siuntėjai padarytos turtinės žalos (ne draudimo išmokos), tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skundė nė vienos iš jų net neįrodinėjo;
12.7. Nagrinėjamu atveju krovinio siuntėjui turtinė žala padaryta dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos – dalies krovinio vagystės, atitinkamai gali būti taikomos nurodytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios vežėjo atleidimą nuo atsakomybės už dalies krovinio praradimą;
12.8. Kadangi ieškovė ieškinį grindė CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, atitinkamai šiam ginčui taikytina CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Nagrinėjamu atveju rašytiniais įrodymais yra užfiksuota, kad dalies krovinio praradimas buvo nustatytas krovinio pristatymo dieną – 2020 m. birželio 2 d., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. liepos 21 d., t. y. praėjus CMR konvencijoje nurodytam vienerių metų ieškinio senaties terminui;
12.9. Apeliantė nepagrįstai aiškina, kad į bylą pateikti nepasirašyti dokumentai be jokių priedų laikytini pretenzijomis, atitinkančiomis CMR konvencijos 32 straipsnio reikalavimus ir pristabdančiomis senaties termino veikimą. Į bylą pateiktos 2020 m. birželio 12 d. ir 2020 m. liepos 20 d. pretenzijos yra nepasirašytos. Tuo tarpu ieškovės 2021 m. kovo 9 d. rašte Nr. R0002496880 nenurodytas padarytos žalos dydis, reikalavimo pagrindas ir kt. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog atsakovei CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo pateikta pretenzija dėl žalos atlyginimo, nepateikė.
13. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikianti per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia, yra teisėta ir teisinga, nes:
- UAB „VERSLO VARTAI“ sandėlininkas V. M., padaręs įrašą CMR važtaraštyje „Stovėti saugomose aikštelėse“, kuomet šį važtaraštį pasirašė UAB „SIMKA 1“ vairuotojas, teisiškai nepakeitė ir negalėjo pakeisti krovinio siuntėjos – UAB „VERSLO VARTAI“ ir susitariančiosios vežėjos – UAB „KUEHNE+NAGEL“ sudarytos sutarties sąlygų, nes visų pirma UAB „SIMKA 1“ vairuotojas nėra UAB „KUEHNE+NAGEL“ atstovas; antra – pirminė krovinio vežimo sutarties šalis UAB „KUEHNE+NAGEL“ neakceptavo važtaraštyje esančio įrašo ir CK 6.159 straipsnio 4 dalies prasme teisiškai neįvyko joks sutarties pakeitimas, todėl teisiškai neįvykęs pirminės sutarties sąlygų pakeitimas, nesukelia jokių teisinių įpareigojimų pirmam (susitariančiam) vežėjui – UAB „KUEHNE+NAGEL“ ir tuo pačiu, jei sutarties pakeitimas nesukelia susitariančiajam vežėjui teisinių įpareigojimų, taip pat tokių įpareigojimų negali sukelti ir antrai, prie krovinio siuntėjos – UAB „VERSLO VARTAI“ ir susitariančiosios vežėjos – UAB „KUEHNE+NAGEL“ sutarties, prisijungusiai faktinei vežėjai UAB „SIMKA 1“;
- CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta važtaraščio duomenų faktinė prezumpcija, kad važtaraštyje yra įtvirtinamos krovinio vežimo sutarties sąlygos, atitinkančios šalių pasiektą susitarimą, yra paneigta, nes važtaraščio įrašai neatitinka krovinio siuntėjos – UAB „VERSLO VARTAI“ ir susitariančiosios vežėjos – UAB „KUEHNE+NAGEL“ sutarties sąlygų;
- krovinio vežimo sutartis pagal gaunamos naudos apibrėžtumą (CK 6.160 straipsnio 3 dalis) yra laikoma ekvivalentine sutartimi, todėl jei įrašu į CMR važtaraštį būtų susitarta dėl saugomų aikštelių, tuo pat metu turėjo būti susitarta ir dėl didesnio užmokesčio už krovinio vežimą, kuris kompensuotų stovėjimo saugomoje aikštelėje kaštus, tačiau dėl to susitarta nebuvo;
13.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad važtaraščio sąlyga teisiškai nevaržo ir neįpareigoja vežėjus stovėti saugomose aikštelėse, o vežėjų tarpusavio (vidinės) sutarties sąlygos šio ginčo sprendimui neturi teisinės reikšmės;
13.3. UAB „VERSLO VARTAI“, taupydamas kaštus, pasirinko paprastą tentinę puspriekabę ir televizorius išsiuntė kaip ordinarinį krovinį, tad sudarytos sutarties sąlygomis, krovinio siuntėja net neturėjo įgyti lūkesčio, kad, esant žalai, ji bus pilnai atlyginta, nes nebuvo tariamasi dėl padidintos kompensacijos už krovinį (CMR konvencijos 24 straipsnis) arba nebuvo pasirinkta saugesnė transporto rūšis, pvz. vežimas oru;
13.4. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl vežėjos atsakomybės Vokietijoje stovėti ilgiau dėl iš anksto neįvertintos nedarbo dienos, nes ne vežėjas, o krovinio siuntėjas turi žinoti, kada jo sutartinis partneris gavėjas galės priimti jam pristatytą krovinį ir tai priklauso ne nuo darbo ar poilsio dienų, nes krovinys gali būti priimamas ir nedarbo dieną, kas yra nuolatinė praktika;
13.5. Krovinio gabenimo maršrutas sutartyje yra numanoma sąlyga ir, jei sutartyje nesusitarta atskirai, numanomas maršrutas yra tiesiausias kelias iš krovinio pakrovimo vietos į krovinio pristatymo vietą, nes bet koks nuokrypis nuo tiesioginio maršruto (deviacija) visų pirma didina kaštus, o antra – gali būti vežėjo atsakomybės pagrindas. Šioje byloje atskirai dėl maršruto nebuvo susitarta, todėl visiškai natūralu, kad UAB „SIMKA 1“ krovinį vežė tiesiausiu maršrutu. Dėl šios priežasties visiškai beprasmiai yra apeliantės pamąstymai, kad krovinys galėtų būti vežamas tinkamu ir saugiu maršrutu, juolab, kad apeliantė jokio „tinkamo ir saugaus maršruto“ nei teismo proceso metu, nei apeliaciniame skunde taip ir nepasiūlė;
13.6. Važtaraštyje esantis įrašas „stovėti tik saugomose aikštelėse“ nepakeitė krovinio vežimo sutarties sąlygų, todėl krovinys pagal ordinarinę sutartį buvo vežamas įprasta ir paprasta puspriekabe su tentu, vežėjui prisiimant ordinarinę atsakomybę už krovinį, tai yra ne daugiau nei 8,33 SDR už 1 bruto kg;
13.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ordinarinės atsakomybės atsakovės atžvilgiu, nes ordinarinei vežėjos atsakomybei pritaikė ordinarinę 1 metų ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinys buvo atmestas. Tiek UAB „VERSLO VARTAI“ 2020 m. birželio 12 d. raštas, tiek apeliantės 2021 m. kovo 9 d. raštas pagrįstai pirmos instancijos teismo buvo nepripažinti pretenzijomis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies prasme, pristabdžiusiomis ieškinio senaties eigą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas.
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Ieškovė su apeliaciniu skundu papildomai pateikė tris nuotraukas, iš kurių galima matyti, kad tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje yra saugomų aikštelių, kuriose galėjo sustoti atsakovės vairuotojas. Ieškovė prašo jas prijungti, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo argumentus, kad neva nėra įrodymų, jog atsakovės maršrute yra saugomų aikštelių.
18. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
19. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teikiami įrodymai į bylą nepriimtini, nes: 1) jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, 2) jie neturi esminės įtakos sprendžiant šalių ginčą.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
20. Nustatyta, kad pagal 2020 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą/INVOICE Nr. ERS090027617 prekės pardavėjas ir krovinio siuntėjas UAB „Verslo vartai“ (toliau – siuntėjas) pardavė prekės pirkėjui ir krovinio gavėjui Nyderlandų Karalystės (Nyderlandų) įmonei AGT B.V. (toliau – krovinio gavėjas/pirkėjas) televizorius (toliau – krovinys), kurių vertė 108 053 Eur (1 t., b. l. 17).
21. Siuntėjas (atstovas V. M.) 2020 m. gegužės 28 d. pateikė užsakymą el. paštu, kurio turinys buvo: „Sveiki, Ruošiamas pilnas krovinys, krautis UAB Verslo vartai: warehouse (duomenys neskelbtini) Kaunas. Pasikrovimas rytoj 05.29 d. Krovinys televizoriai. Kraunama bus pilna mašina apie 16pall. Svoris 5500 kg. Krovinys buitine technika, verte ~109K eur +PVM. Pasiūlymuose, kuriuose nebus nurodyta pristatymo data, neatsakysime. Pristatymas: AGT B.V (duomenys neskelbtini) AH Culemborg Netherlands Laukiam pasiūlymų! Ačiū!“. Tą pačią dieną, UAB „Kuehne+Nagel“ (toliau – vežėjas) užsakymą priėmė, el. paštu atsakydama: „Sutarta kaina 1100 Eu. Pasriūpins A.“. Siuntėjas el. paštu atsakė: „Tvirtinu“. Vežėjas el. paštu atsakė: „Ryt paims: (duomenys neskelbtini)“ (1 t, b. l. 167-168). Daugiau byloje įrodymų apie vežimo sutartį (jos sąlygas) nėra.
22. Vežėjas už suteiktas paslaugas 2020 m. birželio 4 d. išrašė siuntėjui 1 331 Eur (su PVM) dydžio sąskaitą (PVM sąskaita faktūra Nr. I20069400168).
23. Vežėjas, vadovaudamasis 2020 m. sausio 4 d. Krovinių vežimo sutartimi Nr. KN-VZ/20-01 (1 t., b. l. 75-78) ir 2020 m. gegužės 28 d. užsakymu Nr. OLTVNONL00000433 (1 t., b. l. 21), šį vežimą (gabenti (16 palečių) 5 500 kg. krovinį) perleido vykdyti atsakovei UAB „SIMKA 1“ (toliau – faktinis vežėjas) ir pristatyti jį gavėjui 2020 m. birželio 1 d.
24. Siuntėjo UAB „Verslo vartai“ 2020 m. gegužės 29 d. išrašytame vežėjui UAB „Kuehne+Nagel“ tarptautiniame krovinio transportavimo važtaraštyje (CMR) 13 punkte (siuntėjo nurodymai) nurodyta „stovėti tik saugomose aikštelėse, be UAB „Verslo vartai leidimo neišsikrauti...“. Krovinį priėmė vežti ir CMR važtaraštį pasirašė atsakovės (faktinio vežėjo) vairuotojas Č. Š. (23 punktas) (1 t., b. l. 19).
25. Veždamas krovinį, atsakovės vairuotojas padarė du sustojimus (nakvynei): 2020 m. gegužės 29 d. nesaugojamoje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) Betchöw, Lenkija (degalinės teritorija) ir 2020 m. gegužės 30 d. - 2020 m. birželio 1 d. (trys dienos) mokamoje, nesaugomoje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) Salzbergen, Vokietija. 2020 m. birželio 2 d. apie 06.30 val. išvyko į išsikrovimo vietą Olandijoje, kur nupjovė plombą ir atidarius duris pamatė, kad nupjautas durų tvirtinimo diržas ir pavogtos dvi paletės televizorių (21 televizorius).
26. 2020 m. birželio 12 d. siuntėjas (atstovas V. M. - sandėlio ir logistikos skyriaus vadovas) el. paštu pateikė pretenziją vežėjui, kurioje nurodyta: „Gegužės 29 d. Jūsų įmonė vežė mūsų krovinį iš Kauno į Olandiją(AGT).Kelionės metu dingo 21 vnt. televizorių. Krovinys buvo tvarkingai perskaičiuotas ir pakrautas i jūsų transportą iš mūsų sandėlio. Dėl to esame tikri nes turime pas save kameras ir viskas yra filmuojama. Pakrauta viso buvo 170 vnt. Kaip ir minėjau dingo 21 vnt. Esate informuoti telefonu apie šia vagystę dar prieš savaitę, kad transportavimo metu dingo dalis krovinio, konkrečiau apie tai surašėme Pretenzijoje. Lauksime Jūsų paaiškinimo ir kompensacijos kuo skubiau. LG 65SM9010 - 16vnt., LG 65E9 - 4vnt., Samsung 55TU8502 - 1vnt., Nuostolis 17779 eur.“ (1 t., b. l. 22).
27. 2020 m. liepos 8 d. vežėjo UAB „Kuehne+Nagel“ pretenzijoje faktiniam vežėjui (atsakovei) nurodyta: „2020.06.12 el. paštu buvote informuoti dėl galimos pretenzijos pagal pristatymo CMR dokumentą KN0012229 <...>. Simka UAB laikome pilnai atsakingais už krovinio trūkumą ir prašome kompensuoti patirtus nuostolius, t. y. 17779 eur“ (4 t., b. l. 116).
28. Įvykio (vagystės) metu UAB „Verslo vartai“ krovinys buvo apdraustas ieškovės AB Lietuvos draudimas (draudiko). Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir pagal draudėjo UAB „Verslo vartai“ pateiktus dokumentus apskaičiavo ir išmokėjo jam 16 001,10 Eur draudimo išmoką. Išmokėjusi draudimo išmoką ieškovė 2021 m. kovo 9 d. (raštas Nr. R0002496880) kreipėsi į faktinį vežėją (atsakovę), prašydama per 15 dienų pervesti ieškovei 16 001,10 Eur draudimo išmoką, kurią ji išmokėjo savo draudėjui. Atsakovė atsisakė atlyginti žalą.
Dėl ginčo esmės
29. Byloje kilo ginčas, ar atsakovė (faktinis vežėjas) yra atsakinga ir turi atlyginti ieškovei žalą dėl to, kad jos krovinio tarptautinio pervežimo metu dingo dalis krovinio (buvo pavogta).
30. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad: 1) važtaraštyje įrašyta sąlyga „stovėti tik saugomose aikštelėse“ nėra privaloma vežėjams. Pagal kasacinio teismo praktiką, CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatos suteikia didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, kad, šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia; 2) byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog vežėja UAB „SIMKA 1” veždama krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydama realias kliūtis krovinio praradimo rizikos veiksniams šalinti; 3) praleistas 1 metų ieškinio senaties terminas.
31. Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad: 1) teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl važtaraštyje esančios sąlygos „stovėti tik saugomose aikštelėse“ nebuvo susitarta ir ji netaikytina vežėjams; 2) teismas neįvertino to, kad faktinis vežėjas (atsakovas) UAB „SIMKA 1“ elgėsi itin neatidžiai, aplaidžiai, kadangi nepasirinko saugaus maršruto (apskritai net nesusižiūrėjo tinkamiausio maršruto), nestovėjo saugomosiose aikštelėse; 3) teismas neįvertino to, kad, nei atsakovė UAB „SIMKA 1“, nei vežėjas UAB „Kuehne+Nagel“ (trečiasis asmuo) nepasiūlė vietoje tentinės priekabos rinktis pervežimą kietašone priekaba; 4) teismas neatsižvelgė į tai, kad vežėjai (UAB „SIMKA 1“ ir UAB „Kuehne+Nagel“) dėl krovinio praradimo laiko atsakingais vieni kitus; 5) nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas nei vienerių, nei trejų metų ieškinio senaties terminas.
32. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais.
33. CMR konvencijos 34 straipsnyje numatyta „Jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“.
34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).
35. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek atsakovas (faktinis vežėjas), tiek trečiasis asmuo UAB „Kuehne+Nagel“ (susitariantis vežėjas) yra atsakingi už tinkamą sutarties (užsakymo) įvykdymą, todėl, sprendžiant ginčą dėl atsiradusios žalos siuntėjui, yra svarbus tiek susitariančio vežėjo, tiek faktinio vežėjo elgesys (veikimas arba neveikimas), kuris galimai sąlygojo žalos atsiradimą. Šiuo atveju ieškinys pateiktas tik faktiniam vežėjui, tačiau tai atitinka CMR 36 straipsnio nuostatas „Ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį“.
36. Vežėjo atsakomybė dėl krovinio praradimo nustatyta CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, t. y. vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Vežėjas atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui, kas reiškia, kad vežėjas turi įrodyti, jog krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių.
37. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17 str., 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 str. 1–3 d., 28 str.). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai, remiantis šios konvencijos nuostatomis, vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 str. 3 d.). CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta CMR 24 ir 26 straipsniuose. Situacija, kai vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str. 1 d.).
38. Kasacinis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-172/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑127‑378/2015).
39. Kasacinio Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).
40. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės vežtas krovinys buvo prarastas dėl trečiųjų asmenų veiksmų – vagystės. Vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis). Jei aptartų aplinkybių nenustatoma, sprendžiama, kad įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams, ir vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Todėl sprendžiant dėl kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007).
41. Ieškovas, siekdamas gauti visų jo patirtų nuostolių dėl krovinio dalies praradimo kompensavimą, turi įrodyti ne tik krovinio praradimo faktą, bet ir pagrįsti pateikiamais įrodymais aplinkybes, patvirtinančias vežėjo veiksmų didelį neatsargumą (šiurkštų aplaidumą), dėl kurio krovinys ar jo dalis buvo užvaldyta trečiųjų asmenų (pavogta), o vežėjas, siekdamas, kad jo atlyginamų nuostolių už krovinio dalies praradimą dydis būtų ribojamas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gindamasis nuo pareikšto ieškovo reikalavimo, įrodinėja buvęs maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012).
42. Vežėjo kaltės forma tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatoma atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, jog nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007).
43. Taigi, vežėjų kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą, pasirinktą sustojimų vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes.
44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad vežėja UAB „SIMKA 1” veždama krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydama realias kliūtis krovinio praradimo rizikos veiksniams šalinti. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės yra tokios:
44.1. krovinio vežimo sąlyga buvo stovėti tik saugomose stovėjimo aikštelėse. Tai, kad ši sąlyga buvo nurodyta tik CMR važtaraštyje, nereiškia, kad dėl šios sąlygos nebuvo susitarta ir, kad ji negalioja vežėjams. Pažymėtina, kad susitarimas (tarp siuntėjo ir vežėjo) pervežti krovinį buvo sudarytas apsikeitus lakoniškais el. laiškais, kuriuose nebuvo užsiminta apie vežimo organizavimą (nenurodyta sąlyga stovėti tik saugomose aikštelėse). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-421/2018). Taip pat Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatos suteikia didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, kad, šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad važtaraščio duomenys taip pat yra reikšmingi; jie patvirtina vežimo sutarties sudarymą ir jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-421/2018). Taigi, važtaraštyje nurodytos sąlygos, kurios nėra nurodytos sutartyje arba kurios neprieštarauja sutartyje esančioms sąlygoms, yra galiojančios ir privalomos vežėjams. Vežėjas, nesutinkantis su važtaraštyje nurodyta sąlyga turi teisę kreiptis į siuntėją ir ją tikslinti, ar atsisakyti vykdyti vežimą. Šiuo atveju faktinis vežėjas priėmė vežti krovinį pagal važtaraštį su sąlyga „stovėti tik saugomose aikštelėse“;
44.2. pateikiant užsakymą, vežėjui buvo nurodyta, kad krovinys – televizoriai, vertė apie 109 000 Eur be PVM, t. y. kad krovinys didelės vertės, lengvai perkeliamas (iškraunamas), lengvai realizuojamas, keliantis padidintą vežimo riziką dėl vagystės. Tačiau, priimdamas užsakymą vežėjas nepasirinko vežimui kietašonės priekabos (pasirinko tentinę priekabą), kurios saugumas žymiai didesnis, o pagal įvykdytos vagystės aplinkybes (prapjautas tentas), eliminuotų tokios vagystės galimybę. Tai, kad siuntėjas nepareikalavo vežimą vykdyti su kietašone priekaba, nepašalina vežėjo atsakomybės, kuris yra savo srities profesionalas, organizuojantis maršrutą ir galintis tinkamai įvertinti savo vežimo rizikas bei turintis prisiimti dėl to atsakomybę;
44.3. vežėjas turėjo galimybę krovinį vežti kietašone priekaba. Tą patvirtino faktinis vežėjas, kuris jam yra perdavęs keturias transporto priemones, iš kurių dvi turi tentines ir dvi turi kietašones priekabas. Taip pat nurodė, kad transporto priemonės su kietašonėmis priekabomis turi papildomas saugumo sistemas;
44.4. kaip teigia atsakovė (faktinis vežėjas), pamačiusi, kad krovinys – televizoriai, ragino vežėją UAB „Kuehne+Nagel“ pakrauti televizorius į kietašonę priekabą, bet raginimo nebuvo paisoma, t. y. atsakovė neabejotinai suprato, kad tokio krovinio vežimas tentine priekaba labai rizikingas, tačiau vežimo neatsisakė;
44.5. atsakovės (faktinio vežėjo) vadovas 2022-09-28 posėdžio metu nurodė, kad vairuotojui nebuvo pateiktas maršrutas, jis važiavo į tas, kurios buvo pakeliui, aikšteles, maršrutas buvo planuojamas kelionės eigoje, t. y. nei susitariantis vežėjas, nei faktinis vežėjas iš viso neorganizavo (neplanavo) krovinio gabenimo maršruto;
44.6. transporto priemonė su didelės vertės kroviniu turėjo stovėti Lenkijoje vieną naktį ir Vokietijoje tris naktis iš eilės (šio sustojimo metu atsakovės manymu galėjo įvykti vagystė), kas reiškia, kad vežėjai turėjo imtis priemonių, jog toks ilgas sustojimas (3 naktys) būtų saugus, tačiau, kaip nustatyta, saugumui užtikrinti nebuvo imtasi iš esmės jokių priemonių (nei pasirinkta kietašonė priekaba, nei saugi stovėjimo vieta, nei kt.);
44.7. transporto priemonė su kroviniu tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje stovėjo nesaugojamoje stovėjimo aikštelėje;
44.7. transporto priemonių stovėjimo aikštelė (Autohof), esanti (duomenys neskelbtini), Salzbergen, Vokietijoje, kurioje atsakovės manymu įvyko vagystė, yra nesaugi, nes į ją patenkama per automatinį atitvarą, kuris skirtas tik surinkti mokesčiui už stovėjimą aikštelėje. Jokių saugumo priemonių aikštelėje nėra įrengta, t. y. nėra tvoros, nėra kamerų, nėra sargo ir pan.). Per esantį atitvarą, iš esmės nepastebėtas (fiksuojami tik automobilio numeriai), į aikštelę gali įvažiuoti bet kas, kaip ir išvažiuoti. Be to, aikštelė apsupta medžių, kas tik palengvina nepastebėtą patekimą prie transporto priemonių ir pasislėpimą, neįvažiuojant į pačią aikštelę (pažymėtina, kad pavogti televizoriai, kuriuos galime nesunkiai pernešti į už aikštelės esantį automobilį);
44.8. atsakovė nepasirinko maršruto, kuriame naktiniam sustojimui būtų saugomų aikštelių. Nors atsakovė kelia klausimą dėl to, kas yra saugoma aikštelė, tačiau šiuo atveju atsakovės pasirinkta aikštelė (3 naktų stovėjimui) neatitinka jokių minimalių saugumo reikalavimų (jokio saugumo lygio), todėl išsamiau apie saugomos aikštelės saugomo lygius nėra pagrindo pasisakyti, juo labiau, kad tai turi būti vertinama visų bylos aplinkybių kontekste,
- kurios leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, veždama krovinį, nesivadovavo susitarimo sąlygomis, nesielgė maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių, krovinio praradimo rizikos veiksniams šalinti.
