Civilinė byla Nr. e2-142-356/2020
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01531-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.39.2.5.5.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.
(S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 6 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Vijolė Vitienė,
sekretoriaujant Elonai Mackutei,
dalyvaujant ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“ atstovui advokatui Tadui Ugintui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-142-356/2020 pagal ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei UAB ,,Hermes Asset Management“ dėl išmokėtos draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovė ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės: 13 324,24 EUR išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovas paaiškino, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06 buvo apdrausta automobilio „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Vokietijoje, Hamburgo mieste, Wandsbcker - Markstrasse 2017-09-27 įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. S., susidūrė su I. I. vairuojama transporto priemone “Mercedes Benz E350“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Už šį autoįvykį atsakomybė teko atsakovei, ieškovei Sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė apskaičiavo ir 2019-06-18 išmokėjo 13 324,24EUR išmoką, kurią sudaro: 11 561,28 EUR suma už transporto priemonei “Mercedes Benz E350“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą; 1 734,19 EUR tvarkymo mokestis, 28,77 EUR kitų išlaidų. Atsakovė žalos dydžio neginčijo. Pagal Sutarties nuostatas atsakovė 600 EUR draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-06, sumokėjo 2017-09-29, tačiau draudimo liudijimą ieškovė privalėjo išduoti ir išdavė tuoj pat po Sutarties sudarymo. Žalos padarymo metu atsakovė nebuvo įvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė piktybiškai laiku nemokėjo įmokų pagal sutartis, ieškovei teko ne kartą priminti, kai kurios draudimo sutartys tuo pagrindu buvo nutrauktos, taigi atsakovės (duomenys neskelbtini) Sutarties pažeidimas nėra vienkartinis ar neapdairus. Ieškovė draudimo išmoką išmokėjo 2019-06-18, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, ieškinį pareiškė nepraleidusi 1 metų ieškinio senaties termino, kuris skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, o ne taip, kaip jį skaičiuoja atsakovė. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė UAB ,,Hermes Asset Management“ pateikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, be to, ieškinys nepagrįstas. Atsakovė nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovas paaiškino, kad turi būti taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, nes ieškovė draudimo išmoką turėjo išmokėti per 30 dienų, išmoką nukentėjusiam asmeniui ieškovės atstovas Vokietijoje išmokėjo dar 2018 m. kovą, todėl atsakovė 2019-06-18 atlygino žalą ne nukentėjusiam asmeniui, o kompensavo atstovo Vokietijoje išlaidas. Atsakovė 600 EUR dydžio draudimo įmoką sumokėjo vėliau, bet dar tą patį mėnesį, terminą praleido nežymiai, buvo susiformavusi praktika, kad keletą įmokų atsakovė ieškovei sumokėdavo vienu mokėjimo pavedimu. Ieškovė išdavė draudimo liudijimą, nors nebuvo numatyta išduoti, jeigu įmoka nesumokėta, Sutarties nenutraukė po to, kai nebuvo sumokėta įmoka, neįspėjo, kad taikys įstatyme numatytas pasekmes, neparagino sumokėti. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06 buvo apdrausta atsakovės automobilio „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė, draudimo sutarties sudarymą patvirtinantis liudijimas išduotas tuoj pat po Sutarties sudarymo.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.
Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, atlygintinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas, nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį ji įsigaliojo nuo joje nurodytos datos – (duomenys neskelbtini), o ne nuo draudimo įmokos sumokėjimo datos, nors Sutarties 3.1.2 papunktyje ir nurodyta, kad draudimo liudijimas išduodamas tik sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Minėta šalių Sutarties 3.1.2 papunkčio nuostata prieštarauja imperatyviajai teisės normai (TPVCAPD 9 straipsnio 1 dalis), todėl teismas į nurodytą Sutarties nuostatą neatsižvelgia (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).
Draudėjas draudimo sutarties sąlygomis įsipareigoja mokėti draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų, kuri turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Draudimo įmokos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas.
Atsakovei pagal Sutartį teko pareiga 600 EUR draudimo įmoką sumokėti iki (duomenys neskelbtini), tačiau šią prievolę atsakovė įvykdė tik 2017-09-29. Taigi yra pagrindas nustatyti atsakovę pažeidus Sutarties 1.5.2 papunktį dėl draudimo įmokos mokėjimo termino.
Nors draudimo įmoka laiku nesumokama, remiantis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalimi draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų.
Vokietijoje, Hamburgo mieste, Wandsbcker – Markstrasse 2017-09-27 įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. S., susidūrė su I. I. vairuojama transporto priemone “Mercedes Benz E350“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Už šį autoįvykį atsakomybė teko atsakovei, ieškovei Sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė 2019-06-18 išmokėjo 13 324,24 EUR išmoką, kurią sudaro: 11 561,28 EUR suma už transporto priemonei “Mercedes Benz E350“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą; 1 734,19 EUR tvarkymo mokestis, 28,77 EUR kitos išlaidos.
Tokiu atveju įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) (šalių Sutarties 5.1 – 5.4 papunkčiai), ar remiantis tuo faktu, kad priėmė atsakovės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, nes ieškovė nėra saistoma pareigos nepriimti ar grąžinti draudėjo pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, kadangi iki tol draudimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės atstovas Vokietijoje (duomenys neskelbtini) išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 11 561,28 EUR išmoką bei apmokėjo tvarkymo mokestį – 1 734,19 EUR ir 28,77 EUR kitų išlaidų, 2018-03-28 raštu prašė ieškovę šias sumas kompensuoti, o ieškovė atstovui Vokietijoje (duomenys neskelbtini) 2019-06-18 kompensavo 11 590,05 EUR (11 561,28 EUR + 28,77 EUR) ir 1 734,19 EUR sumas.
Atsakovė nurodė, kad 1 734,19 EUR dydžio reguliavimo išlaidos yra draudimo bendrovės veiklos sąnaudos, patiriamos dėl žalos administravimo veiksmų, todėl negali būti laikomos draudimo išmoka ir reikalaujama šias išlaidas kompensuoti.
Šalys Sutartimi (5.2 papunktis) susitarė: jeigu draudėjas ar apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Sutartyje ar 1.7 punkte išvardintuose teisės aktuose nustatytas pareigas, draudikas, vadovaudamasis teisės aktais, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka susigrąžinti iš draudėjo ar valdytojo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį.
Taigi šalys susitarė tik dėl draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudimo išmoka yra draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Taigi nagrinėjamu atveju pagal Sutartį ieškovė turi teisę reikalauti atsakovės atžvilgiu taikyti teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją tik dėl draudimo išmokos ar jos dalies (ieškovės atstovas Vokietijoje (duomenys neskelbtini) išmokėjo 11 561,28 EUR dydžio kompensaciją).
Ginčo dėl sudarytos bei įsigaliojusios draudimo sutarties, dėl nustatytos draudimo įmokos tarp šalių nėra. Atsakovė iš esmės neginčijo, kad jos veikoje yra visos 4 civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina buvus ieškovės nurodytą autoįvykį ir nustatytą kaltą asmenį (pranešimas apie eismo įvykį, įvykio tyrimo aplinkybės, duomenys apie kaltą eismo įvykio dalyvį ir padaryto pažeidimo kvalifikavimas), žalos dydžio nustatymą (ekspertizės aktas, ataskaita apie notaro atlyginimą) bei, minėta, rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovė atstovui Vokietijoje (duomenys neskelbtini) 2019-06-18 kompensavo 11 561,28 EUR, kurie buvo išmokėti nukentėjusiam asmeniui.
Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį tuo pagrindu atmesti, rėmėsi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 - 2 dalimis, Konstitucijos 29 straipsniu ir nurodė, kad vienerių metų ieškinio senaties termino eigos pradžią reikėtų skaičiuoti nuo tada, kai baigėsi 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti.
CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.125 straipsnio 7 dalis nustato, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
Ieškovės reikalavimas yra reiškiamas TPVCAPDĮ 11, 22 straipsnių pagrindu, toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, taigi šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Ieškovės reikalavimas yra regresinio pobūdžio. CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Minėta, kad ieškovė prievolę įvykdė 2019-06-18, o ieškinį pareiškė 2019-09-24, taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais gali pripažinti teismas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės nesumokėta draudimo įmoka (600 EUR) sudaro tik 5 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos sumos (11 561,28 EUR). Draudimo įmoką atsakovė pavėlavo sumokėti 23 dienas, taip pat svarbu pažymėti, kad draudimo įmoka sumokėta tik po to, kai įvyko eismo įvykis. Atsakovės motyvas – tokia susiklosčiusi bendradarbiavimo praktika, įmokas moka vienu pavedimu už keletą sutarčių. Pažymėtina, kad toks pavėluotas draudimo įmokų mokėjimas buvo naudingas ne ieškovei, o tik atsakovei. Atsakovė neįrodė, kad su ieškove buvo susitarusios draudimo įmokas pagal atskiras draudimo sutartis pervesti vienu mokėjimo pavedimu, taip nuolat vėluojant jas sumokėti. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio ir atstovų paaiškinimų, šalys bendradarbiavo ir iki Sutarties sudarymo, tačiau atsakovė nuolat vėlavo mokėti (mokėdavo vienu pavedimu keletą įmokų). Ieškovė, nors nurodė, tačiau neįrodė, kad dėl šios konkrečios Sutarties, po to, kai ji buvo pažeista, operatyviai ėmėsi Sutarties 5.1, 5.4 papunkčiuose numatytų veiksmų. Taigi iš dalies toleravo tokius atsakovės veiksmus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiuo metu šalių bendradarbiavimas nutrūkęs, nutrauktos sutartys, ieškovė atsakovę laiko nepatikimu verslo partneriu.
Nustačius atsakovės padarytą Sutarties pažeidimą – draudimo įmoką sumokėjo po 23 dienų ir jau po eismo įvykio, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė įgijo teisę pagal Sutarties 5.2 papunktį, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, 22 straipsnio 2 dalį reikalauti iš atsakovės grąžinti dėl padarytos žalos ieškovės išmokėtą draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178, 185 straipsniai).
Atsakovė įsitikinusi, kad ieškiniu siekiama pasipelnyti, nes prašoma priteisti visas turėtas išlaidas, nepriklausomai nuo to, kad draudimo įmoka nebuvo grąžinta.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, grąžinamos sumos dydis nustatytinas remiantis jau minėtais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į Sutarties šalių tarpusavio santykius bei į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kurių vienam (ieškovei) draudimas yra jo įprasta komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinės veiklos yra transporto paslaugos; kad ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).
Ištyręs ir įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, teismas prieina prie išvados, kad ieškinio tenkinimas visa apimtimi prieštarautų draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), kadangi sumokėjęs draudimo įmoką draudėjas pats turėtų atlyginti ir visą draudiminio įvykio metu padarytą žalą, todėl teismas sprendžia, kad grąžinamos sumos dydis nustatytinas kaip 1/4 dalis (2 890,32 EUR) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos ir tai būtų proporcingas bei adekvatus atsakovės atsakomybės už padarytą draudimo sutarties pažeidimą rezultatas ir atitiktų šių draudimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis, Sutarties 5.2 papunktis). Kitoje dalyje regresinio pobūdžio ieškinio reikalavimas atmestinas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straispsnio 2 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 2 890,32 EUR už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2019-10-22, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinys tenkintinas iš dalies (22 proc.) paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas vertina, kad šalių procesinis elgesys iš esmės buvo tinkamas, todėl pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsniu nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nėra.
Ieškovė ieškinį apmokėjo 300 EUR žyminiu mokesčiu, sumokėjo 272,73 EUR už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą. Atsakovė turėjo 2 783 EUR išlaidų už advokato teisines paslaugas (susipažinimą su civiline byla, procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį ir tripliko) parengimą, atstovavimą teisme).
Atsakovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 8.2, 8.3, 8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis buvo 1 317,60 EUR, pripažintina, kad atsakovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, jos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokato darbo ir laiko sąnaudoms.
Ieškovei iš atsakovės priteistina 66 EUR (300 EUR x 22 proc.) žyminio mokesčio ir 60 EUR ( 272,73 EUR x 22 proc.) už dokumentų vertimo į lietuvių kalbą paslaugas (CPK 93 straipsnis). Iš ieškovės atsakovei priteistina 2 170,74 EUR (2 783 EUR x 78 proc.) už advokato teisines paslaugas.
Byloje susidarė 1,91 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šių išlaidų suma mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 EUR (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), todėl iš šalių valstybei neišieškotina.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“, juridnio asmens kodas 302482242, ieškovės ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, naudai: 2 890,32 EUR draudimo išmoką regreso teise, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 890,32 EUR sumą už laikotarpį nuo 2019-10-22 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 66 EUR žyminio mokesčio ir 60 EUR už dokumentų vertimo paslaugas.
Priteisti iš ieškovės ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“, juridinio asmens kodas 302482242, naudai 2 170,74 EUR už advokato teisines paslaugas.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.
Teisėja Vijolė Vitienė