Civilinė byla Nr. 3K-3-161/2011

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00577-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.4.7.1; 114.8.2; 116.11

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. balandžio 11 d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Č. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sandorio panaikinimo: tretieji asmenys: Alytaus rajono 1–ojo notarų biuro notarė B. Z., Č. R., R. R., Kauno miesto 6–ojo notarų biuro notarė J. R., T. K.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje kilo testamentinio įpėdinio (ieškovo) ir įstatyminių įpėdinių (atsakovo ir trečiojo asmens) ginčas  dėl to, kuris iš jų turi teisę pagal mirusios V. K. testamentą paveldėti nekilnojamąjį turtą, į kurį V. K. nuosavybės teisės atkurtos po jos mirties.

Ieškovas parašė teismo: 1) panaikinti Alytaus rajono 1–ojo notarų biuro notarės B. Z. 2009 m. gruodžio 18 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atsakovui Č. K. į 1/3 dalį 2,25 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaikinti 2010 m. sausio 14 d. šio nekilnojamo turto dovanojimo sutartį, sudarytą Kauno miesto 1–jame notarų biure, nuo sutarties sudarymo momento; 3) taikyti restituciją ir atkurti iki 2009 m. gruodžio 18 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo į 1/3 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šio sklypo teisinę padėtį.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, atsakovas ir mirusioji J. R. (trečiojo asmens Č. R. sutuoktinė; trečiojo asmens R. R. motina) buvo V. K., mirusios 1997 m. sausio 2 d., vaikai. Šiai moteriai, jos broliui ir seseriai atkurtos nuosavybės teisės į į tėvo J. Ž. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaimuose. Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo dieną buvo pasikeitęs administracinis teritorinis suskirstymas, pagal kurį J. Ž. priklausiusi žemė priskirta 9,91 ha – (duomenys neskelbtini) kaimų, 3 ha – Alytaus miesto teritorijoms. Visi pretendentai į Alytaus mieste esančią 3 ha žemę 1992 metais susitarė, kad kiekvienam, taip pat ir V. K. tenka po 1 ha žemės Alytaus mieste. Dėl 1 ha žemės kilo V. K. vaikų ir trečiųjų asmenų ginčas. Dėl kito turto byloje dalyvaujančių asmenų ginčo nėra, jį po motinos mirties įstatymo pagrindu paveldėjo visi trys vaikai. Ieškovas teigia, kad jis įgijo teisę į visą motinos vardu Alytaus mieste grąžintiną 1 ha žemę, nes V. K. 1994 m. lapkričio 3 d. testamentu jam paliko žemę, esančią Alytuje, į kurią bus atkurta nuosavybės teisė. Atsakovas ir tretieji asmenys Č. R., R. R. su ieškovu nesutinka, teigia, kad V. K. testamentu ieškovui paliko teisę tik į 0,2 ha žemės, grąžintinos Alytaus mieste, o kita žemė turi būti paveldima pagal įstatymą. Byloje taip pat nustatyta, kad V. K. 1993 m. lapkričio 11 d. pareiškimu prašė paskirti jai 0,20 ha žemės sklypą Alytuje (duomenys neskelbtini) individualiai statybai, atkuriant nuosavybės teises į turėtą žemę. Nuosavybės teisės į šį sklypą V. K. neatkurtos iki šiol. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu V. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą 0,8 ha žemę Alytuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Notarė B. Z. 2009 m. gruodžio 18 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą atsakovui į 1/3 dalį V. K. grąžinto žemės sklypo. Ieškovas teigia, kad tik jis vienas turėjo teisę paveldėti ginčo sklypą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino, kad  paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminiam įpėdiniui Č. K. į 1/3 dalį 2,55 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išduotas pagrįstai, nes nėra jo išdavimo tvarkos pažeidimų, todėl nėra pagrindo jo naikinti, kaip ir dovanojimo sutarties. Teismas nurodė, kad testatorės V. K. 1994 m. lapkričio 3 d. testamentu jos mirties atveju, atkūrus nuosavybės teisę į žemę Alytuje, paliko sūnui J. K. (ieškovui). Šis testamentas galiojantis ir nenuginčytas. Teismas sprendė, kad V. K. nurodytu testamentu išreiškė valią ieškovui palikti 0,2 ha žemės sklypą individualiai statybai Alytaus mieste, kai į jį bus atkurtos nuosavybės teisės, bet ne teisę atkurti nuosavybės teises į visą jai tenkančią 1 ha dydžio Alytaus mieste dalį tėvo valdytos 3 ha žemės, kuri pagal administracinį suskirstymą šiuo metu patenka į Alytaus miesto teritoriją, dalį. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad iki mirties V. K. pateikė prašymą ir išreiškė norą, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į 0,2 ha žemės Alytaus mieste individualiai statybai, o už likusią 0,8 ha dalį gautų lygiavertį sklypą. Tačiau 0,8 ha daliai lygiavertis 2,55 ha sklypas (duomenys neskelbtini) suteiktas tik po jos mirties Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu mirusios V. K. vardu. Dėl to į šis sklypas tenka visiems V. K. įpėdiniams: ieškovui, atsakovui ir trečiajam asmeniui Č. R. Be to, teismas nurodė, kad dėl tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir grąžintos žemės paskirstymo buvo sutarę visi įpėdiniai. Šį susitarimą patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens Č. R. paaiškinimai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 21 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K. testamentinė valia buvo palikti ieškovui testamentu tik 0,20 ha žemės sklypą individualiai statybai, kai į jį bus atkurtos nuosavybės teisės Alytaus mieste.  Kauno apygardos teismas konstatavo, kad likusią žemę, į kurią atkurtos V. K. nuosavybės teisės, t. y. vietoj 0,8 ha sklypo iš Alytaus miesto perkeltą į 2,55 ha sklypą (duomenys neskelbtini) paveldėjo visi įpėdiniai, taip pat ir atsakovas, nes testamentinė V. K. valia buvo ieškovui palikti ne visą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kaip turtinę teisę, bet konkretų žemės sklypą Alytuje individualiai statybai. Be to, motinos palikimą priėmė ir atsakovas. Jis taip pat dalyvavo motinos nuosavybės teisių atkūrimo procese – apžiūrėjo vietą, į kurią ekvivalentine natūra suteiktas kitas žemės sklypas, atitinkantis 0,8 ha sklypą Alytaus mieste. Ieškovo argumentus, kad tik jis vienas tvarkė motinos nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, kad iš esmės tik jo iniciatyva buvo perkeltas žemės sklypas iš Alytaus miesto į (duomenys neskelbtini), teismas vertino kaip nesudarančius pagrindo priskirti visą motinos vardu grąžintą žemę tiek Alytaus mieste, tiek rajone, nes šios aplinkybės patvirtina tik ieškovo dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasacinius skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimą ir nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes atsakovo ir trečiojo asmens parodymams suteikė didesnę įrodomąją vertę negu V. K. testamentui, kuris yra aiškus, įskaitomos ir be klaidų. Dėl to teismai padarė neteisingą išvadą, kad, vertinant šiame testamente išreikštą valią, turi būti atsižvelgta į atsakovo, trečiojo asmens ir kasatoriaus susitarimą, kuriuo jie siekė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Alytaus rajone. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra suinteresuoti bylos baigtimi kasatoriaus nenaudai, todėl teismai neturėjo remtis jų parodymais.

2.     Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo ne tik kasatorius, bet ir atsakovas Č. K., nepagrįsta, nes paremta tik pastarojo parodymais. Kasatorius nurodo, kad tik jis dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl teisę paveldėti iš Alytaus miesto į (duomenys neskelbtini), atkeltą 2,55 ha žemės sklypą turi tik jis – kaip vienintelis testamentinis įpėdinis. Tai įrodo kasatoriaus 2003 m. kovo 31 d. prašymas perkelti 0,8 ha žemės sklypo į Alytaus rajoną. Šio įrodymo pirmosios instancijos teismas nevertino. Taip pat teismai neįvertino to, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo, apie atkurtą nuosavybės teisę į 2,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jie sužinojo tik kasatoriui kreipusis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3.     Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo ir atsakovas Č. K. bei trečiasis asmuo, bet šio fakto nenustatinėjo, netyrė, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad mirusiojo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisę įgyvendinti gali daugiausia teisių tai daryti turintis asmuo, t. y. pretendento turtą paveldėjęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl notaro veiksmų, byla Nr. 3K-3-122/2008).

4.     Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai neatsižvelgė į kitoje civilinėje byloje pagal kasatoriaus prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriuose įvertinta tai, kad tik 2003 metais tapo aišku, jog V. K. vardu nebus galimybės atkurti nuosavybės teisių į visą 1 ha tėvo valdytą žemę, kuri po administracinio teritorinio suskirstymo pateko į Alytaus miestą. Taigi iki ir po testamento surašymo V. K. nepretendavo į jokį kitą žemės sklypą, išskyrus 1 ha sklypą Alytaus mieste.

5.     Teismai nepagrįstai vadovavosi atsakovo parodymais kaip patikimais, nes jie, kasatoriaus nuomone, yra prieštaringi.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pat argumentais, kokiais procesiniuose sprendimuose rėmėsi bylą nagrinėję teismai.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma, galima tik įstatyme nustatytais atvejais (CPK 340, 341 straipsniai) ir tik esant CPK 346 straipsnyje įtvirtintiems kasacijos pagrindams. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tai, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino bei taikė žemės paveldėjimą, į kurią atkurtos nuosavybės teisės mirusio asmens vardu, reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat ar nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą ir įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Dėl teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paveldėjimo

 

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, mirus teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Vadinasi, tuo atveju, kai palikimą, kurį sudaro turtas, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis) priima keli įpėdiniai, jie proporcingai paveldėto turto daliai įgyja mirusio pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą turėtą ir paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises jau pradėtą įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. reikalavimo teisę, kurios ypatumas tas, kad ją įgyvendinus subjektinės nuosavybės teisės į materialų turtą turėtoju tampa ne šią teisę turėjęs ir įgyvendinęs, bet miręs asmuo, ir kiekvienam įpėdiniui perduodamas nuosavybėn tas materialus turtas, kuris buvo gautas jam įgyvendinus reikalavimo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl notaro veiksmų, byla Nr. 3K-3-122/2008).

Nagrinėjamo ginčo atveju V. K. 1994 m. lapkričio 3 d. testamente įrašyta, kad „aš, V. K., (...) savo mirties atveju darau tokį patvarkymą: atstačius nuosavybės teisę į žemę, esančią Alytuje, aš palieku savo sūnui J. K.“. Kasatorius, kaip testamentinis įpėdinis, ir įstatyminiai įpėdiniai skirtingai aiškina nurodytą testamento formuluotę. Kasatorius teigia, kad V. K. išreiškė valią jam palikti teisę atkurti nuosavybės teisę į visą jai tenkančią 1 ha dydžio tėvo turėtą žemę Alytaus mieste. Įstatyminiai įpėdiniai tvirtina, kad testatorė išreiškė valią kasatoriui palikti teisę atkurti nuosavybės teisę tik į 0,20 ha žemės sklypą individualiai statybai Alytaus mieste. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo nebaigtos įgyvendinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjimo apimties ir jos padalijimo testamentiniam bei įstatyminiams įpėdiniams klausimas, kuris spręstinas aiškinant testamente išreikštos testatorės valios turinį. Pažymėtina, kad testamento turinio nustatymas yra fakto klausimas, bet kriterijų šiam turiniui aiškinti parinkimas ir taikymas yra teisės klausimas. Dėl to šioje byloje teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė testamente išreiktos testatorės valios turinio aiškinimo ir nustatymo taisykles.

 

 

 

Dėl kriterijų testamente išreikštos valios turiniui nustatyti

 

Testatorius laisva valia sprendžia dėl testamento turinio ir turi teisę savo nuožiūra visą turtą ar jo dalį palikti bet kuriam asmeniui (CK 5.18, 5.19 straipsniai). Jeigu testamente įvardytas konkretus daiktas paliekamas įpėdiniui, tai reiškia, kad paliekamas visas daiktas, bet ne jo dalis. Įpėdiniai pagal įstatymą paveldi, jeigu nėra testamento (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 5.22 straipsnio 1 dalį testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių pagal CK 5.11–5.14 straipsniuose nustatytas taisykles. Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis priskirta testamentu, jeigu testamente nenustatyta kitaip (CK 5.22 straipsnio 2 dalis).Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, esant testamentinių įpėdinių ir įpėdinių, kurie laikomi paveldėtojais pagal įstatymą, ginčui dėl palikimo dalies, teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, t. y. paliktas testamentu įpėdiniui visas palikėjo turtas ar turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. ir kt. v. V. V., byla Nr. 3K-3-157/2008).

Nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis). Jam, kaip vienašaliam sandoriui, sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies (testatoriaus) valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Testamentu išreiškiama tik vieno asmens valia savo nuožiūra palikti visą turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims arba atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių (CK 5.19 straipsnio 1–3 dalys). Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Dėl to testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės netaikytinos visa apimtimi, nes testamentas yra vienašalis sandoris, bet ne sutartis – dvišalis sandoris, kuriuo sutarties šalys suderina savo valią, pasiekia susitarimą dėl tarpusavio teisių ir pareigų bei susitaria dėl civilinių teisinių santykių sukūrimo, pakeitimo ar nutraukimo. Testamente išreikštai valiai aiškinti sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančios CK 6.193–6.195 straipsnių teisės normos taikytinos tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aiškindami testatorės valios turinį bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsižvelgė į atsakovo ir trečiojo asmens Č. R. paaiškinimus, kad V. K. įpėdiniai susitarė, kaip pasidalys žemę, kai į ją bus atkurtos nuosavybės teisės. Tačiau šis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų netinkamas teisės normų taikymas neturėjo įtakos galutiniam teisingam ginčo išsprendimui bei priimtų sprendimo ir nutarčių teisėtumui ir tai nesudaro sąlygų konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustato kasacijos pagrindo. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus įpėdinių ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, bet nagrinėjant tikruosius testatoriaus ketinimus, elgesį iki ir po testamento sudarymo, taip pat vertintinos testamento sudarymo aplinkybės ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Be to, sprendžiant testatoriaus valios turinio nustatymo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad negalioja testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko (CK 5.18 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje teismų nustatytų duomenų, reikšmingų šalių ginčui spręsti, matyti, kad mirusioji V. K. pretendavo atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią tėvo Alytaus mieste turėtą žemės dalį, t. y. 1 ha. Alytaus miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę ji pateikė 1991 m. rugsėjo 27 d. Tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta galimybė atkurti nuosavybės teises į miestų teritorijoje esantį žemės sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį (ekvivalentine natūra arba kompensacija pinigais). Prašydama atkurti nuosavybės teises, V. K. siekė atkurti jai nuosavybės teises kiek galima natūra, o už likusį natūra negalimą grąžinti turtą suteikti lygiavertį turtą. Pretendentė 1993 m. lapkričio 11 d. pareiškimu Alytaus miesto valdybai prašė paskirti 0,20 ha žemės sklypą individualiai statybai, atkuriant nuosavybės teises į Alytuje turėtą tėvo žemę ir pageidavo žemės sklypą gauti Alytaus mieste, Vidzgirio mikrorajone. V. K. testamento sudarymo metu (1994 m. lapkričio 3 d.) nuosavybės teisės į jai tenkančią 1 ha tėvo Alytuje turėtos žemės dalį nebuvo atkurtos, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dar buvo nebaigta. Testamente nustatyta, kad, atkūrus nuosavybės teisę į žemę, esančią Alytuje, ją V. K. palieka savo sūnui J. K. (kasatoriui). Šių reikšmingų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į testatorės elgesį, veiksmus prašant paskirti 0,20 ha žemės sklypą konkrečioje Alytaus miesto vietovėje ir konkrečiam tikslui – individualiai namo statybai, į tai, kad kasatorius apie tai žinojo ir to siekė, galvojo, kad gaus šią žemę mieste (jis tai patvirtino teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 111), darytina išvada, kad testamentu kasatoriui palikta teisė tik į Alytuje 0,20 ha dydžio sklypą, kuris bus paskirtas atkuriant V. K. nuosavybės teises jos tėvo turėtą žemę. Tokią testatorės valią patvirtina atsakovo ir kitų byloje dalyvaujančių įstatyminių įpėdinių paaiškinimai apie V. K. norą kasatoriui palikti tik 0,2 ha žemės Alytuje, atkūrus nuosavybės teises. Bylą nagrinėję teismai papildomai rėmęsi tokiais byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, nepažeidė kasatoriaus nurodomų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, bet šias aplinkybes pripažino reikšmingomis testatorės valiai nustatyti, atsižvelgę į byloje suriktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visetą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės teisingai kvalifikavo aplinkybes, reikšmingas testamente išreikštai testatorės valiai nustatyti, ir padarė pagrįstą išvadą, kad testamentu kasatoriui nepaskirtas turtas, t. y. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,8 ha V. K. tėvo Alytuje turėto sklypo dalį, kuri įgyvendinta Alytaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises vietoj 0,8 ha žemės, valdytos Alytuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) turi būti paveldima pagal įstatymą (CK 5.2 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimtos teismo nutarties reikšmės nagrinėjamoje byloje

 

Kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-1587-413/2009 kasatorius buvo padavęs pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašė teismo nustatyti, kad motinos V. K. 1994 m. lapkričio 3 d. testamente įvardyta žemė Alytuje, į kurią bus atkurtos nuosavybės teisės, yra ta pati žemė, į kurią V. K. atkurto nuosavybės teisės Alytaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu, vietoj Alytuje tėvo valdytos 0,8 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 7 d. sprendimu kasatoriaus pareiškimą patenkino ir nustatė prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Peržiūrėjęs šį sprendimą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d.  nutartimi jį panaikino ir bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas kasatoriui teisinių padarinių nesukels, nes sprendimą dėl 0,2 ha žemės dalies atkūrimo turi priimti kompetentinga institucija pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, todėl ši aplinkybė negali būti įrodinėjimo dalykas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo byloje. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kompetentingos institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių į 0,8 žemės dalį priimtas 2008 m.  lapkričio 7 d. (jame nurodytas žemės kiekis, vieta ir nuosavybės teisių atkūrimo būdas), o kompetentingai institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią 0,2 ha žemės dalį Alytuje, kasatorius galės ne teismo tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kasatorius teigia, kad priimdamas kasacine tvarka skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į pirmiau nurodytoje kitoje civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismų priimtus sprendimą ir nutartį. Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismų priimti procesiniai sprendimai ir juose nustatytos aplinkybės nesaisto teismo nagrinėjamoje ginčo teisenos tvarka byloje. Šią išvadą kasacinio teismo teisėjų kolegija grindžia tokiais toliau pateikiamais argumentais.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išspręstas ir išnagrinėtas. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju pažymėtina, kad teismo nutartis, kuria nutraukta byla pagal pareiškėjo J. K. (kasatoriaus nagrinėjamoje byloje) prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes ja išspręstas procesinis klausimas, bet nespręsta dėl materialiųjų teisinių dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į CPK 444 straipsnyje nustatytą juridinę reikšmę turinčių faktų teisinį reglamentavimą, testamente išreikšta testatoriaus valia nepriskirtina prie tokių ypatingosios teisenos tvarka nustatomų juridinę reikšmę turinčių faktų, todėl testamentinės valios turinio išaiškinimas galimas ne nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, bet šį klausimą sprendžiant ginčo teisenos tvarka, t. y. ginčijant paveldėjimo teisę (CK 5.8 straipsnis). Be to, byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtina teisme, nes teismas konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels teisinių padarinių, taip pat pareiškėjas (kasatorius nagrinėjamoje byloje) galės ne teismo tvarka gauti tą faktą patvirtinančius dokumentus. Taigi byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukta, nes nebuvo visų teisės pareikšti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prielaidų (CPK 444, 445 straipsniai). Tai reiškia, kad bylos pagal kasatoriaus pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo procesas pradėtas neteisėtai ir buvo apskritai negalimas. Dėl to Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimu, kuris panaikintas Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d.  nutartimi, nustatyti faktai negali turėti prejudicinės galios, o rėmimasis jais kasaciniame skunde yra nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl kasacinis skundas atmestinas, o juo kasacine tvarka apskųsta teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 142,38 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktais, 96 straipsnio 2 dalini, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo J. K. (duomenys neskelbtini) 142,38Lt (vieną šimtą keturiasdešimt du litus 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Dangutė Ambrasienė
	Virgilijus Grabinskas
	Sigita Rudėnaitė