Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-29-594/2025

Teisminio proceso Nr. 1-03-7-00001-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.12; 1.1.8.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Artūro Pažarskio, Aleno Piesliako, Tomo Šeškausko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

nuteistajam V. Š. (nuotoliniu būdu) ir jo gynėjui advokatui Ruslanui Boiko (Ruslan Boiko),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Ruslano Boiko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendis.

Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 2100 MGL (105 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – 1400 MGL (70 000 Eur) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. vasario 28 d. nuosprendžiu nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmetė, o prokuroro apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendį – pašalino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir V. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam V. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams keturiems mėnesiams.

        Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo advokato – atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. Š. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, laikotarpiu nuo 2021 m. pradžios, tiksliau nenustatytu laiku, iki 2022 m. kovo 27 d. savo naudai tiesiogiai dalimis reikalavo kyšio iš UAB „Autokausta“ direktoriaus J. K. už savo (V. Š.) palankumą ateityje ir teisėtą savo veikimą vykdant įgaliojimus, nustatytus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, kuriuose įtvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga organizuoti savivaldybės administracijos darbą, administruoti savivaldybės asignavimus, kitus piniginius išteklius ir turtą, priimant sprendimus, susijusius su Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Autokausta“ sutarčių vykdymu ir jų administravimu, ir dalimis priėmė didesnės negu 250 MGL vertės – 260 000 Eur dydžio kyšį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino V. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas nurodė, kad vien prisipažinimo nepakanka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti. V. Š. viso proceso metu minimizavo savo vaidmenį, vengė išsamiai atskleisti nusikaltimo faktines aplinkybes, nepripažino dalies inkriminuotų aplinkybių (kyšio reikalavimo), savo parodymus derino prie byloje objektyviai nustatytų aplinkybių, kaltę pripažino tik surinkus jo kaltę pagrindžiančius duomenis. Akivaizdu, kad V. Š. gailisi dėl šiuo metu jam ir jo šeimai susidariusios neigiamos situacijos, o ne dėl to, kokią žalą jis padarė sukeldamas visuomenės nepasitikėjimą valdžios institucijomis, jų atstovų priimtais sprendimais.

3.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo V. Š. paskirta bausmė – bauda nėra teisinga, nes jis nubaustas aiškiai per švelnia bausme, paskirta bausmė individualizuota nepakankamai įsigilinus į V. Š. padaryto nusikaltimo pavojingumą, bausmės paskirtį, jos prevencinius tikslus, nepagrįstai taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Nenustatyta kokių nors išimtinių su V. Š. padaryta nusikalstama veika, jo elgesiu proceso metu susijusių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 225 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. V. Š. nusikalstamas elgesys nebuvo atsitiktinis, o buvo gerai suplanuotas, jis buvo nusikaltimo iniciatorius, nustatydavo, kada ir kokią pinigų sumą turi pristatyti J. K.. Be to, turi būti įvertinta ir tai, kad buvo paimtas 260 000 Eur dydžio kyšis, tai yra daugiau nei 20 kartų didesnis kyšis nei įstatymo nustatytas minimalus dydis, kuriam esant kyla atsakomybė pagal BK 225 straipsnio 3 dalį. Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina didesnį V. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Vieno didžiausių kyšių Lietuvoje reikalavimas ir paėmimas nesudaro pagrindo skirti nepagrįstai švelnią bausmę už šį sunkų nusikaltimą, kurį padaręs V. Š. prisipažino tik tada, kai buvo surinkti visi jo kaltę pagrindžiantys duomenys.

III. Kasacinių skundų argumentai

4.       Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras A. Urbelis prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 28 d. nuosprendį – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį, kuria, pritaikius BK 641 straipsnį, V. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams keturiems mėnesiams. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 641 straipsnį. Šis teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nuteistajam be pagrindo pritaikė BK 641 straipsnį ir paskirtąją bausmę sumažino vienu trečdaliu. 

4.2.       Pagal BK 641 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat tais atvejais, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė ir ji tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 641 straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2014, 2K-327-303/2015, 2K-264-697/2017). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 641 straipsnio nuostatos netaikytinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020).

4.3.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Vadinasi, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas esant šių sąlygų visumai: 1) kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo; 2) kaltinamasis visiškai pripažįsta kaltę; 3) su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas; 4) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių; 5) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Byloje nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-495/2021).

4.4.       Įtariamajam V. Š. 2023 m. gegužės 24 d. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir išaiškintos BPK 273 straipsnyje nustatytos sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme sąlygos. Iki kaltinamojo akto surašymo įtariamasis pareiškė, kad sutinka su sutrumpintu įrodymų tyrimu teisme. Prokuroras, perduodamas bylą nagrinėti teismui su kaltinamuoju aktu, kaltinamajame akte nurodė, jog sutrumpintas įrodymų tyrimas negalimas, nes nors V. Š. pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir sutinka su sutrumpintu įrodymų tyrimu, tačiau jis ginčija, kad reikalavo iš J. K. kyšių, ir savo kyšininkavimą vertina kaip vieną tęstinę veiką. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. Š. prisipažino ne tik priėmęs iš J. K. kyšius, tačiau ir kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis šių kyšių prieš tai aktyviai iš šio reikalavęs, t. y. pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Taip pat V. Š. sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Teismui sprendžiant dėl galimumo byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, prokuroras ir gynėjas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo neprieštaravo. Taigi bylą pirmosios instancijos teisme buvo galima išnagrinėti atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Nustatęs BK 641 straipsnio pagrindus, teismas pagrįstai nuosprendžiu paskirtą nuteistajam V. Š. bausmę sumažino vienu trečdaliu.

4.5.       Nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas R. Boiko apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismo prašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) išslaptintus dokumentus, susijusius su Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 11 straipsnio taikymu J. K., arba pavesti tai atlikti prokurorui. Teismo posėdžio metu gynėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 47 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti byloje įrodymų tyrimą: papildomai apklausė nuteistąjį V. Š., pridėjo prie bylos ir ištyrė gynybos pateiktus papildomus dokumentus, taip pat išreikalavo ir ištyrė gynėjo prašomus dokumentus, teismo posėdžio metu buvo peržiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuotas pareigūnų patekimas į nuteistojo gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Šis teismas nutarė taikyti BK 641 straipsnį ir bausmę sumažinti vienu trečdaliu, nepaisydamas to, kad buvo išnykusios sąlygos taikyti šį įstatymą, nes byla buvo išnagrinėta bendra tvarka, o ne atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

4.6.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, kad, apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl BK 641 straipsnio taikymo galimybių, išlieka aktuali šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų, sudarančių galimybes apeliacinės instancijos teismui, skiriant bausmę, ją sumažinti vienu trečdaliu, nustatymo svarba. BK 641 straipsnio taikymą lemia ne tik tai, ar asmuo prisipažįsta esąs kaltas, bet ir šioje byloje aktuali proceso forma – tai, kad byloje atliktas įrodymų tyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-98-495/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti, ar nagrinėjant bylą apeliacine tvarka egzistuoja sąlygų, būtinų BK 641 straipsniui taikyti, visuma, įskaitant ir sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo pagrįstumą. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, kad teisėjų kolegija yra varžoma prokuroro apeliacinio skundo ir įstatyme nustatyto draudimo pabloginti nuteistojo padėtį labiau, nei to prašoma, todėl taiko BK 641 straipsnio nuostatas ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažina vienu trečdaliu, yra nepagrįsti.

4.7.       Pagal BPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos tik tais atvejais, kai yra apeliacinių skundų, paduotų BPK 313 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti, be kita ko, nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Su šiomis nuostatomis yra susiję nagrinėjamai bylai aktualūs kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose, non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine, kasacine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-7-71-458/2020). Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, be kita ko, ir dėl nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtos pernelyg švelnios bausmės, prašant V. Š. paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams ir 600 MGL (30 000 Eur) dydžio baudą, t. y. procesas tęsėsi ne nuteistojo iniciatyva ir apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais.

5.       Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas R. Boiko prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 28 d. nuosprendį – panaikinti: 1) nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta konstatuoti, kad 2023 m. kovo 9–10 d. atlikta krata V. Š. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta neteisėtai; 2) nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; 3) nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte; 4) nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 2 dalyje (proceso netikrumą, nestabilumą ir neteisingą baudžiamojo proceso taikymą, nepagrįstai atleidžiant J. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, o juridinio asmens UAB „Autokausta“ netraukiant baudžiamojon atsakomybėn); 5) nuosprendžio dalį, kuria V. Š. skiriant bausmę buvo atsižvelgta į savanaudiškus nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus bei kyšio vertę (dydį); 6) nuosprendžio dalį, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą su pakeitimu – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir sumažinti V. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Kasatorius skunde nurodo: 

5.1.       Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 331 straipsnio ir 20 straipsnio 1–4 dalių pažeidimus, kurie sukliudė visapusiškai išnagrinėti bylą ir pažeidė nuteistojo teises. Šis teismas nepagrįstai rėmėsi 2023 m. kovo 9–10 d. kratos, kurios metu V. Š. gyvenamojoje vietoje buvo rasti ir paimti daiktai, įskaitant grynuosius pinigus, protokolu ir jo rezultatais, kurie dėl procedūrinių pažeidimų negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

5.2.       Krata V. Š. gyvenamojoje vietoje buvo atliekama nuo 2022 m. kovo 9 d. 8.31 val. iki 2022 m. kovo 10 d. 0.43 val., t. y. 15 valandų 12 minučių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kratos atlikimo laikas gali trukti ilgiau nei vieną dieną, nes BPK nereglamentuoja kratos atlikimo trukmės. Su tokiu formaliu teisės akto taikymu negalima sutikti. Toks ilgas procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpis nekoreliuoja su šio instituto tikslais, uždaviniais ir aiškiai prieštarauja proporcingumo principui, taip pat pažeidžia tiek V. Š., tiek jos sutuoktinės, tiek mažamečių vaikų interesus. Kratos atlikimo metu V. Š. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir įgijęs įtariamojo statusą, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl nuteistojo nenoro komentuoti pareigūnams apie jų ieškomų daiktų buvimo vietą yra visiškai neteisėtas, pažeidžiantis asmens teises, nurodytas BPK 21 straipsnio 4 dalyje.

5.3.       Akivaizdu, kad toks ilgas laikotarpis buvo susijęs ne su vieno, o su kelių proceso veiksmų atlikimu, tačiau su šiuo teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutiko, nurodydamas, kad buvo atlikta viena krata. Kratos protokole nurodyta, kad buvo atlikta ne viena, o penkios savarankiškos V. Š. gyvenamosios vietos ir jos priklausinių kratos. Protokole nurodyta, kad krata sustabdoma protokolui surašyti. Neradę reikiamų daiktų, pareigūnai nusprendė atlikti pakartotines kratas: pakartotinai patikrino pirmo aukšto tualetą (skalbimo kambarį); pakartotinai apžiūrėjo pirmame aukšte esančią svetainę, joje stovinčią sofą, svetainėje esantį židinį, virš jo esančią ventiliacijos angą, patikrino virtuvę ir joje esančią buitinę techniką; pakartotinai apžiūrėjo garažą, patalpą, esančią garažo gale, pirmą aukštą, pirmo aukšto tualetą, koridorių, drabužinę, priepirtį, pirtį, svetainę, virtuvę, valgomąjį; laikotarpiu nuo 17.16 val. kratoje dalyvavo iš Vilniaus atvykę STT Centrinės tyrimų valdybos pareigūnai, o krata atliekama pakartojant pirmo ir antro aukštų patalpų apžiūrą, pakartotinai apžiūrėjus kieme esančią aplinką, sandėliukus, stoginę, terasą, patikrinus visus augalus ir želdinius. Taigi vietoj vienos kratos pareigūnai atliko penkias. Visos šios atskiros ir savarankiškos kratos buvo surašytos viename kratos protokole. Be to, pabaigę pirmą kratą, pareigūnai nesurašė nutarimo dėl neatidėliotinos kratos atlikimo, taip šiurkščiai pažeidė BPK nuostatas. Akivaizdu, kad pareigūnai viršijo savo kompetenciją, neturėdami sankcijos, atliko savarankiškas kratas ir paėmė kratos metu tam tikrus daiktus ir dokumentus.

5.4.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atlikto proceso veiksmo pobūdį, t. y. ar tai tęstinė krata ar savarankiškos kratos, padarė prieštaringas išvadas. Šis teismas vienoje vietoje nurodė, kad tai tęstinis veiksmas, o kitoje – kad krata buvo atliekama pakartotinai.

5.5.       Kratą atliko subjektai, neturintys teisės joje dalyvauti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (toliau – Rekomendacijos) reglamentuojamas tyrimo grupių sudarymas. Nagrinėjamai situacijai aktualūs Rekomendacijų 25, 26, 28, 33 punktai.

5.6.       Ikiteisminį tyrimą pradėjo teritorinė ikiteisminio tyrimo įstaiga – STT Kauno valdyba, tačiau jokiame 2022 m. kovo 9 d. dokumente, įskaitant prokuroro pavedimą STT Kauno valdybai atlikti ikiteisminį tyrimą, nėra duomenų apie tai, kad buvo sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė, į kurios sudėtį būtų įtraukti centrinės ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai. Tik 2022 m. kovo 17 d. prokuroro A. Urbelio rašytine rezoliucija ikiteisminio tyrimo organizavimas buvo perimtas ir perduotas prokurorui I. Mikelioniui, persiunčiant šią informaciją susipažinti STT Centrinei tyrimų valdybai. Kitą dieną ikiteisminis tyrimas buvo perduotas iš teritorinės ikiteisminio tyrimo įstaigos (STT Kauno valdybos) centrinei – STT Centrinei tyrimų valdybai. Vis dėlto centrinė ikiteisminio tyrimo įstaiga ir jos pareigūnai, nesant prokuroro nutarimo dėl tyrimo grupės sudarymo, 2022 m. kovo 9 d. neteisėtai dalyvavo atliekant kratą V. Š. gyvenamojoje vietoje.

5.7.       Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliacinio proceso metu prokuroras kreipėsi raštu į STT vadovybę, siekdamas nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu kratoje dalyvavo centrinės ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai. Gautame STT atsakyme nurodyta, kad pavedimą dalyvauti proceso veiksme – per kratos atlikimą – pareigūnai, neįtraukti į tyrimo grupę, gavo žodžiu, nes tai nustatyta Rekomendacijų 17.2 papunktyje. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas šiuo raštu buvo suklaidintas, nes jame nurodytas teisės akto aiškinimas buvo taikytas selektyviai ir netiksliai, nutylint esmines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad rašte minimas žodinis pavedimas yra labiau organizacinis pavedimas, kurio poreikis turėtų būti matomas kituose dokumentuose. Byloje tokių dokumentų nėra. Be to, Rekomendacijų 17.2 papunktyje nurodomas žodinis pavedimas galimas tik esant didelės apimties ikiteisminiam tyrimui. Centrinės institucijos pareigūnai į kratą pas V. Š. atvyko po darbo valandų, o kitose kratose centrinės ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai nedalyvavo.

5.8.       Iš ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties dėl neatidėliotinos kratos teisėtumo patvirtinimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėja patvirtino tik vieną kratą V. Š. gyvenamojoje vietoje, o ne jų visumą. Be to, ji patvirtino tik kratą, kuri buvo atlikta 2022 m. kovo 9 d., nes nutarties rezoliucinėje dalyje, kuria konstatuojamas kratos teisėtumas, ji nenurodo apie kratos veiksmus, kurie buvo atliekami dar ir kitą dieną. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėja savo nutartimi netiesiogiai konstatavo, kad V. Š. gyvenamojoje vietoje buvo atliktos kelios kratos, nes nutartyje ji nurodė ne V. Rasalaitės nutarimą atlikti kratą, kurio pagrindu pareigūnai pateko į V. Š. gyvenamąją vietą, o M. Kavaliausko nutarimą dėl nesankcionuotos kratos patvirtinimo. Jokio M. Kavaliausko nutarimo byloje nėra.

5.9.       Apeliacinės instancijos teismas, kriminalinės žvalgybos pagrindu gautus rezultatus vertindamas kaip atitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimus, padarė BPK pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje pareigūnų taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai neatitiko dalies kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-P-94-895/2015, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017) suformuluotų reikalavimų. Šias išvadas galima pagrįsti išanalizavus V. Š. ir J. K. taikytų slaptų veiksmų turinį ir apimtį, šių veiksmų proporcingumą. Jiems pareigūnai taikė visą spektrą KŽĮ nurodytų veiksmų. Šių slaptų veiksmų pagrindu pareigūnai surašė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus, kuriais abiejų instancijų teismai grindė V. Š. kaltę.

5.10.       Iš KŽĮ 2 straipsnio 17 dalies ir 15 straipsnio 3 dalies matyti, kad, norint taikyti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdą – sekimą, turi būti nurodytas konkretus objektas, kuris bus sekamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo taikomas tik asmens – V. Š. sekimas, o objektų ar transporto priemonių sekimas nebuvo sankcionuotas ir taikytas. Susipažinus su kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais ir jų priedais, kuriuose buvo fiksuojamas J. K. atvykimas pas V. Š., nustatyta, kad sekimas buvo taikomas ne V. Š. ar J. K., o V. Š. gyvenamajam namui ir šalia esančiai teritorijai. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo taikomas ir atliekamas asmenų sekimas, nes tokiems veiksmams būtinas tiesioginis tokių asmenų judėjimo kontrolės fiksavimas – nuo vieno taško iki kito taško, judėjimo pokyčiai ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, atsikirsdamas į šiuos teiginius ir jų pagrindimą, tik nurodė, kad nesutinka su gynybos argumentacija, tačiau jokių motyvų nepateikė, nurodė deklaratyvius, bendro pobūdžio teiginius. Šis teismas neatsakė į gynybos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su objekto, o ne asmenų sekimu. Taigi sekimo metu surinktais duomenimis negalima grįsti V. Š. kaltės, nes šie duomenys buvo gauti neturint sankcijos, o šios procedūrinės klaidos neidentifikavęs apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą.

5.11.       Iš 2022 m. kovo 9 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo ir jo priedų nustatyta, kad 2022 m. kovo 8 d. apie 22.18 val. STT Kauno valdybos pareigūnai pašto dėžutėje, kuri buvo pritvirtinta prie sklypą juosiančios tvoros, rado ir iš jos išėmė aštuonis baltos spalvos sandariai įpakuotus plastikinius paketus užlydytais galais. Paimtuose paketuose buvo rasti grynieji pinigai, jie buvo sudėti atgal į paketus ir grąžinti į pašto dėžutę, kuri buvo pritvirtinta prie sklypą juosiančios tvoros. Byloje pateikti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad STT pareigūnai, atlikdami kriminalinės žvalgybos tyrimą, galėjo dar prieš tai, kai 2022 m. kovo 8 d. slapta pateko prie pašto dėžutės, atlikti panašų slaptą veiksmą: patikrinti tos pačios dėžutės turinį arba slapta patekti pas J. K. ir patikrinti jo planuojamų perduoti pinigų kiekį, tačiau sąmoningai nesurašyti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų ir jų nepateikti prie nagrinėjamos bylos arba surašyti ir fiksuoti tokius faktus, tačiau sąmoningai nepateikti ir neišviešinti tokios informacijos, kuri įpareigojo juos nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, o ne laukti, kol V. Š. bus pateiktos kitos kyšio dalies sumos, įskaitant ir paskutinę.

5.12.       Slapti veiksmai J. K. buvo taikomi Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartimi dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka bei sekimo nuo 2021 m. liepos 22 d. iki 2021 m. spalio 21 d. Tačiau atskiro dėmesio verti šios nutarties priėmimą lėmę dokumentai. STT 2021 m. liepos 15 d. prašyme, kuris buvo pateiktas prokuratūrai dėl slaptų veiksmų sankcionavimo, nurodoma, kad žinoma, jog 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 26 d., 2021 m. liepos 1 d. J. K. lankėsi pas V. Š. naktį, laikydamasis konspiracijos. Šis prašymas išslaptintas tik iš dalies ir jame nurodoma, pagal kuriuos kriminalinės žvalgybos straipsnius prašoma sankcionuoti slaptus veiksmus, t. y. nurodomi 10 ir 15 straipsniai. Taigi pareigūnai nurodo, kad dėl J. K. buvo sankcionuotas ir neišviešintas veiksmas, kuris, gynybos nuomone, atitinka KŽĮ 11 straipsnį, reglamentuojantį slaptą patekimą į tam tikras patalpas, objektus, turinio patikrinimą ir pan.

5.13.       Aplinkybę apie J. K. taikytą Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodytą 11 straipsnį patvirtina ir STT 2021 m. gruodžio 10 d. prašymas, kuris buvo pateiktas prokuratūrai dėl slaptų veiksmų sankcionavimo J. K., ir jo turinys. Pareigūnai, aprašydami, kokie slapti veiksmai prieš tai buvo sankcionuoti teismo J. K., išsiduoda, nes nurodo, jog anksčiau buvo taikyti KŽĮ 10, 11 ir 15 straipsniuose nurodyti veiksmai.

5.14.       Taigi slaptas veiksmas ar net veiksmai buvo atlikti, vėliau išviešinti, tačiau nei jų rezultatas, nei jų faktinis ir teisinis pagrindimas byloje nebuvo pateikti. Visi šie procedūriniai pažeidimai parodo dar didesnį šioje byloje taikytų kriminalinės žvalgybos veiksmų neproporcingumą ir leidžia daryti išvadą ne vien tik dėl proporcingumo principo pažeidimo, bet ir dėl visų kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų neteisėtumo. Be to, šis pažeidimas susijęs ir su kriminalinę žvalgybą taikiusių pareigūnų pasyviu provokavimu, KŽĮ 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir procesiniu delsimu pradėti ikiteisminį tyrimą.

5.15.       Apeliacinės instancijos teismas, reaguodamas į gynybos nurodytus faktus ir suprasdamas jų svarbą procese, savo iniciatyva išreikalavo iš STT dokumentus. STT patvirtino, kad taikė J. K. KŽĮ 11 straipsnyje nurodytus veiksmus, tai yra juos sankcionavo, pratęsė jų sankcionavimą, tačiau jie nebuvo atlikti ir jokie duomenys jų pagrindu nebuvo rinkti ir fiksuoti. Manytina, kad STT pareigūnai nenurodo visos informacijos ir net sąmoningai meluoja, jog jie neatliko šių veiksmų, kuriuos sankcionavo ir net vėliau pratęsė apygardos teismas.

5.16.        V. Š. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. nuotraukas. Jose buvo užfiksuota slapta garso ir vaizdo įrašymo įranga, kuri buvo sumontuota jo gyvenamajame name (terasoje), šią įrangą aptiko pats nuteistasis ir ji dingo tik atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į STT, prašydamas pateikti duomenis, susijusius su šios įrangos įrengimu ir gautais duomenimis. STT pateikė atsakymą, kad ji taikė V. Š. KŽĮ 11 straipsnyje nurodytą veiksmą, fiksavo informaciją, tačiau jos pateikti negali, nes joje neužfiksuota tyrimui reikšmingos informacijos, be to, ši informacija yra įslaptinta. Ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nusprendė, kad ši informacija nereikšminga tyrimui, nors joje gali būti teisinančios ar atsakomybę švelninančios informacijos. Nors V. Š. minėjo, kad šioje vietoje, kur buvo įrengta įranga, nevyko jokie pokalbiai su J. K., tačiau joje, gynybos įsitikinimu, gali būti vaizdinė informacija, patvirtinanti, kad STT pareigūnai buvo patekę ir į V. Š. gyvenamąjį namą, galimai susipažino su dalimis (iki paskutinio) perduoto kyšio sumomis, o tai patvirtina pasyvios provokacijos apraiškas.

5.17.       Slaptai įrangai įrengti ir išmontuoti reikalinga teismo sankcija. Ši įranga buvo įrengta, tačiau, pradėjus ikiteisminį tyrimą, jokie kriminalinės žvalgybos veiksmai negalimi, todėl pareigūnai, norėdami ją išmontuoti, turėjo persankcionuoti šiuos veiksmus BPK 158 straipsnio tvarka, tačiau to jie nepadarė ir, esant pradėtam ikiteisminiam tyrimui, toliau taikė KŽĮ nustatytus veiksmus, t. y. slapta ją išmontavo kratos atlikimo metu. Šie pažeidimai taip ir liko neištaisyti apeliacinės instancijos teismo, dėl jų skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta.

5.18.       Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, netinkamai pritaikė įstatymą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. V. Š. nuo pat pradžių visiškai prisipažino dėl jam pareikšto kaltinimo, ne vien tik nurodydamas esmines aplinkybes, susijusias su jam pareikštu kaltinimu, bet ir atskleisdamas kitus faktus, dėl kurių kitame atskirtame procese atliekamas ikiteisminis tyrimas. V. Š. ir J. K. pareigūnai ilgą laiko tarpą taikė kriminalinės žvalgybos veiksmus, dėl kurių vėliau surašė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus. Manytina ir spėtina, kad tokiuose protokoluose turėtų būti ypač reikšminga V. Š. kaltinanti informacija. Tačiau, susipažinus su bylos medžiaga, tos kaltinančios informacijos buvo pasigesta. Faktiškai V. Š. kaltė grindžiama tik J. K. parodymais. Todėl, jei V. Š. nebūtų nuo pat pradžių prisipažinęs, o būtų neigęs galimo kyšio paėmimo faktą, tai, nesant konkrečių duomenų, ši byla, susijusi su septyniais galimais tęstiniais kyšio faktais, išskyrus paskutinį epizodą, nebūtų buvusi išsiųsta į teismą, o būtų buvusi nutraukta dėl įrodymų stokos. Kalbant apie paskutinį nusikalstamos veikos epizodą, kuris susijęs su 140 000 Eur kyšiu, paminėtina, kad taip pat V. Š. parodymai šiuo klausimu buvo ypač svarūs. Kaip nurodyta slaptų veiksmų atlikimo protokoluose, pareigūnai slapta pateko prie V. Š. pašto dėžutės, paėmė vokus, nunešė juos į tarnybinį automobilį ir ten susipažino su jų turiniu. Pažymėtina, kad vokai buvo vakuumuoti, todėl objektyviai, jų neatidarius, nebuvo galima suprasti, koks jų turinys. Tokie pat vokai (neatidaryti) buvo rasti kratos metu pas V. Š.. Taigi V. Š. perduotų vokų neatidarė ir nepatikrino, kas juose yra.

5.19.       Kalbant apie V. Š. inkriminuotą nusikalstamos veikos požymį – palankumą, paminėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 yra nurodyta, jog šis požymis yra naujas, taip pat nustatyti ir šio požymio įrodinėjimo standartai. V. Š. išsamūs parodymai atskleidė ir palengvino šio požymio įrodinėjimą. Dėl to pirmosios instancijos teismui tapo aišku, kad V. Š. palankumas nebuvo deklaratyvus ir, svarbiausia, buvo pagrįstas, realus. Nesant tokių V. Š. parodymų, abiejų instancijų teismams būtų neįmanoma įrodyti šio požymio buvimo.

5.20.       Esmines aplinkybes – kyšio paėmimo laiką, vietą, būdą – V. Š. nurodė, išsamiai atskleidė šios veikos padarymo faktines aplinkybes. Nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas įžvelgia V. Š. parodymų keitimą ar nenuoseklumą (neišsamumą). Tai, kad V. Š. negalėjo iš pradžių tiksliai nurodyti kyšio dalių, visiškai suprantamas dalykas, nes asmuo buvo apklausiamas apie faktus, kurie laiko atžvilgiu įvyko prieš vienerius metus keturis mėnesius iki jo apklausų dėl kyšio dalių detalizavimo. V. Š. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką buvo savanoriškas, ne dėl byloje surinktų įrodymų visumos. V. Š. pirmas prisipažino ir pateikė raštą STT dėl bendradarbiavimo, tik po jo veiksmų analogiškų veiksmų ėmėsi ir J. K.. V. Š. prisipažinimas pasižymi ir nuoširdumu, galėjimusi, nes jis kritiškai ir neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Tai nėra joks išskaičiavimas, o yra jo asmeninės valios aktas.

5.21.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes byloje yra nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. V. Š. turtui – 19 070 Eur – buvo taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, nes šios sumos pareigūnai nerado kratos metu (ši suma yra skirtumas tarp V. Š. duoto kyšio ir jo gyvenamojoje vietoje rastos pinigų sumos). V. Š. savo iniciatyva pervedė į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą minėtą sumą. Taip jis patvirtino, kad geranoriškai pervedė į teismo depozitinę sąskaitą nurodytą sumą kaip žalos atlyginimą šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, teisiškai nereikšmingi, nes asmeniui suteikiama teisė bet kurio proceso metu savanoriškai atlyginti padarytą žalą ir šis atlyginimas savo esme panaikina civilinio proceso tęstinumą.

5.22.       BK 59

5.23.       Galima įžvelgti akivaizdų V. Š. baudžiamojo proceso nenuoseklumą, netikrumą, iškreiptumą, jo diskriminavimą ir šias aplinkybes laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pirma aplinkybė yra susijusi su neteisėtu J. K. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės. Jis negalėjo būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o ši aplinkybė suponuoja nepagrįstą BK 59 straipsnio 2 dalies netaikymą. Antra aplinkybė yra susijusi su nepagrįstu UAB „Autokausta“, kuriai vadovavo J. K., nepatraukimu baudžiamojon atsakomybėn. Akivaizdu, kad tiek prokuratūra, tiek STT galimai taikė tam tikras neteisėtas nuolaidas, neleistinas preferencijas konkretiems asmenims, o V. Š. prokuratūra akcentavo viso šio proceso realumą, griežtumą, pateikdama tęstinę veiką kaip savarankiškas veikas, neleisdama pabaigti proceso supaprastinta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad jei taikomos nuolaidos, preferencijos vienam asmeniui, jos turi būti taikomos ir kitam subjektui, todėl, gynybos manymu, buvo pažeisti teisinės lygybės, stabilumo, teisinės valstybės principai, lemiantys asmenų teisę žinoti, ko tikėtis iš baudžiamojo proceso.

5.24.       Viena iš BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių yra savanaudiškos paskatos. Vis dėlto savanaudiškos paskatos neturi būti vertinamos kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta aplinkybė, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę, kai BK specialiojoje dalyje nurodyta nusikalstama veika savo esme yra savanaudiška. Nusikalstama veika, už kurios padarymą yra nuteistas V. Š., savo prigimtimi yra savanaudiška. Todėl apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai, skirdamas V. Š. bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos savanaudiškus tikslus ir motyvus. Didesnis nei rūšinis nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo V. Š. pripažintas kaltu, pavojingumas nuosprendyje argumentuojamas paimto kyšio suma. BK 225 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika ir yra kriminalizuota, kai asmuo paima kyšį, kurio dydis viršija 250 MGL dydžio sumą. Taigi kyšio dydis yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, o ne aplinkybė, į kurią teismas turi atsižvelgti, skirdamas bausmę. Šią nuostatą patvirtina ir BK 60 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nurodyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Taigi paimto kyšio dydis negalėjo būti vertinamas kaip aplinkybė, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę ir jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neteikė reikšmės aplinkybėms, kurios turėjo būti įvertintos: nuteistasis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, vedęs, dirbantis, išlaiko du mažamečius vaikus, rūpinasi pagyvenusio amžiaus tėvais, užsiima savanoriška veikla. Padaręs šiuos BK 54 straipsnio 2 dalies pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam V. Š., t. y. pirmą kartą teisiamam asmeniui, skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui.

5.25.       Apeliacinės instancijos teismas netiksliai interpretavo BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo įtvirtintos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-155-719/2022). Prie išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos galima priskirti toliau dėstomas aplinkybes.

5.26.       V. Š. anksčiau neteistas, nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar atleistas nuo jos, teigiamai charakterizuojamas. Prie bylos pateikti dokumentai, susiję su V. Š. veikla Kauno miesto savivaldybėje, padėkos raštai, pažymėjimai, duomenys, susiję su jo charakteristika ir žmogiškosiomis savybėmis: jis yra atsakingas, patikimas, reiklus, kruopštus, mandagus, komunikabilus, turintis aukštus moralinius standartus. V. Š. faktiškai vienas išlaiko savo šeimą, atlygino nusikaltimu padarytą žalą. V. Š. buvo pervedęs į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą lėšų – sutiko jas skirti tam, kad būtų vykdoma jo būsima bausmė (bauda). Byloje yra identifikuotos aplinkybės, pasižyminčios savo ypatingumu ir susijusios su V. Š. ir jo šeimos narių sveikatos būkle. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės per vieną teisiamąjį posėdį, o apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du posėdžius. Teismų praktika tokio pobūdžio bylose yra plėtojama ta kryptimi, kad teismas pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Gynybos nurodyti procesiniai pažeidimai, susiję tiek su kriminaline žvalgyba, tiek su ikiteisminio tyrimo metu atliktais proceso veiksmais, jų gausa ir pobūdis patvirtina, kad buvo pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. V. Š. savo iniciatyva suteikė STT ir prokuratūrai informaciją dėl virš 30 skirtingų nusikalstamų veikų, įvykdytų organizuotos grupės narių Kauno miesto savivaldybėje. Dėl šių veikų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. V. Š. padarytai nusikalstamai veikai nėra būdingas didesnis nei rūšinis nusikalstamų veikų pavojingumas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad šia veika buvo padaryta itin didelė ir ilgalaikė nepataisoma žala Kauno miesto savivaldybei ir jos bendruomenei. Nebuvo nustatyti jokie V. Š. vadovavimo laikotarpiu jo padaryti tarnybiniai (drausminiai) nusižengimai, jis nebuvo trauktas tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn, priešingai, tik skatintas. Taigi visas prieš tai paminėtų ir aptartų aplinkybių spektras patvirtina, kad egzistuoja ne viena, o visuma išimtinių aplinkybių, kurios leido pirmosios instancijos teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.27.       Kita vertus, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019 yra pasisakyta, kad nors nurodytos aplinkybės ir nepasižymi išskirtinumu, tačiau švelnesnės bausmės paskyrimą lemia jų visumos vertinimas bei išvada, kad net minimalios, bet itin griežtos bausmės taikymas neatitiktų teisingumo principo.

5.28.       Nagrinėjamai situacijai yra svarbus ir kitas dalykas – valdžios institucijų, atsakingų už teisės aktų priėmimą, baudžiamoji politika, jos gairės ir pokyčiai teisiniame reguliavime. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas suklydo, nes neįsigilino į teisės aktų projektus ir jų lydimuosius dokumentus, taip suponuodamas teisės taikymo klaidą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 707 pritarė BK pakeitimo ir jo papildymo projektams ir pateikė juos Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti. Įstatymo projekte numatyti tam tikri sisteminiai BK pakeitimai, kurie iš esmės keičia baudžiamosios atsakomybės taikymo standartus ir numato ženkliai lengvesnes nuostatas tokias veikas padariusiems asmenims, taip būtų suteikiama pirmenybė kitoms bausmėms, o ne laisvės atėmimui. Šie pakeitimai buvo priimti Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 ir įsigalios 2024 m. lapkričio 1 d.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Prokuroro ir nuteistojo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022, 2K-58-719/2023). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023, 2K-4-594/2024).

8.       Kaip matyti iš nuteistojo gynėjo kasacinio skundo, jis savo turiniu iš esmės yra tapatus jo apeliaciniam skundui. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų yra grindžiami savaip pateikiama įstatymų interpretacija, nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, pateikiant ir savą byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų vertinimą, juos dirbtinai siejant su argumentais, kuriais siekiama švelnesnės bausmės nuteistajam. Įrodymų leistinumas ginčijamas ne teisiniais argumentais, o gynėjo prielaidomis, todėl tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nebus nagrinėjami. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas su byla buvo perduotas pirmosios instancijos teismui tik dėl V. Š., atitinkamai apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nuteistas tik V. Š., todėl kasacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo tikrinti, ar pagrįstai nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas J. K., taip pat ir tai, ar pagrįstai kasaciniame skunde minimas juridinis asmuo nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

9.       Atsižvelgiant į kasacinio teismo kompetenciją ir BPK 369 straipsnyje įtvirtintus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, šioje nutartyje bus nagrinėjami nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl esminio BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo (Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka gautų duomenų ir kratos teisėtumo), taip pat tai, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir BK 54 straipsnio 3 dalį, nepaskirdamas švelnesnės, nei sankcijoje nustatyta, bausmės, o pagal prokuroro kasacinį skundą – ar apeliacinės instancijos teisme buvo tinkamai pritaikytas BK 641 straipsnis, paskirtą bausmę sumažinant vienu trečdaliu.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo

10.       Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde, akcentuodamas esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą, didelį dėmesį skiria kriminalinės žvalgybos veiksmų ir V. Š. gyvenamojoje vietoje 2023 m. kovo 9–10 d. atliktos kratos teisėtumui.

11.       Kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nustatyti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse. Pagal šias nuostatas, įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymais pripažintini tik leistini ir su sprendžiama byla susiję duomenys.??? Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nurodytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, 2K-119-303/2021, 2K-218-976/2023). Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-141/2008, 2K-7-40-511/2019).

12.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-149-648/2023, 2K-100-719/2024, 2K-110-628/2024).??? Nagrinėjamoje byloje nė vienas iš pirmiau nurodytų atvejų nenustatytas.

13.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo keliami klausimai, susiję su kratos ir kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumu. Esant BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Gynėjas pirmosios instancijos teisme baigiamojoje kalboje nurodė, kad gynyba nekvestionuoja kaltės, kad V. Š. kaltė įrodyta kaltinamojo parodymais, liudytojo parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kratos protokolu ir jos metu paimtų daiktų apžiūros protokolais, kita medžiaga.

14.       Apeliaciniu skundu gynėjas, argumentuodamas tuo, kad šios aplinkybės reikšmingos bausmei individualizuoti, jau nesutiko su dalies įrodymų procesiniu teisingumu – atliktos kratos ir kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumu, pateikdamas argumentus, kurie analogiški kasaciniame skunde pakartotinai išdėstytiems, tačiau nuteistojo kaltės nekvestionavo.

15.       Procesinės prievartos priemonės – kratos – atlikimo bendros taisyklės ir tvarka yra reglamentuotos BPK 145 straipsnyje „Krata“ ir 149 straipsnyje „Kratos ir poėmio tvarka“. BPK 1601 straipsnyje „Procesinių prievartos priemonių taikymas neatidėliotinais atvejais“ yra įtvirtintos atitinkamos nuostatos, susijusios su kratos atlikimu neatidėliotinais atvejais.

16.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnės V. Rasalaitės 2022 m. rugsėjo 9 d. nutarimu nutarta atlikti kratą gyvenamajame name ir jo priklausiniuose adresu: (duomenys neskelbtini), ir dviejuose automobiliuose „Mercedes Benz“ ir „Hyundai Kona“ (12 t., b. l. 1–2). Ši krata buvo pradėta 2022 m. kovo 9 d. 8.31 val., o baigta 2022 m. kovo 10 d. 0.43 val. (12 t., b. l. 16). BPK 1601 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka minėtos kratos taikymo teisėtumas buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (12 t., b. l. 12–14).

17.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 31–42 punktuose atsakė į gynėjo keliamus klausimus, susijusius su atliktos kratos teisėtumu ir pagrįstumu: nuosprendyje pasisakyta tiek dėl subjektų, dalyvavusių atliekant kratą, tiek dėl neva penkių kratų atlikimo, tiek dėl tariamai ikiteisminio tyrimo teisėjo nepatvirtinto kratos teisėtumo. Šis teismas nustatė, kad krata buvo atlikta laikantis BPK 145, 149 ir 1601 straipsniuose nustatytos tvarkos, kratos teisėtumas patvirtintas, kaip tai nustatyta BPK 1601 straipsnyje, kratą atliko subjektai, turintys teisę ją atlikti ir joje dalyvauti, nebuvo nepagrįstai suvaržytos ir juolab pažeistos V. Š. ir jo šeimos narių teisės, buvo atlikta viena nepertraukiama, o ne kelios kratos. Be kita ko, šis teismas atkreipė dėmesį į nustatytus netikslumus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje. Nustatyta, kad minėtą kratą atliko M. Kavaliauskas (12 t., b. l. 16–22), būtent jis kreipėsi į prokurorą dėl kratos teisėtumo patvirtinimo (12 t., b. l. 3–4). Prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl kratos teisėtumo patvirtinimo, nurodė, kad 2022 m. kovo 9 d. nutarimą priėmė M. Kavaliauskas (12 t., b. l. 8), todėl toks teiginys buvo perrašytas į ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį (12 t., b. l. 12). Kratos protokolas datuotas 2022 m. kovo 9 d., protokole matyti, kad krata pradėta 8.31 val., baigta 0.43 val. Rankraštinis įrašas padarytas, nurodant datą „2022-03-09 – 2022-03-10“, šis rankraštinis taisymas pasirašytas (12 t., b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo teisėja 2022 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino kratos, atliktos 2022 m. kovo 9 d., teisėtumą (12 t., b. l. 12–14). Taigi nustatyti akivaizdūs rašymo netikslumai, padaryti tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, bet jie nereiškia nei atliktos kratos neteisėtumo, nei juolab esminio BPK nuostatų pažeidimo. Išplėstinė teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir motyvams, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako.

18.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasatoriaus keliamais klausimais, susijusiais su kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumu. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, šių duomenų leistinumą vertina pagal tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018, 2K-7-1-788/2024, 2K-7-119-719/2024).

19.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 17–30 punktuose į gynėjo apeliaciniame skunde keltus klausimus, susijusius su kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumu, atsakė. Šis teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kreipėsi į STT, prašydamas pateikti išslaptintus dokumentus, susijusius su atliktais kriminalinės žvalgybos veiksmais, atliko įrodymų tyrimą ir juos ištyrė. Nustatyta, kad teismas patikrino tiek teisinį, tiek faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindus, pasisakė dėl KŽĮ nuostatų, aktualių nagrinėjamai bylai, taikymo, motyvuotai paneigė gynybos teiginius apie provokaciją.

20.       Taigi, išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, nenustatė jokių esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, todėl iš esmės pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir motyvams aptariamu klausimu jų nekartoja. 

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

21.       Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad V. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Su tokiais kasatoriaus teiginiais nesutiktina. Pašalindamas šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas BK nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

22.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

23.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra nustatytas vienas iš dviejų būtinųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aspektų – pirmosios instancijos teisme V. Š. išreikštas prisipažinimas, nes jis lėmė sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymą BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau abiejų instancijų teismų vertinimas dėl nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi yra skirtingas.

24.       Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. Š. nuoširdų gailėjimąsi, motyvuotų šią išvadą pagrindžiančių argumentų nenurodė. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad nuoširdų gailėjimąsi V. Š. išreiškė apklausiamas teisme. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad V. Š. nuoširdus gailėjimasis nenustatytas, nuosprendžio 55–62 punktuose išsamiai aptardamas nuteistojo parodymus proceso metu, pabrėžė, kad jie viso proceso metu kito ir buvo nenuoseklūs, kad teisiamajame posėdyje išreikštas gailėjimasis yra deklaratyvus, o ne nuoširdus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, akcentavo, kad V. Š. gailisi dėl šiuo metu jam ir jo šeimai susidariusios neigiamos situacijos, o ne dėl to, kokią žalą jis padarė sukeldamas visuomenės nepasitikėjimą valdžios institucijomis, jų atstovų priimtais sprendimais.

25.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą kasacinės instancijos teismo praktiką, įvertinusi abiejų instancijų teismų argumentus bei kasatoriaus teiginius, konstatuoja, kad, kaip pagrįstai ir teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nenustatytas V. Š. nuoširdus gailėjimasis.

26.       Neva nuoširdus gailėjimasis atsispindi tik V. Š. parodymuose, tačiau joks kitas baudžiamojo persekiojimo metu pademonstruotas elgesys ir poelgiai šių teiginių nepagrindžia. Nors V. Š. 2023 m. rugsėjo 19 d. teisiamajame posėdyje pripažino, kad reikalavo kyšių, todėl prokuroras sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, tačiau šis kaltės pripažinimas susijęs su siekiu baigti procesą, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą ir taip užsitikrinant trečdaliu mažesnę gresiančio terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 225 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta kaip vienintelė bausmės rūšis. Tačiau vien tai savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad asmuo, pripažįstantis savo kaltę, dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi.

27.       Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas pašalinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įstatymą taikė tinkamai.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

28.       Nuteistojo gynėjo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymo apeliacinės instancijos teisme taip pat yra nepagrįsti.

29.       V. Š. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, t. y. už sunkaus nusikaltimo padarymą. Už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų.

30.       BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. 

31.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-179-719/2022, 2K-221-976/2023). Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-788/2019, 2K-187-976/2023, 2K-250-976/2023).

32.       Abiejų instancijų teismai, skirdami V. Š. bausmę, dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, baudos bausmės skyrimo teisingumo, padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas ne BK 225 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o baudą, padarė išvadą, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimas darbingo amžiaus, neteistam, vedusiam ir turinčiam nuo jo priklausomų asmenų, dirbančiam, išimtinai teigiamai charakterizuojamam ir savo kaltę visiškai pripažinusiam V. Š. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir nepasiektų bausmei keliamų tikslų. Taip pat atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos pobūdį (nusikaltimas nėra smurtinis), veikos padarymo aplinkybes. Be to, šis teismas nustatė ir mažesnį baudos dydį, nei nustatyta BK 47 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad už BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ nustatytas nusikalstamas veikas skiriama bauda negali būti mažesnė negu nustatyto nusikalstamos veikos dalyko, kaltininko padarytos turtinės žalos arba kaltininko gautos ar siektos gauti turtinės naudos sau ar kitam asmeniui dydis. Nagrinėjamu atveju V. Š. priėmė 260 000 Eur dydžio kyšį, o jam paskirta bauda buvo mažesnė ir sudarė 2100 MGL (105 000 Eur).

33.       Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, nuosprendžio 67–70 punktuose pažymėjo, kad yra būtina vertinti ne tik teigiamą V. Š. asmenybę, bet ir visumą kitų byloje esančių duomenų. Šis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išimtinių su V. Š. padaryta nusikalstama veika, jo elgesiu proceso metu susijusių aplinkybių, suteikiančių pagrindą daryti išvadą, kad sankcijoje nurodyta bausmė nėra teisinga. Teismas pažymėjo, kad V. Š. nusikalstamas elgesys nebuvo atsitiktinis, jis buvo gerai suplanuotas, V. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius, nustatydavo, kada ir kokią pinigų sumą turi pristatyti J. K.. Taip pat teismas nurodė, kad V. Š. prisipažino tik tada, kai buvo surinkti visi jo kaltę pagrindžiantys duomenys, kad jis yra turtingas žmogus, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 180 objektų, o tai rodo, kad net maksimalios baudos skyrimas neturėtų didelės įtakos bausmės tikslams pasiekti. Šis teismas atsižvelgė ir į kyšio dydį (260 000 Eur).

34.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą kasacinės instancijos teismo praktiką, BK VIII skyriuje įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, įvertinusi abiejų instancijų teismų argumentus ir susipažinusi su kasatoriaus nurodomomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad, kaip pagrįstai ir teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

35.       Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas yra mažiau pavojingas ar kad V. Š. asmenybė yra mažiau pavojinga. Nustatyta, kad V. Š. kaltę pripažino tik surinkus pakankamai jo kaltę grindžiančių duomenų, nenustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Nusikaltimą jis darė veikdamas prieš valstybės tarnybos interesus, pasinaudodamas savo einamomis savivaldybės administracijos direktoriaus pareigomis, t. y. veikė nusikalstamai būdamas valstybės tarnautojas, kuriam keliami aukštos reputacijos ir skaidrumo reikalavimai. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai yra susiję su teigiamomis V. Š. apibūdinančiomis aplinkybėmis, jo šeimine padėtimi, turimais finansiniais įsipareigojimais. Tai tipinės ir dažnai nustatomos aplinkybės, kurios savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

36.       Kasatorius kasaciniame skunde taip pat akcentuoja BK 60 straipsnio taikymą ir nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo savanaudiškas paskatas, bet pagrindo tokiam nesutikimui nėra. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokia nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnyje. Tai matyti ir iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (70 punktas). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje, padarymas savo esme yra susijęs su savanaudiškomis paskatomis. Todėl tai, kad teismas paminėjo savanaudiškas paskatas, apibūdindamas padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nesudaro pagrindo konstatuoti BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).

37.       Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad kyšio dydis yra veiką kvalifikuojantis požymis, tačiau, priešingai nei teigiama skunde, tai savaime nepaneigia galimybės, individualizuojant bausmę, atsižvelgti į konkretų kyšio dydį, kuris reikšmingai viršijo minėtos veikos inkriminavimui ir kvalifikavimui baudžiamajame įstatyme nustatytą 250 MGL dydį.

38.       Nors kasatorius teigia, kad paprastai tokio pobūdžio bylose pirmą kartą teisiamiems asmenims neskiriamas laisvės atėmimas, tačiau toks aiškinimas nesuderinamas su inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje nustatyta bausme – tik terminuotu laisvės atėmimu ir BK 55 straipsnio nuostatomis, kurios taikytinos tik asmenims, pirmą kartą teisiamiems už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimo nuostatos yra nurodytos BK VIII skyriuje, 54–66 straipsniuose. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra nurodyti BK 54 straipsnyje, jame yra pateiktas baigtinis aplinkybių, kurias privalo įvertinti teismas, skirdamas bausmę, sąrašas. Į šį baudžiamuoju įstatymu įtvirtintą reikšmingų bausmei skirti aplinkybių sąrašą nepatenka kasaciniame skunde kvestionuojamos aplinkybės, susijusios su atliktų tyrimo veiksmų, kurių pagrindu gaunami duomenys, galintys tapti įrodymais, teisėtumo vertinimu.

40.       Nors kai kurie kaltinamojo teisių pažeidimai (pvz., nusistovėjusi praktika dėl teisės į ne per ilgą procesą pažeidimo) kartais gali būti kompensuojami taikant teisingumo principą, bet šioje byloje kaltinamojo teisių (renkant įrodymus) pažeidimai nenustatyti, taigi nėra pagrindo šiuo aspektu svarstyti švelnesnės bausmės skyrimo klausimą, o kitų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, atidžiai ir tinkamai vertino padarytos nusikalstamos veikos ir asmens pavojingumą ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl BK 641 straipsnio taikymo

41.       Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad išnyko viena iš būtinųjų BK 641 straipsnio taikymo sąlygų, nes apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas. Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam, skirdamas bausmę, taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti.

42.       BK 641 straipsnyje „Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą“ nurodyta, kad, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė ir ji tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu (1 dalis); kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (2 dalis). Taigi minėtam straipsniui taikyti privalo egzistuoti abi sąlygos: 1) byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, ir 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

43.       BK 641 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti greičiau. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1/2014).

44.       BPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Vadinasi, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas esant šių sąlygų visumai: 1) kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo; 2) kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas; 4) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių; 5) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Byloje nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos. Taigi, viena iš privalomų sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą yra teismo išvada, kad nusikalstamų veikų (veikos) padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Tik tokiu atveju, kai visuma bylos aplinkybių liudija, kad bylą galima išnagrinėti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Įrodymų tyrimo galimybės sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka numatymas kaltinamajame akte taip pat nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-693/2015, 2K-140-511/2018). Iš išdėstytų aplinkybių matyti ir tai, kad su sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti ne tik prokuroras ir gynėjas, bet ir kaltinamasis. Be to, BPK 273 straipsnyje neįtvirtinta galimybė atlikti dalinį sutrumpintą įrodymų tyrimą, pavyzdžiui, kai kaltinamasis pripažįsta tik dalį jam inkriminuotos tęstinės veikos epizodų ar pripažįsta tik dalį inkriminuotų pavienių veikų.

45.       Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viena iš BPK 273 straipsnyje įtvirtintų sąlygų siejama su kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o ne su asmens, kaltinamo dėl nusikalstamos veikos, kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-122-699/2018). Prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdus gailėjimasis yra asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ji yra reikšminga individualizuojant asmeniui bausmę. Tuo tarpu asmens prisipažinimas kaltu, esant visoms kitoms BPK 273 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, suteikia asmeniui tam tikrų procesinių lengvatų, t. y. atlikti dėl jo sutrumpintą įrodymų tyrimą ir kartu siekti bausmės sumažinimo vienu trečdaliu (BK 641 straipsnis). Tarp pripažinimo asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) bei sutrumpinto įrodymų tyrimo ir bausmės mažinimo yra procesinis skirtumas (procesinių pasekmių prasme), tačiau prisipažinimo kaltu aplinkybės turinys tiek vienu, tiek ir kitu atveju išlieka toks pats (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017). Taigi nagrinėjamoje byloje vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog kaltinamasis nuoširdžiai gailisi, savaime nešalina galimybės taikyti BK 641 straipsnio nuostatas.

46.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsnio 1 dalimi, atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą. Atitinkamai V. Š. paskyrė bausmę ir, vadovaudamasis BK 641 straipsniu, ją sumažino vienu trečdaliu. Šis teismo sprendimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo ir dėl trečdaliu mažesnės bausmės skyrimo apeliacine tvarka nebuvo skųstas. 

47.       Byloje buvo paduoti du apeliaciniai skundai. Vienas jų – prokuroro (nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais), kuris prašė panaikinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir vietoj baudos bausmės paskirti laisvės atėmimo bausmę, ją, vadovaujantis BK 641 straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu. Kitą skundą pateikė gynėjas, prašydamas atlikti įrodymų tyrimą, ginčydamas atliktos kratos ir kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą, kartu prašydamas nustatyti naujas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, argumentuodamas tuo, kad visos šios aplinkybės reikšmingos bausmei individualizuoti, tačiau nuteistojo kaltės nekvestionavo.

48.       Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje dar neišsprendęs įrodymų tyrimo klausimo, savo iniciatyva kreipėsi į STT, prašydamas išslaptinti ir pateikti teismui gynėjo apeliaciniame skunde prašomus dokumentus. Šis teismas posėdžio metu, akcentavęs, kad teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, nelaukdamas pirmojo posėdžio kreipėsi į STT, po to pagarsino gautus dokumentus ir priėmė sprendimą atlikti įrodymų tyrimą. Atitinkamai byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, išreikalaujant duomenis, apklausiant nuteistąjį V. Š.. Baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė skirti nuteistajam bausmę ir, vadovaujantis BK 641 straipsniu, sumažinti ją vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismas V. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams ir, vadovaudamasis BK 641 straipsniu, bausmę sumažino vienu trečdaliu. Prokuroras, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad buvo nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020, nes byloje išnyko sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlyga.

49.       Teisėjų kolegija su tokiu prokuroro argumentu nesutinka, nes minėtoje byloje nustatytos aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020 nustatyta, kad nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigė esmines įvykio aplinkybes, ginčijo kaltės formą, todėl buvo tenkintas nuteistojo prašymas ir atliktas įrodymų tyrimas. Atitinkamai minėtoje byloje buvo nustatyta išnykusi kita BK 641 straipsnio taikymo sąlyga – asmens prisipažinimas. Taigi nėra pagrindo vadovautis pirmiau aptarta nutartimi, nes nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltė nebuvo ginčijama, tačiau, akcentuojant tariamus įrodymų rinkimo pažeidimus, kaip kompensacijos buvo siekiama švelnesnės nei sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimo. 

50.       Pažymėtina, kad BK 641 straipsnio nuostatų taikymas pirmosios instancijos teisme negali reikšti atsakomybėn traukiamo asmens teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismų baigiamuosius aktus suvaržymo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje pasisakant dėl teisės apskųsti teismo baigiamąjį aktą turinio, be kita ko, pažymėta, jog bylose teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas); žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, teisės apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka įgyvendinimas savaime negali suponuoti BK 641 straipsnio nuostatų taikymo panaikinimo. Priešingas išaiškinimas yra nesuderinamas su konstitucine teise į tinkamą teismo procesą. Jis taip pat neišplaukia iš BK ar BPK nuostatų.

51.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju, atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar neišnyko BK 641 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos. Sprendžiant dėl BK 641 straipsnio taikymo svarbu, ar teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, nustatinėjo veikos faktines aplinkybes, ar buvo svarstomas įrodymų pakankamumo klausimas, ar įrodymų tyrimas atliekamas dėl aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, ir atsižvelgiama į kitas konkrečios bylos aplinkybes. Vis dėlto, kaskart sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas panaikina vieną iš būtinųjų BK 641 straipsnio taikymo sąlygų, privalu užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamas non reformatio in peius principas.

52.       Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad BK 64¹ straipsnyje nėra aiškiai įtvirtinta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme atliekamas įrodymų tyrimas, minėto straipsnio nuostatų taikymas apskritai tampa negalimas ar kad atitinkama nuosprendžio dalis dėl BK 641 straipsnio nuostatų tokiu atveju netenka galios ar neįsigalioja.

53.       Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad teisėkūros subjektai visais atvejais turi paisyti, inter alia (be kita ko), konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris suponuoja įvairius reikalavimus: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Be to, vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2017 m. vasario 24 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).

54.       Tai, kad įstatymas turi būti aiškus tiek, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, t. y. atitikti numatomumo kriterijų, pabrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnį (Kokkinakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 14307/88; Cantoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 17862/91; Co?me ir kiti prieš Belgiją, peticijų Nr. 32492/96, 32547/96, 32548/96, 33209/96, 33210/96; E. K. prieš Turkiją, peticijos Nr. 28496/95). Įstatymas atitiks numatomumo reikalavimą, kai asmuo galės, pasinaudojęs tam tikra teisine pagalba, atitinkamu protingu laipsniu pagal esančią situaciją įvertinti pasekmes, kurias sukels tam tikri veiksmai (Achour prieš Prancūziją, peticija Nr. 67335/01). Nors šis teismas pripažįsta, kad tam tikrais atvejais įstatymo aiškinimo ir taikymo klausimai sprendžiami teismų praktikoje (Kokkinakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 14307/88; Cantoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 17862/91), nes teisinis tikrumas kartais gali sukelti ir pernelyg didelį griežtumą, o teisė turi derėti su besikeičiančiomis aplinkybėmis. Tačiau kartu pabrėžia, kad Konvencijos 7 straipsnis negali būti aiškinamas kaip pašalinantis galimybę laipsniškai tikslinti baudžiamosios atsakomybės taisykles per teisminį aiškinimą, kurį teismai atlieka byla po bylos, tačiau tokio aiškinimo rezultatas turi būti suderinamas su nusikaltimo esme ir turi būti pagrįstai numatomas (Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, peticijų Nr. 34044/96, 35532/97, 44801/98; Scoppola prieš Italiją, peticijos Nr. 10249/03). Taigi EŽTT aiškiai nurodo, kad teismų praktikoje suformuluota įstatymo taikymo taisyklė, taip kaip ir įstatymo nuostata, turi atitikti numatomumo kriterijų, t. y. ji galioja į ateitį. Tik tokiu būdu teisinių santykių subjektai, žinodami galimas pasekmes, gali pasirinkti savo veikimo modelį baudžiamajame procese.

55.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 70 punkte nurodė, kad teisėjų kolegija, varžoma prokuroro apeliacinio skundo ir įstatyme nustatyto draudimo pabloginti nuteistojo padėtį labiau, nei to prašoma, taiko V. Š. BK 641 straipsnio nuostatas ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažina vienu trečdaliu. Nors prokuroras nesutinka su šia teismo išvada, tačiau toks nesutikimas yra nepagrįstas. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju tiek apeliaciniu skundu, tiek baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė taikyti BK 641 straipsnio nuostatas. Nors aukštesnysis prokuroras, padavęs kasacinį skundą, nėra saistomas žemesniojo prokuroro pozicijos, tačiau toks valstybinio kaltintojo pozicijos keitimas neabejotinai laikytinas siurpriziniu gynybai, nes ir kasacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjas, duodamas paaiškinimus, pabrėžė, kad pirmiau procese prokuroras šio klausimo nekėlė, o jų apeliacinio ir kasacinio skundo prašymai buvo reiškiami tik siekiant švelnesnės bausmės nuteistajam.

56.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokioje procesinėje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pritaiko BK 641 straipsnį, prokuroras apeliaciniu skundu ir apeliacinio proceso metu prašo paskirti kitos rūšies bausmę ir pritaikyti BK 641 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, nepriklausomai nuo to, ar jis atliko įrodymų tyrimą, bausmę turi skirti laikydamasis non reformatio in peius principo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje paskirdamas kitokią nei pirmosios instancijos teismas bausmę ir sumažindamas ją trečdaliu pagal BK 641 straipsnio nuostatas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

57.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad išvados dėl nuteistajam apeliacinės instancijos teismo paskirtos bausmės nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, įsigalioję nuo 2025 m. vasario 1 d.  

58.       Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų skaičių, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nurodytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo nurodyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), o esant 4 dalyje nurodytoms aplinkybėms paprastai skiriama minimali sankcijoje nustatyta bausmė, o už sunkų nusikaltimą (V. Š. nuteistas būtent už tokio nusikaltimo padarymą) skiriama bausmė, kuri yra ne didesnė nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis.

59.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę V. Š., nurodė aiškius motyvus, kuriais remdamasis jis paskyrė V. Š. sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų galimybę, taikant šiuo metu galiojančios BK 61 straipsnio 4 dalies redakciją, skirti minimalią sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Pagal suformuotą teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalis, kaip minėta pirmiau, paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K 98 1073/2019, 2K-40-648/2020). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju, net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms, tokios aplinkybės, kurios leistų nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, byloje nenustatytos.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

        Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Ruslano Boiko kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                        Rima Ažubalytė

                                                                        Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Alenas Piesliakas

                                                                        Tomas Šeškauskas

                                                                        Albinas Antanaitis