Civilinė byla Nr. e2A-646-425/2024

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06149-2022-7

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                                   2.6.39.2.5.5; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltijos ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-62-991/2024 pagal 

ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Baltijos ekspresas“ ir J. B. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė ieškinį kuriuo prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 9 752,96 Eur išmokėtos draudimo išmokos, iš atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo J. B. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2021 m. vasario 17 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijoje, įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė transporto priemonių vilkiko „DAF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), junginys ir kurio metu buvo padaryta žala stumdomiems vartams.

3.       Paaiškino, kad ieškovė eismo įvykio metu buvo apdraudusi puspriekabės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę. Kadangi dėl eismo įvykio kilimo buvo atsakingas būtent junginio, kuriame buvo ši puspriekabė, valdytojas, ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga atlyginti eismo įvykio metu atsiradusią žalą. Ieškovė išmokėjo 9 752,96 Eur draudimo išmoką.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas J. B., sukėlęs eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio metu vilkikas, nuosavybes teise priklausantis atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“, nebuvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 22 straipsniu, atsakovai turi pareigą solidariai atlyginti 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Skundžiamu

6.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, sprendė, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog InterEurope AG 2021 m. gegužės 6 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)7 750,01 Eur sumai, paskirtis – į draudimą neįtrauktos išlaidos, turtinė žala, policijos pranešimas, kitos išlaidos ekspertui. InterEurope AG 2021 m. gegužės 31 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 729,23 Eur sumai, paskirtis – juristų išlaidos. InterEurope AG 2021 m. rugsėjo 1 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 933,72 Eur sumai, paskirtis – kitos išlaidos inžinieriui, juristų išlaidos. Ieškovė 2021 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 8 819,24 Eur sumą E. G. AB Lietuvos draudimas atstovui. Ieškovė 2021 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 933,72 Eur sumą E. G. AB Lietuvos draudimas atstovui. 

7.       Teismas vertino, kad visos ieškovei pateiktose sąskaitose nurodytos išlaidos yra susijusios su ginčo eismo įvykiu padaryta žala bei jos administravimu užsienio valstybėje. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, formuojamą kasacinio teismo praktiką, įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovei ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti prasidėjo nuo paskutinės sumos sumokėjimo draudimo išmoką išmokėjusiam korespondentui, t. y. nuo 2021 m. spalio 6 d. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė su ieškiniu atsakovams kreipėsi į teismą 2022 m. spalio 3 d. Taigi, teismas pripažino, jog ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimais atsakovams nepraleidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo atmesti visus ar dalį ieškovės reikalavimų atsakovams tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

8.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, nurodė, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Už draudimo sutarties sudarymą atsakingi asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).

9.       Skundžiamame sprendime nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas J. B. naudojo atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“ priklausantį transporto priemonių junginį, kuriuo buvo padarytas ginčo eismo įvykis, kitu nei darbo teisinių santykių pagrindu. Teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti ir tai, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas J. B. laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 30 d. iki 2021 m. sausio 6 d. buvo nedarbingume dėl nelaimingo atsitikimo buityje, tuo tarpu įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 18 d. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių ir jų atstovų paaiškinimus, darytina išvada, jog labiausiai tikėtina, kad 2020 m. gruodžio 18 d. įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta viena dalis transporto priemonių junginio – vilkiko priekaba, buvo sudaryta atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“, nurodant atsakovo J. B. duomenis. Duomenų apie tai, kad atsakovė UAB „Baltijos ekspresas“ apdraudė kitą transporto priemonių junginio dalį – vilkiką, byloje nėra, taigi atsakovė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatytą pareigą transporto priemonės savininkui apdrausti transporto priemonę.

10.       Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių, kad atsakovas J. B. 2021 m. vasario 17 d. eismo įvyko padarymo metu buvo atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ darbuotojas, eismo įvykį padarė atlikdamas darbo funkcijas, su darbdaviui, t. y. atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“, priklausančiu transporto priemonių junginiu (vilkiku ir vilkiko priekaba). Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė, – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007).

11.       Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas J. B. važiuodamas transporto priemonių junginiu atbuline eiga, atsirėmė į automatinius vartus, juos apgadino, ir niekam nepranešęs apie įvykusį eismo įvykį pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas pažymėjo, kad pagal eismo įvykio aplinkybes, atsakovo J. B. turimą vairavimo patirtį, vertinant pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, atsakovas J. B. turėjo ir galėjo suprasti, jog įvyko eismo įvykis ir apie jį atsakovas turi pranešti atsakingiems asmenims.

12.       Taigi, atsižvelgiant į tai, kad darbdavys, transporto priemonės savininkas, t. y. atsakovė UAB „Baltijos ekspresas“, teisės aktų pagrindu laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, į tai, kad byloje įrodyta, jog atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ darbuotojas atsakovas J. B. padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, laikytina, jog nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ neteisėti veiksmai.

13.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad abu atsakovai tik savo paaiškinimais ginčijo ieškovės nurodomos išmokėtos draudimo išmokos, t. y. žalos dydį, įvertinus ieškovės byloje pateiktus rašytinius įrodymus, gautus iš Vokietijoje žalą administravusio juridinio asmens, ieškovės prašoma priteisti 9 752,96 Eur dydžio žala yra įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o atsakovai įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodomas aplinkybes, byloje nepateikė.

14.       Kartu teismas nurodė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ 9 752,96 Eur draudimo išmoką pagrįstas ir tenkintinas, o tuo tarpu ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo J. B. draudimo išmoką nepagrįstas ir atmestinas, nenustačius atsakovo J. B. visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų.

