Administracinė byla Nr. eA-3946-968/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00060-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. S. 2018 m. sausio 5 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įsakymą pasirašė E. S., nors Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – VTEKĮ) nesuteikia teisės VTEK nariui E. S. laikinai (kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas) eiti VTEK pirmininko pareigas. Pagal VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalį, VTEK pirmininko pareigas nuo 2017 m. kovo 20 d. turėjo eiti vyriausias pagal amžių VTEK narys (S. K.). Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – Komisija) pateikė pareiškėjui 2017 m. spalio 20 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (toliau – Pranešimas), jame neįvardindama konkrečių veikų, apibūdinančių pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus. Pranešimas nėra aiškus ir išsamus, todėl pareiškėjas negalėjo pateikti išsamių paaiškinimų. Komisijos 2017 m. lapkričio 24 d. išvados (toliau – Išvada) 3.4.1–3.4.3 ir 4.5.1–4.5.14 punktuose nurodytos aplinkybės, kurių Pranešime Komisija neįvardijo ir dėl kurių paaiškinimo iš pareiškėjo neprašė, o tai yra esminis procedūrinis pažeidimas. Konkrečias aplinkybes, kurias vertino Komisija, pareiškėjas sužinojo tik po Įsakymo priėmimo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės iki 2017 m. gruodžio 7 d. susipažinti su Išvada. Komisiją sudarė pareiškėjo atžvilgiu šališkas VTEK narys V. K., kuris nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. pareiškėjui neteikė, nevizavo ir kitaip neperdavė vykdyti, susipažinti ar paskirstyti nė vieno dokumento.

3.       Atsakovas VTEK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) nėra paskyręs VTEK pirmininko, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Įsakymas galėtų būti laikomas neteisėtu. Pranešime buvo nurodyta, kad yra tiriami audito ataskaitoje nustatyti faktai. Audito ataskaita buvo pridėta prie Pranešimo. Audito ataskaitoje aiškiai nurodytas tyrimo dalykas, laikotarpis, subjektas. Ataskaitoje ir jos prieduose išvardintos teisės aktams prieštaraujančios veikos, nurodant pažeidimo padarymo laiką ir pobūdį. VTEK paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 7 d. gavusi pareiškėjo prašymą dėl Išvados pateikimo, tą pačią dieną šį prašymą patenkino. Pasak VTEK, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų apie galimą VTEK vadovo ar kurio nors VTEK nario jo atžvilgiu egzistavusį asmeninio pobūdžio interesą.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas konstatavo, kad Pranešime suformuluotas įtarimas (pažeisti audito ataskaitoje nurodyti teisės aktai) yra pakankamai konkretus ir aiškus. Iš audito ataskaitos išvadų akivaizdu, kad pareiškėjas, audito laikotarpiu rengdamas dokumentus, daugeliu atveju nepateikė jų svarstyti VTEK posėdžiuose. Be to, iš pareiškėjo 2017 m. lapkričio 7 d. pateikto paaiškinimo akivaizdu, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino savo teisę į gynybą, pateikdamas išsamius paaiškinimus dėl audito ataskaitoje nustatytų pažeidimų. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo teisė susipažinti su Išvada ir kita tyrimo medžiaga apribota nebuvo.

6.       Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl Komisijos šališkumo. Teismas sprendė, kad Komisija siekė išsiaiškinti visas, jos požiūriu, reikšmingas įvykio aplinkybes, vertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei įrodymus. Pareiškėjas nereiškė nušalinimo nei Komisijos pirmininkui, nei jos nariams.

7.       Teismas nevertino aplinkybių, kas lėmė, kad Įsakymo pasirašymo metu laikinai VTEK pirmininko pareigas ėjo E. S. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga ir ginčo baigčiai esminės reikšmės neturi, todėl nesudaro pagrindo Įsakymą pripažinti neteisėtu.

III.

8.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad:

9.1.                      Teismas nepasisakė, ar ne pagal VTEKĮ laikinai VTEK pirmininko pareigas ėjęs V. K. gali būti laikomas kompetentingu subjektu ir ar jo priimti sprendimai dėl audito paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir pareiškėjo tarnybinio patikrinimo pradėjimo yra teisėti. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl skunde pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog V. K. nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. pareiškėjui neteikė, nevizavo ir kitaip neperdavė nė vieno dokumento. Be to, teismas nesiaiškino, ar nebuvo praleistas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti. Teismas neišsireikalavo į bylą Prevencijos skyriaus nuostatų bei pareiškėjo pareigybės aprašymo.

9.2.                      Nei iš Pranešimo, nei iš audito ataskaitos nėra aišku, kokias tiksliai aplinkybes pareiškėjas turėjo paaiškinti. Audito ataskaitoje nėra užsimenama apie pareiškėjo neveikimą, pasireiškusį pasiūlymų VTEK nerengimu (netinkamu rengimu) ar neteikimu (netinkamu teikimu). Teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimą, kad dokumentų rengimo taisyklių pažeidimai VTEK veikloje yra sisteminiai.

9.3.                      Susipažindamas su bylos medžiaga, 2017 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas negavo Išvados kopijos, nes ji į bylą galėjo būti įsegta ne anksčiau nei ji buvo patvirtinta, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d. Be to, Išvada nebuvo parengta per 21 darbo dieną nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, kaip to reikalauja teisės aktai.

10.       Atsakovas VTEK atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VTEK nurodė, kad Išvada buvo pasirašyta ir užregistruota 2017 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 24–30 d. buvo nedarbingas, Išvada jam buvo įteikta 2017 m. gruodžio 5 d. Pareiškėjui elektroniniu paštu paprašius pateikti Išvadą, tai pakartotinai buvo padaryta 2017 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjui pareikšti kaltinimai dėl netinkamo pareigų vykdymo net tik galėjo, bet ir turėjo būti suprantami. Iš pareiškėjo paaiškinimo akivaizdu, kad pareiškėjas aiškiai suvokė jam inkriminuojamus kaltinimus.

IV.

11.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino VTEK pirmininko Įsakymą, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12.       LVAT pažymėjo, kad skundžiamas teisės aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas. LVAT nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 5 dalį, tarnybinę nuobaudą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Atsižvelgdamas į tai, LVAT sprendė, kad sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui turėjo priimti VTEK pirmininkas. LVAT nurodė, kad VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys.

13.       LVAT pastebėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nuo 2017 m. kovo 20 d. atleidus VTEK pirmininką R. V. ir nepaskyrus naujo VTEK pirmininko, pirmininko pareigas laikinai pradėjo eiti V. K., kuris nebuvo vyriausias pagal amžių VTEK narys. Pareiškėjo ginčijamą Įsakymą pasirašė VTEK narys E. S. (dėl V. K. atostogų), tačiau jis taip pat nebuvo vyriausias pagal amžių VTEK narys. Atsižvelgdamas į tai, LVAT padarė išvadą, kad Įsakymas yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto ir dėl to yra naikintinas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, LVAT grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad šioms bylos aplinkybėms būtina surinkti daug naujų įrodymų.

V.

14.       Pareiškėjas 2018 m. spalio 3 d. pateikė teismui skundo reikalavimo patikslinimą, prašydamas: 1) grąžinti jį į eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje; 2) priteisti iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 3) įpareigoti VTEK sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – Sodra) pareiškėjo naudai, jo kaip darbdavio mokamą 30,48 proc. įmokų dalį nuo pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką priteistos vidutinio darbo užmokesčio dalies.

15.       Atsakovas VTEK atsiliepime prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl jo grąžinimo į VTEK Sekretoriato Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas, o prašymą dėl darbo užmokesčio bei įmokų Sodrai priteisimo spręsti atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo priverstinės pravaikštos terminą. VTEK pastebėjo, kad pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas klausimas nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (dėl to pareiškėjas reikalavimų nekėlė), o teismas šiuo klausimu nepasisakė. Nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. (LVAT nutarties, kuria buvo panaikintas Įsakymas, priėmimo diena) pareiškėjui priklausytų 13 127,86 Eur (už 193 darbo dienas, kai vidutinis apskaičiuotas darbo dienos užmokestis yra 68,02 Eur). Nuo šios sumos, VTEK turėtų sumokėti mokesčius Sodrai (30,48 proc.), t. y. 4 001,37 Eur.

VI.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu ir 2019 m. vasario 11 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos (2017 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 68,02 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už 1 metus 17 141,04 Eur (bruto), taip pat priteisė pareiškėjui iš VTEK 2 856,84 Eur (bruto) kompensaciją. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17.       Teismas konstatavo, kad VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Remdamasis VTĮ 5 straipsniu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – DK) 218 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis. Vadovaudamasis LVAT praktika, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo pažeistas teises ginti kitokiu būdu nei nustatyta DK 218 straipsnio 2 dalyje, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma DK 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojų teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl darbdavio prašymo ir objektyvių priežasčių.

18.       Teismas konstatavo, kad pareiškėją ir VTEK sieja konfliktiniai santykiai, todėl grąžinus pareiškėją į darbą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Siekdamas, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu (kompensacijos už 2 mėnesius priteisimu).

VII.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą, grąžinti jį į iki 2017 m. gruodžio 5 d. eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje. 

20.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

20.1.                      Teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo teises ginti kitokiu būdu, nei nustatyta DK 218 straipsnio 2 dalyje. Teismas neįvertino VTEK prašymo negrąžinti pareiškėjo į eitas pareigas pagrįstumo. Išskyrus VTEK valią, nėra nei vieno pagrįsto VTEK motyvo, kodėl ji prašo teismo negrąžinti pareiškėjo į eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas. VTEK 2015 metais pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino labai gerai, o 2016 ir 2017 metais – gerai. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė nepagrįstai atsižvelgdamas į pareiškėjo atžvilgiu atlikto audito išvadas bei tai, jog esą dėl pareiškėjo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos. Vienintelė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta Įsakymu, kuris buvo panaikintas kaip neteisėtas. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad pareiškėją ir VTEK sieja konfliktiniai santykiai. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina priešingai, t. y. liudytojais apklausti VTEK nariai S. K., V. K. ir D. P. nurodė, kad su pareiškėju nekonfliktuoja.

20.2.                      Pareiškėjas augina 3 nepilnamečius vaikus, neturi su darbo santykiais susijusių pajamų, todėl neaišku, kokį socialinį teisingumą įvykdė teismas, negrąžindamas pareiškėjo į eitas pareigas. Vos 1 dieną grįžęs į eitas pareigas ir susitaręs su VTEK nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu, pareiškėjas galėtų pretenduoti ne tik į kompensaciją, tačiau ir į kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat į atitinkamai ilgesnį tarnybos stažą, todėl teismo priteista kompensacija taip pat neatitinka pareiškėjo interesų. Be to, pareiškėjas neteko VTĮ 26 straipsnyje numatytos garantijos valstybės tarnautojui pasinaudoti tarnybiniu kaitumu.

21.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

21.1.                      Tai, kad tarp VTEK narių ir pareiškėjo niekuomet nebuvo kilę ir neegzistuoja konfliktiniai santykiai, o siejo tik darbiniai, tarnybiniai santykiai, nereiškia, kad VTEK neturi teisės vertinti pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo tarnybinių veiksmų bei tarnybinės etikos ir tai padarius, kaip yra šio darbo ginčo atveju, nuspręsti, kad pareiškėjas objektyviai toliau negali eiti VTEK Sekretoriato Prevencijos skyriaus vadovo pareigų. Pareiškėjo absoliučiai netoleruotiną tarnybinį elgesį patvirtina tarnybinio tyrimo bei audito išvados, kuriose nustatyti faktai nėra nei paneigti, nei nuginčyti.

21.2.                      Konfrontacija ir sąmoningas konflikto provokavimas kyla iš pareiškėjo, kuris viešina duomenis apie VTEK narių sveikatos būklę, savo neteisėtai padarytus garso įrašus platina žiniasklaidos priemonėms, kreipiasi į Seimą su prašymu prieš VTEK narius inicijuoti baudžiamojo persekiojimo procedūras, tarp jo ir VTEK kilusį ir teisme nagrinėjamą darbo ginčą perkeldamas į Seimo politinę darbotvarkę. Tokių pareiškėjo veiksmų kontekste tarp pareiškėjo ir VTEK susiformavo itin konfliktiški ir darbui nepalankūs tarnybiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į jo eitas pareigas VTEK yra objektyviai neįmanomas. Pareiškėjas savo veiksmų, kaip prieštaraujančių tarnybinei etikai, niekada nepripažino, dėl jų nesigailėjo ir nesistengė ištaisyti. VTEK objektyviai neturi galimybių atkurti su pareiškėju santykių, leidžiančių užtikrinti sklandų ir darnų VTEK darbą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą. VTEK nariai net du kartus (2016 m. rugpjūčio 31 d. ir 2017 m. vasario 1 d.) kolegialiai kreipėsi į tuometinį VTEK pirmininką dėl tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymo, nes kitos priemonės (pastabos, pokalbiai, patarimai ir kt.) nebuvo veiksmingos. Dėl pareiškėjo netoleruotino tarnybinio elgesio ir jo nihilistinio požiūrio į VTEK, tolesnis jo darbas VTEK objektyviai neįmanomas.

21.3.                      Pats pareiškėjas 2017 m. spalio 20 d. žiniasklaidos priemonėse nurodė, kad ketina trauktis iš VTEK, nes „negali su tokia Komisija dirbti, kuri prarado mano pasitikėjimą“. Pareiškėjas tvirtino, kad trauksis iš pareigų, kai parodys, „kas iš tikrųjų yra ta Komisija“. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat parodo ne pareiškėjo norą grįžti dirbti, bet tikslą iš VTEK prisiteisti kiek įmanoma didesnę piniginę išmoką.

21.4.                      Nepasitikėjimą pareiškėjo darbu yra išreiškę ne tik VTEK nariai, bet ir VTEK Sekretoriato Prevencijos skyriaus darbuotojai, kurie nurodė, jog grąžinus pareiškėją į darbą, su juo nebus įmanoma tinkamai dirbti. Pareiškėjo grąžinimas į pareigas sukeltų itin neigiamas pasekmes VTEK, nes jos veikla, nesant pasitikėjimo santykių ir objektyviai neegzistuojant net teorinių galimybių juos atkurti ateityje, iš esmės būtų paralyžiuota.

22.       Pareiškėjo atstovas 2019 m. balandžio 15 d. teismui pateikė 2019 m. balandžio 15 d. prašymą „Dėl papildomos informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019“ (toliau – 2019 m. balandžio 15 d. prašymas). Juo informavo teismą, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Prokuratūra) 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. BV-33 „Pripažinti pranešėju“ (toliau – Prokuratūros 2019 m. balandžio 11 d. sprendimas) pareiškėjas yra pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas darbdaviui, kuris šioje byloje yra atsakovas, inter alia (be kita ko) draudžiama imtis neigiamo poveikio priemonių, įskaitant atleidimą iš tarnybos ar abejonių dėl pranešėjo kompetencijos kėlimą. Pareiškėjo nuomone, būtent toks neigiamas atsakovo poveikis pareiškėjui ir yra realizuotas ginčijamame pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendime, t. y. teismas atsižvelgė į VTEK pirmininko E. S. pasirašytame 2018 m. gruodžio 6 d. atsiliepime pateiktą prašymą teismui, negrąžinti pareiškėjo į pareigas valstybės tarnyboje, o teisme liudytojais apklausti VTEK nariai S. K., V. K. ir D. P. kėlė abejones dėl pareiškėjo kvalifikacijos, kompetencijos, lojalumo įstaigai ir pasitikėjimo juo, kaip atsakovą aptarnaujančiu asmeniu. Pareiškėjas teigia, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą pareiškėjui pranešus apie galimą VTEK pirmininko E. S. ir VTEK narių S. K., V. K. ir D. P. piktnaudžiavimą tarnyba bei dokumentų klastojimą ir Prokuratūros 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu suteikus pareiškėjui pranešėjo statusą, atitinkami neigiamą poveikį jam darantys atsakovo prašymai ir liudijimai yra negalimi ir jais neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjant šią bylą LVAT.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

VIII.

23.       Ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės būti gražintu į buvusias pareigas, teismui panaikinus Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigų.

24.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo į buvusias pareigas negrąžinti, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, atsižvelgęs į atsakovo (darbdavio) prašymą, į tai, kad pareiškėją grąžinus į pareigas gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas auditas, pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurios apskųstos teismui ir ne visi teisminiai procesai pasibaigę, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais. Taip pat teismas konstatavo, kad kilusio ginčo aplinkybės leidžia teigti, jog atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiniai santykiai, todėl grąžinus pareiškėją į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

25.       Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) teismas neturėjo pagrindo negrąžinti pareiškėjo į eitas pareigas, nes VTEK, išskyrus savo valią, nenurodė nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į eitas pareigas; 2) teismas nepagrįstai nurodė, kad jį ir VTEK sieja konfliktiniai santykiai; 3) pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas jo pažeistas teises apgintų geriau.

26.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas iš VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigų atleistas neteisėtai. Pareiškėjas nekvestionuoja skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistų sumų už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos dydžių, jų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Jis neneigia, kad pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, teismas turi teisę taikyti alternatyvų grąžinimui į iki atleidimo buvusias pareigas pažeistų teisių atkūrimo būdą, tačiau mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino tokiam pažeistų teisių atkūrimo būdui taikyti reikšmingas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes.

28.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ (VTĮ 5 str.), t. y. VTĮ yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su VTĮ normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

29.       Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

30.       Nagrinėjamos bylos kontekste aiškinant DK 218 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, kad joje įtvirtintos trys alternatyvios sąlygos, kurias nustatęs darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (nagrinėjamu atveju – teismas) priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą, t. y. kai nustato, kad: 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; arba 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Taigi nagrinėjamu atveju teismas pagrindinio pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas – negalėjo taikyti nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų.

31.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo į buvusias pareigas negrąžinti nusprendė, be kita ko, nustatęs, kad pareiškėjo negrąžinti į pareigas prašė darbdavys, dėl ko ginčo byloje nėra (žr. nutarties 15 p.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė buvo pakankama, kad teismas priimtų sprendimą negrąžinti pareiškėjo į pareigas ir taikytų DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų pareiškėjo teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija taip pat, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams (jie nekartojami), kad šiuo atveju pareiškėjas negali būti grąžinamas į buvusias pareigas, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (žr. nutarties 20.1 ir 20.2 p.) teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

32.       Pareiškėjo atstovas 2019 m. balandžio 15 d. prašyme (žr. nutarties 22 p.) nurodo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistas nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pranešėjų apsaugos įstatymo 10 straipsnio „Draudimas daryti neigiamą poveikį asmenims, pateikusiems informaciją apie pažeidimus“ 1 ir 2 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pranešėjų apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš asmenį, pateikusį informaciją apie pažeidimą, dėl tokios informacijos pateikimo nuo šios informacijos pateikimo dienos draudžiama imtis neigiamo poveikio priemonių: atleisti jį iš darbo ar tarnybos, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, bauginti, priekabiauti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką, kelti abejones dėl kompetencijos, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims, panaikinti teisę dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija, arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimas daryti neigiamą poveikį informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui taikomas darbdaviui ir kitiems įstaigos darbuotojams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pacituotas teisinis reguliavimas skirtas „asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimus“ teisių apsaugai. Prokuratūros 2019 m. balandžio 11 d. sprendimas patvirtina, kad pranešimai, pagal kuriuose išdėstytą informaciją pareiškėjas pripažintas pranešėju Pranešėjų apsaugos įstatymo prasme, pateikti tik 2019 m. balandžio 5 d. ir 8 d., t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą 2019 m. sausio 29 d. sprendimą. Todėl pareiškėjo atstovo 2019 m. balandžio 15 d. prašyme nurodytos aplinkybės negalėjo turėti ir neturi jokios teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

33.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė