Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2S-1869-798-2012].docx
Bylos nr.: 2S-1869-798/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
JOTVITAS 125581023 atsakovas
HERATA 123942432 Ieškovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis):
Bylos dėl vežimo
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

Civilinė byla Nr. 2S-1869-798/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06045-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.4.

(S)

 

 

 

image001

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

 

 

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovo UAB „Jotvitas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Herata“ ieškinį atsakovui UAB „Jotvitas“ dėl skolos priteisimo,

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

Vilniaus m. 2 apylinkės teisme priimtas ieškovo UAB „Herata“ ieškinys atsakovui UAB „Jotvitas“ dėl 19 930,97 Lt skolos, 3323,88 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškinio užtikrinimui ieškovas UAB „Herata“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „Jotvitas“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias sąskaitoje.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartimi tenkino ieškovo UAB „Herata“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui UAB „Jotvitas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą 23 254,85 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o nesant tokio turto arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 23 254,85 Lt sumos, uždraudžiant lėšomis disponuoti, tačiau leidžiant UAB „Jotvitas“ mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei daryti kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, atlikti privalomus mokėjimus į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškinio suma yra ženkli – 23 254,85 Lt, o atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Jotvitas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį. Nurodė, kad ieškovas suklaidino teismą, teigdamas, jog atsakovas vengia dengti įsiskolinimą. Atsakovas buvo skolingas 41 548,99 Lt. Nuo 2010 m. gegužės mėn. už suteiktas paslaugas sumokėjo viso 21 618,02 Lt ir liko skolingas 19 930,97 Lt. Atsakovas visą laiką geranoriškai stengiasi vykdyti savo prievolę, skola yra nuolat grąžinama. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali žymiai pasunkėti arba tapti neįmanomas. Ieškovas taip pat nepateikė teismui rašytinių įrodymų apie atsakovo turimą turtą ir finansinę padėtį. CPK nustato proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Taip pat nustato, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai. Teismas pažeidė šias įstatymo nuostatas. Nurodė, kad skundžiama nutartis neadekvačiai apsunkins atsakovo komercinę-ūkinę veiklą ir finansinę padėtį. Prieš taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo įvertinti atsakovo finansines galimybes, įsitikinti, kad jų netaikant galimo teismo sprendimo įvykdymas gali iš tikrųjų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, neišreikalavo iš ieškovo atsakovo nemokumo įrodymų. Teismas pažeidė CPK 147 str. 5 d. nuostatas, kuriose nurodyta, kad nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodoma: taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apibūdinimas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas, vykdymo būdai, nutarties vykdymo tvarka. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovo areštuoto turto – krovininio automobilio (vilkiko) ir puspriekabės valdymo ir naudojimo klausimo. Nurodė, jog teismas net nebandė gauti duomenų iš viešųjų registrų apie atsakovui priklausantį turtą.

Ieškovas UAB „Herata“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad per pustrečių metų atsakovas yra padengęs tik pusę skolos, todėl ieškovo argumentas, jog skola didelė ir kad atsakovas vengia ją apmokėti, yra akivaizdžiai teisingas ir pagrįstas. Apelianto argumentas, jog teismas neišsprendė areštuoto turto – krovininio automobilio ir puspriekabės valdymo ir naudojimo klausimo yra atmestinas. Teismas nutartimi neuždraudė šio turto naudoti pagal paskirtį. Apeliantas nepateikė jokių neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jo atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes apie turtinę ir finansinę padėtį.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Atsakovas UAB „Jotvitas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį, kuria jo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas 23 254,85 Lt sumai. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. UAB „Jotvitas“ geranoriškai stengiasi vykdyti savo prievolę ieškovui ir grąžinti skolą, taip pat tuo, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo turimą turtą bei finansinę padėtį, o teismas net nebandė gauti šių duomenų iš viešų registrų.

Nagrinėjamoje byloje bendra ieškovo reikalavimo suma, prašoma priteisti iš atsakovo, yra 23 254,85 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškinio suma yra ženkli, o atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškovo UAB „Herata“ prašymą ir taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-24 nutartis c.b. Nr. 2-545/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009; 2009-08-06 nutartis c.b. Nr. 2-905/2009). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti  konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-27 nutartis c.b. Nr. 2-920/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009). Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nesutikdamas su nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nurodydamas, jog ieškovas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas neišreikalavo duomenų apie jo turtinę bei finansinę padėtį, pats apeliacinės instancijos teismui kartu su skundu nepateikė tokių savo turtinę bei finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, kurie leistų spręsti apie apelianto gerą finansinę padėtį. Tiek iš atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, tiek iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovo skola ieškovui susidarė dar 2010 m. ir iki šiol yra grąžinta tik dalis skolos (skola 41 548,99 Lt, grąžinta – 21 618,02 Lt, likusi skola – 19 930,97 Lt). Šios aplinkybės, teismo nuomone, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovo UAB „Jotvitas“ turtinė padėtis nėra gera. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo UAB „Jotvitas“ atskirojo skundo ir naikinti laikinųjų apsaugos priemonių.

Priešingai nei teigia atsakovas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 147 str. 5 d. nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka visus CPK 147 str. 5 d. nurodytus reikalavimus. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismas neišsprendė areštuoto turto – krovininio automobilio (vilkiko) ir puspriekabės – valdymo ir naudojimo klausimo, kas sukėlė atsakovui neproporcingai sunkias pasekmes. Visų pirma pažymėtina tai, kad apylinkės teismas neareštavo konkretaus atsakovo turto. Nutartyje nurodyta, jog areštuojamas UAB „Jotvitas“ kilnojamasis ir (ar) nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos. Areštuodamas atsakovo kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog draudžiama šį turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Tačiau minėta teismo nutartimi nėra uždrausta šį kilnojamąjį turtą naudoti pagal paskirtį. Taigi priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, areštuoto turto valdymo ir naudojimo klausimas išspręstas.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo UAB „Jotvitas“ atskirojo skundo ir naikinti skundžiamos Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Atsakovo UAB „Jotvitas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                     Antanas Rudzinskas


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 147 str. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 338 str. Apeliacinio proceso normų galiojimas
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • CPK 144 str. Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 2-545/2008
  • 2-447/2009
  • 2-905/2009
  • 2-920/2008
  • CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės