VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės  apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. K. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, valstybės įmonė „Registrų centras“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė 2017 m. gegužės 30 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama apginti pažeistą jos nuosavybės teisę į 2,50 kv. m ploto sandėliuką (duomenys neskelbtini). Galutinai sutikslinusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria iš valstybės nuosavybės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 2,50 kv. m ploto patalpa, kaip buto (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), sudėtinė dalis; 2) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės daiktines teises į 2,50 kv. m ploto patalpą, kuri suformuota kaip buto (duomenys neskelbtini), sudėtinė dalis, ir įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu; 3.) priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo leista apsigyventi viename 14,97 kv. m ploto kambaryje su bendra virtuve (duomenys neskelbtini), išbraukiant šį butą iš manevrinio butų fondo. Su ieškove buvo sudaryta nuomos sutartis. Prasidėjus privatizacijai, 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė įsigijo nuosavybėn kambarį, pagalbinę patalpą ir bendrojo naudojimo patalpų dalį, iš viso – 27,34 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini). 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu ginčo patalpa priklausė ieškovės Butui, buvo ieškovės nuosavybė nuo 1994 m., todėl valstybė negalėjo šios patalpos perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nors ginčo pagalbinė patalpa pagal 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktą buvo priskirta ir butui (duomenys neskelbtini), tačiau dėl jos ieškovei niekada niekas nereiškė pretenzijų, neginčijo ir neginčija ieškovės nuosavybės teisės į šią patalpą. Ieškovė apie jai nuosavybės teise priklausančios patalpos perdavimą 1999 m. birželio 10 d. aktu nebuvo informuota, apie tokio akto buvimą sužinojo tik 2016 m. lapkričio 18 d., kai VĮ Registrų centras ėmė aiškintis ir nustatė, kad į ginčo patalpą nuosavybės teisė yra įgyta dviejų asmenų. Ieškovė siekia apginti nuosavybės teisę į ginčo patalpą, kurią ji teisėtai įsigijo 1994 m., sumokėdama apskaičiuotą kainą, ir visą laiką ją valdė, ja naudojosi, ieškovės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis – nėra nuginčytas, todėl, vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 4 dalimi, būtent ieškovė yra teisėta ginčo patalpos savininkė.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti jį dėl praleisto senaties termino 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktui ginčyti arba kaip nepagrįstą. Atsiliepime teigė, kad ieškovės ginčijamas 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešojo administravimo srityje priimtas administracinis aktas, kurio apskundimui taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintas sutrumpintas vieno mėnesio terminas. Ieškovė yra praleidusi šį terminą, nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių, todėl atsakovas prašo taikyti šį terminą ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu. Reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalpą teisinės registracijos panaikinimo ieškovė turėtų reikšti tik kaip išvestinį, pirmiausia įrodžiusi įregistravimo pagrindo – 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto – neteisėtumą, tačiau ieškovė nenurodė nė vienos teisės aktų nuostatos, kurios pagrindu ginčijamas aktas galėtų būti panaikintas. Pasak atsakovo, net tokį pagrindą pavykus rasti, neaišku, kaip galėtų būti įgyvendintas ieškovės reikalavimas panaikinti Perdavimo-priėmimo akto dalį – ieškovė nenurodo, kurią konkrečiai ginčijamo Akto dalį prašo panaikinti; ieškovės įvardijamoje Akto dalyje nėra jokios informacijos apie 2,50 kv. m ploto patalpą, kurios perleidimą ieškovė ginčija. Atsakovo nuomone, nesuprantama, kokiu būdu galėtų būti panaikinta Perdavimo-priėmimo akto dalis, nepanaikinant viso buto (duomenys neskelbtini), perleidimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn fakto.

4.       Atsiliepime į ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad ginčo patalpą privatizavo 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – pagal šią sutartį ieškovė įsigijo tik vieno kambario butą su bendrojo naudojimo patalpomis proporcingai kambario plotui, ir nenurodyta, jog būtų įsigijusi pagalbinę patalpą. Asmens teisių registracija viešajame registre atlieka ne teises nustatančią, bet teises išviešinančią funkciją. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotą daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.). Ieškovė 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto neteisėtumą grindžia tik tuo, kad, pasak ieškovės, ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso jai, tačiau neįrodo, jog ginčijamas aktas sudarytas pažeidžiant jo sudarymo metu galiojusius teisės aktus. Ieškovei neįrodžius, jog ginčo patalpa priklauso jai nuosavybės teise vienu iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, ginčijamos perdavimo-priėmimo akto dalies panaikinimas nesukeltų ieškovei teisinių pasekmių.

5.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas nurodė, kad nesutinka su ieškiniu. Atsiliepime teigė, kad ieškovė nepagrindžia ginčo patalpos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), neteisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalpą teisinę registraciją.

6.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad byloje kilusį ginčą teismas spręstų savo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, nagrinėdamas ieškovės 2016 m. spalio 19 d. pateiktą prašymą, susipažino su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), archyvinėje kadastro ir registro duomenų byloje esančiais dokumentais, ieškovės pateikta 20 buto 1994 m. liepos 13 d. kadastro duomenų (techninės apskaitos) byla, Vilniaus miesto savivaldybės elektroniniu paštu 2016 m. lapkričio 11 d. pateiktu 22 buto 1997 m. gruodžio 18 d. aukšto planu ir forma Nr. 3 „Pastatų vidaus ploto eksplikacija“, 2016 m. spalio 21 d. patikrino 20 buto kadastro duomenis vietoje bei nustatė, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančio 20 buto patalpa, 1994 m. liepos 13 d. kadastro duomenų (techninės apskaitos) byloje pažymėta indeksu 20-3 (2,50 kv. m.), ir Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio 22 buto patalpa, šio buto 1997 m. gruodžio 18 d. kadastro duomenų byloje pažymėta indeksu 22-3 (2,50 kv. m.), yra viena ir ta pati patalpa.

7.       Nekilnojamasis daiktas – 20 butas – buvo suformuotas ir 1994 m. rugpjūčio 4 d. įregistruotas viešajame registre 1994 m. rugpjūčio 4 d. privatizavimo sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu. Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į 22 butą 2004 m. lapkričio 30 d. įregistruota 1998 m. liepos 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į 22 butą įregistravimas 2004 m. lapkričio 30 d. atliktas teisėtai ir pagrįstai, esant teisėtiems ir nenuginčytiems teisiniams pagrindams, registre įrašyti duomenys apie 22 butą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Duomenys apie nekilnojamąjį daiktą ir daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti tik tuo atveju, kai pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie nekilnojamąjį daiktą ir daiktinės teisės pasibaigimą. Ieškovė, siekdama nuginčyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės teisinę registraciją į 2,50 kv. m. ploto patalpą, turėtų nuginčyti dokumentą, kurio pagrindu ši nuosavybės teisė buvo įregistruota, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl 22 butui priskirtos 2,50 kv. m. ploto patalpos 22-3. Trečiojo asmens nuomone, sprendžiant ginčą, turėtų būti taikomos CK 1.75 straipsnio nuostatos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas (toliau ir – pirmosios instancijos teismas) 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia kai kurio valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria, perduodant Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 24,54 kv. m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), šiam butui priskirta ir perduota 2,50 kv. m. ploto patalpa, 1997 m. gruodžio 18 d. 3 aukšto kadastrinių matavimų plane ir Formoje Nr. 3 „Pastatų vidaus ploto eksplikacija“ pažymėta indeksu 22-3. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į 2,50 kv. m ploto patalpą, kuri suformuota kaip buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalis, 1997 m. gruodžio 18 d. 3 aukšto kadastrinių matavimų plane pažymėta indeksu 22-3, teisinę registraciją, atliktą Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės Nijolės M. K. naudai 441 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9.       Teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą, darė neabejotiną išvadą, kad ieškovė, 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi yra privatizavusi 27,24 kv. m. bendro ploto butą (duomenys neskelbtini), be kitų patalpų, įsigijo nuosavybėn ir 2,50 kv. m. ploto ginčo patalpą, kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 20-3. Šią patalpą ieškovė privatizavo kaip Buto sudėtinę dalį, asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat, teismas vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, jog įgytą nuosavybės teisę į 27,24 kv. m. bendro ploto butą (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso ir 2,50 kv. m. ploto ginčo patalpa, kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksu 20-3, ieškovė Nekilnojamojo turto registre įregistravo 1994 m. rugpjūčio 4 d., tuo tarpu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo patalpą, priskirtą butui (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 22-3, įgyta 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre išviešintą tik 2004 m. lapkričio 30 d., pažymėjo, kad pagal CK 1.75 straipsnio 4 dalį, jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog vien šios teisės normos pagrindu, net neginčijant atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalą atsiradimo pagrindo, ginčo patalpa pripažintina ieškovės nuosavybe. Teismas sprendė, jog tai yra pakankamas pagrindas panaikinti atsakovės nuosavybės teisės į ginčo patalpą teisinę registraciją viešajame registre.

10.       Pirmosios instancijos teismas, sprendė, jog ieškovė visiškai pagrįstai prašė pripažinti negaliojančią tik 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, susijusią su jai nuosavybės teise priklausančios 2,50 kv. m. ploto patalpos perdavimu, priskyrus šią patalpą (duomenys neskelbtini). Tokias išvadas darė, atsižvelgdamas į tai, jog 1999 m. birželio 10 d., kai valstybė, vadovaudamasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo ir Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatomis, nusprendė perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn valstybei priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), ji su šiuo butu negalėjo perduoti 2,50 kv. m ploto ginčo patalpos, nes ši nuo 1994 m. rugpjūčio 4 d. jau nebuvo valstybės nuosavybė – ji buvo perleista privačion ieškovės nuosavybėn. Ieškovė už ginčo patalpą valstybei buvo sumokėjusi, 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo ir nėra ginčijama. Be to, ieškovei nuosavybės teise nuo 1994 m. rugpjūčio 4 d. priklausančios ginčo patalpos perdavimas 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) Savivaldybės nuosavybėn pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.

11.       Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad nesuprantama, kokiu būdu galėtų būti panaikinta 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalis, nepanaikinant viso buto (duomenys neskelbtini), perleidimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn fakto, pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, kad iš tiesų 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. (duomenys neskelbtini), perduodant Savivaldybės nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini), nedetalizuotos perduodamos patalpos, nurodytas tik bendras šio buto plotas – 24,54 kv. m. Tačiau akivaizdu, kad valstybė, perduodama Savivaldybei tam tikrus nekilnojamo turto objektus, perdavė ir šių objektų kadastro dokumentus, kuriuose užfiksuotos konkrečiam butui priskirtos patalpos. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, 2004 m. lapkričio 30 d. atlikdamas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, vadovavosi ne tik 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir perduoto buto kadastrinių matavimų duomenimis. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad butui (duomenys neskelbtini), priklauso 15,76 kv. m bendro ploto patalpos, iš jų gyvenamasis plotas – 13,26 kv. m, be to, 8,78 kv. m bendro naudojimo patalpų. Taigi šio buto su bendro naudojimo patalpomis visas plotas – 24,54 kv. m. Iš aptariamo buto bendro 15,76 kv. m ploto atėmus 13,26 kv. m plotą, lieka 2,50 kv. m, t. y. ginčo patalpos, pažymėtos šio buto kadastrinių matavimų plane indeksu 22-3, plotas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2,50 kv. m ploto ginčo patalpa, buto (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų plane pažymėta indeksu 22-3, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota būtent 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktu. Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama apginti savo nuosavybės teisę į 2,50 kv. m ploto patalpą, jos privatizuotą 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, neturi ginčyti viso buto (duomenys neskelbtini), perleidimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn fakto, kaip teigia atsakovas. Akivaizdu, kad jos teises pažeidžia tik 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalis, kuria, perduodant Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 24,54 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini), buvo perduota ir 2,50 kv. m ploto ginčo patalpa, pažymėta perduodamo buto kadastrinių matavimų plane indeksu 22-3, nors ši patalpa nuo 1994 m. rugpjūčio 4 d. yra ieškovės nuosavybė.

12.       Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovės prašymą, kuriuo prašoma atmesti dėl praleisto Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino ieškovės reikalavimą dėl 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalies pripažinimo negaliojančia, pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas vieno mėnesio terminas administraciniam aktui apskųsti yra ne ieškinio senaties. Taip pat pažymėjo, jog 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas yra ne administracinio teisinio, bet civilinio teisinio pobūdžio aktas dėl nuosavybės perdavimo, nors ir sudarytas dviejų viešųjų juridinių asmenų, viešosios nuosavybės teisės subjektų ir šiam nuosavybės teisės perdavimo aktui nuginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą darė išvadą, jog ieškovė apie jos nuosavybės teisę į ginčo patalpą pažeidžiantį 1999 m. birželio 10 d. aktą turėjo sužinoti gavusi VĮ „Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. gruodžio 21 d. raštą. Todėl, teismas sprendė, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. ieškovė pareikšdama reikalavimą dėl šio akto dalies pripažinimo negaliojančia, ji nepažeidė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtino ieškinio senaties termino. Dėl to atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, neteisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas.

13.2.                      Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius savo nuosavybės teisių į ginčo sandėlį nesant tam teisėto pagrindo, galimai būtų pažeisti visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir kt. principai.

13.3.                      Ieškovės reikalavimas pripažinti 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktą yra nepagrįstas, nes savo patikslintame ieškinyje ieškovė nenurodo nė vieno iš LR CK 1.78 – 1.93 straipsniuose įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų.

13.4.                      Priimtas 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas atitinka bendruosius Perdavimo įstatyme ir Perdavimo tvarkoje tokiam aktui numatytus turinio reikalavimus.

13.5.                      Nesutiktina, su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog 1999 m. birželio 10 d. buto perdavimo-priėmimo aktas yra civilinio teisinio pobūdžio aktas.

13.6.                      Ieškovė yra praleidusi 1999 m. birželio 10 d. buto perdavimo-priėmimo akto apskundimo terminą.

14.       Ieškovė Nijolė M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą įvertino byloje esančių įrodymų visumą, teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, tinkamai jį motyvavo, vadovaudamasis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

14.2.                      Atsakovė apeliaciniame skunde, kaip ir teismo posėdyje bylos nagrinėjimo metu, neginčijo 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovė privatizavo 27,24 kv. m. ploto vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas atstovaujantis Lietuvos Respubliką, aiškiai patvirtino, kad ieškovė butą yra privatizavusi teisėtai, iš ko galima spręsti, jog atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas yra susipažinęs su visa bylos medžiaga, t. y. ir byloje esančiu 1994 m. liepos 15 d. įkainojimo privatizavimo aktu, iš kurio matyti, kad buvo sumokėta už 27,24 kv. m. bendro ploto patalpas.

14.3.                      Atsakovė neginčijo, kad neteisingai buvo taikyta CK 1.75 straipsnio materialinės teisės norma, kurią teismas taikė, tenkindamas ieškovės ieškinį.

14.4.                      Nesutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė nenurodė nei vieno argumento, dėl kurio turėjo būti panaikintas turto perdavimo-priėmimo aktas, kadangi buvo aiškiai pasisakyta, jog buvo pažeistos ieškovės teisės į jos teisėtai įsigytą nuosavybę, kuria ji naudojasi nuo 1994 m., viešai įregistravo VĮ „Registrų centras“, todėl valstybinė institucija, vykdydama turto perdavimą, tai turėjo atlikti tinkamai, teisingai surašyti savo turtą, išsiaiškinti ar nėra dalis turto parduota fiziniams asmenims.

14.5.                      Apeliaciniame skunde nenurodytas nė vienas argumentas, kad visgi ieškovė neturi nuosavybės teisių į sandėlį, ar atsakovams buvo ribojama teisė ginčyti 1994 m. rugpjūčio 4 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl sandėlio pardavimo.

14.6.                      Apeliacinis skundas paduotas bylos vilkinimui, kadangi yra aiškus ginčo sprendimas ir jo išsprendimas buvo galimas nesikreipiant į teismą.

14.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas yra civilinio teisinio pobūdžio aktas dėl nuosavybės perdavimo, nors ir sudarytas dviejų viešųjų juridinių asmenų, viešosios nuosavybės teisės subjektų. Šio teismo argumento atsakovė negalėjo paneigti ir nurodyti, kad ginčai dėl viešųjų juridinių asmenų sudarytų teisės aktų yra galimi spręsti tik administracine teisena, kokie faktai patvirtina, kad negali atsirasti civilinio teisinio pobūdžio santykiai.

15.       Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog nesutinka su atsakovės apeliaciniu skundu, kadangi tenkinti skundo nėra pakankamo teisinio pagrindo. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais: 

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė įrodė, kad ginčo patalpa privatizuota ieškovės 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi.

15.2.                      Vertinant pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. skundžiamo sprendimo pagrįstumą, kuriuo tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys, atsižvelgtina į tai, kokias teises įgijo ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui ir koks turtas jos buvo privatizuotas.

15.3.                      Savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą perduodamas pagal savivaldybės pateiktą informaciją. Taigi, už tinkamos informacijos apie perduotiną turtą jų nuosavybėn pateikimą atsakingomis laikytinos savivaldybės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas.

16.       CPK 263 straipsnis reikalauja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnis).

17.       Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių.

18.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė Nijolė M. K. 2017 m. gegužės 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, ginčydama 2,50 k. m. ploto patalpos, įgytos nuosavybėn buto (duomenys neskelbtini), 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, priskyrimą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė privatizavo 27,24 kv. m ploto vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) (b. l. 7, 11). Minėto buto 1994 m. liepos 15 d. įkainojimo privatizavimo aktas patvirtina, kad privatizavimo kaina apskaičiuota už 27,24 kv. m bendro ploto patalpas (b. l. 9). Iš techninio paso 1994 m. liepos 11 d. atliktų įrašų apie šį nekilnojamojo turto objektą sudarančias patalpas matyti: 14,93 kv. m kambarys, pažymėtas indeksu 20-2, 2,50 kv. m sandėlis, pažymėtas indeksu 20-3, ir bendrojo naudojimo patalpų atitinkama dalis: po 24/100 dalis koridoriaus, pažymėto indeksu 20-1, vonios, pažymėtos indeksu 26-12, dušo, pažymėto indeksu 26-13, tualeto, pažymėto indeksu 26-14, koridoriaus, pažymėto indeksu 26-15, virtuvės, pažymėtos indeksu 26-21, ir po 13/100 dalių virtuvės, pažymėtos indeksu 26-20 bei koridoriaus, pažymėto indeksu 26-22. Bendras šio buto plotas iš viso – 27,24 kv. m (b. l. 20-21). 1994 m. liepos 13 d. kadastrinių matavimų duomenimis, ieškovės nuomotas 14,93 kv. m ploto kambarys pažymėtas plane indeksu 20-2, o 2,50 kv. m ploto ginčo patalpa – indeksu 20-3 (b. l. 19). Ieškovė nurodytos 1994 m. rugpjūčio 4 d. privatizavimo sutarties pagrindu 1994 m. rugpjūčio 4 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teisę į 27,24 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini) (b. l. 55). Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis 27,24 kv. m ploto butas (duomenys nesklebtini), susideda iš patalpų, pažymėtų 20-2, 20-3, taip pat bendrojo naudojimo patalpų, pažymėtų 20-1, 26-12, 26-13, 26-14, 26-15, 26-21 (24/100 iš 28,38 kv. m, t. y. 6,80 kv. m; 26-20, 26-22 (13/100 iš 23,21 kv. m, t. y. 3,01 kv. m), iš viso – 9,81 kv. m bendrojo naudojimo patalpų (b. l. 11, 55). Byloje taip pat nustatyta, kad 1999 m. birželio 10 d. kai kurio valstybės nekilnojamojo turto objekto, perduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas ir butas (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 24,54 kv. m (b. l. 62-63).

19.       Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės į buto (duomenys neskelbtini), patalpas teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta 2004 m. lapkričio 30 d. (b. l. 56). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo – VĮ Registrų centro – 2016 m. lapkričio 18 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), patalpa (sandėlis), pažymėta indeksu 20-3 (2,50 kv. m ploto), ir Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini, patalpa (sandėlis), pažymėta indeksu 22-3 (2,50 kv. m ploto), yra viena ir ta pati patalpa (b. l. 58). Ieškovė, gavusi nurodytą informaciją, 2016 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Viliaus filialą, inicijuodama netikslių Registro duomenų taisymo procedūrą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. prašydama patikslinti klaidingus buto (duomenys neskelbtini), duomenis, panaikinant įrašus, pagal kuriuos ginčo patalpa nurodyta kaip šio buto dalis. Teritorinis registratorius 2017 m. sausio 23 d. sprendimu netenkino ieškovės prašymo, remdamasi tuo, kad reikalavimas ištaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenis kaip neteisingus ir klaidingus iš esmės susijęs su trečiojo asmens nuosavybės teisės išregistravimu; įregistruoti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti; ieškovė nepateikė įstatyme numatytų dokumentų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į 2,50 kv. m ploto sandėlį yra pasibaigusi. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2017 m. kovo 16 d. sprendimu paliko nepakeistą teritorinio registratoriaus sprendimą (b. l. 12-13).

Dėl ginčo esmės.

20.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

21.       Pagal CK 4.98 straipsnį savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

22.       Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės Nijolės M. K. pažeistos jos nuosavybės teisės į 2,50 kv. m. ploto sandėliuką (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 20-3, kurią ieškovė įgijo nuosavybėn privatizuodama butą 1994 m. rugpjūčio d. pirkimo-pardavimo sutartimi.

23.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, taip pat jis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai tokiose bylose. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, jog 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas yra civilinio teisinio pobūdžio aktas. Ieškovė yra praleidusi 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto apskundimo terminą. Taip pat atsakovė teigia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį yra nepagrįstas, nes savo patikslintame ieškinyje ieškovė nenurodė nė vieno iš LR CK 1.78-1.93 straipsniuose įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų. Be to atsakovei atsisakius nuosavybės teisių į ginčo sandėlį nesant tam teisėto pagrindo, bus pažeisti visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir kt. principai.

24.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, teisingai ištyrė bei nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu klausimu.

Dėl termino ginčyti 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktą.

25.       Vertindama atsakovės apeliacinio skundo argumentą, jog 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra ne civilinio teisinio pobūdžio aktas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešojo administravimo srityje priimtas administracinis aktas, kurio apskundimo terminas yra praleistas, teisėjų kolegija, pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.); ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai, be kita ko, reiškia, kad šių terminų taikymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014), teismas juos taiko ex officio (pagal pareigas), o ne ginčo šalies prašymu. Pažymėtina, kad apie savo pažeistas teises ieškovė iš viso sužinojo tik tada, kai buvo 2016 metais paskelbtas turto aukcionas.

26.       Taip pat pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), tiek CPK 36 straipsnio 2 dalis numato, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2010 m. spalio 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-70-10). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad svarbu įvertinti santykių, dėl kurių yra kilęs ginčas, teisinį pobūdį.

27.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip minėta anksčiau, siekia: 1) pripažinti negaliojančia 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria iš valstybės nuosavybės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 2,50 kv. m. ploto patalpa, kaip buto esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), sudėtinė dalis; 2) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės daiktines teises į 2,50 kv. m ploto patalpą, kuri suformuota kaip buto (duomenys neskelbtini), sudėtinė dalis, ir įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pagrindinis šio ginčo dalykas yra nuosavybės klausimai. Kas lemia, jog sprendžiant ginčą turi būti vertinami nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, kam priklausė nuosavybės teisė į ginčo statinį ir pan., ką pirmosios instancijos teismas ir atliko. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo aktas yra ne administracinio, bet civilinio teisinio pobūdžio aktas dėl nuosavybės perdavimo, kuriam nuginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). 

Dėl 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto (dalies) teisėtumo.

28.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą. Ieškinio dalykas yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (lot. causa petendi, causa materialis, causa actionis) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises.

29.       Materialiosios teisės požiūriu, ieškinyje pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

30.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Jei ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovo nuomonės. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau tokiu atveju nėra keičiami nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis).

31.       Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje tinkamai kvalifikavo ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, t. y. nurodydamas, jog imperatyvių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.48 straipsnio 1 dalies, bei Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimas yra pagrindas pripažinti niekine ir negaliojančia 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį. Tinkamai pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog ginčijama akto dalis pažeidžia jos nuosavybės teisę į ginčo patalpą, kurią ji įsigijo 1994 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Bei tinkamai nurodė, kad ieškovas turi pareigą nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisinį pagrindą nurodyti nėra privalu. Faktiniu ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes teisiškai kvalifikuoja teismas. Taigi dėl šių anksčiau nurodytų aplinkybių, atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 1999 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį yra nepagrįstas, ieškovei patikslintame ieškinyje nenurodžius nė vieno iš CK 1.78-1.93 straipsniuose įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų.

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties.

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos medžiagą, minėtas įstatymų nuostatas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi materialinės ir procesinės teisės normomis, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

n u t a r i a:

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.