Administracinė byla Nr.AS146–458/08
Procesinio sprendimo kategorija 67(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2008 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės
Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos
Urmonaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto
savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008
m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus
miesto savivaldybės skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės
komisijos nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
2008 m. liepos 17 d.Vilniaus apygardos
administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymas,
kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko
nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija", paliekant
galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą
Nr. 1-564.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. birželio
25 d. sprendimu Nr. 1-564 nustatė uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus
energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą patalpoms šildyti, karštam
vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti – 16,451 ct už kWh be
pridėtinės vertės mokesčio.
Valstybinė kainų ir energetikos
kontrolės komisija (toliau - ir Komisija), vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007,
Nr. 130-5259) 32 straipsnio 7 dalimi, 2008 m. birželio 26 d. nutarime Nr.
O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei
„Vilniaus energija" (toliau - 2008 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-76) konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio
25 d. sprendimu Nr. 1-564 šilumos kaina nustatyta pažeidžiant Šilumos ūkio
įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Šilumos kainų nustatymo metodikos
(Žin., 2008, Nr. 35-1270) 53 punkto bei jos XIII skyriaus nuostatas, ir nutarė
uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“) nuo
2008 m. rugpjūčio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo
vienašališkai nustatyti šilumos kainas be pridėtinės vertės mokesčio:
1. šilumos iš nuosavų šaltinių gamybos kainas:
1.1. vienanarę – 14,69 ct už kWh;
1.2. dvinarę:
1.2.1. pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos
srauto galią) – 17,15 Lt už kW per mėnesį;
1.2.2. kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos
kiekį) – 12,34 ct/kWh;
2. šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį
– 5,98 ct/kWh arba už vidutinę vartojimo galią – 43,65 Lt už kW per mėnesį;
3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų
pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas:
3.1. vienanarę – 22,52 ct už kWh;
3.2. dvinarę (pirmas variantas):
3.2.1. pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią)
– 43,65 Lt už kW per mėnesį;
3.2.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį)
–16,54 ct už kWh;
3.3. dvinarę (antras variantas):
3.3.1. pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią)
– 60,80 Lt už kW per mėnesį;
3.3.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) –
14,19 ct už kWh;
4. šilumos pardavimo vartotojams kainą – 0,44 Lt per
mėnesį vienam vartotojui arba daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 0,44
Lt per mėnesį arba 0,04 ct už kWh
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo
priemonę - laikinai sustabdyti ginčijamo akto - Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 galiojimą
iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.
Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo motyvavo
tuo, kad Valstybinė kainų ir
energetikos kontrolės komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį prižiūrėti
elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų
nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu
Nr.1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
nuostatų 1,5 punktai), šilumos energetikos sektoriaus reguliavimo srityje tvirtina
valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustato valstybės
reguliuojamų kainų viršutines ribas; vienašališkai nustato valstybės
reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo
reikalavimų (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1,2,5 punktai,
Komisijos nuostatų 6.1, 6.2 punktai). Šiais klausimais Komisijos priimti
sprendimai daro tiesioginę įtaką šilumos energijos kainoms, taip pat vartotojų
ekonominiams interesams. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, Šilumos ūkio
įstatymą už šilumos tiekimą atsakinga savivaldybė. Pareiškėjo teigimu, Komisijos vienašališkai priimtas 2008
m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-7 pažeidžia Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, suvaržo savivaldybės teises, akivaizdžiai
prieštarauja logikai, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, Vietos
savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymų nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius
reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nesustabdžius ginčijamo akto
galiojimo iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, pareiškėjui galimai palankaus
teismo sprendimo atveju, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali būti itin
apsunkintas arba net pasidaryti nebeįmanomu, nes Vilniaus miesto gyventojai nuo
2008 m. rugpjūčio 1 d. mokėtų nepagrįstai per didelius mokesčius už šilumos
energiją, būtų pažeisti tiek gyventojų ekonominiai, tiek viešasis interesas, o
susigrąžinti permokėtas sumas būtų praktiškai neįmanoma. Todėl, pareiškėjo
nuomone, yra pakankamas pagrindas taikyti Administracinių bylų teisenos
įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo
priemonę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2008 m.