45. Taigi, nesant duomenų apie vagystės atlikimą ypač pavojingu būdu, o atsakovei, žinant, kad veža vertingą krovinį su tentine priekaba, netinkamai suplanavus krovinio vežimo maršrutą, stovėjimui pasirinkus nesaugias stovėjimo aikšteles, nesiėmus kitų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam vežamo krovinio užvaldymui sudaryti, t. y. apeliantei, būnant savo srities profesionalei ir nesielgiant maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, kas pagal kasacinio teismo praktiką yra būtina atsakomybės ribojimui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo atsakovės elgesio kaip itin neatsargaus, tarptautinėje praktikoje prilyginamo tyčiniams (CMR konvencijos 29 straipsnio prasme) veiksmams, ir nepagrįstai sprendė, jog ieškinys nepagrįstas.
46. Dėl ieškinio senaties. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Senaties terminas prasideda:
a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos;“
47. Nagrinėjamu atveju, nustačius atsakovės didelį neatsargumą, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams, ieškinio senaties terminas yra 3 metai, kurio ieškovė nėra praleidusi (krovinys pristatytas 2020 m. birželio 2 d., ieškinys teismui pateiktas 2021 m. liepos 21 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti dėl senaties yra neteistas ir nepagrįstas.
48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, pripažinus atsakovės (faktinės vežėjos) elgesyje didelį neatsargumą, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams, iš atsakovės priteistinas ieškovės prašomos žalos dydis (16 001,10 Eur). Pažymėtina, kad dėl žalos dydžio byloje ginčo nebuvo, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad žalos dydis nepagrįstas (netinkamai paskaičiuotas).
49. Taip pat tenkinamas ieškovės prašymas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
50. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai, ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, nes nedaro įtakos priimamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties
51. Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir netinkamai taikė šiose bylose nusistovėjusią teisminę praktiką, todėl sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalis 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52. Ieškinį patenkinus, tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui (sutikusiam su ieškovės ieškiniu) iš atsakovės priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
53. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 430,08 Eur (70,08 Eur ieškinio parengimas ir 360 Eur sumokėtas žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme patyrė 720 Eur (po 360 Eur žyminio mokesčio už du apeliacinius skundus) bylinėjimosi išlaidų. Taigi, viso ieškovė patyrė 1 150,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovės.
54. Trečiasis asmuo UAB „Verslo vartai“, kuris dalyvavo ieškovės pusėje (prašė ieškinį tenkinti) patyrė 491,56 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, todėl ši suma trečiajam asmeniui priteistina iš atsakovės.
55. Taip pat iš atsakovės valstybei priteistinos 8,61 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovei akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SIMKA 1”, j. a. k. 301675249, 16 001,10 Eur (šešiolika tūkstančių vieną eurą 10 ct) žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (16 001,10 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SIMKA 1”, j. a. k. 301675249, 1 150,08 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Verslo vartai“, j. a. k. 301114554, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SIMKA 1”, j. a. k. 301675249, 491,56 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 56 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SIMKA 1”, j. a. k. 301675249, 8,61 Eur (aštuonis eurus 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš sąskaitų, įmokos kodas 5662.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Edvardas Paliokas
Edita Šliumpienė