Administracinė byla Nr. eA-1697-602/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09792-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(N)
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. N. A-H. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. N. A-H.skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. H. N. A-H. (toliau – ir pareiškėjas, Prieglobsčio prašytojas) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 23S202144 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pirmąjį prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad kilmės valstybėje jam (duomenys neskelbtini).
2.2. Paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad, jam (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, bijodamas tolimesnio persekiojimo ir kankinimų, išskrido į (duomenys neskelbtini).
2.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjo pasakojimas buvo nepatikimas, pateikti įrodymai nepakankami, kad būtų įrodyta visiškai pagrįsta baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje, kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nėra tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo joje kiltų grėsmė pareiškėjo sveikatai, gyvybei ir kitoms vertybėms.
2.4. Atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo prašymą dėl galimos grėsmės kilimo pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygų. Atsakovas Sprendime nepaneigė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo patirtu smurtu – Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino, kad nuotraukose užfiksuotas asmuo yra pareiškėjas.
2.5. Byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę – 2023 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime nurodė, kad pateikiamos tikimybinės išvados įrodinėjimo standartas ir pagrįstumas yra neaiškūs, kadangi nėra nurodoma informacija, kurios pagrindu buvo padaryta tokia prielaida, kad yra nesutapimų tarp pareiškėjo nurodytų skausmo jutimo laikotarpių, todėl toks nesutapimas kelia abejonių dėl medicininių išrašų įrodomosios galios, grindžiant patirtus kankinimus bei prieštarauja nurodytoms aplinkybėms apie laikotarpį, kada buvo patirti kankinimai.
2.6. Iš Sprendime nurodytų motyvų nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas, po išsiuntimo į kilmės valstybę nepatyrė joje smurto iš (duomenys neskelbtini). Nepaneigta ir aplinkybė, jog pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, neįgyvendindamas pareigos bendradarbiauti su Prieglobsčio prašytoju, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.
2.7. Iš Sprendimo (žr. 4; 15–16 psl.) turinio matyti, kad keliose jo dalyse yra nurodomos aplinkybės ir pateikiamos išvados, kurios nesusijusios su pareiškėjo asmeniu, t. y. Sprendimo tiriamojoje dalyje ir motyvacinėje dalyje esantys duomenys negali būti priskiriami pareiškėjui, nors atsakovas Sprendimą motyvavo būtent šiais duomenimis. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė ne individualios analizės pagrindu, bet Sprendime nurodė aplinkybes, kurios neturi ryšio su pareiškėju ir negali būti Sprendimo faktiniu pagrindu, t. y. atsakovas dėl pareiškėjo sprendė mechaniškai į Sprendimą perkeldamas duomenis iš kitų sprendimų, priimtų kitose prieglobsčio prašytojų bylose.
2.8. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pažymėtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje buvo (duomenys neskelbtini). Šios priežastys turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grinė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas 2021 m. liepos 16 d. buvo pateikęs prieglobsčio prašymą. 2021 m. rugsėjo 27 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. 21S26172 (toliau – ir 2021 m. Sprendimas) nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (šis sprendimas (dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo) paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1573-629/2022). Pareiškėjas 2022 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą dėl savanoriško grįžimo į kilmės valstybę, tačiau 2023 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas Lietuvai grąžintas iš Austrijos pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Dublino reglamentas).
3.2. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Paskesniame prašyme pareiškėjas nurodė, kad, grąžintas į (duomenys neskelbtini), jis atvyko į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, nustatęs, kad pareiškėjo pasakojimas yra nepatikimas, pateikti įrodymai nėra pakankami, kad savaime galėtų įrodyti pareiškėjo pagrįstą baimę, grįžus į kilmės valstybę, tapti persekiojimui prilyginamų veiksmų auka. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini), vyksta beatodairiškas smurtas, tačiau beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pritaikius „slankiojančios skalės“ principą, esant žemam beatodairiško smurto lygiui, pareiškėjo asmeninės aplinkybės turi būti itin rimtos, siekiant pagrįsti papildomos apsaugos poreikį, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
3.3. Dėl pareiškėjo teiginių, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas kilmės valstybėje, jo gyvenamojoje vietovėje, patyrė persekiojimą ir smurtą bei grasinimus patirti smurtą ateityje dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), atsakovas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės, susijusios su (duomenys neskelbtini), buvo išnagrinėtos ir galutiniame 2021 m. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, nenuoseklus ir neatitinkantis kilmės valstybės informacijos, todėl vertintinas kaip mažai tikėtinas.
3.4. Atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo pasakojimo ir pateiktų įrodymų nepatikimumą, nenustatyta tikimybė prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje. Pasiteiravus, dėl kokių priežasčių pareiškėjas mano, kad jį ateityje pakartotinai persekios (duomenys neskelbtini), jis nesuprato klausimo, o dar kartą jį paaiškinus, teigė, kad taip mano, nes (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad pareiškėjas pirmą kartą iš savo kilmės valstybės išvyko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skirtingose apklausos dalyse pateikė skirtingus pagrobėjų motyvus. Apklausos pradžioje teigė, kad (duomenys neskelbtini).
3.5. Pareiškėjas pateikė 6 skirtingus medicininius dokumentinius įrodymus, kurie, jo teigimu, pagrindžia faktą, kad jis buvo kankintas. Tačiau pareiškėjo pasakojimo ir medicininiuose dokumentuose nurodytos anamnezės nesutapimai kelia abejonių dėl pareiškėjo deklaruojamos medicininių išrašų įrodomosios galios grindžiant jo teiginį apie patirtus kankinimus bei tiesiogiai prieštarauja jo nurodytoms aplinkybėms apie laikotarpį, kada buvo patirti kankinimai. Kitame medicininiame dokumente teigiama, kad (duomenys neskelbtini). Medicininiuose dokumentuose nurodytas laikotarpis tiesiogiai prieštarauja pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms apie (duomenys neskelbtini).
3.6. Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo pasakojimas apie jį paskatinusias aplinkybes bėgti iš šalies yra nenuoseklus, jame esantys prieštaravimai turi esminę įtaką pasakojimo nepatikimumui konstatuoti. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pripažino, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį palikti kilmės valstybę ir paskatinusias kreiptis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi žemą patikimumo laipsnį ir yra atmestinas kaip nepatikimas. Sprendime atlikta pareiškėjo pateiktos informacijos ir viešai prieinamos informacijos analizė, pateikti išsamūs ir motyvuoti argumentai.
3.7. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas yra jaunas ir išsilavinimą įgijęs darbingo amžiaus vyras, visą gyvenimą gyveno (duomenys neskelbtini), todėl gyvenamoji vieta jam yra pažįstama. Gyvendamas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog kilmės šalyje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustačius, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimo ir pateiktų įrodymų nepatikimumą, nenustatyta tikimybė jam nukentėti ateityje. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi ,,visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas tinkamai atliko pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.
3.8. Sprendimo 4 ir 15–16 puslapiuose yra dėl klaidos nurodyti asmenys, nesusiję su nagrinėjama byla, tačiau iš konteksto yra aišku, kad aplinkybės ir duomenys, kurie nagrinėjami tose dalyse, yra susiję su pareiškėju, o techninė klaida nesuponuoja Sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.
II.
2. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
3. Teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas 2021 m. liepos 16 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą; Migracijos departamentas 2021 m. Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (šis sprendimas (dalis dėl prieglobsčio nesuteikimo) paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1573-629/2022).
5.2. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą dėl savanoriško grįžimo į kilmės valstybę, 2022 m. gegužės 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S74234 grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), 2022 m. gegužės 31 d. pareiškėjas išvyko iš Lietuvos, 2023 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas Lietuvai grąžintas iš Austrijos pagal Dublino reglamentą.
5.3. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini).
5.4. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti 3 metus nuo išsiuntimo ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo.
4. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, akcentavo sąlygų visumą, kuri turi būti nustatyta, asmeniui siekiant pabėgėlio statuto. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pabrėžė, jog minėtose nuostatose įtvirtinta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį prieglobsčio prašytojo pasakojimo ir pateiktų įrodymų vertinimo kriterijus.
5. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendime vertintos aplinkybės, nesusijusios su pareiškėju. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, jog nurodyti asmenys Sprendime paminėti dėl apsirikimo, jie nesusiję su nagrinėjama byla, tačiau iš konteksto buvo aišku, kad aplinkybės ir duomenys, kurie nagrinėjami tose dalyse yra susiję su pareiškėju. Teismo vertinimu, techninė klaida negali būti Sprendimo panaikinimo pagrindu.
6. Vertindamas, ar pagrįstos atsakovo išvados dėl pareiškėjo pasakojimo ir pateiktų įrodymų nepatikimumo, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento vykdytos apklausos metu pareiškėjas nurodinėjo skirtingus laikotarpius, skirtingą įvykių chronologiją, skirtingus tariamų persekiotojų motyvus, tikslus bei veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai kėlė abejonių dėl pareiškėjo deklaruojamos medicininių išrašų įrodomosios galios grindžiant jo teiginį apie patirtus kankinimus bei tiesiogiai prieštaravo jo nurodytoms aplinkybėms apie laikotarpį, kada buvo patirti kankinimai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie jį paskatinusias aplinkybes bėgti iš šalies yra nenuoseklus ir jame aptinkami prieštaravimai turi esminę įtaką pasakojimo nepatikimumui konstatuoti.
7. Dėl skundo argumentų, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, neanalizavo pareiškėjo kilmės valstybės informacijos, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją, teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitikimas tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams, o nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Teismas atkreipė dėmesį, kad abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, kai jų negalima patvirtinti ar paneigti kita tyrimo metu surinkta informacija. Buvo pripažinta, kad Sprendime atliktas išsamus ne tik pareiškėjo pateiktos informacijos, bet ir viešai prieinamos informacijos vertinimas bei pateikti išsamūs ir motyvuoti argumentai, t. y. pareiškėjo amžius, pareiškėjo gyvenimas (duomenys neskelbtini).
8. Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis patirtų persekiojimą dėl jo nurodytų motyvų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus ir bylos medžiagą, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, o pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę kilmės valstybėje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatęs, jog pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje jam negresia kankinimai ar mirtis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pareiškėjui reikia suteikti tarptautinę apsaugą. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti buvo išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso.
10. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios suponuotų papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjui Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą apie jo kilmės valstybėje jam gręsiančius kankinimus ar mirties bausmę, taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos kriterijų, todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė papildomos apsaugos.
12. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai Sprendimu išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.
13. Vertindamas Sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 ir 15 punktais ir sprendė, jog pareiškėjui pagrįstai nustatytas draudimo atvykti 3 metų terminas ir įvertas perspėjimas į SIS.
14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl nenustatė pagrindo jį panaikinti. Konstatavęs, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenustatė pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
III.
15. Pareiškėjas H. H. N. A-H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas, pažymėdamas, kad atsakovas jo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) atmetė dėl pasakojimo trūkumų, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Pareiškėjas neminėjo (duomenys neskelbtini) fakto pirminio prieglobsčio prašymo metu, jo nelaikydamas esminiu motyvu, kadangi jo išvykimą pirmą kartą iš šalies lėmė ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Tačiau paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas esmine aplinkybe nurodė (duomenys neskelbtini), kadangi tai buvo nauja aplinkybė (po (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip esminis pasakojimo trūkumas.
18.2. Medicininiuose dokumentuose ((duomenys neskelbtini)) pateikti duomenys (laikotarpis), kad pareiškėjas skausmą jaučia nuo tada, kai (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė ir dėl to nustatyti neatitikimai negali būti vertinami kaip esminis pasakojimo trūkumas, o tik patvirtina atsakovo bendradarbiavimo stoką, kadangi jis neužtikrino pareigos bendradarbiauti su pareiškėju, nesuteikė galimybės paaiškinti nurodytų jo pasakojimo ir pateiktų medicininių dokumentų prieštaringumo. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra pateikta pareiškėjo apklausos transkripcija.
18.3. Atsakovas Sprendime pripažįsta, kad nuotraukose pavaizduotas pareiškėjas. Šiose nuotraukose pareiškėjas fiksuotas su (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovo veiksmai neatitinka Aprašo 99.1 punkte įtvirtintų prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo kriterijų. Taigi, pareiškėjui pateikus rašytinius įrodymus, aiškiai patvirtinančius praeityje patirtus kankinimo požymius, atsakovas turėjo pareigą juos vertinti pareiškėjo pateikto pasakojimo bei surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio ir Aprašo nuostatomis. Pareiškėjo pasakojimas, ypač dėl jį sulaikiusių asmenų apibūdinimo, matomų skiriamųjų ženklų, tatuiruočių, kas atitiko kilmės valstybės informaciją, turėjo būti vertintas palankiai pareiškėjui.
18.4. Sprendime nėra pateikta jokios objektyvios informacijos, pagrindžiančios, kad pareiškėjo persekiojimas nepasikartos, o neatlikus išsamaus tyrimo, ar pareiškėjo baimė patirti pakartotinį persekiojimą yra pagrįsta, laikytina, kad jo prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai, nešališkai ir objektyviai įvertintas. Pareiškėjo pasakojimas buvo pakankamai nuoseklus, suderinamas su jo pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau atsakovui neužtikrinus tinkamo jų vertinimo (įrodymai vertinti izoliuotai nuo pareiškėjo pasakojimo), net ir esant pasakojimui suderinamam su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus nepagrįstai atmesta kaip neįrodyta. Pabrėžtina, kad pareiškėjo persekiojimą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas jau patyrė (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.
18.5. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas formaliai, nėra pagrindo sutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos išvada, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės Prieglobsčio prašytojui tikimybės. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad grįžęs į kilmės valstybę jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šios priežastys turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.
18.6. Pareiškėjas ir toliau laikosi pozicijos, kad, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, Sprendime nurodyti kiti užsieniečiai tik patvirtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė ne individualios analizės pagrindu, o Sprendime nurodė aplinkybes, nesusijusias su pareiškėju ir kurios negali būti Sprendimo faktiniu pagrindu.
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, akcentuoja, kad:
20.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde selektyviai pateikia ginčijamo sprendimo motyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skirtingose apklausos dalyse pateikė skirtingus pagrobėjų motyvus. Nepaisant pareiškėjo įsitikinimo, kad (duomenys neskelbtini), tokia interpretacija yra paremta išskirtinai jo subjektyvia nuomone.
20.2. Pareiškėjo pateikti 6 skirtingi medicininiai dokumentai kelia abejonių dėl pareiškėjo deklaruojamos medicininių išrašų įrodomosios galios grindžiant jo teiginį apie patirtus kankinimus bei tiesiogiai prieštarauja jo nurodytoms aplinkybėms apie laikotarpį, kada buvo patirti kankinimai.
20.3. Vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, konstatuota, jog pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį palikti kilmės valstybę ir paskatinusias kreiptis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi žemą patikimumo laipsnį ir yra atmestinas kaip nepatikimas. Įvertinus nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, pateiktos nuotraukos nėra laikytinos pakankamu įrodymu savaime pagrindžiančiu jam ateityje kylančios grėsmės realumą.
20.4. Dėl pareiškėjo pagrobėjų turimų skiriamųjų ženklų ((duomenys neskelbtini)), pažymėtina, kad buvo nustatytas tik kontekstualus sutapimas, jog (duomenys neskelbtini).
19. Pareiškėjas nepagrindė, kad jis atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 23S202144 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Teisėtomis ir pagrįstomis teismas pripažino ir kitas Sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvą 3 metams ir tokiam pačiam laikotarpiui įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir pasigyventi.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtinta, jog teismas netinkamai vertino jo prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiančias aplinkybes ir įrodymus, byloje nebuvo pareiškėjo apklausos transkripcijos. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas, kaip ir atsakovas, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, kurias įvertinus individualiai ir atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, darytina išvada, kad pareiškėjas atitinka kriterijus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai įgyti.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
24. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek netinkamai taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 146 straipsnyje nurodytų pagrindų. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.).
25. Pažymėtina, kad teismas administraciniame procese yra aktyvus: prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas proceso dalyvių prašymų (ABTĮ 10 str. 1 d.); teismas privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.); teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.); nustačius, kad patikslintas skundas, kuriuo tikslinamas skundo pagrindas ar dalykas, būtinas bylai teisingai išspręsti, teismas gali priimti net ir pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (50 str. 3 d.); teismas gali atlikti kitus veiksmus, kurie reikalingi pasiruošiant nagrinėti administracinę bylą (ABTĮ 67 str. 1 d. 8 p.); teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).
26. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
27. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).
29. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir (ar) skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka aptartų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų.
31. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišreikalavęs iš atsakovo visų su pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu susijusių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo apklausos, atliktos 2023 m. spalio 6 d., transkripcija buvo pateikta su atsakovo atsiliepimu tik apeliacinės instancijos teismui, tačiau šio, teisėjų kolegijos vertinimu, itin reikšmingo įrodymo nebuvo pateikta į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai bylai teisingai išnagrinėti buvo būtina išreikalauti iš atsakovo visą su pareiškėjo prieglobsčio prašymo(-ų) nagrinėjimu susijusią medžiagą.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kilusio ginčo teisinius santykius reguliuojančio Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, Migracijos departamentas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atliekant šio Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nurodytą tyrimą, taip pat nustatant aplinkybes, dėl kurių prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, arba nustatant valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, atliekama prieglobsčio prašytojo apklausa.
33. Aprašo, kuris, be kita ko, detalizuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo tvarką, 92.1 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – suteikti prieglobsčio prašytojui galimybę išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, o apklausą atliekančiam įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui – surinkti duomenis, reikalingus įvertinti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus, bei kitus prieglobsčio prašytojo teisinei padėčiai nustatyti reikalingus duomenis.
34. Akcentuotina, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jame analizuoti ir pirmojo (pateikto 2021 m. liepos 16 d.), ir paskesnio (pateikto 2023 m. rugsėjo 26 d.) pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį argumentai bei atliktų apklausų metu pareiškėjo pateikti duomenys ir įrodymai, jie buvo lyginami, atsakovas vertino šių duomenų visumą. Sprendime atsakovas, remdamasis pareiškėjo apklausos duomenimis, pripažino, kad pareiškėjo pasakojimas ir kiti įrodymai nepatikimi, bei darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir / ar papildomai apsaugai suteikti. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, būdamas aktyvus, susipažinęs su Sprendimo turiniu, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo iš atsakovo išreikalauti visą pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo medžiagą, be kita ko, ir apklausos transkripciją, ir 2021 m. liepos 16 d. prašymo nagrinėjimo medžiagą, kadangi Sprendimo išvados padarytos remiantis ir šių įrodymų vertinimu bei pateiktų duomenų palyginimu, atliekant paskesnio prašymo tyrimą.
35. Primintina, jog skunde pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvadomis dėl pareiškėjo pasakojimo vertinimo, konkrečių epizodų, nurodomo persekiotojų (pagrobėjų) apibūdinimo vertinimo, taip pat dėl su prieglobsčio prašymu pateiktų nuotraukų ir medicininių dokumentų vertinimo bei atsakovo atliktu tyrimu. Šiuos argumentus pareiškėjas iš esmės kartoja ir apeliaciniame skunde. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, neišnagrinėjęs pagrindinių skundo argumentų, pritarė atsakovo išvadoms, byloje esančių įrodymų tiesiogiai netyrė, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Šiuo atveju teismas pateikė vertinimą dėl byloje nesančio įrodymo (pareiškėjo apklausos), atmesdamas pareiškėjo skundą bendro pobūdžio motyvais, kurie, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neatskleidžia individualios pareiškėjo padėties ir bylos esmės.
36. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo ginčui objektyviai ir teisingai išspręsti reikalingų įrodymų, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų visapusiškai neištyrė, todėl negalėjo teisingai įvertinti pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo ir priimti visapusiškai pagrįstą sprendimą.
37. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).
38. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. H. N. A-H. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan