Pranešėja Erika Misiūnienė                                                        Civilinė byla Nr. 2A-810-524/2013

Teisėja Larisa Šimanskienė                                                        (Proceso Nr. 2-06-3-05562-2011-3)

Procesinio sprendimo kategorija 24.2.; 45.1.

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą 2-504-618/2013 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui V. S. (V. S.) dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sutarties kainos grąžinimo, tretieji asmenys V. A., M. A. A., bei atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-09 sprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas ieškiniu teismo prašė nutraukti šalių 2009-09-28 sudarytą automobilio „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. XXX, 1999 m. gamybos, pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovei priteisti iš atsakovo pagal sutartį už automobilį sumokėtus 5 000 Lt, 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad 2009-09-28 su atsakovu sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu tą pačią dieną sumokėjo atsakovui sutartą kainą už perkamą automobilį, o atsakovas perdavė automobilį. Atsakovas taip pat iš dalies užpildė švedų kalba surašytą sutartį, kurioje įrašė duomenis apie automobilį, kainą, pardavėjo duomenis – M. A. A., kitą sutarties dalį pasiūlė užsipildyti pačiai ieškovei nuvykus į VĮ „Regitra“. Ieškovė negalėjo įregistruoti automobilio dėl netvarkingų dokumentų. Ieškovė klausė atsakovo, ar visi dokumentai tvarkingi, nes dokumentai buvo švediški ir ji su tokiais niekada nebuvo susidūrusi, ir atsakovas patvirtino, kad viskas gerai, tačiau tą pačią dieną įregistruoti automobilio nebuvo galimybės, nes jau buvo maždaug 18.00 val. ir VĮ „Regitra“ nebedirbo. Grįžusi į Šiaulius kitą dieną ieškovė nuvarė automobilį į autoservisą, kuriame paaiškėjo, kad automobilis techniškai netvarkingas, yra daug trūkumų, kurių išorėje nesimatė ir apie kuriuos atsakovas neįspėjo. Dėl automobilio techninės būklės pretenzijų atsakovui nereiškė, norėjo automobilį suremontuoti ir tada įregistruoti, tačiau įregistruoti nepavyko. Vėliau, atliekant ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad vienas iš automobilio dokumentų yra geras, o kitas liudija automobilio išregistravimą Švedijoje ar nurašymą. Neturėdama galiojančių automobilio dokumentų ir negalėdama jo įregistruoti, ieškovė negalėjo automobiliu naudotis pagal paskirtį, jis daugiau kaip trejus metus prastovėjo aikštelėje ir dėl ilgo nenaudojimo sugedo. Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, kadangi aktyviai ėmėsi priemonių gindama savo pažeistas teises.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigas pagal šalių pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas nuolat užsiima automobilių prekyba, tačiau jo praktikoje nėra buvę tokio atvejo, kad nebūtų galima automobilio įregistruoti. Jei automobilis būna nurašytas užsienio šalyje, atsakovo dokumentuose būna žyma, jog automobilis netinkamas naudoti. Atsakovas prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį siūlė ieškovei patikrinti automobilio techninę būklę šalia buvusiame „Subaru“ servise, tačiau ieškovė nesutiko, nes patikra brangiai kainavo. Atsakovo teigimu, tokių automobilių kaina pardavimo metu siekė 9 500 Lt, atsakovas pardavė už 4 500 Lt, nes pats automobilį sutvarkė, pats gavo nebrangiai, norėjo kuo greičiau parduoti ir atgauti investuotus pinigus. Kai atsakovas pirko ginčo automobilį iš trečiojo asmens V. A., šis atsakovą informavo, kad Švedijos dokumentuose nurodyta data, iki kurios nesikreipus dėl įregistravimo, dokumentas nustoja galioti, vėliau reikia naujų dokumentų.

Trečiasis asmuo V. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2009 metų vasarą pas jį į Lietuvą buvo atvykęs trečiasis asmuo M. A. A., kuris paprašė padėti parduoti automobilį „Renault Megane Scenic“, kadangi, kol trečiasis asmuo buvo Lietuvoje, pirkėjas neatsirado, M. A. A. automobilį paliko jam parduoti. Pagal pateiktą skelbimą atvyko atsakovas, apžiūrėjo automobilį ir jį nusipirko. Automobilio dokumentus perdavė atsakovui ir informavo jį, kad dėl automobilio dokumentų įforminimo kreiptųsi į jį, ir jis, reikalui esant, susisieks su M. A. A., tačiau atsakovas dėl dokumentų įforminimo nesikreipė. 2009 metų liepos mėn. abi Švedijoje išduotų registracijos dokumentų dalys buvo galiojančios, iš karto automobilį įregistravus ir gavus lietuviškus numerius, jokių problemų nebūtų iškilę, tačiau dėl automobilio registravimo buvo kreiptasi tik 2009 metų rugsėjo mėn., o 2009-08-10 jau buvo išduota nauja antra registracijos dokumentų dalis, pagal kurią automobilis išregistruotas kaip nenaudojamas.

Trečiasis asmuo M. A. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, įgalioto asmens Lietuvos Respublikoje nepaskyrė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-01-09 sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė šalių 2009-09-28 sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, iš atsakovo priteisė 5 000 Lt sutarties kainą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-05-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 898,62 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei bei 45,75 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovė pirmiausia pasirinkusi netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą

2010-03-17 kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, 2011-04-12 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir ieškovė 2011-04-29 kreipėsi į teismą su ieškiniu, taigi nepraleido nustatyto dvejų metų termino pretenzijoms dėl daikto kokybės pareikšti, o senaties sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų turėjo būti pradedamas skaičiuoti tik pasibaigus garantiniam terminui. Dėl sutarties nutraukimo teismas nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą pagal ieškovės pateiktą pareiškimą Šiaulių apskrities VPK nustatyta, kad ginčo automobilis nuo 2009-08-10 išregistruotas Švedijoje kaip nenaudojamas, VĮ ,,Regitra‘‘ Klaipėdos filialas į Klaipėdos apskrities VPK pateiktą užklausimą taip pat atsakė, jog automobilio švediško registravimo liudijimo antroji dalis galiojanti, pirmoji dalis negaliojanti, todėl įregistruoti transporto priemonę nėra galimybės. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje arba Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovei pardavė transporto priemonę su negaliojančiais Švedijoje išduotais registracijos dokumentais ir dėl šios priežasties transporto priemonės įregistruoti Lietuvoje nebuvo galimybės, todėl ieškovė, pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo įsigijusi automobilį, negalėjo jo naudoti pagal paskirtį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pripažinęs savo įgūdžius automobilių perpardavimo versle, žinojo, jog ieškovei parduodamo automobilio dokumentai nebegalioja, todėl norėjo kuo skubiau automobilį parduoti ir pardavinėjo jį už perpus mažesnę kainą nei tuo metu buvusi tokių transporto priemonių vidutinė rinkos vertė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip ir nenurodė pardavėjo, iš kurio pats pirko ginčo automobilį, civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu tik po kelių mėnesių nurodė, kad automobilį pirko iš V. A., pats atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išspręsti kilusį konfliktą su ieškove ir sutvarkyti automobilio registracijos dokumentus, nors jau 2011-07-16 VĮ ,,Regitra‘‘ Klaipėdos filialas informavo atsakovo atstovą advokatą V. Ž., jog automobilis gali būti įregistruotas Lietuvoje, jeigu atsakovas kreipsis į Švedijos transporto priemonių registravimo tarnybą dėl naujo registravimo dokumento išdavimo. Esant tokioms aplinkybėms teismas pripažino, kad atsakovas perdavė ieškovei netinkamos kokybės daiktą (nepateikė ieškovei tinkamų transporto priemonės dokumentų), todėl ieškovė negalėjo įregistruoti transporto priemonės ir negalėjo jos eksploatuoti, todėl automobilis tapo netinkamu naudoti. Pateiktoje 2012-11-16 kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 12-0117 nurodyti visi automobilio defektai ir padaryta išvada, jog tvarkingos transporto priemonės rinkos vertė 4 700 Lt, transporto priemonės atkūrimo kaštai 5 951,26 Lt, likutinė vertė 1 000 Lt.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas neteisingai aiškino ir taikė pirkimo–pardavimo teisinius santykius,  taip pat ir ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dėl ieškovės  patikslinto ieškinio (o ne kaip turėtų būti pareiškimo dėl ieškinio dalyko bei pagrindo pakeitimo) reikalavimų. Pažymi, kad ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimai yra identiški ir jie kildinami iš automobilio kokybės trūkumų, nors esminė pareikšto ieškinio problema yra negalėjimas automobilio įregistruoti dėl pirmosios Švedijos automobilio registravimo liudijimo dalies (o ne kaip teismas teigia – viso registracijos liudijimo) negaliojimo. Automobilio nuvertėjimas yra tiesioginė ieškovės neveikimo, siekiant susigrąžinti investicijas už pirktą naudotą daiktą, kurio remontui (nepagrįsto jokiais įrodymais) tariamai išleista papildomų lėšų, pasekmė. Automobilio neįregistravus, juo negalima dalyvauti viešajame eisme, ieškovė, vietoj to, kad kreiptųsi į atsakovą ar teismą dėl nupirkto daikto trūkumų, sąmoningai užvilkino automobilio privalomos teisinės registracijos procesą 2010-03-15 inicijuodama ikiteisminį tyrimą dėl atsakovo sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, o vėliau pareiškė nesąžiningą ieškinį dėl sutarties nutraukimo, nors šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio įregistravimo momento. Kad automobilis būtų įregistruotas, ieškovei tereikėjo pačiai nuvykti į VĮ ,,Regitra‘‘, išsiaiškinti negalėjimo įregistruoti automobilį priežastis ir kreiptis į atsakovą. Tačiau ji to nepadarė net po to, kai automobilio registracijos priežastys jai paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu. Ji savo neveikimu faktiškai sunaikino aprašytą ir jai patikėtą automobilį (už tai jai turi būti iškelta baudžiamoji byla), kuris ir nutraukus sutartį, t. y. restitucijos atveju, negalės būti gražintas atsakovui natūra. Jau po pirmojo parengiamojo posėdžio atsakovas pateikė duomenis apie trečiuosius asmenis. V. A. iš dalies taisydamas savo klaidą , pateikė teismui galiojančius automobilio registracijos dokumentus, kuriuos VĮ ,,Regitra‘‘ pripažino tinkamais. Tačiau ieškovė atsisakė įregistruoti automobilį ir naudoti pagal paskirtį, nereikalavo atlyginti jai padarytų nuostolių, o piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis pakeitė ieškinio pagrindą, t. y. dėl automobilio trūkumų. Ieškovės reikalavimai dėl kokybės trūkumų naudotam automobiliui yra nepagrįsti, be to, ieškovė turėjo galimybę prieš pirkdama automobilį patikrinti bet kokiu laiku ar metodu, tačiau netgi atsakovo siūloma, tai padaryti atsisakė. Ieškovė nepagrįstai remiasi CK 6.334 str. 1 d. 4 punktu, kadangi jis taikomas įsigyjant naujus daiktus, taip pat ieškovė negali remtis ir blanketine CK 6.362 str. 4 d. norma. Be to, ieškovė negali pasinaudoti žodinės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teise, kadangi yra pasibaigęs CK 1.125 str. 5 d. 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Iš esmės ieškovė pretenzijas dėl automobilio kokybės trūkumų pareiškė tik praėjus metams ir septyniems mėnesiams nuo automobilio perdavimo momento, o pastarieji sukonkretinti tik po trejų metų  vieno mėnesio ir 22 dienų, remiantis automobilio techninės būklės vertinimu. Ieškovė teise į ieškinį dėl  parduoto daikto trūkumų nepasinaudojo ir ikiteisminio tyrimo metu, vadinasi, ieškovė, sužinojusi ir galėjusi sužinoti apie teisės pažeidimą, įstatymo nustatytu terminu savo teisės negynė. Be to, visiškai nesuprantama teismo iniciatyva, nesant ieškovės argumentacijos sprendžiamu klausimu, pačiam įrodinėjant, kad ieškinys yra pareikštas laiku. Teismas konstatuodamas ieškovės, kuri pati prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, nepagrįstai plečiamai taikė CK 6.338 str. nuostatas. Atsakovas jokių garantijų ar tinkamumo naudotis terminų ieškovei ir negalėjo duoti, nes tikrasis pardavėjas buvo M. A. A., tai įrodo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2012-04-24 nutartis atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Ieškovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas netiksliai nurodo apeliacinio skundo dalyką, kelia naują reikalavimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Apeliantas, kaltindamas ieškovę, jog ji sąmoningai sugadino automobilį, kad pati kalta, jog nusipirko automobilį su negaliojančiais dokumentais, pripažįsta faktą, jog automobilį pardavė netinkamos kokybės – su negaliojančiais registracijos dokumentais. Ieškovė 2009-09-29 nuvežė automobilį patikrinti į vieną Šiauliuose esančių autoservisų, kur buvo nustatyta daugybė automobilio defektų. Ieškovė dėl automobilio remonto patyrė 3 000 Lt išlaidų. taigi automobilis jau jo perdavimo ieškovei dieną neatitiko kokybės reikalavimų ir negalėjo būti eksploatuojamas.

Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos šalis sieja sutartiniai santykiai, kurių tinkamą įvykdymą ginčija ieškovė  ir pasirinkdama savo teisių gynimo būdą prašo priteisti sumokėtą pinigų sumą už neįvykdytą sutartį. Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia ar nutraukia civilinius teisinius santykius. Sukūrusi civilinį teisinį santykį, sutartis pagal teisės normų nustatytas ribas reguliuoja jos sukurtą teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas. Įstatymas numato priemones sutartims įgyvendinti, jos įgyvendinamos priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones, tačiau tik tokias, kokias suteikia konkreti subjektinė teisė, įgyta pagal sutartį (CK 1.137 str.). Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra tinkamas šalių žodžiu sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymas (b.l.4). Šalys pripažįsta aplinkybę, jog tokia sutartis buvo sudaryta, iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį, iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad atsakovas pripažįsta jog teisiniame santykyje su ieškove vykdė pardavėjo pareigas, įteikė ieškovei visus turimus ginčo automobilio dokumentus.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei nuosekliai formuluojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina“, bylos Nr. 3K-21/1998;  2000 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-1145/2000; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-837/2001; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos ir Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Esminis ginčas šioje byloje vyksta dėl sutarto pirkti automobilio būklės, t.y. ar ieškovė pirko neregistruotiną automobilį, ir ši aplinkybė atsakovo jai buvo išaiškinta. Aiškinant šalių valią  darytina išvada, kad ieškovės valia buvo aiškiai išreikšta – įsigyti nuosavybės teise automobilį, o atsakovas pripažino, kad jis ginčo sumą gavo automobilio pirkimui. Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008). Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio  29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-229/2008). Byloje kilus ginčui dėl parduodamo daikto kokybės, jo  nuosavybės teisės dokumentų, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui, taip pat jog jis pardavė tinkamos kokybės daiktą, todėl atsakovas privalėjo paminėtas aplinkybes įrodyti (CPK 178 str.). Tačiau tokių įrodymų byloje nėra, nes šalys pripažįsta aplinkybę, jog apie parduodamą automobilį buvo skelbiama viešai, skelbimo tekstą pateikė atsakovas, nenurodydamas jokių šio automobilio ypatybių, priešingai, skelbime buvo nurodyta jog tai ekonomiška ir galinga mašina (t.1, b.l.9), todėl negalima padaryti išvados, kad šis automobilis buvo parduodamas kaip metalo laužas. Be to, atsakovas savo atsiliepime nurodo, jog jo praktikoje nebuvo atvejo, kad būtų susidariusios kliūtys parduoto automobilio registracijai Lietuvoje (t.1, b.l.21), todėl paminėti įrodymai įrodo, jog šalys nebuvo sutarusios pirkti neregistruojamo automobilio. Byloje įrodyta, kad atsakovas nėra ginčo automobilio savininkas, todėl akivaizdu, jog jis vykdė tarpininkavimo paslaugas - automobilį parduoti, nes tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Tai, kad atsakovas atliko tarpininko vaidmenį, nurodo atsiliepime į ieškinį (t.1, b.l.22).Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008). Šioje byloje nustatyta, kad automobilio savininkas jo pardavimo metu buvo  trečiasis asmuo M. A. A., kuris perdavė automobilį pardavimui trečiajam asmeniui V. A. Baudžiamojoje byloje, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (t.1, b.l.16-17) įrodyta, kad 2009-08-10 šis automobilis Švedijoje buvo įregistruotas kaip nebenaudojamas, tačiau paminėtame 2009-09-24 skelbime apie automobilio pardavimą ši aplinkybė buvo nenurodyta, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pardavėjas neaptarė su pirkėju visų parduodamo daikto trūkumų, kaip nurodyta CK 6.334 str. 1d., todėl ieškovė šioje byloje  turi teisę pasinaudoti CK 6.334 str. numatytais pirkėjo teisių gynimo būdais. VĮ ,,Regitra‘‘ Klaipėdos filialas raštais(t.1, b.l.44, baudžiamoji byla, b.l.99) įrodyta, kad ginčo automobilis negali būti registruojamas Lietuvoje. Bylos medžiaga įrodo ir apeliaciniame skunde nurodyta, kad tik šios bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo 2012-10-04 perdavė ieškovei dokumentus, tinkamus automobilio registracijai, t. y. praėjus dvejiems metams po automobilio pardavimo. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privaloma techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms. Todėl šioje byloje atsakovas privalėjo įrodyti, kad su ieškove buvo susitaręs dėl neregistruojamos transporto priemonės pardavimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino materialines teisės normas, nes ieškovė ieškinio pareiškimo metu dokumentų, tinkančių automobilio registracijai, neturėjo, todėl ji turi teisę pasinaudoti paminėtais jos teisių gynimo būdais, t.y. reikalauti grąžinti sumokėtą kainą.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nustatyto CK 6.338 str. 2 d., nes ieškinys buvo pareikštas 2011-04-29, o ginčo automobilis ieškovei buvo perduotas 2009 m. rugsėjo mėnesį. Byloje atsakovė neįrodė, kad buvo šalių nustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, todėl ieškovė turi teisę pasinaudoti CK 6.338 str. 2 d. nustatytu terminu. Be to, šioje byloje ieškinio senaties termino eigai reikšmės turi ieškovės kreipimasis dėl baudžiamosios bylos iškėlimo 2010-03-15 ir šios bylos baigimas 2011-04-12 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes pagal CK 1.130 str. 5 d. baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas ieškovės ieškinys, todėl ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta tyrimo baudžiamojoje byloje laikotarpiui. Byloje nustačius, kad automobilio dokumentai, tinkami registracijai buvo perduoti ieškovei tik 2012-10-04, darytina išvada, kad ieškovė nepraleido termino pasinaudoti CK 6.334 str. nustatytais pirkėjo teisių gynimo būdais nepriklausomai nuo to, ar ieškovė savo lėšomis mėgino ginčo automobilį remontuoti ir tvarkyti dokumentus.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.). Tačiau šis teismo sprendimas papildytinas dalimi dėl parduoto automobilio grąžinimo atsakovui, nes pirmosios instancijos teismas nutraukęs šalių pirkimo - pardavimo teisinius santykius, grąžinęs automobilio kainą, negrąžino ginčo automobilio atsakovui. Grąžintino automobilio būklė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija plačiau dėl jos nepasisako.

Iš atsakovo ieškovei priteistini 300 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ( t.2, b.l.36, CPK 93 str.1d., 3d., 98 str.).

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 str.,

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Papildyti sprendimą dalimi ir įpareigoti L. V. grąžinti V. S. automobilį ,,Renault Megane Scenic,‘‘ valst Nr. XXX.

Priteisti L. V. iš V. S. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė                                                                             Erika Misiūnienė

Kolegijos teisėjai                                                                                  Virginija Nijolė Griškevičienė

Žydrūnas Bertašius