liepos 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės
taikymo atmetė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71
straipsnio 1 dalimi.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniame
procese reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik tais atvejais, kai
jų nepritaikius, priimamo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti negalimas. Teismo konstatavimu, pareiškėjo motyvai dėl reikalavimo
užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamu atveju yra susiję ne su potencialia
grėsme, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar
pasidarys negalimas, o su neigiamomis materialinėmis pasekmėmis, ekonomiškumo
principo pažeidimu. Pažymėjo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės
šioje byloje, bet kokio teismo sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas, nes
šilumos tiekėjas yra įstatymo įpareigotas taikyti tokias kainas, kokios yra
nustatytos pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ateityje privalės taikyti
tokias kainas, kokios bus nustatytos, o bet koks atsiradęs skirtumas šilumos
vartotojams būtų šilumos tiekėjo atlygintas kartu su einamosiomis mėnesio
sąskaitomis. Atkreiptas dėmesys į tai, jog sustabdžius ginčijamo nutarimo
galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas, tačiau nepatenkinus Vilniaus miesto
savivaldybės skundo, šilumos vartotojai būtų priversti šilumos tiekėjui
kompensuoti skirtumą tarp ginčo metu taikytų ir realių šilumos kainų, o tai dar
labiau juos apsunkintų.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties dalį, kuria jo
prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo atmestas, ir
išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo sustabdant Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 galiojimą iki
įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.
Pareiškėjas mano, kad ši teismo nutarties dalis neteisėta
ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, neatitinka Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo suformuotos praktikos dėl reikalavimo užtikrinimo
priemonių taikymo.
Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos
įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog įstatymas leidžia imtis reikalavimo
užtikrinimo priemonių, jeigu jų nesiėmus, priėmus sprendimą panaikinti
skundžiamą nutarimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba
taptų negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis).
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS1-375/2004,
kurioje konstatuota, kad sąlyga reikalavimo užtikrinimui taikyti yra ne tik
teismo sprendimo įvykdymo negalimumas, bet ir ženklus jo įvykdymo apsunkinimas
(tai gali būti susiję su sudėtingais technologiniais procesais, dideliais
materialiniais, finansiniais ištekliais ir pan.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo suformuota praktika (administracinės bylos Nr. AS5-155/2005,
AS5-230/2005) pareiškėjas taip pat pažymi, kad realus iki skundžiamo
administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas (pažeistų teisių ir
teisėtų interesų atkūrimas), o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas
pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu
galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar
tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui
priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Taigi,
pagrindas svarstyti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo
yra tuo atveju, kai bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad
nesiėmus reikalavimu užtikrinimo priemonių, aktas realiai gali sukelti
neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų
sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju,
nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo, atsiras neigiamos pasekmės Vilniaus
miesto gyventojams (vartotojams) mokant didesnę šilumos kainą, kurias bus sunku
pašalinti, t.y. jei teismas pripažintų, kad šios teisės buvo pažeistos,
susigrąžinti permokėtas sumas būtų praktiškai neįmanoma (neaiškus permokėtų
sumų susigrąžinimo mechanizmas, išskyrus Civilinio kodekso 6.237 str., t.y. nei
viename teisės akte nėra reglamentuota UAB „Vilniaus energija" pareiga
atlyginti skirtumą vartotojams kartu su einamosiomis mėnesio sąskaitomis). Tuo
atveju, jei UAB „Vilniaus energija" palankaus Vilniaus miesto savivaldybei
sprendimo atveju to nedarytų, kiekvienas vartotojas atskirai turėtų kreiptis į
teismą dėl nepagrįstai permokėtų sumų ir galbūt kitų nuostolių priteisimo.
Tokia situacija pareikalautų nemažų finansinių, techninių išteklių tiek
valstybei, tiek vartotojams, tiek pačiai UAB „Vilniaus energija", jų
teisėtus interesus atkurti į ankstesnę padėtį būtų sudėtinga. Tokiu būdu būtų
pažeistas ekonomiškumo principas, t.y. teismo proceso metu gali būti dar labiau
apsunkintas iki nutarimo buvusios padėties atkūrimas, o tai kelia grėsmę
skundžiamu nutarimu galimai pažeistų vartotojų teisių realiam atkūrimui, taigi,
ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Pareiškėjo teigimu, teismas, nepritaikydamas
reikalavimo užtikrinimo priemonių, neįvertino ir situacijos dėl teismo
sprendimo įvykdymo galimumo socialiai pažeidžiamų grupių (pvz., pensininkų,
bedarbių, socialiai remtinų asmenų) atžvilgiu (taikant naujas šilumos kainos
skaičiavimo taisykles, šilumos kaina vartotojams padidės daugiau nei 50
procentų; toks kainos padidėjimas gali sąlygoti situaciją, kad minėti asmenys
gali būti priversti parduoti savo nekilnojamąjį turtą, neturėdami galimybių
sumokėti padidėjusias šilumos kainas; jei būtų priimtas palankus Vilniaus
miesto savivaldybei sprendimas, parduoto nekilnojamojo turto šie asmenys
susigrąžinti nebesugebėtų, net jei permoka ir būtų grąžinta su einamosiomis
mėnesio sąskaitomis).
Pareiškėjas paaiškina kreipdamasis į teismą siekęs,
kad teismas priimtų jam palankų sprendimą, kurio pagrindu Vilniaus miesto
gyventojai (vartotojai) nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. neturėtų mokėti padidintos
šilumos kainos. Jo teigimu, jei skundžiamo nutarimo galiojimas nebūtų
sustabdytas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tas tikslas, kurio jis
siekė, kreipdamasis į teismą, nebūtų pasiektas, nes atitinkami veiksmai,
skaičiuojant padidintas šilumos kainas, jau būtų atlikti. Teismo sprendimas,
net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai nebesukeltų tokių pasekmių,
kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi prieš kreipiantis į teismą. Pareiškėjo
nuomone, egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes Vilniaus
miesto gyventojams mokant padidintą šilumos kainą, būtų pažeisti jų ekonominiai
ir viešasis interesai, nors jie yra silpnesnė šalis ir jų teisės turėtų būti
ginamos net išeinant už prašymo nagrinėjimo ribų (Šilumos ūkio įstatymo 4 str.
1 d.).
Pareiškėjas nesutinka su teismo išdėstytais
argumentais, kad nepatenkinus Vilniaus miesto savivaldybės skundo, vartotojai
būtų priversti šilumos tiekėjui kompensuoti skirtumą tarp ginčo metu taikytų ir
realių šilumos kainų, o tai dar labiau juos apsunkintų. Pareiškėjo manymu, nėra
pagrindo teigti, kad galimi vartotojų nuostoliai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės
pritaikymo būtų didesni nei galimi buvusios padėties atkūrimo, pareiškėjui
palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, kaštai ir kad reikalavimo
užtikrinimas būtų neproporcinga vartotojų teisėto intereso garantuoti teismo
sprendimo įvykdytinumą apsaugos priemonė. Pareiškėjo teigimu, teismas, nurodydamas,
jog bet koks atsiradęs skirtumas šilumos vartotojams tariamai būtų šilumos
tiekėjo atlygintas kartu su einamosiomis mėnesio sąskaitomis, neįvertino
situacijos, kad vartotojas, mokėjęs nepagrįstai dideles šilumos kainas, gali
pasikeisti (pakeisti gyvenamąją vietą, emigruoti ir pan.), todėl permokėtos
sumos jam negalės būti atlygintos su einamosiomis mėnesio sąskaitomis. Be to,
gali atsirasti naujų vartotojų, kuriems UAB „Vilniaus energija" atlygintų
nuostolius, kurių jie nėra patyrę. Be to, teismas neįvertino pinigų nuvertėjimo
(infliacijos). Nepritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjo
teigimu, teismas faktiškai sukūrė tokią situaciją, kad palankaus teismo
sprendimo atveju, šilumos vartotojai kelerius metus privalės finansuoti UAB
„Vilniaus energija" veiklą ne tik negaudami jokios finansinės naudos, bet
ir patirdami didžiulių nuostolių. Teismas neįvertino, kad UAB „Vilniaus
energija", teikdama šilumą mažesnėmis kainomis, jokių nuostolių nepatirtų,
nes kaip pareiškėjas yra nurodęs prašyme, šilumos kaina buvo nustatyta
neatsižvelgus į tai, kad elektros energija ir šiluma buvo gaminama
kogeneracinėse elektrinėse, kad gauta beveik 40,00 mln. Lt pelno, kad pagrindinis
UAB „Vilniaus energija" veiklos tikslas yra tenkinti viešuosius Vilniaus
miesto gyventojų interesus, o ne siekti kuo didesnio pelno (tai yra konstatavęs
ir Konstitucinis teismas).
Pareiškėjas pažymi, jog nėra priežasčių suteikti
didesnę reikšmę atsakovo interesams (tiksliau - trečiojo suinteresuoto asmens
UAB „Vilniaus energija") ir neleisti pareiškėjui pasinaudoti teise į
reikalavimo užtikrinimą, apginant vartotojų (Vilniaus miesto gyventojų) teises.
Pareiškėjo manymu, turi būti palikta esama būklė ginčo santykiuose, kol galutinai
bus išspręstas ginčas ir paaiškės, kurios proceso šalies pozicija dėl ginčo
materialinių teisinių santykių yra pagrįsta. Pareiškėjas mano, kad daug didesni
kaštai bus siekiant susigrąžinti permokėtas sumas nei jas primokant (pvz.,
teismas nesvarstė galimo dalinai palankaus pareiškėjui sprendimo galimumo,
sumažinant nutarimu patvirtintas šilumos kainas iš dalies). Pareiškėjo teigimu,
teismas nesivadovavo proporcingumo principu. Pareiškėjas pažymi, jog pagal
Vietos savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymus už šilumos tiekimą atsakinga
savivaldybė, kaip teigiama Europos vietos savivaldos chartijoje, savivaldybių
institucijos, priimdamos sprendimus, turi prisiimti pilną atsakomybę už juos
bei atstovauti vietos gyventojų interesus. Tuo tarpu šiuo atveju Vilniaus
miesto savivaldybės taryba, privaloma tvarka tvirtindama nustatytą kainą, turi
atsakyti ir už galimas pasekmes, kurios nuo jos nepriklauso.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –
ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali
imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvio prašymu arba savo
iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių
teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Šiuo atveju,
kaip matyti ir pareiškėjo teismui pateikto prašymo, pareiškėjas prašė Vilniaus
apygardos administracinio teismo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo
71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo
akto (Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 „Dėl
šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus
energija"") galiojimo laikinąjį sustabdymą iki įsiteisės šioje
byloje priimtas teismo sprendimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,
formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo
priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant reikalavimo
užtikrinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius
reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba
pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą,
iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz.,
administracinės bylos Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007
ir kt.). Teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl Administracinių bylų
teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo
priemonių taikymo (tarp jų ir dėl pareiškėjo prašomos taikyti, numatytos ABTĮ
71 straipsnio 2 dalies 3 punkte) kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra
reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo
įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t.y. kad teismui priėmus
sprendimą panaikinti skundžiamą aktą iki jo priėmimo buvusios padėties
atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis), taip pat turi
atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra
tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas
nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo
ribų.
Pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos
administraciniam teismui pateiktą prašymą, kurį šis teismas 2008 m. liepos 23
d. nutartimi priėmė nagrinėti, pareiškėjas yra pateikęs reikalavimą –
panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008
m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo
uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija", paliekant galioti
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564
(b.l.3-10). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinį
ginčą iš esmės, turės vertinti tik skundžiamo akto (Komisijos 2008 m. birželio 26
d. nutarimo Nr. O3-76) pagrįstumą ir teisėtumą, t.y. turės nustatyti ar skundžiamą
aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas šiuo konkrečiu atveju nepažeidė
įstatymo ar kito teisės akto (materialinės ir procesinės teisės normų), ar
neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei
uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus
įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).
Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas,
išnagrinėjęs bylą iš esmės, patenkintų pareiškėjo prašymą, t.y. panaikintų
Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų
vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija" ir
paliktų galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą
Nr. 1-564, pareiškėjo prašomos reikalavimo priemonės užtikrinimo priemonės
taikymas teismo priimto sprendimo vykdymui neturėtų jokios įtakos, nes
nagrinėjamu atveju pareiškėjui palankus teismo sprendimas nereikalautų jokio vykdymo
(teismui panaikinus pareiškėjo skundžiamą Komisijos nutarimą liktų galioti
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimas Nr.
1-564), t.y. nekiltų teisinė situacija, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų
ar taptų negalimas. Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą reikalavimą ir juo
apibrėžtas administracinio ginčo nagrinėjamoje byloje ribas, teisėjų kolegija
pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo
priemonės ir laikinai nestabdant skundžiamo akto galiojimo teismo sprendimo
vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, vertina kaip nepagrįstus.
Pažymėtina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo
priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, ar nesiėmus
užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų
negalimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo
priėmimas nereikalautų jokio vykdymo (liktų galioti Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 1-564), todėl
taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte
numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto laikinąjį
sustabdymą nėra pagrindo ir teisinės prasmės. Todėl pareiškėjo atskirajame
skunde išdėstyti argumentai dėl Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr.
O3-76 nustatytų šilumos kainų galimos įtakos vartotojams peržengia
nagrinėjimo ribas, kurių turi būti laikomasi teismui sprendžiant klausimą,
ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba
pasidarytų negalimas.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija
daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės
užtikrinimo taikymo yra nepagrįstas. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir
naikinti pirmosios instancijos teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties dalį,
kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl jo nurodytos reikalavimo
užtikrinimo priemonės taikymo, nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos
įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį
skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 23 d.
nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę palikti
nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Vaida
Urmonaitė