Civilinė byla Nr. e3K-3-20-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21424-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.5; 2.6.16.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „East Panda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Budinas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „East Panda“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „East Panda“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Budinas“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto pagerinimus, proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė pradiniu ieškiniu prašė išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 8105,91 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2017 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

3.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2016 m. gegužės 5 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išsinuomojo 76,25 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Ši nuomos sutartis, pasak ieškovės, buvo ankstesnės nuomos sutarties dėl tų pačių patalpų tąsa, t. y. ieškovė ir toliau nuomojo tas pačias patalpas, kurias išsinuomojo pagal 2012 m. gegužės 1 d. nuomos sutartį su ankstesniąja šių patalpų savininke L. K..

4.       Per visą nuomos laikotarpį ieškovė atliko patalpų pagerinimus, jų, pasibaigus sutarčiai ar ją nutraukus, negalima atskirti nuo daikto (patalpų) nepadarant daiktui žalos. Ieškovė 2016 m. lapkričio 4 d. pranešimu informavo atsakovę apie savo veiklos sustabdymą, prašė nutraukti nuomos sutartį nuo 2017 m. sausio 4 d. ir įskaityti užstato sumą kaip nuomos mokestį iki 2017 m. kovo mėn. 31 d. imtinai. Šalys 2017 m. kovo 31 d. pasirašė nuomos sutarties nutraukimo protokolą ir patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Patalpų trūkumų nepastebėta, atsakovė pastabų neturėjo. Tačiau, ieškovei atvykus išsivežti sau priklausančio turto, atsakovės atstovas (direktorius) A. V. paprašė palikti visą turtą, sudaryti paliekamo turto sąrašą ir turtą įkainoti. Jis pažadėjo kompensuoti visą paliekamo turto kainą. Taip pat buvo tariamasi dėl kompensacijos už paliekamą baro stovą su apdaila. Baro įrengimas ir visa jo apdaila ieškovei įrengiant patalpas kainavo 15 683,97 Eur, tačiau ieškovė sutiko su 6000 Eur kompensacija. Susitarimo pagrindu ieškovė 2017 m. balandžio 5 d. išrašė atsakovei 2 sąskaitas faktūras: 6000 Eur sumos (su PVM), serija BUD, Nr. 099, už barą su apdailos skydais ir 3156,66 Eur sumos (su PVM), serija BUD, Nr. 099/2, už 16 pavadinimų daiktų sąrašą (36 daiktai). 

5.       A. V. 2017 m. balandžio 26 d. pranešė ieškovei, kad vienas iš atsakovės akcininkų užblokavo susitarimą kompensuoti už įrengtą baro stovą su apdaila, nes mano, jog įrengtas baro stovas su apdaila vertintini tik kaip patalpų pagerinimas be raštiško patalpų savininko leidimo, todėl šios išlaidos nuomininkui nekompensuotinos ir pagal sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 099, už barą su apdailos skydais jis nemokės (6000 Eur). 

6.       Dėl kompensacijos dydžio pagal kitą sąskaitą faktūrą (serija BUD, Nr. 099/2) ieškovė sutiko, kad nesumokėjo atsakovei nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 m. vasario ir kovo mėnesius pagal pateiktas sąskaitas faktūras Nr. 00043 ir 00045, kurių bendra suma – 1042 Eur, todėl šalys susitarė, jog dalis sąskaitoje faktūroje, serija BUD, Nr. 099/2, išvardytų daiktų bus perduota atsakovei kaip kompensacija (apmokėjimas) pagal sąskaitas faktūras Nr. 00043 ir 00045. Suderinus pozicijas, ieškovė 2018 m. balandžio 28 d. išrašė sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 099/2, Koreguota, dėl sutartos 2105,91 Eur sumos. Tačiau atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų apmokėti 2017 m. balandžio 5 d. sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 099, ir 2017 m. balandžio 28 d. sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 099/2, Koreguota. Bendra atsakovės įsipareigojimų ieškovei suma – 8105,91 Eur.

7.       Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 1042 Eur skolos, 52,11 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Šalys nuomos sutartimi susitarė, kad ieškovė, kaip nuomininkė, įsipareigoja mokėti nuomos mokestį ir padengti išnuomotų patalpų nekilnojamojo turto mokestį. Tačiau ieškovė šios sutartinės pareigos neįvykdė, t. y. nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 m. vasario ir kovo mėnesius pagal jai pateiktas sąskaitas faktūras Nr. 00043 ir 00045. Ieškovės skola atsakovei sudaro 1042 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 6404,96 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 142 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė atsakovei iš ieškovės 1042 Eur skolos, 52,11 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2815,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos pirkti ieškovės daiktus (baldus) pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. 

10.       Įvertinęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė buvo informuota apie atsakovės atsisakymą pirkti nurodytus daiktus, o ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros nebuvo atsakovei įteiktos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad dalies daiktų – maišytuvo, plautuvės, boilerio, sudedamosios metalinės baro salėje ir baro su apdailos skydais - ieškovė negali išmontuoti nepadarydama žalos patalpoms, todėl už nurodytus daiktus atsakovė turi atlyginti ieškovei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnis). Byloje nėra ginčo dėl daiktų vertės, todėl teismas laikė, kad daiktų vertė yra nustatyta teisingai. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimų dalis dėl 6404,96 Eur kompensacijos už barą (6000 Eur), plautuvę (42,65 Eur), maišytuvus (40 Eur), boilerius (115,70 Eur) ir sudedamąją metalinę baro salėje (206,61 Eur) priteisimo yra pagrįsta, todėl tenkino šią ieškinio dalį. Kitą ieškinio dalį atmetė, nes atsakovė pripažino, kad kiti ieškovės daiktai yra saugomi atsakovės patalpose ir juos galima paimti. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad likę daiktai (pagal šalių pateiktus daiktų sąrašus) jau yra atskirti nuo patalpos ir jų išvežimas nepadarys patalpoms žalos, sprendė, kad nėra pagrindo už juos kompensuoti.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei išrašė 729 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00043 ir 313 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00045 kaip kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų apmokėjusi nurodytas sąskaitas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsiliepime į priešieškinį ieškovė iš esmės sutiko esanti skolinga atsakovei 1042 Eur sumą. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas tenkino priešieškinį.

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 23 d. papildomu sprendimu padidino ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą iki 1170 Eur.

13.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą nepakeistą.

14.       Kolegijos vertinimu, byloje kilo klausimas dėl išsinuomoto daikto (negyvenamųjų patalpų) pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnis). Kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015), atmetė atsakovės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo ieškinio ribų peržengimo. 

15.       Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, padarė išvadą, kad pradinis patalpų nuomotojas davė ieškovei sutikimą pagerinti patalpas, ieškovė šias patalpas pagerino, o visi patalpų pagerinimo darbai atlikti iki naujos nuomos sutarties su nauja patalpų savininke (atsakove) sudarymo.

16.       Remdamasi CK 6.501 straipsniu, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012; kt.), atsižvelgdama į tai, kad atsakovė tęsia tą pačią veiklą kaip ir ieškovė ir šioje veikloje naudojasi ginčo daiktais ir padarytais pagerinimais, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl daiktų, kuriais patalpos buvo pagerintos ir kurių išmontavimas, atskyrimas negalimas be žalos padarymo nuomojamam daiktui.

17.       Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė dėl ginčo turto pirkimo ir pardavimo, todėl ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros negali būti pagrindas priteisti jai iš atsakovės sąskaitose nurodytas sumas, išskyrus tas, kurios nurodytos dėl turto, kurio atskyrimas padarytų žalos patalpoms ir kuris vertintinas kaip patalpų pagerinimas.

18.       Kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad likę daiktai (pagal šalių pateiktus daiktų sąrašus) jau yra atskirti nuo patalpos ir jų išvežimas nepadarys patalpoms žalos, sprendė, kad nėra pagrindo už juos kompensuoti, juolab kad ieškovė turi galimybę šiuos daiktus paimti natūra.

19.       Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nagrinėjant bylą nekėlė jos skolos atsakovei įskaitymo klausimo, o atsakovė su tokiu įskaitymu nesutiko, taip pat į tai, kad ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje, serija BUD, Nr. 009/2, Koreguota, ne visi nurodyti daiktai laikytini patalpų pagerinimu, kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovė, tenkinus jos priešieškinį, gavo dvigubą skolos apmokėjimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų dalis, kuriomis iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                       Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas, nes savo iniciatyva iš esmės pakeitė ieškinio reikalavimą, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė ieškovė, taip pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015). Patikslintu ieškiniu ieškovė, formuluodama ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimą, iš esmės nurodė, kad atsakovė nevykdo savo, kaip pirkėjos, pareigos sumokėti PVM sąskaitose faktūrose nurodytą daiktų kainą. Nors teismas ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės pareigos pirkti ieškovės daiktus (baldus) pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, tačiau sprendime tokio reikalavimo ir nurodyto faktinio ieškinio pagrindo visiškai nevertino. Ginčijamu sprendimu ieškovei priteista kompensacija už patalpų pagerinimą, nors tokio reikalavimo – kompensacijos pagal CK 6.501 straipsnį – ieškovė nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nekėlė. Patikslintame ieškinyje ieškovė taip pat nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, kad savo sąskaita pagerino nuomojamas patalpas.

