Baudžiamoji byla Nr. 2K- 361/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.6; 12.3.2.9; 1.1.8.1.1; 2.1.5.1; 2.1.6.2; 2.2.5.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjams advokatams S. Juzukoniui, A. Šichovcovui, B. Strimaitytei,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J., R. J. ir T. S. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (už A. R. turto vagystę) dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l ir 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant laisvės atėmimą septyniolikai metų.
R. J. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už L. V. turto vagystę) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l ir 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant laisvės atėmimą šešiolikai metų šešiems mėnesiams.
T. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – jis išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, paliekant jam paskirtą laisvės atėmimą šešiolikai metų šešiems mėnesiams.
Šiaulių apygardos teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti D. P. (nuosprendžio dalis, kuria buvo nuteistas šis asmuo, panaikinta, jam iškelta baudžiamoji byla nutraukta dėl D. P. mirties), D. B., O. L., G. K. ir E. L., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasaciniai skundai nėra paduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
P. J. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su E. L., G. K. ir R. B., 1998 m. rugsėjo mėnesio pradžioje (tikslus laikas parengtinio tyrimo metu nenustatytas) organizavo slaptą svetimo turto, priklausančio A. R., pagrobimą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodydamas butą, perduodamas buto raktus bei nurodydamas, kad po vagystės būtų imituotas įsilaužimas. Vykdant organizatoriaus nurodymus, 1998 m. rugsėjo 5 d., nuo 12 iki 16 val., R. B. atrakinus minėto buto duris, o G. K. stovint prie namo laiptinės ir saugant, E. L. ir R. B. įsibrovė į minėtą gyvenamąją patalpą, priklausančią J. M., ir pagrobė A. R. priklausančio turto, padarydami jai 2950 Lt dydžio materialinę žalą.
P. J., R. J. ir T. S. nuteisti už tai, kad, būdami organizuotos grupės nariai, tyčia iš savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė S. M., būtent: veikdami organizuota grupe su E. L. ir D. P., žinodami apie S. M. nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir turėdami bendrą tikslą juos užvaldyti, 2001 m. rugsėjo 22 d., nuo 11 val. iki 11 val. 30 min., Šiauliuose, Salduvės parke, iš savanaudiškų paskatų mušė nukentėjusįjį, t. y. E. L., P. J., D. P. ir T. S. sudavė jam smūgius rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, P. J. tuo metu klausinėjant S. M., kur pinigai. Nukentėjusiajam nenurodžius pinigų buvimo vietos, P. J. paliepti T. S. bei D. P. pririšo S. M. prie medžio, taip atimdami jam galimybę priešintis, o R. J. bei E. L., vykdydami P. J. nurodymą, nulaužė tris lazdas; R. J., D. P. bei T. S., siekdami sužinoti apie S. M. pinigų buvimo vietą ir juos užvaldyti, sudavė lazdomis prie medžio pririštam nukentėjusiajam į įvairiais kūno vietas, kiekvienas ne mažiau kaip po dešimt smūgių, bet vėl nesužinoję norimos informacijos, P. J. sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių lazda prie medžio pririštam S. M., o po jo ne mažiau kaip dešimt smūgių rankomis bei kojomis sudavė E. L. Bendrais tyčiniais veiksmais sukeldami S. M. didžiulį skausmą bendrininkai padarė jam širdies bei plaučių sumušimą, krūtinkaulio lūžį, kairės krūtinės pusės 2 – 8 šonkaulių lūžius vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, kairės krūtinės pusės 3 – 10 šonkaulių lūžius vidurinės pažastinės linijos projekcijoje, kairės krūtinės pusės 8 – 12 šonkaulių lūžius mentės linijos projekcijoje, kairės rankos 4 piršto vidurinio pirštakaulio lūžį, muštinę žaizdą pakaušyje, poodines kraujosruvas kairės rankos 3 – 5 pirštuose, poodines kraujosruvas kairėje krūtinės bei kairėje nugaros pusėse. Nuo smūgių visumos į krūtinės ląstą S. M. 2001 m. rugsėjo 22 d., apie 12 val. 30 min., mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, plėtodamas teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo doktriną, 2001 m. vasario 12 d. nutarime akcentavo asmens konstitucinę teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Tai reiškia, kad jo bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį sprendžiant asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimą, asmuo turi teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatoriaus manymu, teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad buvo atmestas jo prašymas paskirti papildomą biologinę ekspertizę dėl dirvožemio pavyzdžių E. L. nurodytoje vietoje ir ant S. M. rūbų sulyginimo; kaltinamajam D. P., kurio bloga sveikatos būklė buvo ne kartą akcentuota, ir kitiems nuteistiesiems nebuvo sudarytos sąlygos realizuoti teisę į gynybą. Nuteistasis P. J. pabrėžia, kad pats apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai leido suprasti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nutartyje konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismas galėjo išsamiau ištirti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Kasatoriaus įsitikinimu, teismo šališkumas taip pat pasireiškė ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas teisiamųjų pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo atitikties BPK 261 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytiems reikalavimams, jas atmetė, o apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad toks sprendimas rodo teismo šališkumą. Skunde akcentuojama, kad teismas kaltinamajam E. L. sudarė išskirtinę padėtį, tai patvirtina 2004 m. sausio 9 d. pavedimas dėl buitinių sąlygų užtikrinimo minėtam asmeniui. P. J. mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nušalinimo klausimą, neįvertino jo svarbos, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas teismo šališkumo klausimą, netaikė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotą praktiką. Kasatorius taip pat akcentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 302 – 307 straipsnių reikalavimų. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas aplinkybes. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose tiesiog formaliai perrašytas prokuroro suformuluotas kaltinimas, o tai neatitinka procesinių reikalavimų, nes iš nuosprendžio neaišku, ką nustatė pats teismas. Esminiai BPK pažeidimai, padaryti vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. P. J. nurodo, kad yra nuteistas iš esmės remiantis tik E. L. parodymais, kurie yra prieštaringi, neatitinkantys kitų bylos įrodymų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindiniai duomenys, įrodantys kaltinamųjų kaltę, yra E. L. prisipažinimas, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 nurodyta, kad teismo išvados negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu, jei to nepatvirtina kiti įrodymai. Teismas įrodymais, neva patvirtinančiais E. L. parodymus, laikė jo parodymų patikrinimo vietoje protokolą, akistatų protokolus, nors visų šių įrodymų informacijos šaltinis – pats E. L. Šis asmuo yra kaltinamas vienuolikos nusikaltimų padarymu, todėl buvo suinteresuotas apkalbėti kitus, o ne sąžiningai atsakyti už paties padarytus nusikaltimus. Skunde taip pat pažymima, kad netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas – bendrininkavimas inkriminuotas, nesant jo taikymo pagrindų ir sąlygų, o būtent pagrindinio požymio – bent dviejų bendrininkų susitarimo veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus (BK 24 straipsnis). Netinkamai taikyti ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai. S. M. nebuvo nužudytas itin žiauriai, nes nesuvokė itin žiauraus gyvybės atėmimo ypatumų, iš jo nebuvo tyčiojamasi, nenaudojami itin skausmingi būdai, be to, jo kraujyje rasta 2,98 promilės etilo alkoholio, o tai veikė skausmą slopinančiai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ir tai, kad S. M. buvo nužudytas iš savanaudiškų paskatų. Kasatorius pabrėžia, kad nuosprendyje nenurodyti konkretūs veikos ar kaltinamojo pavojingumą pagrindžiantys teiginiai, nepateikti bausmės skyrimo motyvai, netinkamai nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris, P. J. nuomone, yra dvylika metų šeši mėnesiai. Kasatoriui paskirtas laisvės atėmimas septyniolikai metų, nors E. L., kuris padarė 11 nusikaltimų, tarp jų ir nužudymą, paskirta tik dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Toks bausmių neatitikimas negali būti pateisintas net bausmių individualizavimu.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, ir jį išteisinti. Tuo atveju, jei šis prašymas bus atmestas, kasatorius prašo pakeisti teismų procesinius sprendimus, panaikinant veiką kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas – ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė, veikdamas organizuota grupe, jam skirti laisvės atėmimą dvylikai metų. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje ne kartą minėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 18, vadovavosi negaliojančiu teisės normų išaiškinimu, nes šis nutarimas neteko galios 2004 m. birželio 18 d. senatui priėmus nutarimą Nr. 46. T. S. mano, kad teismas netinkamai taikė 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nurodo, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra tada, kai atimant gyvybę siekiama turėti iš to turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Teismas padarė išvadą, kad nuteistieji siekė užvaldyti svetimą turtą, o to nepavykus padaryti, panaudojo smurtą. Bylos duomenys nepatvirtina, kad S. M. buvo siekiama nužudyti. Priešingai, jį nužudžius, būtų neįmanoma nustatyti pinigų buvimo vietos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 20 punkte išaiškinta, kad negali būti pripažinti padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi galėjo nulemti turtiniai interesai, tačiau dėl šios veikos kaltininkai negauna turtinės veikos. T. S. nuomone, teismas be pagrindo nesirėmė jo duotais parodymais apie tai, kad sužalotas S. M. galėjo judėti ir pats įlipo į mašiną. Tai patvirtino ir teismo medicinos ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad nuo sužalojimų padarymo iki mirties galėjo praeiti apie 1 valanda, o per tą laiką sužalotas nukentėjusysis galėjo atlikti valingus ar nevalingus veiksmus. Kasatorius atkreipia dėmesį į prieštaravimus tarp teismo medicinos ekspertizės ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktų. Jo manymu, teismas rėmėsi tik tomis ekspertizių išvadomis, kurios buvo palankios kaltinimui, o teiginius, patvirtinančius jo gynybinę versiją, ignoravo. Skunde pabrėžiama, kad, surašant nuosprendį, nebuvo laikomasi BPK 305 straipsnio 1 dalies nurodymų. Kasatorius mano, kad nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kasatorius įsitikinęs, kad jis negalėjo būti nuteistas, remiantis tik vieno asmens duotais parodymais. Jis nesutinka su teismo teiginiu, kad nuteistojo E. L. parodymus patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys. Jokie kiti įrodymai tiesiogiai nepatvirtina, kad T. S. siekė nužudyti ir nužudė S. M. Tai, kad asmuo nuteistas, remiantis įrodymais, paimtais iš vieno informacijos šaltinio, kasatoriaus manymu, yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, tai neatitinka ir EŽTT formuojamos teismų praktikos. Įstatymų reikalavimų neatitinka ir tai, kad E. L. teismas sudarė išskirtines sąlygas: jam nereikia atsakyti už padarytus nusikaltimus ir atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, už nužudymą šiam asmeniui paskirta neadekvačiai maža laisvės atėmimo bausmė. Kasatorius mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į E. L. suinteresuotumą bylos baigtimi ir kritiškai vertinti jo parodymus, atkreipti dėmesį į juose esančius netikslumus, prieštaravimus. Skunde taip pat teigiama, kad pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, nes, pasibaigus Šiaulių apygardos teismo 2004 m. vasario 27 d. nutartimi paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo) terminui, T. S. be kompetentingo teismo sprendimo buvo kalinamas iki 2004 m. birželio 11 d., nors turėjo būti išleistas jau birželio 10 d. Nors argumentai dėl šio pažeidimo buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, teismo nuosprendyje apie tai nepasisakyta.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, ir jį išteisinti. Nurodo, kad nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Visi byloje surinkti įrodymai prieštarauja nuteistojo E. L. parodymams. Byloje nenustatytas nužudymo laikas, vieta, mechanizmas: nusikaltimas negalėjo būti įvykdytas E. L. nurodytoje vietoje, nes šalia jos vyko miesto šventė; S. M. buvo mušamas nuo 10 iki 12 val., o E. L. prie „Nuklono“ gamyklos jį nuvežė tik 13 val. 30 min., todėl neaišku, kur jiedu buvo pusantros valandos; ant nukentėjusiojo rūbų nerasta mikrodalelių, nors nuo rūbų kontakto su medžiu jų turėjo būti; teismo medicinos ekspertizių aktuose pateikiami duomenys apie sumušimo mechanizmą yra prieštaringi (teismo medicinos akte Nr. 549 konstatuoti vertikalūs šonkaulių lūžiai, nors nukentėjusysis buvo mušamas horizontaliais smūgiais), tai patvirtina, kad S. M. buvo sumuštas kitomis aplinkybėmis, nei nurodė E. L.; neaiškus ir S. M. surišimo mechanizmas bei virvės, kuria jis buvo surištas, storis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tikrinant parodymus vietoje E. L. nenurodė konkrečios vietos, kur išlaužė pagalius, neparodė, kur jie buvo numesti, taip pat negalėjo tiksliai parodyti vietos, kur paliko S. M. E. L. duodant parodymus, jam sufleravo pareigūnai. Kasatorius nurodo, kad pagal 1961 m. BK 104 straipsnį tyčiniam nužudymui būdinga tiesioginė ar netiesioginė tyčia. R. J. teigia, kad jei ir dalyvavo sumušant S. M., tai nesiekė jo nužudyti. E. L. parodymai patvirtina, kad nebuvo tyčiniam gyvybės atėmimui būtinos tyčios kaltės formos: pasiruošimo nusikaltimui stadijoje buvo kalbama apie S. M. sumušimą, o ne nužudymą; mušant netaikyta į galvą, gyvybiškai svarbią kūno dalį; po sumušimo P. J. liepė pabūti su nukentėjusiuoju, kol šis atsigaus. Kasatorius pažymi, kad paskutinius smūgius nukentėjusiajam sudavė būtent E. L., kuris 10 – 15 kartų smūgiavo į galvą, pilvą, šonus. Po šių smūgių S. M. susmuko. R. J. nuomone, šie E. L. smūgiai, taip pat galimi jo veiksmai likus vienam su nukentėjusiuoju galėjo būti S. M. mirties priežastis. Kasatorius pabrėžia, kad jo veiksmai nukentėjusiajam galėjo sukelti tik fizinį skausmą, o ne mirtį.
Kasaciniai skundai atmestini.
Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kasatorių argumentai, susiję su nauju faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.
1. Dėl BK 129 straipsnyje numatytos veikos kvalifikavimo
Pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Byloje nustatyta, kad S. M. mirė nuo smūgių į krūtinės ląstą visumos. Mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam padarė kasatoriai P. J., R. J., T. S., veikdami organizuota grupe su dar dviem bendrininkais. Nuteistųjų kaltumas įrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Savo išvadą teismas grindė byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad jie būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalis reikalavimų. Kolegija nepagrįstu laiko kasatorių argumentą, kad jie yra be pagrindo nuteisti už S. M. nužudymą, o jų kaltė pagrįsta vien tik suinteresuoto bylos baigtimi nuteistojo E. L. parodymais bei įrodymais, kurie yra išvestiniai iš minėto asmens parodymų. Išanalizavusi bylos medžiagą kolegija priėjo prie išvados, kad tiesiogiai nusikaltime dalyvavusio nuteistojo E. L. parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, be to, juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Pažymėtina, kad dar prieš duodant parodymus minėtam asmeniui, pirmas apie kai kurias nagrinėjamo nusikaltimo detales informaciją pateikė liudytojas S. D. Šis liudytojas ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad į jį kreipėsi D. P., prašydamas susitikti su S. M., kuris, jo žiniomis, turi 43 000 JAV dolerių, ir sužinoti, kur nukentėjusysis laiko pinigus. Nepavykus gauti informacijos apie pinigų buvimo vietą, S. D., vykdydamas D. P. reikalavimą, nusivežė nukentėjusįjį prie kavinės „Sodžius“, iš kur jį išsivežė D. P. ir P. J., o po kurio laiko iš D. P. sužinojo, kad jie mirtinai sumušė S. M. Būtent liudytojas S. D. pirmas parodė, kad S. M. nusikaltimo dieną buvo išvežtas bendrininkų automobiliu, siekiant išgauti informaciją apie jo turimą didelę pinigų sumą. Byloje nėra duomenų, kad šie ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu duoti liudytojo parodymai būtų buvę gauti neteisėtai. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu S. D. savo parodymus pakeitė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo prokurorui E. D. duoti parodymai buvo pagarsinti teismo posėdyje. Apklausą atlikęs prokuroras buvo apklaustas teisme kaip liudytojas. Atlikdamas šiuos procesinius veiksmus teismas vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis. S. D. parodymai patvirtina E. L. pateiktą versiją, kad S. M. kasatorių buvo sumuštas, siekiant užvaldyti jo turėtus pinigus. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis neteisėtai buvo įgijęs didelę pinigų sumą patvirtino liudytojai B. S., O. Č., M. P., R. R. Nuteistojo E. L. parodymus apie S. M. sužalojimo mechanizmą patvirtina teismo medicinos ekspertų išvados, eksperto H. Daujoto teisme duoti parodymai. Papildomos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto išvadoje konstatuotas S. M. padarytų sužalojimų mechanizmas (nukentėjusiajam rankomis, kojomis ir lazdomis buvo suduota ne mažiau kaip 42 smūgiai) atitinka E. L. parodymus. Tarp ekspertizės aktų buvusius nežymius prieštaravimus apeliacinės instancijos teismas plačiai aptarė ir pašalino. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie E. L., kaip tiesiogiai nusikaltime dalyvavusio asmens, parodymų svarbą galima spręsti ir iš jo bendrininkų veiksmų, padedant jam slapstytis nuo pareigūnų po S. M. nužudymo. Liudytojų R. S. ir N. N. parodymais patvirtinta, kad E. L. bendrininkai aktyviai prisidėjo prie to, kad šis kuo ilgiau nebūtų surastas ir apklaustas pareigūnų: T. S. apgyvendino E. L. kaime, draugo sodyboje, kurioje jį lankė, rūpinosi, kad E. L. užtektų maisto; R. J. nusikaltimo bendrininką nuo policijos slėpė draugo bute, atveždavo jam maisto produktų.
Kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentu, kad nuteistieji neturėjo tikslo nužudyti S. M., nesiekė jo mirties. Vis dėlto suduodami jam smūgius rankomis bei kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas, pririšdami prie medžio ir negalintį pasipriešinti žmogų mušdami lazdomis (šias veiksmais S. M. buvo padarytas plaučių sumušimas, krūtinkaulio lūžis, šonkaulių lūžiai ir kiti sužalojimai), jie sąmoningai leido tokioms pasekmėms (mirčiai) kilti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Kasatorių abejingumą padarytos veikos pasekmėms patvirtina ne tik jų elgesys nusikalstamos veikos metu, bet ir po nukentėjusiojo sužalojimo – jis buvo nuvežtas į nuošalią vietą ir paliktas. Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia, o tai atitinka jiems inkriminuoto nusikaltimo subjektyviają pusę. Nustačius, kad gyvybė atimta veikiant netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Kasatorių argumentas, kad S. M. po sumušimo dar buvo gyvas, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį neturi reikšmės. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Kaip jau minėta, mirties priežastis buvo sužalojimai, atsiradę nuo visų penkių bendrininkų suduotų smūgių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktą, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Nutarimo 8 punktas).
Negalima sutikti ir su skundų argumentu, kad mušant S. M. buvo stengiamasi nesmūgiuoti į galvą, taip siekiant nepažeisti gyvybiškai svarbios kūno vietos. Iš teismo medicinos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai sunkūs gyvybiškai svarbių kūno organų sužalojimai.
1. 1. Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tada, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų. Teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad S. M. bukais kietais daiktais buvo padaryti ne mažiau kaip 73 sužalojimai galvoje, krūtinėje, nugaroje, galūnėse. Teismo medicinos akte yra akcentuota, kad nukentėjusiajam padarytos traumos yra labai skausmingos ir kad, nesant galvos smegenų traumos, jis turėjo būti sąmoningas ir jausti fizinį skausmą. Minėtos akto išvados bei E. L. parodymai apie panaudoto fizinio smurto būdą leidžia teigti, kad S. M. prieš mirtį jautė didelį fizinį skausmą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat būtina nustatyti kaltininkų psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y., ar jie suvokė, jog daro nužudymą itin žiauriai. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių (mažiausia 42), padarytų kūno sužalojimų pobūdį (mušant rankomis, kojomis, lazdomis padaryti sunkūs plaučių sumušimai, krūtinkaulio lūžis, daugybiniai šonkaulių lūžiai ir t. t.), smurto intensyvumą (penki asmenys pasikeisdami mušė nukentėjusįjį apie 20 min.), padarė pagrįstą išvadą, kad kaltininkai suprato, jog S. M. jų veiksmai sukelia didelę fizinę kančią. Nepagrįstu laikytinas ir P. J. skundo argumentas, kad nukentėjusysis dėl girtumo didelio skausmo nejuto. Nors nusikaltimo metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir aktyviai nesipriešino nuteistųjų veiksmams, tačiau tai nereiškia, kad jis nejautė stipraus skausmo. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad mušamas S. M. jautė didelį skausmą. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir teismo medicinos ekspertas H. Daujotas.
1. 2. Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 17 punkte yra išaiškinęs, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Byloje esančiais faktiniais duomenimis (nuteistojo E. L., liudytojų S. D., O. Č. parodymais) neginčytinai įrodyta, kad S. M. buvo nužudytas, siekiant pasisavinti jo neteisėtu būdu įgytą didelę pinigų sumą. Tai, kad šis siekis nebuvo įgyvendintas, nužudymo kvalifikavimui įtakos neturi.
2. Dėl bendrininkavimo formos ,,organizuota grupė“
Teismas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikaltimą padarė veikdami organizuota bendrininkų grupe, tačiau kasatoriai P. J. ir T. S. nesutinka su tokia išvada. Kolegija pažymi, kad organizuota grupė yra tada, kai du ar daugiau asmenų iš anksto susitaria daryti, be kita ko, vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Iš penkių nusikalstamos veikos bendrininkų veiksmų turinio ir tarpusavio ryšio darytina išvada, kad kiekvienas iš jų turėjo tam tikrą užduotį bei vaidmenį, darant labai sunkų nusikaltimą, ir taip buvo siekiama bendro tikslo – užvaldyti S M. turėtus pinigus. Suderinti bendrininkų veiksmai (kontakto su S. M. užmezgimas per S. D., jo atviliojimas prie kavinės, nuvežimas į grupės narių iš anksto numatytą vietą, kurioje vieniems bendrininkams mušant nukentėjusįjį, kitas bando iškvosti apie pinigų buvimo vietą, nuteistųjų elgesys po nusikaltimo padarymo – vieno iš kaltinamųjų E. L. slėpimas ir rūpinimasis juo) – tai požymiai, būdingi organizuotai grupei, suburtai konkretaus labai sunkaus nusikaltimo padarymui. Pažymėtina, kad vienas iš organizuotai grupei būdingų požymių yra ir jos lyderio buvimas. Iš bylos duomenų matyti, kad toks asmuo buvo P. J., inicijavęs nusikaltimą, jį organizavęs, davęs kitiems grupės nariams nurodymus, kurie besąlygiškai buvo vykdomi. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, kolegija pritaria teismų išvadai, kad S. M. nužudymą įvykdė organizuotos grupės nariai.
3. Dėl bausmės skyrimo
Kasatoriai P. J. ir T. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendį laiko nepagrįstu, taip pat ir dėl to, kad bausmė paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas laikomas netinkamai pritaikytu tada, kai bausmė paskirta netinkamai pritaikius Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas arba nesilaikyta specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų. Tokių teisės normų pažeidimų nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė. Teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kiekvienam nuteistajam individualizuodamas bausmę, nurodė išsamius motyvus. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, kuri priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, pavojingumą, atsižvelgė į kaltinamųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką jie padarė veikdami organizuota grupe, kurios lyderis buvo P. J.) (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Buvo atkreiptas dėmesys į kiekvieno nuteistojo kaltės formą, tikslus ir motyvą, vaidmenį, kaltininkų asmenybes apibūdinančius duomenis, jų praeityje padarytus teisės pažeidimus (R. J. ir T. S. buvo teisti už tyčinius savanaudiškus nusikaltimus, P. J. baustas už administracinius nusižengimus. Paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 straipsnis).
Kolegijos nuomone, teismas, nuteistajam E. L. už žmogaus tyčinį nužudymą skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, asmenų lygybės įstatymui principo nepažeidė. Pagal BK 62 straipsnio 3, 4 dalis teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytą tyčinį nužudymą ir jo, kaip bendrininko, vaidmuo nužudant buvo antraeilis. Būtent tokias aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatė teismas, todėl atsižvelgdamas į E. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis turėjo teisę skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, negu nustatyta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
4. Dėl teismo šališkumo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kasaciniuose skunduose nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo kasatoriai, taip pat tai, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas, vadovaudamas bylos procesui, posėdžio metu buvo reiklus ir iš kaltinamųjų reikalavo atitinkamos drausmės bei pagarbos teismui (BPK 241 straipsnis, 258 straipsnio 3 dalis), nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Kaltinamųjų P. J., D. P., R. J., T. S. pareiškimus dėl teismo, taip pat teisėjo V. Stankevičiaus nušalinimo, apygardos teismas išsprendė, laikydamasis baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo priimtos 2004 m. kovo 9 d., 2004 m. balandžio 21 d. ir tų pačių metų birželio 29 d. nutartys atitinka BPK 58, 59 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus. Šiose nutartyse, be kita ko, motyvuotai aptartas ir apsaugos funkcijas atliekančių policijos pareigūnų, dėl kurių pastabas teisiamojo posėdžio pirmininkui kelis kartus pareiškė kaltinamieji, vaidmuo.
Kasatoriai P. J. ir R. J. teismo šališkumą šioje byloje sieja su pastabų dėl protokolo netinkamu išnagrinėjimu, prašymų netinkamu išsprendimu, išskirtinių sąlygų kaltinamajam E. L. sudarymu baudžiamajame procese.
4. 1. Pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo
Protokolas yra viena iš pagrindinių procesinių dokumentų, kuriame užfiksuojama visa teisiamojo posėdžio eiga, teismo ir kitų proceso dalyvių veiksmai, įrodymų tyrimas, pareikšti prašymai, teismo priimti sprendimai (BPK 261 straipsnis, 320 straipsnio 7 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo sprendžiama, ar buvo padaryti proceso pažeidimai bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjimo teisme dalyviai per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo turi teisę su juo susipažinti ir pateikti pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Pagal BPK 261 straipsnio 4 ir 6 dalį posėdžio protokolas proceso dalyviams gali būti pateikiamas tik tada, kai užbaigiamas teismo posėdis ir protokolą pasirašo teisėjas bei posėdžio sekretorius. Atsižvelgiant į tai, protokolas susipažinti proceso dalyviams nepateikiamas, vykstant teisiamajam posėdžiui, padarius bylos nagrinėjimo pertraukas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir pasirašius protokolą, nuteistiesiems P. J., D. P., R. J. ir T. S. buvo leista susipažinti su šiuo procesiniu dokumentu. Pateiktos pastabos apsvarstytos viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjams, dėl jų priimta motyvuota teismo nutartis, kurioje tiksliai bei aiškiai nurodyta, kurios pastabos yra teisingos ir pridedamos prie teisiamojo posėdžio protokolo, o kurios atmetamos. Prie bylos kartu su 2004 m. liepos 22 d. nutartimi pridėtos pateiktos pastabos dėl protokolo. Šie teismo procesiniai veiksmai atlikti laikantis taisyklių, nustatytų BPK 261 straipsnio 7, 8 dalyse. Kolegijos nuomone, nuteistųjų pastabos dėl protokolo išsamumo išnagrinėtos teisingai, todėl dalies pastabų atmetimas negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas.
4.2. Dėl BPK 270 straipsnio pažeidimo
P. J. kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teise gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kolegijos nuomone, skundo argumentai, kad kaltinamieji negalėjo surinkti gynybai reikšmingų įrodymų, susidūrė su teisėsaugos pareigūnų pasyvumu, apribojusiu galimybes pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis, ir panašūs teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl nelaikytini svariais. Kaltinamiesiems buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų, taip pat ir pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas, vertindamas bei svarstydamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Dauguma kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymų buvo patenkinti, o motyvuotai atmesti tie, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti aplinkybes, neturinčias esminės reikšmės bylai.
Teismas motyvuotai atsisakė tenkinti P. J. bei jo gynėjo prašymą skirti biologinę ekspertizę (t. 13, b. l. 187). Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta biologinė ekspertizė tam, kad ant S. M. drabužių būtų galima surasti medžio dalelių ir lyginamosios analizės metodu jas suderinti su Salduvės parke augančiais medžiais. Vis dėlto ekspertizės rezultatai buvo neigiami. Ekspertė paaiškino, kad ekspertinį tyrimą apsunkina ilgas laiko tarpas, o ieškomų medžiagos dalelių neradimas nepaneigia S. M. rūbų sąlyčio su medžiu (t. 3, b. l. 66-68). Atsižvelgiant į tai, kad nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas (daugiau kaip 30 mėnesių), pagal daiktinių įrodymų apžiūros protokolą (t. 3, b. l. 69) tinkamų identifikavimui medžiagos dalelių ant drabužių nerasta, tenkinti kaltinamojo prašymą bei skirti dirvožemio biologinę ekspertizę, taip vilkinant užsitęsusį teismo procesą, nebuvo prasminga.
4.3. Dėl asmenų lygybės prieš įstatymą principo taikymo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir šį straipsnį detalizuojančiose BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių nuostatose įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą principas nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistas. Baudžiamojo proceso normos visiems kaltinamiesiems taikytos vienodai, kasatoriai, taip pat ir nuteistasis E. L., turėjo vienodą procesinį statusą. E. L. teisių katalogas sutapo su kitų kaltinamųjų teisių katalogu. Visi naudojosi procesinėmis teisėmis, nustatytomis BPK 21, 22 straipsniuose. Kaltinamiesiems teismo procese sudarytos vienodos galimybės teikti įrodymus bei argumentus, ginčyti priešingos šalies argumentus, pasisakyti visais svarstomais klausimais, pareikšti prašymus. Kaltinamojo E. L., kuris sąžiningu prisipažinimu padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas bei jas padariusius asmenis, apsauga ir izoliavimas nuo kitų kaltinamųjų buvo būtini. Jie nelaikytini privilegijomis. Teisiamojo posėdžio protokole, kuris atspindi viso teismo proceso eigą, nėra duomenų, kad apsaugos darbuotojai savo patarimais būtų padėję E. L. duoti paaiškinimus, atskleisti veikos detales ar trukdyti procesui. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamieji P. J., D. P., R. J. pastabas dėl patarinėjimo (sufleravimo) pareiškė tuo metu, kai E. L. dar nebuvo apklausiamas, tuo siekdami, kad asmeninė apsauga E. L. nebūtų taikoma.
5. Dėl BPK 305, 331 straipsnių taikymo
Kasatoriai laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis ir abejones keliančiomis formuluotėmis, dėl to šis procesinis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados dėl žmogaus tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis padarytos, remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį, patikrinus nuteistųjų gynybos versijas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui.
Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms, išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nepadarydamas kasaciniuose skunduose nurodytų pažeidimų. Apeliaciniai skundai išnagrinėti, laikantis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Skunduose minimos aplinkybės apeliacinio teismo detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinių skundų argumentų. Teismas įvertino liudytojų D. P., I. J., D. J., taip pat G. L., O. L. parodymus, kurių teiginiais kasatoriai siekė pagrįsti savo gynybos versiją. Apeliacinio nuosprendžio išvados padarytos, atlikus papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), patikrinus ir įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, atskleidus jų tarpusavio ryšį, išaiškinant esamus prieštaravimus bei juos pašalinus. Pažymėtina, kad, be kitų apeliantų argumentų, buvo iškeltos abejonės ir dėl nukentėjusiojo S. M. mirties priežasties, sužalojimo mechanizmo. Siekdamas patikrinti apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir atsakyti į apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Šie procesiniai veiksmai atlikti pagal taisykles, įtvirtintas BPK 286 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalyje. Ekspertizę atliko Teismo medicinos instituto ekspertų komisija. Ekspertinio tyrimo rezultatai ir ekspertų išvada išdėstyta ekspertizės akte Nr. E K M 66/05(01), kuris atitinka bendruosius ekspertizės akto turiniui keliamus reikalavimus (BPK 88 straipsnis) ir Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles. Ekspertai iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktą teismo medicinos specialistų išvadą, patikslindami nukentėjusiojo mirties priežastį, kūno sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, suduotų smūgių skaičių. Ši medicinos ekspertų išvada taip pat patvirtina kaltinamojo E. L. parodymus apie naudoto fizinio smurto aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apelianto T. S. argumentą dėl vienos dienos (nuo 2004 m. birželio 10 iki 11 d.) neteisėto kalinimo, tačiau šis procesinis pažeidimas skundžiamo nuosprendžio teisėtumui įtakos nepadarė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis terminas į bausmės atlikimo laiką buvo įskaitytas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiams pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų nuosprendžiai neperžengiant skundų ribų pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistųjų P. J., R. J. ir T. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas