Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-317/2019

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03416-2018-8

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Daivai Aliulienei,

dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,

nuteistajam G. A., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. A. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteisė laisvės atėmimu 2(dvejiems)metams ir 8(aštuoniems) mėnesiams; pripažino kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 1(vieneriems) metams ir 1(vienam) mėnesiui; pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 7(septyniems)mėnesiams; pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 1(vieneriems)metams ir 2(dviem)mėnesiams.

 Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo ir sudėjimo būdais, bei paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems )metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Bausmę skyrė atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalies pagrindais į bausmę įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2018 m. spalio 16 d.

G. A. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti kardomąją priemonę suėmimą paliko galioti.

Iš G. A. ir M. A. solidariai priteisė: 677,21 Eur Kauno teritorinės ligonių kasos naudai dėl N. S. gydymo išlaidų ir 1 500 Eur N. S. naudai nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Iš G. A. N. S. naudai priteisė 420 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. A., bet dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų negauta.

               Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1.       G. A. nuteistas už tai kad, veikdami kartu su M. A. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, kankindami ir itin žiauriu elgesiu nesunkiai sutrikdė N. S. sveikatą: 2018 m. sausio 19 d. apie 10.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su asmeniu, kuris yra pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, tyčia rankomis bei kojomis sudavė N. S. tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, elektrine laidyne degino pilvą, kairę šlaunį, varpą, G. A. nešiojamu kompiuteriu sudavė tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais visi kartu N. S. sukėlė dideles fizines kančias bei skausmą, padarė pilvo, kairiosios šlaunies ir varpos nudegimą IIa-III  8% bendro kūno paviršiaus ploto, o taip pat kraujosruvą kairės akies vokuose, kas yra vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais veiksmais padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą.

Be to, G. A. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 19 d. apie 10.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su N. S. metu nuo stalo tyčia nuspyrė N. S. priklausantį 120 eurų vertės nešiojamą kompiuterį „Acer“, tuo sugadindamas kompiuterio ekraną bei iš penkto aukšto balkono išmetė N. S. 300 eurų vertės mobilaus ryšio telefoną „Dodge“ ir tuo sugadino N. S. priklausantį turtą ir padarė bendrą 420 eurų vertės turtinę žalą. Tokiais veiksmais padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Be to, G. A. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia kumščiu sudavė aštuonis smūgius bei spyrė penkis kartus savo buvusiai sutuoktinei R. A. į įvairias kūno sritis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tampydamas R. A. už plaukų, išsakė jai grasinančius žodžius, jog „nuskus plikai, padės į vietą, vakare ji bus negyva, vaikus užaugins sesuo, jos ramybės vieta bus kapuose šalia tėvo“, kas sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, bandė uždėti diržą ant R. A. kaklo, po to, ne mažiau penkis kartus ranka sudavė R. A. į veido bei galvos sritis, tokiu būdu nukentėjusiajai R. A. padarė nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje, kraujosruvas veide, pilvo, abiejų žastų, kairio dilbio ir nugaros srityse, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu bei grasino ją nužudyti. Tokiais veiksmais padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

2.       Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas G. A. atžvilgiu nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio apeliantui parinkimo, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, kaltinamojo asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, ir konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę.

3.       Apeliaciniame skunde G. A. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nuosprendį, jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jį išteisinti nepadarius šios nusikalstamos veikos, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes sušvelninti ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti.

3.1.  Skunde apeliantas nurodo, jog neneigia sudavęs nukentėjusiajam N. S. kelis smūgius, pripažįsta, kad iš pavydo galėjo įspirti jam ir suduoti kompiuteriu, tačiau tvirtina jokių tyčinių sužalojimų lygintuvu nepadarė. Nurodo, kad visą laiką kitoje patalpoje bendravo su buvusia sutuoktine ir pro nukentėjusįjį tik praeidavo į balkoną parūkyti. Nurodo, kad praeidamas galėjo netyčia numesti lygintuvą ant gulinčio kambaryje nukentėjusiojo, tačiau tyčiniais veiksmais jo nedegino ir nežalojo, todėl mano, kad teismas padarė klaidingą išvadą pripažindamas jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jo parodymus patvirtino ir nukentėjusioji R. A., kuri taip pat teigė, kad  jis negalėjo deginti nukentėjusiojo, nes nebuvo prie jo, o tik praeidavo pro šalį. Nukentėjusysis irgi nesakė matęs, kad jį lygintuvu žalojo būtent G. A., nes nuo smūgio kito kaltinamojo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, jis buvo praradęs sąmonę. Teismas, neįvertino ir tos aplinkybės, kad ant lygintuvo nėra rasta jo DNR pėdsako. Nuteistojo vertinimu, byloje surinkti įrodymai tik patvirtina, kad jo veika atitiktų BK 138 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.2. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neteisėtai pripažino jį kaltu ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes jis tikrai neketino nukentėjusiosios R. A. žudyti. Teigia, kad buvo susinervinęs, todėl galėjo ką netinkamai jai pasakyti. Jo nuomone, teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad R. A. pati teigė, kad nemanė, jog  tie grasinimai gali būti realūs ir bus įvykdyti. Liudytojų, kurie patvirtintų, kad ketinimai nužudyti nukentėjusiąją buvo realūs ir galėjo būti įvykdyti, taip pat nėra, todėl, apelianto įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindo pripažinti jį kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir todėl pagal šį straipsnį turi būti išteisintas.

3.3. Apelianto teigimu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį teismas jam paskyrė labai griežtas bausmes. Nurodo, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltę pagal šiuos BK straipsnius pripažino ir dėl to labai gailisi, atsiprašė abiejų nukentėjusiųjų, sutiko atlyginti žalas. Jis, būdamas laisvėje, dirbtų ir galėtų greičiau atlyginti padarytą žalą, prisidėti prie dukros išlaikymo. Nurodo, kad dabar jis vėl gyvena su R. A., kuri yra tik iš dalies darbinga, todėl vienas turi išlaikyti šeimą, jų dukrą. Tą galėtų padaryti tik būdamas laisvėje, todėl prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistais ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti teismo nuosprendį nepakeistą.

5.       G. A. apeliacinis skundas atmestinas.

6.       Apeliaciniu skundu ginčijama G. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, jo kaltė dėl BK 145 straipsnio 1 dalies ir nesutinkama su paskirta gausme, teigiant, kad ji per griežta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

7.       Apeliantas neneigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje mušęs nukentėjusįjį N. S., tačiau tvirtina, kad jokių tyčinių sužalojimų lygintuvu jam nepadarė, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo atžvilgiu jį atlikus visus kaltinime nurodytus veiksmus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotą nusikalstamą veikų padarė jo nurodytomis aplinkybėms, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

8.       Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų kankinant ar itin žiauriai. Pastaroji aplinkybė rodo, kad įstatymo leidėjas kankinimą laiko vienu iš itin žiauraus nusikalstamo elgesio būdų. Teismų praktikoje sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011). Pažymėtina, kad nurodytos teismų praktikos kontekste, sužalojimo kankinant pripažįstami tokie atvejai, kai nukentėjusiajam sukeliamos fizinės kančios jį deginant, mušant ilgą laiką ir suduodant daug smūgių.

9.       G. A. viso bylos tyrimo metu laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiajam N. S. iš pykčio trenkė kompiuteriu į galvą, galėjo kelis kartus praeidamas jam gulinčiam įspirti, tačiau laidyne jo tyčia tikrai nežalojo. Jis nurodo, kad atvykęs su broliu ir draugu pas buvusią žmoną, iš karto nuėjo su ja į miegamąjį kambarį aiškinti santykių, brolis ir A. R. liko kitame kambaryje su N. S., todėl nežino, kas ten vyko. Apeliantas byloje esančius įrodymus apie nukentėjusiajam padarytus kūno nudegimus aiškina tuo, kad eidamas į balkoną, netyčia užkliudė ant spintelės stovėjusį įjungtą lygintuvą, kuris nukrito ir galėjo užkristi ant N. S. nuogo kūno, nes marškinėliai pilvo srityje buvo pasikėlę, be to, nurodo, kad sumuštas nukentėjusysis ėjo į vonią praustis, kur galėjo apsiplikinti karštu vandeniu, nes bute buvo sugadintas karšto vandens kranas ir vanduo vamzdyne buvo beveik verdantis. Tai, jog jis N. S. tikrai nedegino lygintuvu, apelianto vertinimu, patvirtina tai, kad ant lygintuvo net nėra jo DNR pėdsakų. Iš tokių G. A. parodymų matyti, kad jis, siekdamas įtikinti jo dėstomos įvykių versijos teisingumu, nurodo tokias aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, atsiradusius nudeginant, t. y. , kad lygintuvas galėjo nukristi tiesiai ant nukentėjusiojo pilvo toje vietoje, kur buvo pasikėlę marškinėliai, ar kad jis galėjo nusiplikyti besiprausdamas karštu vandeniu. Tačiau tokie apelianto samprotavimai, vertinant juos byloje įrodymų visumos kontekste, prieštarauja sužalojimų pobūdžiui, prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams, todėl pagrįstai ir motyvuotai apylinkės teismo buvo vertinti kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės. Kaip teismingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo apsirengęs, todėl atsitiktinai nukritusi laidynė, kad padaryti tokius sužalojimus, turėjo pradeginti ir nukentėjusiojo dėvėtus marškinėlius, kelnes bei po jomis buvusias trumpikes. Tačiau nukentėjusiojo rūbai nenukentėjo ir nebuvo pradeginti. Nors, aiškindamas galimų nudegimų kilmę, apeliantas nurodė, kad N. S. marškinėliai buvo pasikėlę ir matėsi nuogo kūno, tačiau ta aplinkybė, kad ne vienu, o keliais lygintuvo poveikiais buvo nudegintos kelios kūno vietos - pilvas, kairė šlaunis, varpa, liudija ne apie netyčinį kūno nudeginimą, o apie nevienkartinį ir tyčinį skirtingų kūno vietų sužalojimo pobūdį.

10.       Nors N. S. ir R. A. nukentėjusiojo sužalojimo lygintuvu fakto nematė, nes N. S. nuo suduotų smūgių jau buvo be sąmonės, o R. A. buvo kitame kambaryje, tačiau jie abu patvirtino, kad į butą įsiveržę G. ir M. A. bei dar vienas asmuo, nukentėjusiojo atžvilgiu elgėsi labai agresyviai - visi jį mušė iki sąmonės netekimo, kas akivaizdžiai paneigė apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis pradžioje net nemušė nukentėjusiojo t. y.  iš karto ėjo į kitą kambarį su R. A. ir ten kurį laiką buvo, o išėjęs iš kambario jau matė nukentėjusįjį gulintį ant grindų, kuriam praeidamas įspyrė. Nukentėjusysis nurodė, kad atgavęs sąmonę, gulėjo svetainėje ant grindų, kur  buvo visi trys jį mušę vyriškiai, o kažkuris iš jų liepė jam pasižiūrėti, kaip atrodo jo šonas. N. S. patvirtino, jog jautė labai didelį skausmą, jam buvo silpna, prašė duoti atsigerti, matė, kad šone yra žaizda. Vėliau R. A. jam pasakojusi, kad tuo metu, kai nuo smūgių sudavimo prarado sąmonę, buvo deginamas lygintuvu. Dėl gilaus nudegimo pilvo srityje jam buvo atlikta odos persodinimo operacija. Užpuolimo metu buvo apsirengęs treningo kelnes ir dėvėjo marškinėlius. Po kelnėmis dėvėjo trumpikes. Sąmonę atgavo būdamas su tais pačiais rūbais ir jau nudegintu šonu ir varpa. R. A. parodymai nebuvo nuoseklūs dėl visų aplinkybių, tačiau ji neabejojo dėl to, kad po įvykio laidynės padas buvo stipriai apdegęs, nors iki to laiko jis pridegęs nebuvo. Taip pat ji nuosekliai nurodė, kad laidyne naudojosi tik ryte, o užpuolimo metu laidynė buvo išjungta iš elektros tinklo, seniai atvėsusi, kas paneigia G. A. versiją dėl karštos laidynės netyčinio nukritimo ant nukentėjusiojo.

11.       Apelianto kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. Iš Specialisto išvados Nr. G 138/2018(09), matyti, kad N. S. konstatuotas pilvo, kairiosios šlaunies ir varpos nudegimas IIa-III 8 % bendro kūno paviršiaus ploto, taip pat kraujosruva kairės akies vokuose, kas yra vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.; Specialisto išvada Nr. G172/2018 (09), iš kurios matyti, kad N. S. padaryti sužalojimai pilvo, kairiosios šlaunies ir varpos nudegimas IIa-III 8 % bendro kūno paviršiaus ploto galėjo būti padarytas kontaktuojant su tyrimui pateiktos laidynės įkaitusi kaitinamuoju elementu – padu, o kraujosruva kairės akies vokuose – kontaktuojant su laidynės kietomis bukomis dalimis (t.1, b.l. 161). Specialisto išvada Nr. S 157/2018(01), iš kurios matyti, kad atlikus DNR tyrimą, ant laidynės pado (1 mėg.) gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su N. S. DNR profiliu 99, 9999999999999% tikimybe. Atlikus DNR tyrimą, ant laidynės rankenos (2 mėg.) gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su N. S. DNR profiliu 99, 9999999999999% tikimybe, su nežymia DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmens identifikavimui. Atlikus DNR tyrimą, nuoplovoje nuo laidynės (3 mėg.) gautas mišrus ne mažiau dviejų asmenų DNR profilis, kuris sutampa su N. S. ir M. A. DNR profiliais(t.1,b.l.143-151). Taigi, šie faktiniai duomenys neginčijamai patvirtina, kad N. S. konstatuoti nudegimai trijose skirtingose kūno vietose, kurie niekaip negalėjo atsirasti atsitiktinai, buvo padaryti laidyne, pateikta tyrimui iš R. A. namų. Įvertinusi aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusįjį būtent tokiu būdu, kuris nurodytas kaltinime – N. S. buvo ne tik sumuštas, suduodant jam smūgius rankomis bei kojomis, tačiau ir nudegintas kankinant jį įkaitintu lygintuvu, ir ši aplinkybė yra visiškai įrodyta.

12.       Teisėjų kolegija atmeta G. A. apeliacinio skundo argumentus, kad jo kaltė dėl nukentėjusiojo sužalojant itin žiauriai neįrodyta, nes ant lygintuvo nerasta jo DNR pėdsakų.  Kaip jau buvo aptarta, byloje neginčijamai nustatyta, kad apelianto ir kitų dviejų su juo buvusių asmenų veiksmai buvo vertinami kaip padaryti bendrininkų grupe, veikiant bendravykdytojais, todėl šiuo atveju nėra atribojama, kurio konkrečiai veiksmais nukentėjusiajam buvo sukelti visi nustatyti sužalojimai. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktais, apylinkės teismo ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo patikrintais įrodymais nustatyta, kad G. A. kartu su M. A. ir kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, visi kartu buvo tame pačiame kambaryje, ilgą laiką nukentėjusįjį mušė, spardė jį kojomis, o jam dėl suduotų smūgių praradus sąmonę, elektrine laidyne degino pilvą, kairę šlaunį, varpą, po to G. A. nešiojamu kompiuteriu dar sudavė N. S. tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į galvos sritį. Nors deginimo lygintuvu momentu nukentėjusysis buvo be sąmonės ir, kaip jis pats teigė, tuo metu skausmo nejuto, tačiau atgavęs sąmonę nudegimų vietose jautė didelius skausmus, silpnumą, dėl nudegimo pilvo srityje buvo reikalinga audinių persodinimo operacija, todėl darytina neabejotinai išvada, kad tokiais smurtiniais veiksmais tiek apeliantas, tiek ir kitas nuteistasis, neabejotinai sukėlė N. S. stiprų fizinį skausmą ir dideles kančias. Bendrininkai taip elgdamiesi suprato, kad nukentėjusįjį kankina, taip norėjo elgtis, turėdami bendrą tyčią tokiais savo veiksmai sukelti jam skausmą iš G. A. kilusio pavydo ir keršto dėl santykių su jo buvusia sutuoktine.

Dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

13.       Apeliantas savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos neigia motyvuodamas tuo, kad jis neketino žudyti savo buvusios sutuoktinės R. A., tik įsikarščiavęs iš pavydo sudavė jai kelis smūgius ir tuo metu galėjo prikalbėti visokių nesąmonių. Jokio diržo neieškojo ir neketino jos karti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistasis ir tvirtino, kad nenorėjo nužudyti savo buvusios žmonos R. A., o pastaroji apklausta teisme taip pat poziciją pakeitė, teigdama, kad grasinimai nebuvo realūs ir ji juos dabar suvokia kitaip, tačiau, išanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumą, pritartina apylinkės teismo išvadoms, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti apelianto ir tikėti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

14.       BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

15.       G. A. pripažįsta, jog aiškinosi santykius su buvusia sutuoktine, kėlė jai pavydo sceną dėl naujo draugo, vartojo jos atžvilgiu smurtą, tačiau kategoriškai neigia grasinęs ją nužudyti, nors dėl savo emocinės būklės išsakęs eilę grasinimų, kurių jau neprisimena. Tokie jo parodymai, aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių kontekste, taip pat iš dalies laikytini kaip patvirtinantys jo kaltę, nes, kaip minėta, grasinimus nužudyti R. A. apeliantas ne tik pastarajai išsakė, tačiau aktyviais tyčiniais veiksmais - ją kartu ir žalodamas, dar labiau sustiprino išsakomų grasinimų realumą. Kaltinime nurodytas aplinkybes bei faktą, kad apelianto veiksmais nukentėjusiajai padarytas ir sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir specialisto išvadoje jai konstatuotų sužalojimų kiekis bei mastas. Be to, kad G. A. išsakė nukentėjusiajai grasinimus nužudyti bei sudavė jai į įvairias kūno vietas eilę smūgių, jis dar bandė jai ant kaklo užmesti iš diržo padarytą kilpą. Mėginimą užnerti diržą jai ant kaklo savo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais patvirtino ir pats G. A.. Šias aplinkybes įrodo ir įvykio vietoje surastas bei apžiūrėtas diržas. Visų šių nustatytų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų R. A. jautė realią grėsmę ir suvokė, kad grasinimai gali būti realiai įgyvendinti. Be to, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad G. A., kartu M. A. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu įvykio dieną žiauriai sumušė ir lygintuvu kankino ir nukentėjusios draugą N. S.. Ši aplinkybė neabejotinai taip pat turėjo įtakos nukentėjusiosios suvokimui, kad grasinimas ją nužudyti gali būti realiai įgyvendintas.

16.       Apylinkės teismas visiškai pagrįstai kaip patikimais ir atitinkančiais bylos duomenų visumą rėmėsi ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotais parodymais, kur ji tvirtino, kad prieš ją smurtaudamas kaltinamasis aiškiai išsakė grasinimus ją nužudyti, tą išsakydamas konkrečiomis ir nedviprasmiškomis, tiesmukiškomis frazėmis, dėl ko ji jautė grėsmę, kad tokie grasinimai gali būti įgyvendinti. Teisme R. A. parodymus pakeitė, teigdama, kad G. A. jai išsakyti grasinimai nebuvo realūs, tačiau apylinkės teismas tokius jos parodymus argumentuotai paneigė kaip neobjektyvius, duotus apelianto jai padarytoje įtakoje.

17.       Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. A. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jo kaltė padarius šia nusikalstamą veiką abejonių nekelia.

Dėl paskirtos bausmės

18.       Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas G. A. bausmes už atskirus nusikaltimus, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jų motyvus ir tikslus, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas įvertino, kad visos keturios G. A. įvykdytos veikos, priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis). G. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis dėl visų veikų padarymo teisingai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu bei bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nukentėjusiojo turto sugadinimo yra formalus, prisipažinta esant byloje neginčijamiems jo kaltės įrodymams, dėl ko ji aplinkybė negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia.

19.       Skunde apeliantas prašo taikyti jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prašymas negali būti patenkintas. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizavimo bei jos ekonomijos principus. Bausmės paskirtį apibūdina BK 41 straipsnis, todėl svarstant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, svarbu nustatyti, kad tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, kad tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

20.       G. A. charakterizuojami neigiamai, nedirbantis, neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio,  praeityje teistas 9 kartus, iš jų net keturis kartus už analogiškų veikų padarymą – dviem atvejais už nesunkų sveikatos sutrikdymą, vieną kartą už nežymų sveikatos sutrikdymą ir grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, jis yra recidyvistas. Įvertinęs šias aplinkybes, nuosprendį priėmęs teismas konstatavo kad apelianto elgesys rodo nesikeičiančius jo nusikalstamus polinkius ir visišką nenorą stoti į pasitaisymo kelią. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam už kiekvieną iš veikų skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, didesnė už sankcijos vidurkį. Su tokiu sprendimu skundą nagrinėjantis teismas  visiškai sutinka. Apelianto skundo argumentas, kad jis, būdamas laisvėje dirbtų ir galėtų greičiau atlyginti padarytą žalą bei prisidėti prie dukros išlaikymo, nelaikytinas pagrįstu ir  leidžiančiu  svarstyti klausimą dėl švelnesnės bausmės rūšies parinkimo, nes, kaip minėta, jo gyvenimo būdas ir nuostatos neduoda pagrindo tikėti, kad jis jau kardinaliai pasikeitęs ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant jam su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, tinkamai taikė bausmių bendrinimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas, motyvavo pridedamų bausmių dalių parinkimą. Nuteistajam paskirta galutinė 3 (trejų) metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra paskirta tinkamai, nelaikytina aiškiai per griežta.

21.       Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. spalio 16 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį G. A. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

 G. A. apeliacinį skundą atmesti. 

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                     Algirdas Jaliniauskas  

                                                                                              Jurgis Kiškis

                                                                                                                               Rimas Švirinas