Civilinė byla Nr. 3K-3-54/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01552-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
34.4.9; 34.4.10; 128.19
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui L. R. (L. R.) dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas 2013 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po jo motinos V. R. mirties, priimti. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina 2007 m. balandžio 25 d. buvo sudariusi santuoką su suinteresuotu asmeniu L. R. ir gyveno sutuoktiniui priklausančiame bute (duomenys neskelbtini); pareiškėjas nuo 2002 metų gyveno Ispanijoje, su motina ryšių nepalaikė, nes ji piktnaudžiavo alkoholiu, gyveno asocialiai; 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjo motina mirė; jos sutuoktinis suinteresuotas asmuo L. R., atstovaujamas O. R., 2012 m. lapkričio 14 d. pateikė pareiškimą mirusios sutuoktinės palikimui priimti. Vėliau paaiškėjo, kad pareiškėjo motina 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo sudariusi testamentą pareiškėjo naudai, todėl Klaipėdos miesto 5-asis notarų biuras dienraštyje „Klaipėda“ 2012 m. gruodžio 3 d. paskelbė, jog pareiškėjas šaukiamas paveldėti pagal testamentą mirusiosios motinos V. R. turtą. Pareiškėjas nežinojo apie motinai nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) ir jos valią dėl jai priklausančio turto, apie palikimo atsiradimą (šaukimą paveldėti) jam pranešė giminaičiai. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms, jam atsirado teisė priimti palikimą pagal testamentą, bet pareiškėjas yra praleidęs trijų mėnesių terminą palikimui priimti, todėl prašė jį dėl šių svarbių aplinkybių atnaujinti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi tenkino pareiškimą ir atnaujino terminą palikimui, atsiradusiam po palikėjos V. R. mirties, priimti. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo nurodė aplinkybes, jo manymu, pagrindžiančias, jog pareiškėjas žinojo apie motinos mirtį. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės leidžia preziumuoti, jog pareiškėjas žinojo apie motinos mirtį, tačiau neįrodo, kad jis žinojo apie motinai priklausiusį turtą. Pareiškėjas gyveno Ispanijoje, su motina ryšių nepalaikė, todėl teismas laikė mažai tikėtinu faktą, kad jis, žinodamas apie galimybę paveldėti, būtų sąmoningai delsęs kreiptis į notarų biurą dėl motinai priklausiusio turto paveldėjimo. Iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie paveldimą turtą sužinojo tik 2012 m. gruodžio 3 d. Klaipėdos miesto 5-ajam notarų biurui dienraštyje „Klaipėda“ paskelbus, jog jis šaukiamas paveldėti pagal testamentą mirusiosios V. R. turtą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įstatyme nustatytu terminu nepadavė pareiškimo apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarui dėl priežasčių, pripažintinų svarbiomis. Byloje nenustatyta, kad yra aplinkybių, dėl kurių pareiškėją būtų galima pripažinti asmeniu, neturinčiu teisės paveldėti. Tenkinus pareiškimą, teismas atmetė suinteresuoto asmens atstovo prašymą priteisti atstovavimo išlaidas.
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens atskirąjį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. mirė pareiškėjo motina; jai priklausė butas (duomenys neskelbtini); pareiškėjo motina 2002 m. rugpjūčio 30 d. Klaipėdos miesto 2–ajame notarų biure sudarė testamentą, kuriuo jai priklausančią dalį buto (duomenys neskelbtini), ir visą kitą jai priklausantį turtą paliko sūnui V. V.; 2012 m. lapkričio 14 d. O. R., veikdama pagal suinteresuoto asmens L. R. įgaliojimą, kreipėsi į Klaipėdos miesto 5-ajį notarų biurą su pareiškimu priimti palikimą; 2012 m. gruodžio 3 d. laikraštyje „Klaipėda“ paskelbta, kad V. V., gimęs 1974 metais, šaukiamas paveldėti pagal testamentą mirusiosios V. R. turtą; Klaipėdos miesto 5-asis notarų biuras informavo teismą, kad užvedė 2013 m. rugpjūčio 17 d. mirusios V. R. paveldėjimo bylą; palikimą pagal įstatymą priėmė V. R. sutuoktinis L. R., tačiau paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas galėjo sužinoti apie motinos mirtį iš karto po jos mirties, tačiau tokia aplinkybė nepatvirtina fakto, jog jis žinojo apie motinai priklausiusį turtą, kurį būtų galėjęs paveldėti. Suinteresuoto asmens pateikti argumentai, kad pareiškėjas apie jo motinos turimą turtą galėjo žinoti, nes motinos bute buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, ar šio buto adresą nurodė buto Naujakiemio gatvėje dalies pirkimo–pardavimo sutartyje, teismo nuomone, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjui šios aplinkybės iš tikrųjų buvo žinomos. Pareiškėjo elgesį po to, kai buvo išspausdintas notarų skelbimas „Klaipėdos“ dienraštyje, teismas vertino kaip pakankamai atidų ir rūpestingą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo L. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius mano, kad yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nes bylą apeliacine tvarka nagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatorius įsitikinimą, kad byla turėjo būti nagrinėjama trijų teisėjų kolegijos, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010, kurioje nurodyta, jog bylos ypatingąja teisena nagrinėjamos, kai nekyla ginčo. Nagrinėjamu atveju kilo palikėjos V. R. pirmosios eilės įpėdinių (pareiškėjo V. V. ir suinteresuoto asmens L. R.) ginčas dėl teisės paveldėti. Dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškimo reikalavimą išspręsti sprendimu, kuris skundžiamas apeliaciniu skundu, o ypatingosios teisenos bylą apeliacine tvarka vienas teisėjas galėjo nagrinėti tik tuo atveju, jei nebūtų kilę ginčo dėl teisės. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar yra ginčas dėl teisės, ir atitinkamai nebuvo suformuota trijų teisėjų kolegija, todėl bylą nagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
2. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 5.3, 5.50, 5.57 straipsnius, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011). Teismas padarė išvadas, kad nežinojimas apie palikimo mastą yra pagrindas pripažinti svarbia aplinkybę terminui atnaujinti. Kasatorius teigia, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas sužinojo apie motinos mirtį jos mirties dieną, todėl šiuo atveju svarbu buvo nustatyti ne tik aplinkybes, dėl kurių ir kiek terminas praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Termino praleidimo padariniai nustatyti CK 5.57 straipsnio 2 dalyje. Jeigu įpėdinis atsisako nuo palikimo arba neatlieka veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis priėmė palikimą, reiškia, jog jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys) Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Teismai svarbia aplinkybe terminui atnaujinti pripažino tai, kad pareiškėjas nežinojo apie motinos turtą, kurį būtų galima paveldėti, ir konstatavo, jog pareiškėjas, sužinojęs apie šaukimą paveldėti iš notarų skelbimo dienraštyje, išreiškė valią ir atliko visus veiksmus jam priimti, todėl buvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Faktas, kad pareiškėjas nepalaikė santykių su motina, yra subjektyvus, o ne objektyvus. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas neatliko CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytų veiksmų, nenurodyta. Kasatorius mano, kad aplinkybė, jog įpėdinis nežino apie po palikėjos mirties atsiradusį turtą, kurį jis turi teisę paveldėti, nebendravo su palikėju, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pažeidimo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju teismai sutapatino paveldėjimo teisės atsiradimo momentą su informacijos apie paveldimą turtą gavimo momentu – priimant palikimą, įpėdinis gali neturėti informacijos apie palikto turto mastą. Kasatoriaus nuomone, pareiškėjas siekė priimti palikimą tik tada, kai sužinojo apie palikimo sudėtį.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl termino palikimui priimti pratęsimo
Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Veiksnus asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Taigi, palikimo atsiradimo metu įpėdiniui atsiradusios subjektinės teisės turinį sudaro ne tik galimybė palikimą priimti, bet ir galimybė jo atsisakyti.
Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktika dėl CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžiama priimti palikimo už kitą, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. U. ir kt. v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. B. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2011).
Taigi, kasacinio teismo praktika yra formuojama ta linkme, kad, vadovaujantis nurodytomis įstatymo ir teismų praktikos taisyklėmis, teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą, trečia, išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-295/2011).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia paveldėti motinos testamentu paliktą turtą. Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamento esmė yra suteikti palikėjui laisvę laisvai nuspręsti dėl jo turto likimo po jo mirties. Kasacinio teismo praktikoje paveldėjimo pagal testamentą bylose itin akcentuojamas testatoriaus valios gerbtinumas ir laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama ir vykdoma po testatoriaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. (E. G.) v. G. B., 3K-3-553/2009). Taigi, pareiškėjas, prašydamas pratęsti įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, siekia įgyvendinti savo teisę į palikimą tokiu būdu, kad nebūtų paneigta palikėjos valia. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje, be nurodytų konkrečių kriterijų, sprendžiant klausimą dėl tokio termino pratęsimo, yra išaiškinta, jog reikia atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos konkrečioje byloje, taip pat vadovautis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kurios bylą nagrinėjusių teismų įvertintos kaip turinčios reikšmę sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Byloje nustatyta, kad palikėjos gyvenimo būdas nesudarė pagrindo manyti, jog mirusioji galėjo turėti nuosavybės teise turto, kurį būtų galima paveldėti. Byloje reikšminga ir tai, kad pareiškėjas nuo 2002 m. gyvena Ispanijoje, su palikėja ryšių nepalaikė dėl jos piktnaudžiavimo alkoholiu ir asocialaus gyvenimo būdo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie po motinos mirties likusį turtą sužinojo tik 2012 m. gruodžio 3 d. Klaipėdos miesto 5-ajam notarų biurui dienraštyje „Klaipėda“ paskelbus, jog jis šaukiamas paveldėti pagal testamentą mirusios motinos turtą. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad po to, kai spaudoje buvo paskelbta apie tai, jog pareiškėjas šaukiamas paveldėti, jis ėmėsi operatyvių veiksmų paveldėjimo teisei įgyvendinti. Pirmiau nurodytų aplinkybių visumą teismai pripažino svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą šį terminą pratęsti.
Šių bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CK 5.33 straipsnyje įtvirtinto testamento paskelbimo instituto esmė yra ta, jog palikimo atsiradimo vietos notaras, sužinojęs apie testatoriaus mirtį, privalo paskirti testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešti visiems žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta notaro, paskelbusio testamentą, pareiga imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį. Toks teisinis reglamentavimas leidžia manyti, kad įstatymų leidėjas numatė, jog galimos situacijos, kai asmuo gali nežinoti nei apie jam atsiradusią subjektinę teisę paveldėti, nei apie galimą palikimo sudėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas testamento paskelbimo procedūrą ir notaro pareigą nustatyti visus įpėdinius bei pranešti jiems apie testamento turinį, tokiu reglamentavimu siekė užtikrinti, jog būtų įgyvendinta tikroji testatoriaus valia ir po jo mirties turtas atitektų ne įpėdiniams pagal įstatymą, o testamente nurodytiems asmenims. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų įgyvendinti subjektinę teisę paveldėti būtent po to, kai notaras įvykdė CK 5.33 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. B. N., bylos Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-246/2011). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju teismai svarbia priežastimi pratęsti praleistą terminą pripažino ne šią aplinkybę, kaip tokią, o aplinkybių visumą, kurią įvertino pagal visus teismų praktikoje susiformavusius kriterijus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismai teisingai taikė ir aiškino CK 5.57 straipsnio nuostatas ir priimtais procesiniais sprendimais nepaneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos paveldėjimo teisės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog paveldėjimo teisės institutas kyla iš Konstitucijos; Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, nes jos 23 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė palikti nuosavybę kaip palikimą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas). Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl termino palikimui priimti pratęsimo, įvertino šios konkrečios bylos aplinkybių visumą, palikimo atsiradimo momentu individualiai susiklosčiusią situaciją, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, vadovavosi protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, todėl teisingai aiškino ir taikė CK 5.57 straipsnio nuostatas ir nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose nenukrypo.
Dėl bylos nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka, kai kyla ginčas dėl teisės
Kasatoriaus teigimu, yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nes bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatorius įsitikinimą, kad byla turėjo būti nagrinėjama trijų teisėjų kolegijos, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010, kurioje nurodyta, jog bylos ypatingąja teisena nagrinėjamos, kai nekyla ginčo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškimo reikalavimą išspręsti sprendimu, kuris skundžiamas apeliaciniu skundu, o ypatingosios teisenos bylą apeliacine tvarka vienas teisėjas galėjo nagrinėti tik tuo atveju, jei nebūtų ginčo dėl teisės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės pažeidimų pagrįsti tik iš dalies. Kasatorius remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad, nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi būti laikomasi bendrųjų civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą principą. Tinkamas byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių įgyvendinimas inter alia užtikrinamas teisės normų nustatytais procesiniais terminais bei teismo posėdžių forma, kurie skiriasi priklausomai nuo to, ar byloje yra sprendžiamas ginčas dėl teisės. Ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, išskyrus CPK nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-115/2010).
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta galiojant kitai CPK 304 straipsnio redakcijai, todėl ši praktika nagrinėjamoje byloje galėtų būti aktuali tik iš dalies. Šioje byloje skundžiami procesiniai dokumentai priimti galiojant CPK 304 straipsnio 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 patvirtintai redakcijai. Taigi, bylos nagrinėjimo metu galiojančiose proceso teisės normose nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylose apeliacine tvarka bylą nagrinėja vienas teisėjas (CPK 304 straipsnio 1 dalis), apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 222 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnio 1 dalies 2011 birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Taigi kasatoriaus argumentai, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nepagrįsti.
Kasatoriaus argumentai šioje byloje aktualūs tik dėl kasacinio teismo išaiškinimų, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą ir tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, kuri buvo skundžiama atskiruoju skundu. Kasatorius skunde pats pripažįsta, kad jam pakako septynių dienų nutarčiai apskųsti ir pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pavadinimas jam neaktualus. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių teismo dokumentų formos reikalavimų pažeidimas įstatyme nepriskirtas prie absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), todėl šio pažeidimo teisiniai padariniai kiekvienu atveju vertintini pagal tai, kiek tai suvaržė asmens teisę į tinkamą teismo procesą ir galėjo lemti tai, jog byla buvo neteisingai išspręsta (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų pažeista kasatoriaus teisė į tinkamą teismo procesą ar kaip nors kitaip būtų buvusios suvaržytos jo teisės.
Dėl išvardytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 22,02 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 22,02 Lt (dvidešimt du litus 2 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Rimvydas Norkus
Vincas Verseckas