LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Armano Abramavičiaus, Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistajai A. S.,

nuteistosios gynėjui advokatui Gintautui Daugėlai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 250 MGL dydžio (32 500 Lt, t. y. 9 412 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasą pervesti 32 776 JAV doleriai, 5 235 eurai, 2 900 Australijos dolerių ir 80 litų (iš viso 32 531,62 Eur).

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistosios A. S. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              A. S. nuteista už tai, kad 2012 m. vasario 15 d., apie l4.30 val., vykdama iš Tailando į Lietuvą, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto postą, esantį Palangoje, Liepojos g. 1, jai priklausančioje rankinėje gabeno 32 776 JAV dolerius (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą JAV dolerio kursą 86 037 Lt), 5 235 eurus (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą euro kursą 18 075,41 Lt), 2 900 Australijos dolerių (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą Australijos dolerio kursą 8 132,76 Lt) ir 80 Lt, kurių nepateikė muitinės kontrolei.

              Kasaciniu skundu nuteistoji A. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

              Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), procesines teisės normas, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai paskyrė bausmę, neteisėtai konfiskavo ne tik E. Z. įmonės, bet ir asmeninius jos pinigus, be to, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), turėdamas išankstinę nuomonę ir nusistatymą, įrodymus vertino neobjektyviai ir vienpusiškai, jos kaltę padarius kontrabandą pagrindė spėjimais, prielaidomis ir apmąstymais, pagrįstais muitinės pareigūnų parodymais. Teismas visiškai nesivadovavo jos kaltę paneigiančiais liudytojų E. Z., R. J., A. K. parodymais, specialisto išvada, klaidingai konstatavo, kad ji turėjo tyčią kontrabandos būdu gabenti pinigus per valstybės sieną. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šiai išvadai pagrįsti teismas objektyvių įrodymų nepateikė, vadovavosi tik itin suinteresuotų ir išankstinį, suplanuotą modelį prieš A. K. vykdžiusių muitininkų prieštaringais ir subjektyviais parodymais.

              Kasatorė nurodo, kad išlipusi iš lėktuvo Palangos oro uoste paskambino įmonės savininkui E. Z. dėl deklaracijų pateikimo, kuris ją informavo, jog deklarantas yra pakeliui į oro uostą. Tokią didelę grynųjų pinigų sumą ji vežėsi pirmą kartą, niekada nebuvo pildžiusi deklaracijos, todėl tikėjosi, kad pinigų ir kitų prekių deklaracijas užpildys ar padės užpildyti įmonės deklarantas. Pasiėmusi bagažą ji nuėjo prie muitinės pareigūnų informuoti, kad parsiveža įmonės prekių ir pinigų, laukia atvykstant deklaranto. Tačiau pareigūnai jai ir kartu su ja vykusiam A. K. nurodė eiti į uždarą muitinės patalpą, kurioje iš karto pradėjo tikrinti (šviesti) jų bagažą – ne tik įmonės, bet ir asmeninius lagaminus. Muitinės pareigūnė paklausė, ar ji turi deklaruojamų pinigų, tačiau ji (kasatorė) supratusi, jog pareigūnė teiraujasi apie jos asmeninius pinigus. Su savimi ji vežėsi apie 5 000–6 000 eurų, 500 dolerių ir kažkiek litų savo asmeninių pinigų, kiti pinigai buvo įmonės – gauti už parduotus gintaro dirbinius, todėl pareigūnei atsakė pinigų neturinti. Pasak kasatorės, savo veiksmais ir žodžiais ji informavo muitinės pareigūnus, jog turi deklaruotinų daiktų. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad muitininkai žinojo, jog gintaro dirbinių pagal deklaracijas buvo išvežta daugiau, o likučio parvežta mažiau. Tai reiškia, kad jau tikrindami muitininkai žinojo, jog ji turi įmonės pinigų. Nepaisant to, pareigūnė R. M. apžiūrėjo jos rankinę, iš jos ištraukė visus pinigus ir sudėjo ant stalo. Kasatorė teigia pareigūnei nurodžiusi, kad čia yra ir jos asmeninių pinigų, tačiau ši atsakė, kad tai nesvarbu, dabar visi turi būti dedami į krūvą. Pinigai buvo suskirstyti į atskiras krūvas ir vietas pagal valiutą, atskirai buvo sudėti įmonės ir asmeniniai pinigai. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad toks pinigų paskirstymas patvirtina jos tyčią tuos pinigus nuslėpti.

              Kasatorė pažymi, kad deklarantas buvo informuotas, jog turės padėti užpildyti deklaraciją, o E. Z. patvirtino, kad ji nėra deklaravusi grynųjų pinigų ir nežino, kaip tai daryti. Pasak kasatorės, neteisingas teismo teiginys, kad jokie norminiai aktai nenumato deklaranto teisės patekti į muitinio patikrinimo zoną ir padėti deklaruoti pinigus.

              Pasak kasatorės, liudytojas E. Z., individualios įmonės savininkas, patvirtino, kad ji telefonu jį informavo, jog parodose atsiskaityta grynaisiais pinigais, taip pat buvo grąžintos skolos už anksčiau parduotus dirbinius, todėl susidarė apie 30 000 JAV dolerių įmonei priklausančių pinigų suma. Ji anksčiau nebuvo gabenusi per valstybės sieną pinigų sumos, kurią reikia deklaruoti, ir nebuvo pildžiusi pinigų deklaracijos, todėl E. Z. į Palangos oro uostą pažadėjo atsiųsti muitinės deklarantą, kuris padės sutvarkyti reikalingas muitinės procedūras. Liudytojas R. J. tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad dirba UAB „R“ direktoriumi, bendrovė teikia muitinės tarpininko paslaugas, kad jam paskambino E. Z. ir pasakė, jog reikės įforminti gintaro dirbinių grįžtamąjį importą bei padėti užpildyti grynųjų pinigų deklaraciją. Bendrovės deklarantas M. G. 2012 m. vasario 15 d. užpildė grįžtamojo importo deklaraciją gintaro dirbiniams, atvykęs į Palangos oro uostą, nuėjo į muitinę, norėjo pateikti dokumentus importo deklaracijai įforminti, tačiau muitinės pareigūnai pasakė, kad su kroviniu kažkas netvarkoje ir tai gali ilgai užtrukti. Apie tai, jog E. Z. įmonės darbuotoja laukia, kad jis padėtų deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, muitinės pareigūnai nieko jam nesakė.

              Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu ji būtų nežinojusi, kaip elgtis su pinigais, ji nebūtų savo noru žengusi į muitinio patikrinimo zoną, o būtų paprašiusi muitinės pareigūnų padėti užpildyti deklaraciją. Kasatorė teigia, kad į muitinio patikrinimo zoną ji pateko ne savo noru. Eiti į patikrinimo patalpą jai liepė muitinės pareigūnai. Toje patalpoje, pasak kasatorės, muitinės pareigūnai privalėjo sulaukti ir įleisti deklarantą arba paaiškinti apie visų pinigų, priklausančių nuteistajai ir įmonei, deklaravimą bei realiai, faktiškai pateikti deklaracijų blankus.              Kasaciniame skunde pažymima, kad muitininkai nekreipė dėmesio į tai, jog nuteistoji su savimi rankinėje turėjo sąskaitas ir rašytinius dokumentus (pinigų priėmimo kvitus ir PVM sąskaitas faktūras) apie užsienyje gautus pinigus už gintaro dirbinius, šių dokumentų iš jos nepaėmė, nors tai buvo įrodymas apie legalių įmonės lėšų parvežimą į Lietuvos Respubliką. Tai patvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. dokumentų apžiūros protokole pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyr. specialistės Dalios Serapinienės išvada.

              Pasak kasatorės, byloje nustatytos aplinkybės, baudžiamojo proceso metu surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad per Lietuvos Respublikos sieną ji gabeno didelę E. Z. individualiai įmonei legaliai priklausančią pinigų sumą, gautą tarptautinėse parodose JAV ir Tailande už parduotus gintaro gaminius, kurie pagrįsti finansinės apskaitos dokumentais, įtrauktais į įmonės apskaitą, todėl ji neturėjo jokio tikslo šiuos pinigus nuslėpti, turint omenyje ir tai, kad grynųjų pinigų deklaravimas yra neapmokestinamas – nei kasatorei, nei įmonei pinigų deklaravimas muitinėje nesukelia jokių mokestinių prievolių. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentas, kad ji galėjo norėti nuslėpti mokesčius. Nors pinigų legalumas ir nėra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei taikyti, tačiau, pasak kasatorės, turi būti aiškus nusikalstamos veikos motyvas.

              Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog 2012 m. vasario 15 d. buvo žinoma, kad A. K., vykdamas į Bankoką, Palangos oro uosto poste 2012 m. vasario 6 d. deklaravo gintaro dirbinius. Dėl šių aplinkybių buvo kilęs įtarimas, kad keleiviai – ji ir A. K. – gali gabenti nedeklaruotus grynuosius pinigus ar narkotines medžiagas. Vyresnysis inspektorius kinologas liudytojas L. P. parodė, jog iš anksto gavo skyriaus viršininko nurodymą vykti į Palangos oro uostą ir patikrinti iš Kopenhagos grįžtančio A. K. bagažą. R. M. ir kiti muitinės darbuotojai nurodė, kad A. K. išvykus į Tailandą buvo sudarytas sekimo „modelis“. Kasatorės teigimu, tai patvirtina, kad tikrinimui buvo ruošiamasi iš anksto, buvo laukiama jų grįžtant. Kasatorės teigimu, tas faktas, jog nuo 2012 m. vasario 6 d. vykdomas A. K. sukurtas lokalus rizikos faktorius, įrodo, kad jos ir A. K. patikrinimas buvo numatytas iš anksto, todėl muitinės pareigūnai, nesulaukę, kol ji užpildys prekių ir grynųjų pinigų deklaracijas, pradėjo jos ir A. K. daiktų patikrinimą. Tai reiškia, kad muitininkams buvo nesvarbu, ką ji jiems aiškino, jie jau iš anksto buvo pasiruošę rasti „nelegalius daiktus, medžiagas“, tikėtina, narkotikus. Kasatorės teigimu, tai rodo, kad savo veiksmais muitinės pareigūnai net nesiruošė suteikti jai galimybės sulaukti deklaranto, jo pagalbos tinkamai užpildant deklaracijas ir pateikti jas muitinės pareigūnams.

              Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. senato nutarimo Nr. 63 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 5.3 punktą, kuriame nurodyta, kad kai privalomi pateikti muitinei daiktai gabenami į Lietuvos Respublikos teritoriją per muitines, nusikaltimas yra baigtas nuo jų įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir nepateikimo muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento. Taip pat pažeidė šio nutarimo 9 punktą, kuriame nurodyta, jog turto konfiskavimo skyrimą teismas turi motyvuoti, nurodydamas nuosprendyje konkretų konfiskavimo pagrindą.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis, neteisėtai ir nepagrįstai konfiskavo ir įmonei priklausančius pinigus, ir kasatorės asmenines lėšas, taip pat neskirstė rastų pinigų į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį. Pasak kasatorės, net ir nustačius, kad ji padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, jai taikytos sankcijos yra neproporcingos jos veiksmams, neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos, pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Šiuo atveju, jeigu ir buvo padarytas formalus muitinės procedūros pažeidimas, jis nesukėlė jokios turtinės žalos valstybei. Konfiskuoti nuteistosios gabenti legalūs įmonės pinigai ir jos asmeninės lėšos, kurių suma neviršijo deklaruotinos sumos dydžio, taip pat teismo skirta 32 500 Lt dydžio bauda. Analogiškose bylose EŽTT konstatavo Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimą. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo šių apeliacinio skundo argumentų bei motyvų, nevertino EŽTT išnagrinėtų bylų ir nurodytos praktikos.

              Kasatorės nuomone, kontrabandos dalyko, kai įvežtos prekės nėra ribotos apyvartos ar uždrausti daiktai ir nėra rimtų kliūčių jų laisvai apyvartai, konfiskavimas yra neproporcinga sankcija. Neribotos apyvartos prekių konfiskavimą kaip nubaudimą yra įvertinęs ir EŽTT, pvz., byloje Gabrič prieš Kroatiją. Teismas konstatavo, jog tai, kad buvo paskirta ne tik bauda, bet ir įvežtos nedeklaruotos valiutos konfiskavimas, buvo aiškiai neproporcinga padaryto pažeidimo sunkumui ir dėl to papildomos sankcijos (konfiskavimo) skyrimas sukėlė perteklinius bei neproporcingus pareiškėjos teisės į nuosavybę apribojimus ir tai pažeidė Konvencijos protokolo   Nr. 1 1 straipsnį (Gabrič prieš Kroatiją, 2009 m. vasario 5 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 9702/04). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1               1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.“ Nors BK nenumato pareigos teismui taikant konfiskavimą atsižvelgti į proporcingumo principą (priešingai – nustato imperatyvą taikyti konfiskavimą visa apimtimi), tačiau, pasak kasatorės, teisinė galimybė šį principą pritaikyti vis dėlto yra – teismai turėtų tiesiogiai pasiremti Konvencijos  protokolo Nr. 1 1 straipsnio „Nuosavybės apsauga“ nuostatomis ir jų pagrindu, esant būtinybei, ribotai taikyti konfiskavimą arba jo netaikyti iš viso. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors turto konfiskavimas pagal baudžiamąjį įstatymą nelaikomas bausme, tačiau tais atvejais, kai konfiskuojamas kaltininko teisėtai įgytas turtas, ši poveikio priemonė neišvengiamai turi nubaudimo elementų, todėl galimybė teismui individualizuoti turto konfiskavimo taikymą turi būti užtikrinta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad: „Svarbus kertinis momentas, ryškėjantis iš gana naujos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas kaip toks (ne tik procesiniai asmens teisės į nuosavybę apsaugos aspektai) gali būti vertinamas proporcingumo aspektu, o toks vertinimas savo ruožtu gali nulemti nacionalinės teisės taikymo neatitikties Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui konstatavimą. Tokia išvada buvo padaryta bylose dėl teisėtos kilmės pinigų, gabentų jų nedeklaruojant, konfiskavimo. Svarbus vaidmuo konkrečiose bylose nustatant tokias situacijas ir tinkamai jas išsprendžiant atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotų kriterijų visumą, kad būtų užtikrintas Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų laikymasis, tenka nacionaliniams teismams.“

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė procesines normas vertindamas įrodymus, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir neproporcingai paskyrė bausmę, taip pažeisdamas nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatas, priimtas sprendimas neatitiko EŽTT suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į apeliaciniame skunde išdėstytas įvykio faktines aplinkybes. Šių aplinkybių išnagrinėjimas ir įvertinimas būtų esmingai pakeitęs teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad teismų sprendimuose nurodytos A. S. tariamai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis. Toks pažeidimas sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nepagrįstai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, konfiskavus įmonei ir kasatorei priklausančius pinigus bei paskyrus 250 MGL baudą, buvo pažeistos jos teisės.

              Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

              Kasaciniu skundu nuteistoji A. S. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatorė iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), įrodymus vertino neobjektyviai ir vienpusiškai, daromas išvadas, kad ji tyčia nepateikė muitinės kontrolei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamų pinigų, pagrindė prielaidomis bei netinkamai įvertintais muitinės pareigūnų parodymais.

              Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 199 straipsnio 1 dalies – taikymą sieja su įrodymų vertinimu, t. y. ginčydama nustatytas faktines aplinkybes, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir pateikdama savo versiją dėl jos padarytų veiksmų vertinimo.

              BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                    Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

              Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus.

              Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ir kitų šalių prekės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką. Kitaip tariant, pagal šios normos prasmę, kontrabandos dalyku gali būti viskas, ką pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

              2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį Reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Prievolė deklaruoti laikoma neįvykdyta, jeigu pateikta informacija yra neteisinga ar neišsami. Siekiant patikrinti, kaip vykdoma 3 straipsnyje nustatyta prievolė deklaruoti, kompetentingų institucijų pareigūnai įgaliojami, remiantis nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, tikrinti fizinius asmenis, jų bagažą ir jų naudojamas transporto priemones (4 straipsnio 1 dalis). Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikytinas tuo atveju, kai nevykdoma 3 straipsnyje nustatyta prievolė deklaruoti. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (9 straipsnio 1 dalis). Šio Reglamento nuostatas įgyvendinančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad Muitinės įstaigos atlieka į Europos Sąjungą per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolę vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 nuostatomis (2 dalies 1 punktas). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai per Lietuvos Respublikos sieną gabenamos grynųjų pinigų sumos privalo būti deklaruojamos: 1) kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau šiame straipsnyje – trečiosios šalys), grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje; 2) Muitinės pareikalavimu, kai asmuo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares iš Lietuvos Respublikos išveža ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įveža ar į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių gabena grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu                Nr. 1B-373 patvirtintos į Europos Bendriją per Lietuvos Respublikos iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklės, reglamentuojančios įvežamų į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išvežamų iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar vežamų per ją tranzitu, kai vykstama iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumų, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 eurų, privalomo deklaravimo ir gabenimo kontrolės tvarką, vadovaujantis                              2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1889/2005. Grynųjų pinigų deklaracija pildoma ir įforminama vadovaujantis 2006 m. gruodžio 29 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-891 (su vėlesniais pakeitimais, padarytais Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 9 d., 2011 m. liepos 4 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. spalio 9 d. įsakymais) patvirtinta Grynųjų pinigų deklaracijos forma, Reikalavimais grynųjų pinigų deklaracijos blanko formai bei Grynųjų pinigų deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija.

              Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė A. S. netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 199 straipsnio 1 dalies – taikymą, neturi pagrindo.

              Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nesuvaržant kaltinamosios gynybos teisių (BPK 22 straipsnis), visus pareikštus prašymus išsprendžiant laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (BPK 270 straipsnis). Priimtame nuosprendyje ištirti įrodymai yra išdėstyti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmetami kiti, kurie, pasak kasatorės, paneigia jos kaltumą) nurodyti, gynybos versija, remiantis byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai atmesta. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. S., ginčydama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą (teigdama, kad ji įmonei (kurioje dirbo vadybininke) priklausančių pinigų deklaravimo tvarką suvokė kaip įmonei paslaugas teikusio deklaranto, kurio ji laukė atvykstančio į oro uostą, vykdytiną funkciją, kad ji neturėjo tyčios kontrabandos būdu gabenti pinigus per valstybės sieną, kad į muitinės pareigūnų klausimą apie pinigus atsakė klaidingai supratusi pinigų deklaravimo tvarką, kad jos veiksmai pripažinti tyčiniais neatsižvelgiant į neteisėtus muitinės pareigūnų veiksmus ir kt.), prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąją A. S., liudytojus E. Z., R. M., A. B., A. K., L. P., A. N., Dž. V., R. J., A. K. bei įvertinus byloje ištirtus ir kitus rašytinius įrodymus, duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, jog A. S. pagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šio teismo padarytomis išvadomis.

              A. S. nuteista už tai, kad 2012 m. vasario 15 d., apie 14.30 val., vykdama iš Tailando į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto postą, savo rankinėje gabeno 32 776 JAV dolerius, 5 235 eurus, 2 900 Australijos dolerių ir 80 Lt (iš viso 32 531,62 Eur), kurių nepateikė muitinės kontrolei. Byloje nustatyta ir pati kasatorė neneigia, kad savo rankinėje gabeno minėtą sumą pinigų, tačiau, pasak kasatorės, byloje neįrodyta jos tyčia pažeisti nustatytą pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarką, kad jos kaltė (nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis) pagrįsta neobjektyviais ir netinkamai įvertintais byloje ištirtais įrodymais. Kaip minėta, BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų išvada, jog A. S. padarė tyčinį nusikaltimą veikdama tiesiogine tyčia, padaryta remiantis bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. S. nustatytą būtinumą deklaruoti gabenamus pinigus bei jų deklaravimo tvarką ji pažeidė dėl nežinojimo ar suklydimo, atsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliantės argumentų (kurie iš esmės yra pakartoti ir kasaciniame skunde), teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės preambulės 6 punkto, 3 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias kiekvienas asmuo, išgabenantis didesnę nei 10 000 eurų sumą iš Bendrijos teritorijos arba gabenantis į šią teritoriją, privalo ją deklaruoti. Prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gabenamų pinigų savininkas. Teisiamajame posėdyje apklausti pareigūnai R. M., A. B., M. K. patvirtino, kad, pareigūnams atliekant patikrinimą, nuteistoji turėjo galimybę informuoti apie gabenamus deklaruotinus pinigus, kad jai ne kartą buvo užduotas klausimas, ar ji turi deklaruotinų pinigų, tačiau atsakydavo neigiamai, kad ji juos informavo tik apie deklaruotinus gintaro dirbinius. Taigi, nagrinėjamu atveju deklarantas buvo grynuosius pinigus gabenusi A. S., kuri turėjo pareigą ir galimybę juos deklaruoti, tačiau to nepadarė ir pareigūnų neinformavo apie gabenamus pinigus, kurių suma viršijo 10 000 eurų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad nuteistoji A. S. įmonėje, užsiimančioje gintaro dirbinių pardavimu, dirbo apie 5–6 metus, nuolat vykdavo į komandiruotes, be to, ir Palangos oro uosto patalpose buvo pakankamai informacijos apie pareigą deklaruoti gabenamus pinigus, todėl, netgi atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad ji nežinojo apie jai tenkančią prievolę deklaruoti gabenamus pinigus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, ir prieš atliekant muitinį tikrinimą, ir jo metu A. S. buvo klausiama, ar ji negabena kitų deklaruotinų prekių ir pinigų, šiai atsakius neigiamai, buvo tikrinama jos rankinė, radus dalį pinigų, jos buvo klausiama, ar dar turi pinigų, ji vėl atsakydavo neigiamai, ir taip (pagal muitinės pareigūnės R. M. parodymus – per penkis kartus) tęsėsi tol, kol rankinėje buvo surasti visi gabenami pinigai.

              Pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes konstatuoti, kad A. S. nuteista nenustačius jos veikoje visų būtinų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti, teismų sprendimuose pakankamai motyvuotai ir argumentuotai atskleisti.

              Kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas jos argumentus dėl                      BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo išnagrinėjo neobjektyviai, priimtoje nutartyje į juos atsakė netinkamai, nepagrįstai bei tik formaliai pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad esminiai skundo argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų pakankamumo teismo išvadoms padaryti dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo yra išsamiai išnagrinėti, motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliantės argumentai atmetami, nurodyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Baigiamajame apeliacinės instancijos teismo dokumente turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje į esminius apeliantės argumentus, kuriais buvo ginčijamas BK 199 straipsnio 1 dalies taikymas, atsakyta.

              Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

              Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės (BK 72 straipsnis) taikymo

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nubausta 250 MGL dydžio, t. y. 32 500 Lt (9 412 Eur), bauda ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, taikytas visų gabentų pinigų 32 776 JAV dolerių, 5 235 eurų, 2 900 Australijos dolerių ir 80 Lt konfiskavimas.

              BK 72 straipsnio 2 dalies taikymą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad visi A. S. gabenti pinigai yra kontrabandos dalykas, jie negali būti skaidomi į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį, todėl visa neteisėtai, t. y. jų nedeklaruojant, gabenta pinigų suma turi būti konfiskuojama. Apeliacinės instancijos teismas, pakartojęs pirmosios instancijos teismo motyvus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, visus A. S. vežtus pinigus pripažindamas kontrabandos dalyku ir visus juos konfiskuodamas, BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas pritaikė tinkamai.

              Kasatorė teigia, kad (net ir tuo atveju, jeigu jai baudžiamasis įstatymas – BK 199 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai) teismo paskirtos bausmės dydis ir visos gabentos pinigų sumos konfiskavimas yra neproporcinga jos padarytiems veiksmams bausmė; kad toks sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus; kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu jos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nenagrinėjo, dėl jų, neatsižvelgdamas į tai, kad ir jos (vienos išlaikančios nepilnametį sūnų, gyvenamąjį būstą ir gaunančios pakankamai nedidelį atlyginimą) asmeninės santaupos      (5 235 Eur, 103 JAV dolerių ir 80 Lt) ir individualiai E. Z. įmonei priklausantys legaliai uždirbti pinigai (dėl kurių ji yra atsakinga) konfiskuoti užkraunant jai neproporcingą ir pernelyg didelę, neadekvačią padarytam pažeidimui, finansinę naštą, priimtoje nutartyje nepasisakė.

              Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme.

              Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 4 dalyje – kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

              Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas. Kasacinės instancijos teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-646/2007 (kuria nagrinėjamoje byloje rėmėsi abiejų instancijų teismai), pažymėta (darant nuorodas į Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127p/2002), kad, įvežant per valstybės sieną pinigus jų nedeklaravus, visa, o ne tik viršijanti leidžiamą nedeklaruotiną, suma yra konfiskuojama.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt.

              Kita vertus, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl taikant turto konfiskavimą būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo.

              Demokratinės teisinės visuomenės vertybės ir principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kelia tam tikrus reikalavimus nusikaltimų kontrolės mechanizmams, taip pat ir tokiems, kuriuos taikant gali būti paimamas turtas iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų. Efektyvios žmogaus teisių apsaugos kriterijumi ne kartą buvo remtasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinant turto konfiskavimo teisinių mechanizmų suderinamumą su Konvencija. Vertinant buvo atsižvelgiama į nusikaltimų, su kuriais kovojama, mastus, pavojingumą, išaiškinimo sunkumus ir iš jų gaunamo pelno kilmės nustatymo problemas. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojant nuosavybės teisių ribojimus nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Aiškindamas ir taikydamas šias nuostatas EŽTT vertina teisinius mechanizmus, kuriuos pasitelkus siekiama paimti turtą iš nusikaltimus darančių asmenų ir kitų neteisėtai praturtėjusių asmenų, ir ieško tinkamo balanso (pusiausvyros) tarp tokių mechanizmų efektyvumo ir jų sukeliamų nuosavybės teisės ribojimų, kitaip tariant, sprendžia tokių mechanizmų sukeliamų ribojimų proporcingumo jais siekiamiems tikslams klausimą. Proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos.

              Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

              EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.

              EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu.

              Taigi, svarbus momentas, ryškėjantis iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas kaip toks (ne tik procesiniai asmens teisės į nuosavybę apsaugos aspektai) gali būti vertinamas proporcingumo aspektu, o toks vertinimas savo ruožtu gali nulemti nacionalinės teisės taikymo neatitikties Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui konstatavimą. Pavyzdžiui, EŽTT byloje Ismaylov prieš Rusiją nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimą dėl to, kad muitinės deklaracijoje nenurodytos pinigų sumos konfiskavimas iš pareiškėjo, nuteisto už pinigų kontrabandą, bylos aplinkybėmis buvo neproporcingas; pareiškėjui užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Nedeklaruoti pinigai paimti ir konfiskuoti vadovaujantis Rusijos baudžiamojo proceso kodeksu ir teismų praktika kaip nusikalstamos veikos padarymo instrumentas. Teismas pripažino, kad apskritai tokia konfiskavimo priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, kurios gali būti susijusios su pinigų srautų judėjimu per sienas. Tačiau vienintelis nusikalstamas elgesys, už kurį atsakingas pareiškėjas, buvo deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams. Jis neturėjo teistumo ir nebuvo įtariamas ar kaltinamas padaręs kokių nors nusikalstamų veikų prieš tai. Tuo tarpu užsienio valiutos įvežimas į Rusiją kaip toks yra teisėtas neribojant sumos; konfiskuoti pinigai buvo teisėtos kilmės. Nebuvo jokių duomenų, kad konfiskavimu siekta užkirsti kelią kokiai nors kitai neteisėtai veiklai. Konfiskuota suma neabejotinai buvo reikšminga pareiškėjui. Kita vertus, pareiškėjui nedeklaravus pinigų valstybė nepatyrė jokios turtinės žalos. Nebuvo įtikinamai įrodyta ar įrodinėjama, kad jam už kontrabandą paskirtas laisvės atėmimas, kurio vykdymas atidėtas, savaime nepakankamas atgrasomajam ir baudžiamajam poveikiui pasiekti (Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, judgment of 6 November 2008). Byloje Sun prieš Rusiją svarstytas iš esmės analogiškas pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis savo turtu apribojimas, tačiau šiuo atveju nedeklaruoti pinigai konfiskuoti kaip gauti nusikalstamu būdu. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas byloje nustatytas konstatavus tokio apribojimo neteisėtumą. Teismas iš esmės nusprendė, kad nacionalinių teismų išvada, jog pinigai, kurių teisėta kilmė vienareikšmiškai nustatyta, pareiškėjui kirtus muitinės sieną nepranešant apie juos muitinės deklaracijoje, tapo gauti nusikalstamu būdu, buvo nenumatoma. Teismo nuomone, toks aiškinimas neatitinka įprastos sąvokos „gauti nusikalstamu būdu“ reikšmės. Ši sąvoka suponuoja, kad nusikaltėlis užvaldė turtą per nusikalstamą veiklą, tuo tarpu pareiškėjas neįgijo pinigų kaip kontrabandos nusikalstamos veikos padarymo rezultato; jis juos teisėtai uždirbo (Sun v. Russia, no. 31004/02, judgment of                             5 February 2009). Byloje Grifhorst prieš Prancūziją Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas nustatytas konstatavus, kad pareiškėjui už privalomų deklaruoti pinigų nedeklaravimą paskirta sankcija, kumuliuojanti visos gabentos sumos konfiskavimą ir baudą, buvo neproporcinga jo padarytam pažeidimui. Nors byloje buvo tam tikros informacijos apie tariamą pareiškėjo sąryšį su nusikalstama veikla, tačiau nebuvo duomenų apie jo baudžiamąjį persekiojimą arba nuteisimą; paimta pinigų suma galėjo būti jo asmeninis turtas, nebuvo teigiama, kad ji būtų gauta iš neteisėtos veiklos ar jai skirta. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjui už nedeklaravimą paskirtos sankcijos griežtumą (privalomas visos gabentos sumos konfiskavimas ir pusės jos dydžio bauda)                   (Grifhorst c. France, no 28336/02, arr?t du 26 février 2009). Analogiškas sprendimas priimtas ir byloje Moon prieš Prancūziją (Moon c. France, no 39973/03, arr?t du 9 juillet 2009). Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas nustatytas ir byloje Gabrić prieš Kroatiją                      (Gabrić v. Croatia, no. 9702/04, judgment of 5 February 2009), kurioje iš pareiškėjos, nubaustos už administracinį teisės pažeidimą – įstatyme nustatytą sumą viršijančios pinigų sumos nedeklaravimą – buvo konfiskuota 20 000 Vokietijos markių (viso ji gabeno 30 500 Vokietijos markių, tačiau 10 500 markių buvo galima gabenti jų nedeklaruojant). Vertindamas pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimo proporcingumą EŽTT vadovavosi iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir pirmiau nurodytuose sprendimuose. Be kita ko, pabrėžė, kad tam, jog nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra numatyta ir skiriama, sunkumą (Gabrić byloje – deklaravimo reikalavimo neįvykdymą), o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą. EŽTT pažymėjo, kad už pinigų nedeklaravimą pareiškėja buvo nubausta 6000 Kroatijos kunų bauda, ir nėra įtikinamai įrodyta, jog šios sankcijos nepakako pasiekti atgrasymo, nubaudimo bei prevencijos tikslų. Tokiomis aplinkybėmis visos deklaruotinos pinigų sumos konfiskavimas, taikomas kaip papildoma sankcija kartu su bauda, buvo neproporcingas, nes sukėlė pareiškėjai per didelę naštą.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo. Pirmiau nurodyti EŽTT sprendimai ir juose pateikti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų išaiškinimai yra aktualūs sprendžiant BK 72 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į nurodytą EŽTT praktiką, bet ir iš viso nepasisakė dėl jos reikšmės bylai, nors atitinkami argumentai buvo tiesiogiai nurodyti apeliaciniame skunde. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia šio teismo pozicija prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos įsipareigojimams pagal Konvenciją, tiek BPK įtvirtintiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismo sprendimui (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

              Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, A. S. per valstybės sieną gabeno savo asmenines santaupas – 5 235 Eur, 103 JAV dolerius ir 80 Lt (5 336,48 Eur), o kitą dalį gabenamos pinigų sumos sudarė individualiajai E. Z. įmonei priklausantys pinigai. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad atliekant individualios E. Z. įmonės buhalterinių dokumentų tyrimą dalyvavusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyr. specialistė D. Serapinienė padarė išvadas, pagal kurias 2012 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra serija ZUM Nr. 2012/008 galima grįsti E. Z. individualios įmonės 1 768,97 g gintaro gaminių pardavimo pirkėjui už 1 768,97 JAV dolerio (ekvivalentas litais 4 638,95 Lt) ūkinę operaciją; 2012 m. sausio 27 d. kasos pajamų orderiu serija EZU Nr. 264 galima grįsti E. Z. individualios įmonės vadybininkės A. S. 1 102,20 JAV dolerio gavimo ūkinę operaciją; 2012 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra serija ZUM Nr. 2012/006 galima grįsti E. Z. individualios įmonės 6 231,03 g gintaro gaminių pardavimo pirkėjams parodos metu už 6 231,03 JAV dolerio ūkinę operaciją; 2012 m. vasario 10 PVM sąskaita faktūra serija ZUM Nr. 2012/010 galima grįsti E. Z. individualios įmonės 1 160 g gintaro gaminių pardavimo pirkėjui už 2 900 Australijos dolerių ūkinę operaciją; 2012 m. vasario 11 d. PVM sąskaita faktūra serija ZUM Nr. 2012/013 galima grįsti E. Z. individualios įmonės 18 840 g gintaro gaminių pardavimo pirkėjams už 18 840 JAV dolerių ūkinę operaciją; E. Z. individualios įmonės trimis pinigų priėmimo kvitais (2012 m. vasario 1 d. serija JSB Nr. 0096502, 2012 m. vasario 10 d. serija JSB Nr. 0096503, 2012 m. vasario 11 d. serija JSB Nr. 0096504) galima grįsti tarptautinių parodų metu E. Z. individualios įmonės vadybininkės A. S. gautas pinigines lėšas –atitinkamai 6 231,03 JAV dolerio, 2 900 Australijos dolerių, 18 840 JAV dolerių – kaip gautas iš pirkėjų. Apžiūrėjus E. Z. individualios įmonės atsakingo asmens A. S. 2012 m. vasario 22 d. avanso apyskaitą nustatyta, kad joje užregistruotos iš viso 85 348,48 Lt piniginių lėšų gavimo litais pagal keturis dokumentus ūkinės operacijos (pagal dokumentus JSB 0096501; EZU 264; JSB 0096502; JSB 0096504) ir 8 147,55 Lt piniginių lėšų gavimo litais pagal dokumentą JSB 0096503. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis tyrė, tačiau į juos nei jis pats, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi teisėtą interesą, taip pat ir pareigą, pagal įvairias tarptautines sutartis įgyvendinti priemones grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti ir stebėti, nes didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Bendrasis deklaravimo reikalavimas, taikytinas bet kuriam asmeniui, kertančiam valstybės sieną, užkerta kelią neišaiškintam tokių grynųjų pinigų įvežimui į šalį arba išvežimui iš jos. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis. Taigi, konfiskavimo priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą.

              Tačiau nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad nuteistajai A. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – visų jos gabentų pinigų konfiskavimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) jos padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą.

              Byloje nėra nustatyta (ir byloje tokių duomenų nėra), kad A. S. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, t. y. kad jie buvo kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai. Pagal bylos duomenis, A. S. gabenti pinigai – 5 235 Eur, 103 JAV doleriai ir 80 Lt (iš viso 5 336,48 Eur) – buvo jos asmeniniai pinigai. Pagal bylos duomenis, kurie teismų sprendimuose taip pat nėra paneigti, kiti gabenti pinigai – 32 673 JAV doleriai, 2 900 Australijos dolerių (iš viso 27 195,14 Eur) – buvo individualiajai E. Z. įmonei priklausantys pinigai, gauti už tarptautinėse parodose JAV ir Tailande parduotus jo įmonės gintaro gaminius, kurie pagrįsti įmonės finansinės veiklos dokumentais. Byloje nenustatyta ir nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad pinigai, jų nedeklaruojant, buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti pagal neteisėtą jų panaudojimo paskirtį ar siekiant juos nuslėpti. Taip pat pažymėtina, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Tai reiškia, kad valstybė dėl A. S. padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Nuteistoji anksčiau nebuvo teista, jokių ją neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Be to, pastebėtina, kad didžioji jos gabentų pinigų dalis priklausė įmonei (t. y. trečiajam asmeniui), kuri nebuvo kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus. Konfiskuota pinigų suma neabejotinai yra reikšminga A. S., nes tai buvo jos sąžiningai uždirbtos ir sutaupytos santaupos, įmonės prarasti pinigai, ir, kaip matyti iš bylos duomenų, vertinami kaip jos skola įmonei, kurios išieškojimo ar padengimo galimybės, atsižvelgiant į nukentėjusiosios turtinę padėtį, akivaizdžiai ribotos.

              Taigi vienintelė A. S. padaryta neteisėta veika – per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams, t. y. jų nedeklaravimas. Kaip minėta, EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. paskirta bausmė 32 500 Lt (9 412 Eur) bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, buvo neproporcinga ir sukėlė jai pernelyg didelę finansinę naštą.

              Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktu naikintina.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

              n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendį ir paskesnę Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį pakeisti – panaikinti jų dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasą pervesti 32 776 JAV doleriai,           5 235 eurai, 2 900 Australijos dolerių ir 80 litų.

              Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.