15.       Kartu teismas sprendė, jog yra pagrindas iš atsakovės priteisti 6 procentų dydžio palūkanas bei, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atsakovo J. B. atžvilgiu yra atmetamas, atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Apeliaciniu skundu UAB „Baltijos ekspresas“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.1.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Šiuo atveju tinkamam ir visapusiškam šios bylos išnagrinėjimui yra pagrindas išnagrinėti TPVCAPD 2020-12-18 sutartį su draudėjo parašu, taip pat įvertinti duomenis, kas sumokėjo sutartyje numatytą draudimo įmoką bei kam buvo išsiųsti draudimo dokumentai. Šios aplinkybės bei jų nustatymas yra svarbios pirmiausia dėl to, kad draudimo sutartyje nurodyta, jog šios transporto priemonės draudėjas yra atsakovas J. B., prie draudėjo rekvizitų yra nurodomas jo gyvenamasis adresas ir, kaip matyti iš sutarties turinio (reikia suprasti, kad tai buvo daroma šio draudėjo prašymu). Be to, draudimo dokumentai, t. y. galiojanti draudimo sutartis buvo siunčiama J. B. deklaruotu gyvenamuoju adresu. Šių aplinkybių nustatymas nagrinėjamu atveju laikytinas esminiu dėl to, kad jos patvirtintų, koks tarp atsakovų buvo susitarimas, kam kilo pareiga prieš važiuojant į reisą apsidrausti transporto priemonę ir kas šios pareigos nevykdė. Reikšminga ir tai, kad nustačius aptartas aplinkybes, paaiškėtų, kad atsakovas, pats apdraudęs tik vieną transporto priemonę (puspriekabę), žinojo, jog vilkikas nėra apdraustas, tačiau nepaisant to išvažiavo į reisą.

16.2.       Išdėstytų aplinkybių nustatymas patvirtintų ir atsakovo elgesio priežastingumą, t. y. kai jis padaręs žalą ir net savo lėšomis sumokėjęs užstatą, tiek patį įvykį, tiek ir jo pasėkoje atliktus mokėjimus nuo savo darbdavio nuslėpė ir jų atlyginti neprašė. Šių aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose, beje neginčija ir pats atsakovas. Taigi akivaizdu, kad joks patyręs profesionalas (vilkiko vairuotojas) nesutiktų dalyvauti eisme be jam darbdavio perduodamos transporto priemonės draudimo. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats atsakovas nenurodė, kad jis būtų prašęs vilkiko draudimo, ar, juo labiau, būtų gavęs darbdavio nurodymą važiuoti į reisą ir prisiimti visas iš to išplaukiančias pasekmes, be transporto priemonės draudimo. Taigi, aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties sudarymu, siuntimu ir draudimo prievolės faktu liko nenustatytos. Be to, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, t. y., pripažinęs, jog priekabos draudimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu, šia aplinkybe įrodinėjo ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas.

16.3.       Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Roma II) 4 straipsnio 1 dalimi, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Kelių eismo įstatymas, Draudimo sutarties įstatymas, Automobilių valdytojų privalomojo draudimo įstatymas, Potvarkis dėl automobilio draudimo nuo atsakomybės už padarytą žalą draudimo apsaugos) ir išaiškinimą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime, vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė yra bendra, o vienas šių draudikų, atlyginęs žalą, turi teisę reikalauti atlyginti pusę išmokėtos išmokos iš kito draudiko.

16.4.       Taigi, pagal Roma II taikytinos teisės ir Vokietijos teisės turinį patvirtinančius duomenis, o kartu remiantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, yra pagrindas išvadai, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šios susiklosčiusios situacijos ir ginčo santykiams netaikė Vokietijos teisės normų, o aplinkybę, jog transporto priemonių junginio vilkikas nebuvo apdraustas, traktavo kaip apskritai jokio draudimo nebuvimą. Nagrinėjamu atveju, neginčijant TPVCAPDĮ numatytos pareigos, vairuojant transporto priemonių junginį apdrausti visas vairuojamas transporto priemones, yra aktualu tai, kad vadovaujantis Vokietijos teisės nuostatomis, šiuo atveju netaikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje numatyta išlyga, jog iš esmės visais atvejais (su konkrečiomis įstatymo numatytomis išimtimis) už padarytą žalą yra atsakingas velkančios transporto priemonės draudimas.

16.5.       Apeliantė pabrėžia, jog vadovaujantis Vokietijos teise, priekabos draudikas yra atsakingas už kilusią žalą tais pačiais pagrindais ir jam kyla pareiga išmokėti nukentėjusiajam priklausančią draudimo išmoką. Akivaizdu, kad būtent dėl to šią draudimo išmoką ieškovė nukentėjusiajam ir sumokėjo. Esant aptartam įstatyminiam reglamentavimui nebelieka ir jokio įstatyminio pagrindo traktuoti, jog eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė buvusi nedrausta, kaip kad konstatuojama skundžiamame teismo sprendime, ar juo labiau, kad tai įgalintų ieškovę kažkokiu tai įstatyminiu pagrindu reikalauti iš draudėjo sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo.

16.6.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad ieškovė prašo išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovų priteisti solidariai remdamasi skirtingais pagrindais, t. y. deliktu, traktuojant, kad atsakovė neapdraudė jai priklausančios priemonės (vilkiko) bei sutartinės, kuri grindžiama atsakovo pasišalinimu iš įvykio vietos bei vertintina kaip draudimo sutarties pažeidimas. Kaip jau buvo akcentuojama pirmiau, tais atvejais, kai žala padaryta Vokietijoje, toks klausimas spręstinas vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. Taigi, šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas turėjo spręsti solidarios atsakomybės nagrinėjamu atveju (ne)buvimo klausimą, o taip pat analizuoti, ar draudėjas, apdraudęs puspriekabę ir šis draudimas yra galiojantis yra laikytinas atsakingas (ir jeigu taip, tai kokiu įstatyminiu pagrindu) už darbuotojo atliktus kaltus veiksmus, t. y. pastarajam nevykdant draudimo sutarties sąlygų bei pasišalinus iš įvykio vietos, apie tai nepranešant nei draudimo bendrovei, nei savo darbdaviui.

