Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-04-07][nuasmenintas sprendimas byloje][eI3-930-809-2020].docx
Bylos nr.: eI3-930-809/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 304766622 atsakovas
UAB AV investicija 300114003 pareiškėjas
UAB "HD servisas" 302637963 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Aplinkos apsauga
Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
Teismo procesiniai dokumentai

?

 

Administracinė byla Nr. eI3-930-809/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03050-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. kovo 24 d.

Vilnius

 

        Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

        Teismas

 

n u s t a t ė:

 

        Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 21R-484(AG-409/05-2019) (toliau – ir Sprendimas) ir tenkinti 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjos skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Panevėžio valdybos 2019 m. gegužės 27 d. atsakymo ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos“ panaikinimo, t. y. įpareigoti Departamentą duoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ privalomą nurodymą įpareigojant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose (el. b. l. 1–3).

Nurodo, kad 2019 m. birželio 20 d. kreipėsi į Komisiją su skundu dėl Departamento Panevėžio valdybos 2019 m. gegužės 27 d. atsakymo „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos“ (toliau – ir Raštas). Skundu buvo prašoma įpareigoti Departamentą duoti privalomą nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kad ši sustabdytų teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų neatitinkančią atliekų tvarkymo veiklą, kol bus pakeistas jai išduotas taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas). Paaiškina, kad Bendrovei apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidariusios atliekos yra priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir jų tolimesniam tvarkymui nebetaikomi medicininių atliekų tvarkymo reikalavimai, todėl kyla grėsmė, kad nebus užtikrintas galimų infekcijų plitimo pavojus. Kol nepakeistas Leidimas, Bendrovės vykdoma veikla pažeidžia aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir gali padaryti žalą aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei. Tokia žalos grėsmė yra pagrindas duoti privalomąjį nurodymą Bendrovei.

Komisija Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą nagrinėjimo iš esmės metu įvertinusi, kad skundžiamas Departamento Raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių padarinių. Pareiškėjos teigimu, Bendrovei toliau vykdant veiklą pagal Leidimą, kuris neatitinka teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų, sukuriamos nevienodos konkurencijos sąlygos, kadangi pareiškėja veiklą vykdo vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais atliekų tvarkymą ir teismų praktika šia tema. Pažymi, jog pareiškėja ir Bendrovė yra rinkoje konkuruojantys subjektai. Šiuo metu Bendrovei yra leidžiama užsiimti atliekų tvarkymo veikla nesilaikant teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų. Tai sudaro nevienodas sąlygas minėtiems subjektams konkuruoti tarpusavyje. Departamento Raštu išreikštas atsisakymas duoti Bendrovei privalomąjį nurodymą, užkerta kelią konkurencijai lygiomis sąlygomis. Pareiškėja turi teisę ir teisinį interesą dalyvauti rinkoje sąžiningos konkurencijos sąlygomis.

Pareiškėjos teigimu, Komisija nenagrinėjo ir neįvertino, kad Departamento Raštas dėl privalomojo nurodymo davimo Bendrovei nebuvo tinkamas. Departamentas įvertino, kad Bendrovės veikla atitinka Leidimą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pats Leidimas neatitinka teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų dėl pavojingų atliekų tvarkymo, t. y. Departamentas ir Komisija neįvertino Bendrovės išduoto Leidimo atitikimo teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimams.

 

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 61–62).

Nurodo, kad Departamentas 2019 m. gegužės 7 d. gavo iš Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) persiųstą pareiškėjo 2019 m. balandžio 17 d. raštą Nr. S-34, kuriuo prašyta duoti Bendrovei privalomąjį nurodymą nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose. Departamento Panevėžio valdyba Raštu informavo Agentūrą bei pareiškėją, kad nėra pagrindo duoti privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, kreipėsi į Komisiją, kurios prašė įpareigoti Departamentą duoti Bendrovei privalomąjį nurodymą nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose. Komisija Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė bei nurodė, jog pareiškėja į Departamentą kreipėsi ne dėl savo teisių gynimo, bet siekdama nutrauti, jos manymu, kito subjekto daromą aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Departamento sprendimas neduoti privalomojo nurodymo nesusijęs su pareiškėjo teisėmis ar pareigomis ir teisinių padarinių jam nesukelia. Komisijoje galėtų būti nagrinėjamas tik toks pareiškėjo skundas, kuriuo būtų skundžiamas Departamento atsakymas iš esmės nagrinėti pareiškėjo kreipimąsi. Šiuo atveju Departamentas pareiškėjos kreipimąsi dėl privalomojo nurodymo davimo išnagrinėjo iš esmės, atliko Bendrovės patikrinimą bei nustatė, kad ši Bendrovė veiklą vykdo pagal išduotą leidimą.

Akcentuoja, kad Departamentas neturi įgaliojimų peržiūrėti, keisti ar panaikinti taršos leidimus, o gali tik tikrinti taršos leidimų turėtojų veiklos atitikimą leidimuose nustatytoms sąlygoms. Departamentas patikrino Bendrovę ir nenustatęs šios įmonės vykdomos atliekų tvarkymo (apdorojimo) veiklos neatitikimo įmonei išduotame Leidime nustatytoms sąlygoms, neturėjo pagrindo duoti privalomąjį nurodymą minėtam ūkio subjektui. Tokie Departamento veiksmai nėra susiję su Konkurencijos įstatymo taikymo sritimi ir pareiškėjo teisiniu interesu konkuruoti tam tikroje rinkoje sąžiningomis sąlygomis. Pažymi, jog pareiškėjos argumentai dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo savo esme yra nukreipti ne į Departamento veiksmus, bet į patį Bendrovės išduotą Leidimą, nes Bendrovės atliekų tvarkymo veiklos sąlygos, kurias pareiškėja laiko neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų bei ribojančiomis sąžiningos konkurencijos laisvę, yra nustatytos Leidime. Nurodo, kad pareiškėja Leidimo neskundžia, todėl jo teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

 

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Bendrovė atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. l. 87–89).

Nurodo, kad pareiškėjos vykdoma ūkinė veikla yra analogiška Bendrovės vykdomai veiklai, t. y. atliekų tvarkymas (tame tarpe medicininių), todėl pareiškėja galimai kreipėsi į Departamento Panevėžio valdybą su prašymu taikyti Bendrovei administracinio poveikio priemonę – privalomąjį nurodymą su tikslu apriboti Bendrovės konkurencingumą rinkoje. Pareiškėja 2019 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu inicijuoti privalomąjį nurodymą, kuriuo būtų sustabdyta Bendrovės vykdoma atliekų tvarkymo veikla, pateikimą Bendrovei. Agentūra pareiškėjos prašymą persiuntė Departamento Panevėžio valdybai, kuri pateikti privalomąjį nurodymą atsisakė. Bendrovės teigimu, Departamento Panevėžio valdyba pagrįstai atsisakė pateikti privalomąjį nurodymą.

Paaiškina, kad atitinkamos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimo valstybinę kontrolę vykdančios institucijos Bendrovei nėra ir nebuvo pateiktas nei vieno privalomojo nurodymo. Taip pat Bendrovė vykdo atliekų tvarkymo veiklą pagal turimų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Leidimo sąlygas jau nuo 2014 m. liepos mėnesio. Tačiau nei aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios, nei kitos institucijos, tikrinusios įmonę nėra nustačiusios, kad ši veikla kaltų žalos ar kitos grėsmes aplinkai pavojų, o juo labiau, kad žala ar kitas neigiamas poveikis aplinkai būtų padarytas. Pažymi, jog stabdyti Bendrovės veiklą nėra faktinio pagrindo.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog Bendrovės Leidime yra įrašyti netinkami po atliekų apdorojimo susidarančių atliekų kodai - vietoje po medicininių atliekų apdorojimo gautų atliekų kodas turėtų būti ne 19, o 18, kaip nurodyta Leidime. Šią savo poziciją pareiškėja grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1229/2014, tačiau Bendrovės teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai neturi precedento galios.

 

Teismo

posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Teismo

posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo

posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a:

        

Byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pagrindo įpareigoti Departamentą duoti Bendrovei privalomą nurodymą įpareigojant Bendrovę nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. S-4 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išduoto taršos leidimo“ kreipėsi į Agentūrą nurodydama, jog iš Leidimo specialiosios dalies matyti, kad Bendrovė vykdo atliekų tvarkymo veiklą pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedą žymimą kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), t. y. atliekų paruošimas naudoti ir šalinti, apimantis šias išankstinio atliekų apdirbimo veiklas: smulkinimas, džiovinimas ir kita. Remiantis Leidimo sąlygomis, Bendrovės atliekų tvarkymo veikloje apdorojus atliekas, kurios pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedą priskiriamos Atliekų sąrašo 18 skyriui, t. y. medicinines atliekas, susidaro atliekos, pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedą priskiriamos jau kitam Atliekų sąrašo skyriui -19 skyriui. Tokiu būdu pagal Bendrovei išduotą Leidimą apdorotos medicininės atliekos tampa nebe atliekų sąrašo 18 skyriaus atliekomis (medicininėmis), bet yra priskiriamos kitam atliekų sąrašo skyriui, t. y. 19 skyriui. Akcentavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą, pagal kurį, vien tai, kad medicininės atliekos yra susmulkinamos ir nukenksminamos, nereiškia, jog šioms atliekoms gali būti priskiriami kituose atliekų sąrašo skyriuose nurodyti atliekų kodai. Atliekos, pagal susidarymo šaltinį ar tipą priskirtos atitinkamam skyriui (nagrinėjamu atveju 18), po jų apdorojimo negali būti perkeliamos į kitą skyrių. Apdorotos ir kenksmingąsias savybes praradusios atliekos gali būti priskirtos kitam kodui, tačiau skyriaus ribose. Vadovaujantis minėtu sprendimu, Leidime yra nurodyta klaidinga informacija, kad apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskirtinos 19 atliekų sąrašo skyriui, todėl ši klaidinga informacija turi būti pakeista, keičiant Bendrovės Leidimą. Pareiškėja prašė įpareigoti Bendrovę pakeisti Leidimą taip, kad jo reikalavimai atitiktų galiojančių teisės aktų nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką (el. b. l. 24–25).

Agentūra 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (30.4)-A4E-199 informavo pareiškėją, kad bus kreiptasi į atsakingus asmenis, siekiant išsiaiškinti susidariusią situaciją ir, kad būtų priimti atitinkami sprendimai (el. b. l. 26).

Pareiškėja 2019 m. balandžio 17 d. raštu Nr. S-34 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos“ kreipėsi į Agentūrą, nurodydama, jog yra kreipusis į Agentūrą dėl Bendrovės veiklos, tačiau Agentūros sprendimas dėl taršos leidimo keitimo nėra priimtas. Bendrovė toliau vykdo veiklą, kuri prieštarauja galiojantiems teisės aktų reikalavimams ir teismų praktikai. Pareiškėja prašė inicijuoti privalomojo nurodymo Bendrovei davimą, įpareigojant Bendrovę nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose (Komisijos byla b. l. 83–84).

Agentūra 2019 m. gegužės mėn. raštu informavo Departamentą ir pareiškėją, kad 2019 m. balandžio 17 d. raštas Nr. S-34 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos“ persiųstas nagrinėjimui pagal kompetenciją Departamentui (el. b. l. 63–64).

Departamentas Raštu informavo pareiškėją ir Agentūrą, kad buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog Bendrovė vykdo veiklą pagal Leidimą. Jame nurodytos leidžiamos naudoti ir šalinti atliekos sutampa su ,,Atliekų naudojimo ar šalinimo techniniame reglamente“, ,,Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane“ leidžiamomis naudoti ir šalinti atliekomis. Patikrinus Bendrovės medicininių atliekų apskaitos duomenis, bei atliekų pridavimą pagrindžiančius dokumentus atliekų kodai identiški nurodytiems Leidime. Įvertinus, kad Bendrovės naudojamos ir šalinamos atliekos atitinka Leidime numatytas naudoti ir šalinti atliekas, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, nėra pagrindo privalomojo nurodymo davimui (el. b. l. 13).

Pareiškėja 2019 m. birželio 20 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama įpareigoti Departamentą duoti Bendrovei privalomą nurodymą įpareigojant Bendrovę nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose (el. b. l. 10–12).

Komisija Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija nurodė, kad pareiškėja tiek į aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės instituciją, tiek į Komisiją kreipėsi ne dėl savo asmeninės teisės gynybos, o siekdama nutraukti jos manymu vykdomą aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, išvengti galimo žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei. Komisija pažymėjo, jog atsižvelgus į tai, Departamento sprendimas Bendrovei netaikyti privalomojo nurodymo nesukuria pareiškėjai jokių teisių, nenustato jai jokių pareigų, jog atžvilgiu jokių poveikio priemonių netaiko, o tai reiškia, kad negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius pareiškėjai. Be to, Komisija akcentavo, kad Komisijoje galėtų būti nagrinėjamas tik toks pareiškėjos skundas, jeigu būtų skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos sprendimas atsisakyti iš esmės nagrinėti pareiškėjos skundą. Šiuo atveju Departamentas iš esmės nagrinėjo pareiškėjos skundą dėl privalomojo nurodymo davimo Bendrovei, atliko Bendrovės veiklos patikrinimą jos veiklavietėje bei nustatė, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal išduotą Leidimą (el. b. l. 4–8).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatos.

Įsakymo 3.1 papunktyje nustatyta, kad Departamentui pavesta užtikrinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymuose nustatytais pagrindais pagal Taisyklių reikalavimus išduotuose taršos leidimuose nustatytų sąlygų laikymąsi.Pagal Įsakymo 3.2.1 papunktį, Agentūrai pavesta nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą. Pagal Įsakymo 3.2.2 papunktį, Agentūrai pavesta nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka keisti pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedo kriterijus išduotus TIPK leidimus ir naikinti jų galiojimą.

Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų. Pagal šio straipsnio 8 punktą, esant šiame Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus.

Pagal Įstatymo 6 straipsnį, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo biudžetinė įstaiga Aplinkos apsaugos departamentas.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo

 1 straipsnio 24 punkte nustatyta, kad taršos leidimas tai rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, arba aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis, kuriems netaikomas reikalavimas turėti šio straipsnio 23 punkte nurodytą leidimą, bet kurių taršos šaltinius būtina kontroliuoti, ir kuriame nustatomos aplinkosauginės sąlygos nurodytiems įrenginiams eksploatuoti.

Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

Privalomasis nurodymas gali būti duodamas Įstatymo 18 straipsnyje nurodytais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė turi Leidimą (Komisijos byla b. l. 79). Pareiškėja iš esmės ginčija tai, kad Departamentas nedavė Bendrovei privalomo nurodymo įpareigojant Bendrovę nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui ir nešalinti jų sąvartynuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje akcentuota, jog privalomasis nurodymas gali būti prevencinė priemonė, duodama ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais, o prevencija, tai vienas svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28). Kaip minėta, nustatyta, jog pareiškėja kreipėsi į Agentūrą dėl Bendrovės veiklos, t. y. dėl to, kad Bendrovės vykdoma atliekų tvarkymo veikla pagal Leidimą neatitinka teisės aktų reikalavimų ir teismų praktikos (Komisijos byla b. l. 83–84). Agentūrai persiuntus pareiškėjos prašymą pagal kompetenciją nagrinėjimui, Departamento Panevėžio valdyba Raštu informavo pareiškėją apie tai, kad Bendrovės naudojamos ir šalinamos atliekos atitinka Leidime numatytas naudoti ir šalinti atliekas ir vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, nėra pagrindo privalomojo nurodymo gavimui (Komisijos byla b. l. 82). Taigi, Departamentas, nenustatęs netinkamos Bendrovės veiklos pagal turimą Leidimą, priėmė sprendimą nepriimti privalomojo nurodymo Bendrovės atžvilgiu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje (LVAT 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA1098-1062/2017). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2010 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-447/2010).Tačiau LVAT praktikoje yra susiformavusi pozicija, jog materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2010 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-447/2010, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012, kt.).

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą ir galiojantį teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad Departamento Raštu išreikštas atsisakymas duoti privalomąjį nurodymą, jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Pažymėtina, jog pareiškėjos atžvilgiu nebuvo priimtas Departamento, kaip viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris sudarytų skirtingas konkurencijos sąlygas su Bendrove, ar kitaip pažeistų pareiškėjos interesus. Raštu pareiškėja buvo informuota dėl atlikto patikrinimo Bendrovės vykdomoje veikloje pagal pareiškėjos pateiktą prašymą, tačiau jokių teisių ir (ar) pareigų pareiškėjai nėra nustatyta, taip pat nėra priimtos poveikio priemonės, kurios sukeltų neigiamus padarinius. Be to, Departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, pateikė atsakymą, kuris yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, pasirašytas įgalioto asmens, taigi atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja nesutinka su Bendrovės vykdoma veikla pagal Leidimą, tačiau pareiškėjos teisėms ir (ar) pareigoms nei Departamento Raštas, nei Leidimas įtakos nedaro, t. y. nėra sukuriamos pareiškėjai teisės ir (ar) pareigos, nėra nustatyti privalomi atlikti veiksmai, nustatytos sankcijos ir pan. Nors pareiškėja Departamento Rašto teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, tačiau pats pareiškėjos keliamo ginčo pobūdis tiesiogiai susijęs su Rašte išreikštu atsisakymu duoti privalomąjį nurodymą, kas sudaro pagrindą išvadai, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą. Tai konstatavo ir Komisija ginčijamame Sprendime. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjos skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą duoti Bendrovei privalomą nurodymą įpareigojant Bendrovę nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos, kurios metu apdorojus atliekų sąrašo 18 skyriui priskiriamas atliekas susidaro atliekos, priskiriamos 19 atliekų sąrašo skyriui, ir nešalinti jų sąvartynuose. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). 

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Nagrinėjamu atveju Bendrovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 275 Eur už atsiliepimo parengimą (el. b. l. 115). Kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas Bendrovė pateikė PVM sąskaitos faktūros Nr. TS080 išklotinę pagal kurią Bendrovė už paslaugas be PVM turi sumokėti advokatui 522 Eur, PVM sąskaitą faktūrą Nr. TS080 pagal kurią Bendrovė advokatui už paslaugas su PVM turi sumokėti 631,62 Eur ir AB ,,SEB“ banko mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, kad Bendrovė nurodytą sumą sumokėjo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5.

Bendrovė atsiliepimą į pareiškėjos skundą teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 24 d. Atsiliepimo teismui pateikimo dieną galiojo 2019 m. I ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 262,70 Eur. Maksimali suma už atsiliepimo į skundą parengimą teismui yra 3 156,75 Eur. Šiuo atveju Bendrovės prašoma priteisti 275 Eur suma neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl priteistina iš pareiškėjos.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

 

n u s p r e n d ž i a

 

        Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                        Eglė Žulytė-Janulionienė

                                

 


Paminėta tekste:
  • 2A-1229/2014