Administracinė byla Nr. eI2-547-789/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04354-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.8; 7.8; 55.1.3

 (S)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atsakovei A. L. dėl permokos priteisimo. 

Teismas 

n u s t a t ė :

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą, kuriame teismo prašo priteisti iš atsakovės A. L.
2 021,30 Eur permokos sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1–3).

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondas prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėjas, nuo 2008 metų mokėjo atsakovei išmoką jos nepilnamečiam vaikui išlaikyti. Pažymėjo, kad atsakovė laiku neinformavo Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie jos nepilnamečio vaiko išvykimą nuolat gyventi į užsienio valstybę, todėl pareiškėjas nustatė, kad yra susidariusi 2 021,30 Eur dydžio išmokos permoka, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovė teismui atsiliepimo nepateikė, apie gautą prašymą ir paskirtą teismo posėdį jai pranešta viešo paskelbimo būdu.

Teismas

k o n s t a t u o j a: 

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė 2008 m. gegužės 15 d. pateikė Vaikų išlaikymo fondui prašymą išmokai gauti. Atsakovė prašyme nurodė, kad prašo išmoką mokėti 2001 m. gruodžio 17 d. gimusiam ir su atsakove gyvenančiam vaikui (b. l. 5). Atsakovė Vaikų išlaikymo fondui taip pat pateikė 2008 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 0093/08/00992, pagal kurią iš jos buvusio sutuoktinio priteista vaikui mokėti 200 Lt išlaikymą kas mėnesį (b. l. 6). Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1.35-13446 nuspręsta vaikui mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo (b. l. 7). Byloje pateiktas valstybinės įmonės Registrų centro 2016 m. rugsėjo 20 d. gyventojų registro išrašas, kuriame nurodyta, kad vaikas 2013 m. rugpjūčio 13 d. išvyko į Jungtinę Karalystę (b. l. 8). Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. V2-11250 (toliau – ir Sprendimas) nutarta nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutraukti išmokų vaikui mokėjimą (b. l. 9). Vaikų išlaikymo fondo administracijos raštu Nr. (1.34-11611)D2-21303 atsakovė informuota, kad susidarė 2021,30 Eur dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų bei prašė minėtą sumą grąžinti Vaikų išlaikymo fondo administracijai (b. l. 10).

Byloje ginčas kilo dėl atsakovei mokėtos išmokos permokos priteisimo. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondas prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėjas, nuo 2008 metų mokėjo atsakovei išmoką jos nepilnamečiam vaikui išlaikyti. Pažymėjo, kad atsakovė laiku neinformavo Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie jos nepilnamečio vaiko išvykimą nuolat gyventi į užsienio valstybę.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje.

Iš atsakovės teiktų paaiškinimų matyti, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad vaikas – tai nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT44-N13/2019 byloje Nr. 10/2018 (toliau – ir Nutarimas) pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464) 2 straipsnio 3 ir 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų vaikų išlaikymo fondo išmoką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad Įstatymo 3 straipsnyje nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui atitikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal ginčijamas Įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymi, kad Sprendimu nuspręsta nutraukti Fondo išmokų mokėjimą bei susigrąžinti permoką vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei remiantis tuo, kad vaikas nebegyvena Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu išaiškinimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovės A. L. 2 021,30 Eur dydžio išmokos permoką bei 5 procentų dydžio metines palūkanas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                Rasa Ragulskytė-Markovienė