16.7.       Apeliantės vertinimu, skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą tvirtinti, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas. Tai patvirtina žemiau pateikiami argumentai. Pirma, atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, iš tiesų atsako už padarytą žalą CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau būtent dėl to atsakovė ir buvo apsidraudusi savo civilinę atsakomybę ir šio draudimo pagrindu ieškovė nukentėjusiajam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką. Todėl, išmokėjusi šią draudimo išmoką, ieškovė ir įgijo teisę reikalauti jos regreso tvarka ne iš savo atsakomybę apsidraudusio asmens (draudėjo), o iš kaltų asmenų. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs netinkamą draudimo sutarties sąlygų vykdymą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka, t. y. pasišalinimą iš įvykio vietos, turėtų pirmiausia įvertinti šias draudimo sutarties sąlygas pažeidusio asmens atsakomybės laipsnį bei pobūdį. Tuo tarpu, darbdavio atsakomybė šiuo pagrindu kiltų tik tokiu atveju, jeigu jis su tokiu darbuotojo elgesiu (pasišalinimu iš įvykio vietos, apie tai nepranešant nei darbdaviui, nei, juo labiau, draudimo bendrovei) kaip nors būtų susijęs (tai būtų daroma su darbdavio žinia bei pritarimu, ar jis bent jau būtų apie tai kažkokiu tai metu informuotas). Tai, kad darbuotojas nuo darbdavio nuslėpė tiek patį žalos padarymo, tiek ir baudos sumokėjimo faktą, akivaizdžiai patvirtina, jog darbdavys (atsakovė) su tokiais darbuotojo veiksmai niekaip nėra susijusi. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs išimtinai atsakovo J. B. netinkamą draudimo sutarties sąlygų vykdymą, turėjo spręsti klausimą ir dėl šio sąlygas pažeidusio asmens žalos atlyginimo klausimą. Tuo tarpu darbdavio atsakomybė be kaltės (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu) negalima. Svarbu ir tai, kad vertinant ieškinyje nurodomą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą pagrindą nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.5 punktas, numatantis, jog jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 (dvidešimt) procentų išmokėtos draudimo išmokos – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas. Be to, vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis (2 straipsnio 17 punktas) transporto priemonės valdytoju pripažįstamas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Taigi, šiuo atveju, vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis transporto priemonės valdytojais laikytini abu atsakovai, todėl jie abu galėtų būti laikomi atsakingi ir CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka.

16.8.       Kartu apeliantė pabrėžia, jog atsakovės vadovas, iškilus tarnybiniam būtinumui, buvo priverstas išvykti į skubią komandiruotę į užsienį, iš kurios iki teismo posėdžio nespėjo grįžti, apie ką iki teismo posėdžio informavo teismą bei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus (kelto bilietą). Šiuo atveju, neišklausius atsakovės atstovo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti jo neatvykimą į teismo posėdį nesvarbiu. Juo labiau, nebelieka pagrindo vertinti, kad atsakovės atstovas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes būtų galėjęs nurodyti bylos nagrinėjimo teisme metu, nes byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Juo labiau, kai prieš bylos išnagrinėjimą iki priimant skundžiamą sprendimą į bylą buvo pateikti bei teismo prijungti dokumentai, dėl kurių atsakovė taip pat neteko galimybės pasisakyti.

16.9.       Kartu apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą su reikalavimu priteisti sumokėtą draudimo išmoką, ieškinio pagrindu nurodė TPVCAPDĮ 22 straipsnį, kuris tik ir numato draudikui galimybę susigrąžinti sumokėtas draudimo išmokas. Taigi toks ieškinio pagrindas ir apibrėžė bylos nagrinėjimo teisme ribas. Tačiau TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nėra įtvirtintos galimybės dėl išmokėtos draudimo išmokos susigrąžinimo dėl to, kad transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tuo atveju, jeigu iš tiesų transporto priemonė eismo įvykio metu būtų nebuvusi drausta, tai tokiai situacijai taikytinos TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris ir reglamentuoja atvejus, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu atveju, pagal įstatyminį reglamentavimą, tiek žalą turėtų atlyginti, tiek ir reikalavimo teisę į sumokėtos žalos atlyginimą įgytų išimtinai tik draudikų Biuras. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, tačiau kartu sprendė, kad yra pagrindas pripažinti esant atsakovės civilinei atsakomybei ir dėl to, kad transporto priemonė išvis nebuvo drausta, kas patvirtina, kad buvo išeita už ieškinio ribų.

16.10.       Papildomai pažymima, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 punkte yra išaiškinta, jog šio įstatymo prasme draudėjas – pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku. Kadangi, kaip matyti iš sutarties turinio sutartyje būtent atsakovas J. B. yra nurodomas kaip sutartį sudaręs asmuo ir kuriam jo namų adresu yra reikalinga siųsti draudimo dokumentus, todėl jis taip pat pagal įstatymo reikalavimus laikytinas tinkamu turinčiu atitinkamas pareigas draudėju.

17.       Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas J. B. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17.1.       Nurodo, kad rašytinio susitarimo dėl atsakovo pareigos apdrausti valdomas transporto priemones nebuvo, tačiau, kadangi atsakovas buvo ne kartą padaręs eismo įvykius, draudimo kaina buvo padidėjusi, ir, kad būtų pigiau, draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo J. B. vardu. Be to, draudimo sutarties 7.3. punkte yra numatyta sutartį sudariusio asmens UAB „Baltijos ekspresas“ rekvizitai. Prie draudimo sutarties 7.1 punkto papildomai įrašyta, kad „draudėjas visada yra savininkas, tuo atveju, kai transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos) ar išperkamosios (veiklos) nuomos sutartį – draudėjas yra transporto priemonės naudotojas pagal šią sutartį“. Taigi vien tai, kad atsakovas faktiškai sudarė draudimo sutartį, savaime nepaneigia atsakovės, kaip draudėjos statuso.

17.2.       Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad byloje nepateikta duomenų, jog atsakovas savavališkai, be darbdavio UAB „Baltijos ekspresas“, žinios paėmė transporto priemonių junginį ir jį naudojo. Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant dar ir į tai, kad vilkikas ir priekaba eismo įvykio padarymo metu buvo registruoti Lietuvos Respublikoje, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog transporto priemonių įprastinė buvimo vieta buvo Lietuvos Respublika ir už jų draudimą buvo atsakinga būtent atsakovė, kaip šių priemonių savininkė. Šiuo atveju atsakovė negalėjo išleisti į eismą neapdraustos(-ų) jai priklausančios(-ių) transporto priemonės(-ių), o tai padarius, jai kilo visos su tuo susijusios teisinės pasekmės.

17.3.       Atsakovas taip pat pažymi, jog nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl neva neatskleistos bylos esmės, taip pat kad nėra aišku, kas konkrečiai sudarė draudimo sutartį. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ir jas išnagrinėjo. Be to, atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo konkrečiu klausimu nėra taikytina, kadangi nurodomoje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos, valdytojų draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje metu padarytą žalą ir taikytinos teisės. Šiuo atveju pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 punktą, įprastinė transporto priemonių buveinės vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė. Nagrinėtu atveju abi transporto priemonės buvo registruotos Lietuvos Respublikoje. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos. Taigi šiuo atveju nei Vokietijos materialinės teisės, nei apeliantės nurodomos teismų praktikos taikyti nėra pagrindo.

17.4.       Atsiliepime taip pat pažymima, kad kasacinis teismas savo praktikoje ne vieną kartą yra pasisakęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas būtent darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2275/2012). Didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas tiesiog ignoruoja (LAT 2004 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-545-520/2010). Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju dėl įvykusio eismo įvykio yra atsakovo J. B. tyčia (CPK 12, 178, 185 straipsniai), t. y. kad atsakovas suvokė, kad dėl jo veiksmų įvyks eismo įvykis ir bus Ieškovui padaryta žala, jis to norėjo bei sąmoningai siekė, kad taip įvyktų.

17.5.       Dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant atsakovei atsiliepime pažymima tai, kad civilinė byla iškelta dar 2022 m. spalio mėn. Per laikotarpį iki sprendimo priėmimo tiek apeliantė, tiek jos atstovai galėjo aktyviai dalyvauti ir dalyvavo bylos nagrinėjime, turėjo visas galimybes susipažinti su bylos medžiaga, teikti papildomus paaiškinimus, todėl atsakovės su skundu teikiami argumentai, neva, jos nedalyvavimas 2024 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdyje, galėjo turėti įtakos galutiniam ginčo sprendimui, atmestini kaip nepagrįsti bei laikytini tik gynybine pozicija. Apeliantė dalyvavo ne viename teismo posėdyje, turėjo atstovą (profesionalų teisininką), davė paaiškinimus, atsakė tiek į pirmosios instancijos teismo, tiek į šalių užduotus klausimus. Vėliau, atsakovė prieš pat suplanuotus teismo posėdžius vis pateikdavo prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydama tas pačias negalėjimo dalyvauti juose priežastis (išvykimas į komandiruotę). Nepaisant Pirmosios instancijos teismo raginimų susiplanuoti savo laiką į paskirtą bylos nagrinėjimą arba pasirūpinti tinkamu atstovavimu, atsakovė šią savo pareigą ignoravo ir tuo nepasirūpino. Maža to, pirmosios instancijos teismas visuose posėdžiuose sudarė galimybes proceso dalyviams prisijungti ir dalyvauti naudojant nuotolinio ryšio priemones. Todėl atsakovės išvykos į Europos Sąjungos valstybes nebuvo jokia kliūtis dalyvauti teismo posėdžiuose ir tinkamai atstovauti savo interesus. Kaip minėta, nevertinant to, atsakovės atstovas, žinodamas, kad išvyksta į komandiruotę, turėjo galimybę paskirti atstovą į minėtą teismo posėdį ar pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus, tačiau savo teisėmis tinkamai bei laiku nepasinaudojo.

17.6.       Kartu atsakovas atsiliepime pabrėžia, jog atsakovė, būdama tos srities profesionale, nesiėmė reikiamų priemonių, jog transporto priemonių junginys būtų apdraustas tinkamai ir laiku, o apdraudė tik priekabą. Tokios aplinkybės tik patvirtina faktą, jog atsakovė veikė tyčia, todėl jai tenka su eismo įvykiu susijusios teisinės pasekmės. Jei apeliantė būtų atlikusi visas pareigas tinkamai ir laiku, neapdraustas vilkikas nebūtų išvykęs į eismą ir, atitinkamai, nebūtų atsiradusi draudiminė išmoka. Todėl bet kokie argumentai dėl atsakovo J. B. galimos atsakomybės taikymo yra laikomi tik atsakovės gynybine pozicija, nepagrįsta jokiais pagrįstai įrodymais.

18.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.1.       Nurodo, kad apeliantės teiginiai, jog teismas neatskleidė bylos esmės, yra visiškai nepagrįsti. Apeliantė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tam tikru laikotarpiu buvo atstovaujama advokato ir nei karto byloje nekėlė klausimo, kaip buvo sudaryta draudimo sutartis, kas sumokėjo įmoką, kam draudimo sutartis buvo išsiųsta. Todėl apeliantės argumentai, susiję su neva bylos esmės neatskleidimu, yra nepagrįsti.

18.2.       Atsiliepime taip pat nurodoma, kad šioje byloje teismui nekilo pareiga taikyti Vokietijos materialinės teisės normas. Šiuo atveju iš į bylą pateiktų duomenų – policijos pažymų, aiškiai matyti, kad transporto priemonės savininku yra apeliantė, kuri nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių (ne)turėjimu į neapdraustą transporto priemonę. Apeliantei esant neapdraustos transporto priemonės savininke, jai ir teko pareiga apdrausti šią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimo sutartimi ir iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad to nebuvo padaryta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apeliantės civilinės atsakomybės sąlygas. Šiuo atveju būtent apeliantei, kaip transporto priemonės savininkei ir darbdaviui, tenka pareiga užtikrinti, kad eisme dalyvaujančios jai priklausančios transporto priemonės atitiktų teisės aktų reikalavimus ir iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad apeliantė šių pareigų nevykdė ir neįrodinėjo jų nevykdymo priežasčių, kurios galėtų lemti civilinės atsakomybės netaikymą jos atžvilgiu.

18.3.       Ieškovė taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantei nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti bylos nagrinėjime ir byla buvo išnagrinėta jos atstovui nedalyvaujant, nesudarant galimybės jam pasisakyti. Apeliantė dalyvavo bylos nagrinėjime ir jai buvo suteikta teisė išreikšti poziciją byloje – ją tam tikrą laikotarpį atstovavo advokatas, advokatas bei apeliantės direktorius teikė paaiškinimus posėdžio metu. Kai byloje paaiškėjo informacija, kad apeliantės interesų advokatas nebeatstovaus, teismas ne kartą pagal apeliantės direktoriaus prašymą atidėjo bylos nagrinėjimą, derino ne vieno posėdžio datą, kad būtų užtikrinta galimybė apeliantės atstovui dalyvauti posėdyje, tačiau nei karto apeliantės direktorius neatvyko ir neprisijungė netgi nuotoliniu būdu. Toks apeliantės elgesys rodo netinkamą procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimą. Apeliantės atstovas, iš anksto žinodamas posėdžio datą ir manydamas, kad yra svarbu dalyvauti bylos nagrinėjime, turėjo pareigą imtis veiksmų ir užtikrinti, kad arba jis, arba kitas įmonės atstovas sudalyvautų bylos nagrinėjime. Pagal viešai prieinamą informaciją pas apeliantę šiuo metu dirba 5 darbuotojai, todėl nėra aišku, kodėl, jeigu buvo poreikis vykti darbo reikalais į užsienį, nebuvo galima išsiųsti kito darbuotojo, arba atvirkščiai – kodėl nebuvo galima pavesti darbuotojui dalyvauti teismo posėdyje. Taigi, tik pačios apeliantės elgesys sąlygojo tai, kad byla galiausiai buvo išnagrinėta jai nedalyvaujant kelete paskutiniųjų posėdžių.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog kartu su apeliaciniu skundu pateiktų duomenų apie atsakovės pajamas ir pelną, kaip naujų įrodymų priėmimo klausimas nėra sprendžiamas, kadangi ši informacija buvo teikta pirmosios instancijos teismui, kaip įrodymai, dėl pareikšto prašymo atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 8 d. nutarties turinio, šie duomenys buvo vertinti ir apeliantės prašymas tenkintas – nutarta atidėti atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“ žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

21.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą. Kartu pastebėtina ir tai, kad apeliantė nenurodė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, jog egzistuoja aptariamo CPK 322 straipsnio sąlygos, apeliaciniame skunde neišdėstė jokių konkrečių aplinkybių, kurių atskleidimas yra įmanomas tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, leidžiančių vertinti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantės galimybės pasinaudoti jai suteiktomis procesinėmis teisėmis buvo nepagrįstai apribotos ar apsunkintos, juo labiau kad ji dalyje proceso buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, o dalyje teismo posėdžių dalyvavo ir pats atsakovės vadovas.

Faktinės bylos aplinkybės

22.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovo J. B. 2020 m. gruodžio 18 d. sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria apdrausta transporto priemonės (krovininio automobilio priekabos) „Schmitz“ (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d.

23.       Eichsfeldo policijos inspekcijos patrulių tarnybos 2021 m. vasario 23 d. pranešime apie eismo įvykį Miulhauzeno prokuratūrai bei eismo įvykio protokole nurodyta, jog 2021 m. vasario 17 d. 20.00 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vokietija, transporto priemonė (vilkikas) DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonė (vilkiko priekaba) „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančios UAB „Baltijos ekspresas“, vairuojamos J. B., sukėlė eismo įvykį, kurio metu vairuotojas J. B. persirikiuodamas apgadino automatinius metalinius stumdomus vartus ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, buvo sumokėta 400 Eur dydžio vykdymo garantija. Nurodomi nukentėję asmenys – H. K. ir „Die C. G.“, apgadinti stumdomi vartai, žala 13 677,34 Eur.

24.       InterEurope AG 2021 m. gegužės 6 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 7 750,01 Eur sumai, paskirtis – į draudimą neįtrauktos išlaidos, turtinė žala, policijos pranešimas, kitos išlaidos ekspertui. InterEurope AG 2021 m. gegužės 31 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 729,23 Eur sumai, paskirtis – juristų išlaidos. InterEurope AG 2021 m. rugsėjo 1 d. ieškovei išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 933,72 Eur sumai, paskirtis – kitos išlaidos inžinieriui, juristų išlaidos.

25.       Ieškovė 2021 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 8 819,24 Eur sumą E. G. AB Lietuvos draudimas atstovui. Ieškovė 2021 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 933,72 Eur sumą E. G. AB Lietuvos draudimas atstovui.

26.       Ieškovė 2021 m. kovo 18 d. raštu Dėl papildomos informacijos kreipėsi į atsakovą J. B., prašydama užpildyti pridedamą pranešimą apie 2021 m. vasario 17 d. eismo įvykį, įvykusį Vokietijoje, kuriame dalyvavo transporto priemonė SCHMITZ (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

27.       Ieškovė 2021 m. birželio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą J. B., prašydama jai grąžinti išmokėtą 8 819,24 Eur dydžio draudimo išmokos sumą. Ieškovė 2021 m. spalio 8 d. raštu kreipėsi į atsakovą J. B., prašydama jai grąžinti išmokėtą 933,72 Eur dydžio draudimo išmokos sumą.

28.       Ieškovė 2022 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į atsakovę UAB „Baltijos ekspresas“, prašydama jai grąžinti išmokėtą 9 752,96 Eur dydžio draudimo išmokos sumą.

29.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta ir dėl to ginčas nekilo, jog atsakovas J. B. 2021 m. vasario 17 d. eismo įvyko padarymo metu buvo atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ darbuotojas, eismo įvykį padarė atlikdamas darbo funkcijas, su darbdaviui, t. y. atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“, priklausančia transporto priemone (vilkikas) DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonė (vilkiko priekaba) „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo

30.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Baltijos ekspresas“ tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi neišsiaiškino nei su kuo konkrečiai buvo sudaryta priekabos draudimo sutartis, nei kas iš atsakovų pasirašė šią sutartį, kas ją apmokėjo bei kam ši sutartis buvo pateikta ar išsiųsta, be to į bylą pateikta draudimo sutartis yra be draudėjo parašų. Be to, pirmosios instancijos teismas sutarties, kuri būtų pasirašyta, net neišreikalavo, o taip pat darė prieštaringas išvadas, kadangi, konstatavęs, jog draudimo sutartis buvo sudaryta J. B. vardu, sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad 2020 m. gruodžio 18 d. įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta viena dalis transporto priemonių junginio – vilkiko priekaba, buvo sudaryta atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“, nurodant atsakovo J. B. duomenis.

31.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

32.       Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą, pažymėjo, kad atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ atstovas A. L. teismo posėdyje paaiškino, jog atsakovas J. B. buvo UAB „Baltijos ekspresas“ darbuotojas; tik J. B. vairuodavo transporto priemonių junginį, su kuriuo buvo padarytas ginčo eismo įvykis; rašytinio susitarimo dėl J. B. pareigos apdrausti valdomas transporto priemones nebuvo, tačiau, kadangi J. B. buvo ne kartą padaręs eismo įvykius, draudimo kaina buvo padidėjusi, ir, kad būtų pigiau, draudimo sutartis buvo sudaryta J. B. vardu. Kas apmokėjo draudimo įmoką, negalėjo nurodyti, galimai pats J. B. iš darbdavio kortelės, kuri buvo skirta darbuotojo reikmėms komandiruočių metu. Atsakovas J. B. teismo posėdyje nurodė, kad darbdavio UAB „Baltijos ekspresas“ atstovas žodžiu paklausė, ar gali sudaryti draudimo sutartį jo vardu, nes dėl buvusių kitų eismo įvykių buvo didelės draudimo įmokos. Atsakovas sutiko, kad sutartis būtų sudaryta jo vardu, nežinojo, kad taip negalima, tačiau darbdavys sudarinėjo draudimo sutartis, mokėjo draudimo įmokas.

33.       Taigi, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad draudimo sutartis dėl priekabos draudimo buvo sudaryta, ji eismo įvykio metu galiojo, o atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ vadovas pripažino, kad buvo nutarta sudaryti sutartį darbuotojo vardu būtent dėl to, kad būtų mažesnė draudimo įmoka. Šios aplinkybės, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o pasirašytos draudimo sutarties išreikalavimas yra esminė aplinkybė, užkertanti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu tokie apeliantės vadovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismui visiškai pagrįstai leido daryti išvadą kad nepaisant konkretaus darbuotojo duomenų nurodymo, priekabos draudimo sutartį faktiškai sudarė apeliantė, kuri siekė sumažinti draudimo sutarties kainos sumą.

34.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad šioje civilinėje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovas J. B. atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“ priklausančią transporto priemonę (vilkiką su priekaba), su kuria ir buvo padarytas eismo įvykis, naudojo kitais, nei darbo santykių pagrindais ar atsakovui savavališkai ir neleistinai naudojus transporto priemones. Šiuo atveju taip pat nėra jokių duomenų, kad J. B. apeliantei priklausančią transporto priemonę būtų nuomojęs ir naudojęs savo ūkinės komercinės veiklos pagrindu, taip pat kad būtų vykęs į komandiruotę Vokietijoje darbdavei nežinant ar neleidus. Priešingai, atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad eismo įvykį Vokietijoje padarė vykdydamas atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ darbines pareigas, kadangi dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi. Be to, ir UAB „Baltijos ekspresas“ vadovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas J. B. vardu draudimo sutartis buvo sudaryta būtent dėl to, kad UAB „Baltijos ekspresas“ gautų naudą, t. y. būtų apskaičiuota mažesnė draudimo įmoka. Tai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad tarp atsakovų draudimo sutarties sudarymo metu egzistavo būtent darbiniai teisiniai santykiai, dėl ko savarankiškas pagrindas darbuotojui sudaryti apeliantei priklausančios transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimo sutartį byloje nustatytas ir įrodytas nebuvo, juo labiau kad byloje nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 30 d. iki 2021 m. sausio 6 d. J. B. buvo nedarbingume dėl nelaimingo atsitikimo buityje, o draudimo sutartis buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 18 d.

35.       Kita vertus, apeliantė, tvirtindama, kad realiai būtent atsakovas J. B. sudarė draudimo sutartį, dėl ko jis yra savarankiška draudimo sutarties šalimi, nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad tiek vilkikas, tiek priekaba yra atsakovės nuosavybė, o taip pat neįrodė, kokiu pagrindu pelno siekiančio subjekto darbuotojams (šiuo atveju J. B.) kyla pareiga užtikrinti šios įmonės, kaip darbdavio, turto draudimą. Vien tai, kad darbuotojas galėjo faktiškai apmokėti draudimo įmoką, nesant jokių įrodymų apie šio darbuotojo prievolę drausti darbdavio turtą ar nuomos teisinių santykių egzistavimą, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo pripažinti, jog draudimo sutartis buvo sudaryta ne atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“.

36.       Papildomai pažymėtina, kad atsakovei UAB „Baltijos ekspresas“, kaip įmonei, kurios pagrindinė įmonės veikla yra transporto paslaugos (pagal viešai prieinamus duomenis), negalėjo būti nežinomos įstatymo nuostatos, jog naudojamos ir Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės privalo būti apdraustos, o už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas atitinkamose valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse (toliau kartu – valstybės registrai) transporto priemonės savininku nurodytas asmuo (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Šiuo atveju apeliantei bandant įrodyti, kad būtent J. B. turėtų būti pripažįstamas kaip savarankiška draudimo sutarties šalis, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikiami jokie duomenys, kokiu pagrindu galėjo kilti ar kilo darbuotojo pareiga sudaryti draudimo sutartį ir apmokėti įmonei priklausančios priekabos draudimo sutarties kainą.

37.       Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatskleidė bylos esmės ar kad egzistavo/egzistuoja būtinybė siekti išreikalauti pasirašytą draudimo sutartį, kai byloje nekyla ginčas nei dėl sudarytos draudimo sutarties fakto, nei dėl to, kad ši sutartis buvo sudaryta atsakovo J. B. vardu, nei dėl paties eismo įvykio fakto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, o taip pat atsižvelgęs į pačios apeliantės vadovo nurodytas aplinkybes darė visiškai pagrįstą išvadą, jog labiausiai tikėtina, kad 2020 m. gruodžio 18 d. įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta viena dalis transporto priemonių junginio – vilkiko priekaba, buvo sudaryta atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“, nurodant atsakovo J. B. duomenis.

Dėl Vokietijos teisės taikymo bei ieškinio ribų

38.       Apeliaciniu skundu atsakovė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Vokietijos materialinės teisės nuostatų bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, numatančia, jog atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis byloje turėtų būti nustatomi pagal Vokietijos teisę, o už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, įskaitant ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamoje byloje netaikomos.

39.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip pat nurodomą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirmiausia pažymi tai, kad apeliantės nurodomoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas dviejų skirtingų draudėjų atsakomybės klausimas, todėl kartu buvo vertinamos ir užsienio valstybės materialinės teisės normos.

40.       Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek vilkikas, tiek priekaba nuosavybės teise priklausė atsakovei ir dėl to ginčas byloje nekilo. Šiuo atveju nebuvo nustatyta ir to, kad vilkikas bei priekaba būtų apdrausti skirtingų draudimo bendrovių, dėl ko būtų galėjęs kilti ginčas dėl draudikų atsakomybės ribų. Taigi aplinkybė, kokia apimtimi yra atsakingi draudikai, o taip pat kokios yra Vokietijos materialinės teisės nuostatos, šioje byloje, kai žala buvo padaryta vilkiku su priekaba, priklausančiomis tam pačiam juridiniam asmeniui bei esant apdraustai tik vilkiko priekabai, nėra nagrinėtina. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje neturėjo pagrindo remtis aptariama kasacinės instancijos teismo nutartimi bei taikyti Vokietijos materialinę teisė.

41.       Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas vertinto, kad J. B. eismo įvykio metu buvo apeliantės darbuotojas, kuris sukėlęs eismo įvykį iš jo pasišalino. Skundžiamame sprendime teismas detaliai ir nuodugniai išnagrinėjo eismo įvykio aplinkybes bei tyrė teisinės pagalbos prašymo pagrindu gautus duomenis, taip pat išanalizavo J. B. dėstytus argumentus, susijusius su neva nesuvokimu, jog jis sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad papildomai vertinti ir analizuoti eismo įvykio bei pasišalinimo iš jo aplinkybes nėra pagrindo, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina tiek paties įvykio, tiek pasišalinimo iš jo faktą. Tai, kad užsienio institucijų rengtuose dokumentuose yra nurodytas galimas nenuoseklumas, t. y. kad vienu atveju nurodoma, jog J. B. „persirikiuodamas apgadino automatinius metalinius stumdomus vartus ir neleistinai pasišalino iš įvykio vietos“, o kitu atveju pažymima, jog J. B. „važiuodamas atbulas nesilaikė būtino atsargumo, dėl kurio įvyko eismo įvykis“ nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuodugniai ištirtų įrodymų, patvirtinančių J. B. sukeltą eismo įvykį bei pasišalinimą iš jo. 

42.       Taigi, nustatęs, kad J. B. buvo apeliantės darbuotoju bei pasišalino iš įvykio vietos, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas.

43.       Vertindamas pareikšto ieškinio pagrįstumą bei ieškovės reikalavimo pagrindą pirmosios instancijos teismas rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punktu, įtvirtinančiais, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vertino ieškinyje suformuluotą reikalavimą bei taikė konkrečias šiam teisiniam ginčui spręsti reikšmingas nacionalinės teisės materialinės teisės normas, todėl visiškai pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad darbdavys, transporto priemonės savininkas, t. y. atsakovė AB „Baltijos ekspresas“, teisės aktų pagrindu laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, į tai, kad byloje įrodyta, jog atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ darbuotojas atsakovas J. B. padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, laikytina, jog nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“ neteisėti veiksmai.

44.       Pirmiau išdėstytų išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl galimo draudikų biuro dalyvavimo žalos atlyginimo procese. Išties, sutiktina su apeliante, jog tuo atveju, jei transporto priemonė eismo įvykio metu būtų nebuvusi drausta, tai tokiai situacijai taikytinos TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, įtvirtinančios, kad tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiu atveju, tiek žalą turėtų atlyginti, tiek ir reikalavimo teisę į sumokėtos žalos atlyginimą įgytų išimtinai tik draudikų Biuras. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta pirmiau, apeliantei priklausanti priekaba buvo apdrausta, o ieškovei, kaip draudikui, buvo pateikta apmokėti visa eismo įvykio metu padaryta žala, kurią ieškovė atlygino bei dėl ko įgijo teisę reikšti reikalavimą apeliantei pastarosios darbuotojui pasišalinus iš įvykio vietos. Vien tai, kad dalį žalos sumos galimai būtų apmokėjęs draudikų biuras, apeliantės atsakomybės ribų nekeistų, kadangi tas pats draudikų biuras įgytų teisę į žalos atlyginimą į asmenį, kuris pažeidė pareigą apdrausti transporto priemonę.

45.       Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, susiję su J. B. veiksmais neprašius vilkiko draudimo dokumentų bei vykus į komandiruotę neįsitikinus, kad transporto priemonė (vilkikas) yra drausta šioje civilinėje byloje, t. y. sprendžiant apeliantės civilinės atsakomybės klausimą nėra teisiškai reikšmingi. Viena vertus, kaip jau minėta pirmiau, būtent apeliantei, kaip transporto priemonės savininkei, kilo pareiga apdrausti transporto priemones. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad apeliantei atsakomybė kyla dėl to, jog jos darbuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, kadangi tai sudaro pagrindą draudikui reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Kartu atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog draudimo dokumentų iš darbdavio nepareikalavimas ir tik puspriekabės apdraudimas patvirtina, jog remiantis šalių susitarimu, vilkiko draudimu prieš reisą turėjo pasirūpinti J. B., yra atmetami, kaip nepagrįsti. Šiuo atveju apeliantės nurodomi argumentai, susiję su galimu J. B., kaip darbuotojo, dideliu neatsargumu ar kalte nėra šios civilinė bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant apeliantei ir nesudarant jai galimybės pasisakyti

46.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek apeliantės vadovas, tiek apeliantei dalį laiko atstovavęs profesionalus teisininkas advokatas dalyvavo dalyje teismo posėdžių bei teikė paaiškinimus. Apeliantės vadovas buvo tiesiogiai išklausytas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat galėjo užduoti klausimus bei teikti paaiškinimus. Pirmosios instancijos teisme buvo tenkintas apeliantės prašymai dėl termino atsiliepimui pateikti atnaujinimo, taip pat dėl teismo posėdžio atidėjimo.

47.       Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismo posėdžiai pirmosios instancijos teisme buvo organizuojami fiziniu ir nuotoliniu (mišriu) būdu, o atsakovės vadovas 2024-07-02 nurodė negalėsiantis dalyvauti 2024-07-03 teismo posėdyje dėl skubios darbo komandiruotės. 2024-07-03 teismo posėdis buvo perskirtas, o atsakovės vadovas įpareigotas pateikti įrodymus bei nurodyti datas, kada grįš iš komandiruotės. Pirmosios instancijos teismas dar 2024-07-04 išsiuntė atsakovės vadovui informaciją apie numatytą teismo posėdžio datą 2024-08-20. Tačiau 2024-08-19 po darbo valandų atsakovės vadovas el. laišku informavo teismą, kad negalėsi dalyvauti iš anksto suplanuotame teismo posėdyje dėl išvykimo į darbo komandiruotę, kuri atsirado netikėtai.

48.       Tokie pirmiau aptarti duomenys patvirtina, jog apeliantės vadovas turėjo galimybę užtikrinti atsakovės atstovų (savo paties ar įgaliotų darbuotojų) dalyvavimą teismo posėdyje tiek fiziniu tiek nuotoliniu būdu, kadangi apie teismo posėdžių laiką jis buvo informuotas iš anksto, taip pat turėjo galimybę apeliantės dalyvavimą užtikrinti pasirenkant atstovą advokatą, ką byloje jau buvo padaręs anksčiau (tačiau teisinių paslaugų sutartis buvo nutraukta). 

49.       Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai, kad civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta apeliantei nedalyvaujant bei nesudarant galimybės pasisakyti yra nepagrįsti.

50.       Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo aplinkybėmis, vertintini kaip nesudarantys apeliacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos kitokio sprendimo byloje priėmimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, o taip pat savo išvadas padarė iš įrodymų visumos, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl išdėstyto skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52.       Atmetus apeliantės UAB „Baltijos ekspresas“ apeliacinį skundą, atsakovui J. B. priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 1 800 Eur už atsiliepimo parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovui suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovo pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

53.       Ieškovė įrodymų bei duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nėra sprendžiamas.

54.       Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 8 d. nutartimi apeliantei UAB „Baltijos ekspresas“ 219 Eur Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinio skundo pateikimą buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, todėl bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme 219 Eur žyminis mokestis yra priteisiamas iš apeliantės UAB „Baltijos ekspresas“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“, j. a. k. 302519954, atsakovui J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos ekspresas“, j. a. k. 302519954, Lietuvos valstybei 219 Eur (dviejų šimtų devyniolikos eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Teisėjai                                        Rita Dambrauskaitė

     Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė

Laimantas Misiūnas