20.2.                       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės, kaip nuomotojos, pareigą atlyginti ieškovei patalpų pagerinimo išlaidas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 6.501 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi. Nagrinėjamu atveju bylos įrodymai (buvusios patalpų savininkės L. K. 2012 m. vasario 5 d. sutikimas dėl patalpų paskirties keitimo ir paprastojo remonto atlikimo, komplekso Nr. 12/468 techninis projektas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. kovo 1 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPP-01-130301-00153, 2013 m. kovo 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, Kultūros paveldo objekto būklės 2015 m. spalio 1 d. patikrinimo aktas, nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla) patvirtina, kad ieškovės atlikti remonto darbai priskirtini minėtam atvejui, nes ieškovė savo iniciatyva nuomojamas patalpas pritaikė išimtinai savo vykdomai veiklai. Ieškovė neginčijo faktinės aplinkybės, kad visi patalpų pagerinimai buvo atlikti išimtinai jos iniciatyva turint tikslą pritaikyti patalpas jos vykdytai kavinės-baro veiklai. 

20.3.                       Remiantis CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, pareiga atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas kyla tik tuo atveju, jeigu ko kito nėra nustatyta šalių sudarytoje nuomos sutartyje. Nagrinėjamu atveju šalių 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos nuomos sutarties 3.3 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad ieškovė įsipareigojo savo sąskaita atlikti išnuomotų patalpų apdailos darbus, t. y. sutartimi šalys susitarė, kad visas patalpų pagerinimo išlaidas prisiima ieškovė, kaip išnuomotų patalpų nuomininkė. Be to, sutikimą ieškovei pakeisti administracinių patalpų paskirtį ir atlikti paprastąjį remontą 2012 m. gruodžio 5 d. davė buvusi patalpų savininkė L. K., o ne atsakovė. 2016 m. gegužės 5 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovė iš L. K. nusipirko negyvenamąją patalpą – kokteilių barą, t. y. suremontuotas patalpas su baru.

20.4.                       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, kad šalių ginčas kilo dėl išnuomoto daikto pagerinimo ir turto, kurio atskyrimas gali sukelti žalos patalpoms, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai neįvertino bylos įrodymų, patvirtinančių, kad visi 2012–2013 metais atlikti patalpų pagerinimai yra susiję su 2012 m. gegužės 1 d. ieškovės ir buvusios patalpų savininkės L. K. pasirašyta patalpų nuomos sutartimi ir nėra susiję su ieškovės ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. sudaryta patalpų nuomos sutartimi ir kad sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už patalpų pagerinimą nauja patalpų savininkė – UAB „East Panda“ – nėra tinkama atsakovė byloje. Atsakovė tiek iš L. K. įsigijo, tiek ieškovei išnuomojo nekilnojamąjį daiktą – koktelių barą, t. y. patalpas, kuriose jau buvo įrengtas koktelių baras ir kavinė-baras. Per šalių sudarytos nuomos sutarties galiojimo laikotarpį (nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) jokie nuomojamų patalpų pagerinimo darbai nebuvo atliekami. 

21.       Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo santykį ir bylos nagrinėjimo ribų

22.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

23.       Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24.       Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

25.       Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad šioje byloje teismai netinkamai sprendė klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes savo iniciatyva pakeitė ieškinio reikalavimą, nepagrįstai ginčui spręsti taikė CK 6.501 straipsnio nuostatas, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė ieškovė; apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą dėl to, kad tarp šalių kilo ginčas dėl išnuomoto daikto pagerinimo, neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo.

27.       Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje pateikto ieškinio ir patikslinto ieškinio, bylos teisminio nagrinėjimo eigos matyti, kad ieškovė įrodinėjo, jog ginčo daiktai priklauso jai nuosavybės teise, jais šiuo metu ieškovė negali naudotis dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atsisakant šiuos daiktus grąžinti. Ieškovė nurodytų daiktų nelaiko išnuomotų patalpų pagerinimais ir pirminiu ieškiniu prašė priteisti nurodytus daiktus natūra. Patikslintu ieškiniu ieškovė patikslino reikalavimą – pakeitė reikalavimo dalyką ir prašė priteisti ne daiktus natūra, o jų piniginę išraišką. Taigi buvo transformuotas ieškinio reikalavimas, tačiau faktinis ieškinio pagrindas liko nepakitęs – ginčo daiktai ieškovei priklauso nuosavybės teise, juos galima atskirti nuo patalpų, atsakovė neteisėtai šiuos daiktus valdo, todėl privalo juos grąžinti, o jei daiktai bus palikti atsakovei – šiai sumokėti nustatyto dydžio piniginę kompensaciją už juos. Iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį ir patikslintą ieškinį, procesinės pozicijos byloje matyti, kad atsakovė neginčijo aplinkybės, jog ginčo daiktai yra pas ją, tačiau, atsakovės nuomone, nurodyti daiktai laikytini išnuomotų patalpų pagerinimais, kurie atlikti be atsakovės sutikimo ir kurių negalima atskirti nuo patalpų, nepadarant joms žalos.

28.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šios nutarties 22–25 punktuose nurodytomis proceso teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, įvertinusi ieškiniu, patikslintu ieškiniu ir atsakovo atsikirtimais į juos apibrėžtas bylos teisminio nagrinėjimo ribas, konstatuoja, kad, esant šios nutarties 27 punkte nurodytam ieškinio faktiniam pagrindui ir atsakovo argumentams, bylą nagrinėję teismai pagrįstai šalių ginčui spręsti taikė CK 6.501 straipsnį. Teismai, spręsdami dėl šios teisės normos taikymo sąlygų buvimo nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų. 

29.       Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė nagrinėjant bylą pripažino, jog ginčo daiktai yra pas ją, ir šios aplinkybės kasaciniu skundu ji taip pat neginčija, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė UAB „East Panda“ yra tinkama atsakovė byloje pagal ieškovės pareikštą reikalavimą. Dėl šios priežasties teisiškai nepagrįsti yra priešingi kasacinio skundo argumentai, t. y. kad ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto pagerinimą, aiškinimo ir taikymo 

30.       Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ką kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti (CK 6.501 straipsnio 3 dalis).

31.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

32.       Taigi CK 6.501 straipsnio 1 dalis yra dispozityvi, t. y. leidžianti sutartimi nustatyti kitokį pagerinimams panaudotų išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą, ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti.

33.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 53 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad sprendžiant, ar tam tikri daiktai gali būti atskirti, t. y. fiziškai atidalyti kaip pakeičiamieji, svarbu vertinti pagal konkrečias įstatymų ar šalių sutarties nuostatas, kurios reglamentuoja daiktų ar jų dalių atskyrimo fizinio atidalijimo būdu sąlygas. Tokias sąlygas nustato CK 6.501 straipsnis dėl atliktų pagerinimų atidalijimo. Jos nurodo, kad gali būti atidalijama, jei pagerinimus galima atskirti be žalos daiktui. Taigi kilnojamieji daiktai, sumontuoti nekilnojamajam daiktui pagerinti, yra atskiriami pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytas atidalijimo sąlygas. Ar daiktai yra kito daikto dalis, sprendžiama pagal tai, ar pagerinimų metu nepakeičiamasis ar pakeičiamasis daiktas tapo neatskiriama nekilnojamojo daikto dalimi. Tik tada jo negalima atidalyti, t. y. fiziškai atskirti be žalos daiktui. Sprendžiant dėl pagerinimų atidalijimo tokiu būdu gali turėti reikšmės, kokia žala daroma dėl daikto dalies atskyrimo, ar dėl to reikia atlikti daikto remontą ar pertvarkymą, ar atskirtas daiktas išsaugo savo savybes ir ar jis gali būti panaudotas kitur. Jeigu pagerinimų darymo metu kilnojamieji daiktai sujungiami į vieną daiktą, sistemą ar junginį, o po to sumontuojami į nekilnojamąjį daiktą, tai turi būti įvertinama, kad atskyrimo metu dėl atskirų komponentų atidalijimo gali būti daroma žala visai sistemai, kuri tarnauja nekilnojamajam daiktui (pvz., šildymo, vėdinimo, elektros, kanalizacijos, nuotekų šalinimo, melioravimo, apsaugos, signalizacijos ar kt.). Atskiri daiktai gali būti panaudoti pertvaroms, grindims, sienoms įrengti ar tvarkyti, o juos atidalijant nors ir įmanoma fiziškai atskirti, bet gali būti daroma žala tiek atskiriamajam, tiek atskirtajam daiktui. Įvertinęs tokias aplinkybes teismas pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, 4.2 (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai), 4.4 (individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai) straipsnius sprendžia, ar pagerinimų atskyrimas galimas be žalos daiktui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2014). 

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymima, kad kai nuomininkas pagerina daiktą be nuomotojo leidimo, tai bendroji taisyklė yra tokia, kad išlaidos, kurias nuomininkas patyrė pagerinęs daiktą be nuomotojo leidimo, yra neatlyginamos, jeigu nuomotojas nesutinka jų atlyginti (CK 6.501 straipsnio 2–3 dalys). Jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti išlaidų, tokiu atveju teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar pagerinimus galima atskirti, nepadarant žalos daiktui. Jeigu pagerinimus galima atskirti, nepadarius žalos daiktui, tai juos nuomininkas gali pasiimti, o jeigu, nepadarius žalos daiktui, atskirti negalima, tai nuomotojas neprivalo atlyginti ir jų vertės. Be to, vykdydamas bendrąją teisės subjektų pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai, asmuo, kuris daro svetimo daikto pagerinimus, turi įvertinti galimų turtinių praradimų riziką tuo atveju, jeigu pagerinimai daromi be nuomotojo sutikimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2014).

36.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 1 d. ieškovė ir L. K. (buvusi ginčo patalpų savininkė) sudarė patalpų nuomos sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios sutarties byloje nėra. 2012–2013 metais buvo atlikti patalpų remonto darbai, patalpų paskirtis pakeista iš administracinės į maitinimo. L. K. šiems darbams neprieštaravo, sutiko dėl jų atlikimo.

37.       Atsakovė 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo ginčo patalpas (kokteilių barą – sutarties 2.1.1 punktas; kavinę-barą – sutarties 2.1.2 punktas) iš L. K.. Bylos šalys 2016 m. gegužės 5 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal šios sutarties 3.3 punktą ieškovė įsipareigojo savo sąskaita atlikti patalpų dalinės apdailos darbus; pagal 5.12 punktą – bet kokius patalpų vidaus ar išorės pertvarkymo, perplanavimo, rekonstrukcijos ar remonto darbus atlikti tik gavusi išankstinį atsakovės sutikimą raštu, nepadarydama žalos patalpoms; pagal 10.7 punktą – pasibaigus sutarčiai ar ją nutraukus, nedelsiant atlaisvinti patalpas, palikdama jas tvarkingas, švarias ir tokios pat būklės, kaip ir jai perduodant, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, ir su visu turtu bei visais daiktais, kurie jose buvo sutarties pasirašymo metu. 

38.       Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šias aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės atlikti patalpų remonto darbai laikytini patalpų pagerinimu, šiems pagerinimams atlikti buvo duotas nuomotojo (L. K.) sutikimas, atliktų pagerinimų negalima atskirti nuo patalpų, nepadarant patalpoms žalos, todėl atsakovė, kaip dabartinė patalpų savininkė, privalo ieškovei kompensuoti šios dėl patalpų pagerinimo patirtas išlaidas.

39.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, neturi teisinio pagrindo sutikti su nurodytomis teismų išvadomis.

40.       Nagrinėjamu atveju pirmas ir svarbiausias klausimas, į kurį turėjo atsakyti teismai, norėdami taikyti CK 6.501 straipsnio nuostatas, yra tai, ar ieškovės atlikti ginčo patalpų remonto darbai, kilnojamųjų daiktų (baldų) įmontavimas ginčo patalpose gali būti pripažinti patalpų pagerinimu, ar tai tik ieškovės atliktas patalpų pritaikymas jos vykdomai veiklai. Spręsdami šį klausimą teismai jokių teisinių argumentų, kodėl minėtus darbus pripažino patalpų pagerinimais, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad šių pagerinimų negalima atskirti nuo patalpų, o apeliacinės instancijos teismas nurodytus remonto darbus pripažino pagerinimais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos teismų išvados nėra tinkamai motyvuotos, nėra grindžiamos tinkamais įrodymais. Teismai nenustatė ir nevertino, kiek dėl šių tariamų pagerinimų atlikimo pagerėjo patalpų kokybė, vertė. Kokia padėtis, patalpų būklė buvo iki tariamų (galimų) pagerinimų (remonto darbų) ir po jų atlikimo. Be to, teismai turėjo analizuoti kiekvieną iš objektų (ieškovės nurodomų daiktų), t. y. ar tai atskiras baldas, ar tai metalo konstrukcija, ant kurios yra apdailos skydai (skydas); kur yra tiksli kiekvieno iš daiktų vieta. Taigi teismai turėjo konkretizuoti kiekvieną iš ginčo daiktų, koks daiktas tai yra, kur jis yra, kokia padėtis buvo iki jo įrengimo. Tik nustačius visas šias aplinkybes galima svarstyti dėl to, ar ieškovės ieškinyje nurodomi daiktai  gali būti pripažinti ginčo patalpų pagerinimais.

41.       Kadangi teismai, siekdami tinkamai išspręsti klausimą dėl to, ar ieškovės nurodomi daiktai laikytini patalpų pagerinimu, turėjo nagrinėti situaciją iki šių daiktų atsiradimo patalpose, byloje turėjo būti nustatyta ir vertinama, kokie buvo ieškovės susitarimai su pirmąja nuomotoja, buvusia patalpų savininke L. K., kaip buvo susitarta dėl ginčo daiktų patalpose įmontavimo, tolesnio jų likimo, kompensavimo už juos. Minėta, byloje nėra pateikta 2012 m. gegužės 1 d. ieškovės ir L. K. patalpų nuomos sutartis, todėl šios sutarties sąlygos nežinomos. Jos nebuvo teismų nustatomos ir vertinamos. L. K. nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu asmeniu. Byloje nesant minėtos nuomos sutarties ir nežinant L. K. nuomonės (paaiškinimų) nagrinėjamu klausimu, nežinoma, koks buvo ieškovės ir L. K. susitarimas dėl patalpų pagerinimo (jeigu ieškovės atliktus darbus pripažinti pagerinimais), remonto atlikimo, patalpų paskirties pakeitimo, šių darbų finansavimo ir dėl šių veiksmų ieškovės patirtų išlaidų atlyginimo. Įrodymais byloje tik nustatyta, kad L. K. tokiems veiksmams neprieštaravo.

42.       Be to, kadangi ieškovė teigia, kad 2016 m. gegužės 5 d. nuomos sutartis, sudaryta su atsakove, yra 2012 m. gegužės 1 d. nuomos sutarties, sudarytos su L. K., tąsa, teismai turėjo svarstyti ir vertinti, ar atsakovei perėjo L. K. teisės ir pareigos pagal 2012 m. gegužės 1 d. nuomos sutartį; ar nuomojamo turto valdymas de facto (faktiškai, iš tikrųjų) buvo grąžintas turto savininkei ir iš naujo perduotas nuomininkei (ieškovei) pagal 2016 m. gegužės 5 d. nuomos sutartį. Pažymėtina, kad šalių 2016 m. gegužės 5 d. sudarytoje nuomos sutartyje nėra sąlygų dėl to, kad atsakovė, kaip naujoji patalpų savininkė, perima kokius nors (tam tikrus) buvusios patalpų savininkės įsipareigojimus ieškovei.

43.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su teismų išvada dėl to, kad nurodytų galimų patalpų pagerinimų negalima atskirti be žalos patalpoms. Nurodyta teismų išvada nėra tinkamai motyvuota. Siekiant nustatyti, ar iš tikrųjų patalpų tariamų pagerinimų negalima atskirti nuo patalpų nepadarant joms žalos, turėtų būti identifikuota ir konkretizuota tariama žala turtui, turi būti nustatyta, kas atsitiks patalpoms, išmontavus ieškovės nurodomus daiktus (baldus), kokie dėl to atsiras padariniai.

44.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės, nenustatė ir neįvertino visų byloje pareikštam reikalavimui tinkamai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Materialiosios teisės normų taikymas nenustačius jų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas. Tai sudaro teisinį pagrindą naikinti apskųstus procesinius sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti šios nutarties 40–43 punktuose nurodytas aplinkybes, spręsti klausimą dėl buvusios ginčo patalpų savininkės L. K. įtraukimo byloje dalyvaujančiu asmeniu, aiškintis, kokia buvo L. K. valia dėl 2012–2013 metais atliktų remonto darbų ir patalpų paskirties pakeitimo, kieno lėšomis tai buvo daroma, taip pat aiškintis aplinkybes dėl 2012 m. gegužės 1 d. nuomos sutarties ir jos vykdymo bei pasibaigimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,64 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

46.       Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas paliktinas bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Antanas Simniškis

        Algirdas Taminskas

        Vincas Verseckas