ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 14 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
dalyvaujant pareiškėjui D. B.,
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui Mantui Tamošiūnui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
2013 m. kovo 21 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo D. B. skundas (išsiųstas 2013 m. kovo 20 d., spaudas ant voko, b. l. 10), kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas D. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog patekęs į Šiaulių tardymo izoliatorių nei žodžiu, nei raštu nebuvo supažindintas su žmogaus teisėmis, todėl ilgą laiką nežinojo, kad jo teisės kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeistos. Pradėjęs domėtis įstatymais suvokė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pažeidė jo teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. nutartimi civilinėje byloje yra išaiškinęs, jog ieškinio senaties terminas eigos pradžioje įstatymo siejamas su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo pažeistas teises, nes asmuo negali ginti savo teisių, nežinodamas, kad jos pažeistos. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai prieš skirdami suimtuosius į gyvenamąsias kameras, privalo nuodugniai viską išsiaiškinti apie suimtąjį – ar jis nėra buvęs pareigūnas, valstybės tarnautojas ir panašiai. LVAT administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 yra akcentavęs, kad už įstatymuose nurodytų suimtų kalinių laikymą yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, šiuo atveju – Šiaulių tardymo izoliatorius. Taigi, jie turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtasis nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigos turi būti laikoma atskirai, kadangi, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, tokius asmenis reikia laikyti atskirai. Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, jis bausmės atlikti buvo išsiųstas ir šiuo metu atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose. Skundžiamu suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas pažeidžiant Pareigūnų suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p. reikalavimus. Kameroje buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Su juo kartu kameroje buvę asmenys jautė neapykantą policijos pareigūnams, kadangi jie dažnai užsimindavo, kad jei į kamerą būtų patalpintas policijos pareigūnas, tai su juo susidorotų – sumuštų ar nakties metu perpjautų gerklę. Akcentuoja, kad įkalinimo įstaigose tarp nuteistųjų yra jų sukurtos nerašytos taisyklės, todėl, jei būtų paaiškėję, kad jis – buvęs policijos pareigūnas, nežinia, kaip būtų pasibaigęs jo kalinimas. Po tokių girdėtų kalinių kalbų, jis negalėdavo miegoti, nuolat buvo įsitempęs, nuolat jautė stresą, vargino nuolatinė įtampa, baimė būti sužalotam ar net nužudytam.
Žmogus, išgyvendamas stresą, vidinę įtampą neišvengiamai patiria intensyvius vegetacinius pokyčius. Medicininiais tyrimais yra įrodyta, kad nervų sistemos perkrova, nuolatinė įtampa sukelia įvairius negalavimus, kurie ateityje gali sukelti širdies veiklos sutrikimus ir daugybę kitų sveikatos problemų. Daugelis ligų atsiranda dėl ilgą laiką trunkančio streso – baimė, nerimas, pyktis sukelia emocinę įtampą, dėl kurios sutrinka normali vidaus organų veikla. Ilgalaikis stresas pasireiškia nuolatiniu nuovargiu, motyvacijos dirbti, mokytis nebuvimu, beprasmybe, noru žudytis. Po patirtų išgyvenimų jį pradėjo erzinti įvairios smulkmenos, atsirado nepasitenkinimas, prasidėjo konfliktai šeimoje. Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino jo saugumo nuo psichologinio poveikio, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. bei LR BVK 52 str. ir 70 str., kadangi jį laikė vienoje kameroje kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Tokie Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai kėlė didelę grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustato suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai grupes. Atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų laikomi tie suimtieji ir nuteistieji, kurie yra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Pagrindinis atskiras suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslas yra apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų privačių asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes, t. y. į gyvybę bei sveikatą. Jo garbei ir orumui buvo padaryta didelė žala. Neturtinė žala jam pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu ir dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė baimę.
Areštuoto asmens anketos būdamas Klaipėdos areštinėje jis nepildė, nes nebuvo galimybių raštiškai nurodyti, kad yra buvęs pareigūnas – jis buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais. 2009-11-01 prie Rusijos pasienio jį sulaikė Muitinės kriminalinė policija, jis jiems sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Kai buvo atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių, girdėjo, kad pareigūnai budinčiai daliai pasakė, jog jis buvęs pareigūnas, girdėjo, kad buvo pasakyta, jog pareigūnai išsiaiškins šį faktą. Kai jį atvežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis VTT pareigūnams taip pat sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Nebeprisimena, kuriam konkrečiai pareigūnui apie tai pasakė. 2010-03-10 po teismo, kada buvo priimtas sprendimas jį įkalinti Alytaus kalėjime, jis parašė raštą, jog atsisako ten vykti. Tuomet buvo iškviestas pokalbiui pas būrio vadą, kur pasakė, kad yra pareigūnas. Po šio pokalbio praėjus 2 ar 3 paroms buvo perkeltas į atskirą kamerą.
Tik 2010-03-10 pateikė raštišką prašymą jį nukreipti atlikti bausmę į pareigūnų pataisos namus, kadangi iki to laiko nebuvo galimybių parašyti tokį prašymą – nebuvo tokio momento, kad kameroje būtų buvęs vienas, iš kameros visada išvedama po du kalinius, vaistus atnešdavo į kamerą, po vieną nebuvo vaikštoma. Kaskart parvažiavęs etapu sakydavo pareigūnams, kad yra „BD“ (tai reiškia buvęs darbuotojas), tačiau niekas į tai nereagavo. Nuo 2010-03-29 buvo 103 kameroje – šioje kameroje buvo laikomi buvę pareigūnai. 2013 metų pradžioje paanalizavęs LR bausmių vykdymo kodeksą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. nutartį, pabendravęs su kitais kartu kalinčiais asmenimis, suprato, kad buvo pažeistos jo teisės. Skundą rašė pats. Neturtinę žalą įvertina 15 000 Lt – pagrindiniai veiksniai, kuriais vertina neturtinę žalą, yra stresas, nemiga, baimė, kitų suimtųjų grasinimai.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas Mantas Tamošiūnas nurodė, jog nesutinka su skundu, nes yra praleistas senaties terminas. Atsakovas prašo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Šis terminas turėtų būti taikomas, skaičiuojant nuo kreipimosi dėl savo pažeistų teisių gynimo, t. y. nuo 2013-03-21, skaičiuojant 3 metus atgal, būtų 2010-03-21. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį, kuris nepatenka į senaties terminą, patenka tik 8 dienos, t. y. nuo 2010-03-21 iki 2010-03-29, vėliau visais kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo perkeltas į kameras, skirtas buvusių pareigūnų, valstybės tarnautojų bei kitų valdymo institucijų darbuotojų laikymui.
Mano, kad pareiškėjo argumentai, jog jis ilgą laiką nežinojo savo teisių, yra nepagrįsti. Kiekvieno asmens pareiga yra rūpintis savo teisėmis, įstaiga negali būti atsakinga už tai, kad asmuo savo teisėmis pradėjo rūpintis, kaip pareiškėjas teigia, turėdamas daugiau laisvo laiko – būdamas laisvės atėmimo įstaigoje, šiuo atveju – būdamas Vilniaus pataisos namuose. Vertinant tai, kad pareigūnas pavėlavimą laiku kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo sieja su žinojimu apie pažeistas jo teises ir aiškina, kad apie tai jis galėjo sužinoti tik tada, kai buvo laikomas laisvės atėmimo įstaigose, pastebi, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigose yra nuo 2009 metų. Įstatymas numato, kad asmenys, priskirtini tam tikroms kategorijoms, kamerose turi būti laikomi atskirai. Tačiau įstatyme nėra numatyta ir niekur imperatyviai nėra pabrėžta, kad įstaiga privalo tam tikrais specialiais metodais išsiaiškinti, ar asmuo yra priskirtinas konkrečiai kategorijai, ar ne. Ši procedūra visose laisvės atėmimo vietose yra vienoda – yra patikrinami asmens byloje esantys duomenys, patikrinami įvairūs prašymai, jei yra pagrindo manyti, kad asmuo priskirtinas tam tikrai kategorijai, kaip šiuo atveju – buvusių pareigūnų, yra užklausiama oficialių pažymų, t. y. užklausiama asmens buvusi darbovietė ar centrinė įstaiga dėl duomenų pateikimo. Gavus duomenis, iškart yra reaguojama ir, vadovaujantis asmenų laikymo taisyklėmis, asmuo yra patalpinamas atskirai nuo kitų kalinių. Šioje byloje nuo 2009 metų iki 2010 metų kovo mėnesio nebuvo jokios medžiagos, iš kurios būtų galima manyti, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas. Nors pareiškėjas mini kažkokius „BD“ (tai reiškia buvęs darbuotojas) įrašus, tačiau tokie įrašai nėra įteisinti, tokių žodžių ar žodžių junginių sutrumpinimų nėra numatyta jokiuose bausmių vykdymo teisės aktuose, jais vadovautis įstaiga neprivalo, nes tas žymas gali padaryti bet kas – turi būti vadovaujamasi oficialiais dokumentais.
Oficialūs dokumentai apie D. B. buvusią tarnybą Šiaulių tardymo izoliatoriuje gauti 2010 metų kovo pabaigoje, patvirtinus informaciją, kad asmuo tikrai yra buvęs pareigūnas, jis buvo perkeltas į pareigūnų kamerą. Asmenys, patekę į įkalinimo įstaigą, patys informuoja, kreipiasi raštu, netgi dažniausiai byloje dalyvaujantis advokatas sutvarko reikalingus dokumentus, kad būtų pateikta teisinga informacija apie jo atstovaujamojo esamą ar buvusią darbovietę.
Dėl patirtos neturtinės žalos – kadangi nėra įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tai įstaiga negali būti atsakinga už neturtinės žalos priteisimą. Be to, pareiškėjo argumentai apie nemigą, stresą, išgyvenimus yra susiję su laisvės atėmimo įstaigų specifika – natūralu, kad asmeniui patekus į įkalinimo įstaigą tokie išgyvenimai yra būdingi. Jokių oficialių įrodymų bei faktų, kad pareiškėjui buvo grasinama susidorojimu, byloje nėra pateikta. Byloje esanti sveikatos istorija nepatvirtino sveikatos sutrikimų, susijusių su tuo, kad asmuo buvo laikomas kamerose. Skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo D. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę/esami policijos pareigūnai.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pristatytas 2009 m. lapkričio 11 d. (b. l. 7, 14). Pareiškėjas savo skunde nieko nenurodė, tačiau posėdžio metu teigia, kad 2009-11-01 jį sulaikius prie Rusijos pasienio Muitinės kriminalinei policijai, jis sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Kai buvo atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių, girdėjo, kad pareigūnai budinčiai daliai pasakė, jog jis buvęs pareigūnas, girdėjo, kad buvo pasakyta, jog pareigūnai išsiaiškins šį faktą. Kai jį atvežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis VTT pareigūnams taip pat sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Nebeprisimena, kuriam konkrečiai pareigūnui apie tai pasakė, tačiau suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis.
2010 m. kovo 10 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui pateikė prašymą (b. l. 142), kuriame prašo jį nukreipti atlikti bausmę į pareigūnų pataisos namus, nes nuo 1993 m. iki 1994 m. atliko tarnybą Pagėgių PPR Rusnės užkardoje. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. kovo 19 d. rašte Nr.14/01-4513 Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės užkardos prašoma atsiųsti pažymą, patvirtinančią, kad D. B., gim. 1975 m. rugpjūčio 15 d., dirbo jų dalinyje nuo 1993 m. iki 1994 m (b. l. 143). Žinant tokią informaciją, pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 29 d. perkeliamas į 103 kamerą (b. l. 7, 14). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. sausio 29 d. suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano Nr.20/01-231 (b. l. 37-39) matyti, jog kameroje Nr. 103 yra laikomi buvę ir esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Šiaulių tardymo izoliatorius 2010 m. balandžio 9 d. išvadoje Nr. 20/07-615 „Dėl D. B. paskyrimo į Vilniaus 1-uosius pataisos namus“ siūloma D. B. paskirti laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose (b. l. 144). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010-04-21 „Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra“ D. B. siunčiamas atlikti bausmę į Vilniaus 1-uosius pataisos namus (b. l. 145). Pareiškėjas D. B. prie skundo pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. pažymą Nr. (21/22)-10-815 „Dėl tarnybos Pagėgių rinktinėje“ (b. l. 9), kurioje pažymima, kad D. B. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės pasienio policijos užkardoje nuo 1994 m. lapkričio 30 d. iki 1995 m. lapkričio 30 d. Taip pat pareiškėjas prie skundo pateikė Vilniaus pataisos namų 2013 m. kovo 12 d. pažymą Nr. 42-62 (2), kad jis į Vilniaus pataisos namus atvyko 2010 m. liepos 9 d. (b. l. 8).
Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip jau buvo minėta, tik nuo 2010 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas 103 kameroje, kurioje laikomi buvę ir esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais (kamera Nr.51), t. y. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas D. B. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio policijos rinktinės Rusnės pasienio policijos užkardoje nuo 1994 m. lapkričio 30 d. iki 1995 m. lapkričio 30 d.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A492 – 2917/2012 akcentuojama, kad įkalinimo įstaigose tarp nuteistųjų galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“ bei konstatuojama, kad siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo/ kalinimo atskirai režimą.
Taip pat minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime nurodoma, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo/ kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/ kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti/ kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Todėl kritiškai vertintinas atsakovės atstovo aiškinimas, kad įstatyme nėra numatyta ir niekur imperatyviai nėra pabrėžta, kad įstaiga privalo tam tikrais specialiais metodais išsiaiškinti, ar asmuo yra priskirtinas konkrečiai kategorijai, ar ne. Be to, atsakovo atstovas posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo pildoma išplėstinė anketa, o buvo vadovaujamasi Klaipėdos areštinės užpildyta Areštuoto asmens anketa (b. l. 140-141), tačiau, teismo nuomone, tai neatleidžia atsakovės nuo aukščiau nurodytos pareigos nustatyti, ar suimtas/ kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai.
Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
Tačiau sprendžiant šioje konkrečioje byloje, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo tiek atsiliepime (b. l. 108-110), tiek posėdžio metu pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kaip nurodo pareiškėjas, jis 2013 metų pradžioje paanalizavęs LR bausmių vykdymo kodeksą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. nutartį, pabendravęs su kitais kartu kalinčiais asmenimis, suprato, kad buvo pažeistos jo teisės, tačiau šios ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2010-03-10 – po teismo, kaip teigia pareiškėjas, kada buvo priimtas sprendimas jį įkalinti Alytaus pataisos namuose, jis parašė raštą, jog atsisako ten vykti. Tuomet buvo iškviestas pokalbiui pas būrio vadą, kur pasakė, kad yra pareigūnas. Po šio pokalbio buvo perkeltas į atskirą kamerą. Tolesni atsakovės veiksmai tai patvirtina, nes pareiškėjas buvo perkeltas į 103 kamerą, o po to perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus pataisos namus. Taigi, pareiškėjas ne tik suvokė, bet ir atsakovės aktyviais veiksmais buvo perkeltas į 103 kamerą, o vėliau paskirtas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus, todėl pareiškėjo teigimas, kad jis tik 2013 metų pradžioje suprato, kad buvo pažeistos jo teisės, yra nelogiškas ir vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs iki 2010 m. kovo 20 d., todėl jo skundas iki šios datos atmestinas. Senatis netaikoma 8 dienoms nuo 2010 m. kovo 20 d. (pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. kovo 20 d., spaudas ant voko, b. l. 10) iki 2010 m. kovo 29 d., kada pareiškėjas buvo perkeltas į 103 kamerą. Taigi, lieka 8 dienos, kurioms senaties terminas netaikomas. Per šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51 pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, tačiau šis terminas per trumpas, kad konstatuoti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, o ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip stresą, nemigą, baimę.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams, jo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 49-97) nėra jokių įrašų apie patirtą stresą, baimę, nemigą, jam esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovė neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, jokio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, streso, nemigos, baimės, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad su pareiškėju nurodytu laikotarpiu galėjo būti siekiama susidoroti.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė