Civilinė byla Nr. e2A-84-613/2024

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00137-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2.

3.3.1.18.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 1, 4 dalys), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos. 

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo: 1) nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 19,1198 ha žemės, įsigytos pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu buvo V. Š., gim. (duomenys neskelbtini).; 2) atnaujinti pareiškėjai M. M. terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą, įrodantį pareiškėjos tėvo V. Š. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigytą pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą. 

2.       Pareiškime pareiškėja nurodė, kad pareiškėjai M. M. ir mirusiosios S. Š. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias buvusių savininkų V. Š. ir A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (žemę, mišką), esantį (duomenys neskelbtini). 2003 m. kovo 31 d. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau ir NŽT) su prašymu atkurti nuosavybės teises į visą (duomenys neskelbtini) (vietovėje pavadinimu (duomenys neskelbtini)) Š. valdytą nekilnojamąjį turtą (žemę, mišką), t. y. į V. Š. senelio J. Š. pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą (toliau ir 1865 m. sąrašas) įsigytą 17 dešimtinių (18.5725 ha) ir 2.107 sieksnių (0,0010 ha) žemės ir 1200 sieksnių (0.5463 ha) nederlingos žemės - viso 19,1198 ha žemės (toliau ir Žemės sklypas). Pagal 1865 m. sąrašą žemė turėjo būti išpirkta per 49 metus, t. y. iki 1914 m. gegužės 1 d. NŽT į pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teisės į V. Š. senelio J. Š. įsigytą Žemės sklypą atsakė, kad atkurti nuosavybės teisių pagrindo nėra. Juridinę reikšmę turintį faktą, kad Žemės sklypo savininku 1940 m. buvo V. Š. patvirtina archyvinė medžiaga, teikiama su pareiškimu. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo pateiktų duomenų matyti, kad V. Š. senelis J. Š., V. Š. tėvas S. Š. ir pats V. Š. gyveno ir mirė (duomenys neskelbtini) kaime, todėl darytina išvada, kad S. Š. po tėvo J. Š. mirties, o V. Š. po S. Š. mirties valdė ir naudojo Žemės sklypą, t. y. buvo Žemės sklypo savininkais. 

3.       Pareiškėja pareiškime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ir Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 10 straipsnis nustato, kad visus nuosavybės teisių į turtą, giminystės su buvusiu turto savininku įrodančius dokumentus nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms buvo būtina pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nurodyta įstatymo galimybe pasinaudojo, bet NŽT sprendimais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į V. Š. senelio J. Š. įsigytą Žemės sklypą. Pareiškėja prašo atnaujinti terminą pateikti suinteresuotam asmeniui NŽT dokumentą (teismo sprendimą), įrodantį pareiškėjos tėvo V. Š. turėtą nuosavybės teisę į Žemės sklypą.

4.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas neturės jokios juridinės reikšmės pareiškėjai, nes S. Š. (V. Š. žmonai) nuosavybės teisės į žemę atkurtos pilnai, todėl pareiškimas nenagrinėtinas teisme.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismo sprendimo pagrindiniai motyvai:

5.1.                      Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėjo aplinkybes, kad pagal 1865 m. sąrašą Žemės sklypą įsigijo pareiškėjos prosenelis J. Š. bei atitinkamai, kad V. Š. (J. Š. anūkas) šį sklypą paveldėjo bei valdė iki nacionalizacijos, taip pat, kad prašomas atkurti Žemės sklypas, nuosavybės teise valdytas V. Š., nėra tas pats, į kurį nuosavybės teisės jau buvo atkurtos.

5.2.                      Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nurodė, kad visos nuosavybės teisės į V. Š. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime jau yra atkurtos ir duomenų apie tai, kad V. Š. iki nacionalizacijos valdė kokį nors papildomą žemės sklypą, esantį ne (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, nėra. 

5.3.                      Nurodė, kad iš pareiškėjos pateikto 1865 m. sąrašo matyti, kad J. Š. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Šio sąrašo pastabose tiek prie J. Š., tiek prie kitų asmenų pavardžių pažymėta: „be to, nederlingos 1 deš. 1200 s., ganyklos suteiktos po dvarininko pelkes“. Nors pareiškėjos vertinimu, ši pastaba byloja apie papildomai J. Š. įgytą bei nurodomą Žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), tačiau teismas pažymėjo, kad minėtame sąraše aiškiai nurodoma, jog žemės sklypai yra įgyjami (duomenys neskelbtini) kaime. Jokių kitų žemės sklypų, esančių kitoje vietovėje, 1865 m. sąraše nėra įvardijama.  

5.4.                      Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog jos tėvas V. Š. iki nacionalizacijos valdė kokią nors kitą, ne (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone esančią žemės sklypo dalį, dėl kurios nuosavybės teisės pareiškėjai dar būtų neatkurtos. Tiek iš rašytinių įrodymų, tiek iš suinteresuoto asmens pateiktų paaiškinimų teismo posėdžio metu sprendė, kad visos V. Š. priklausiusios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos ir jokių papildomų žemės sklypų, kuriuos nuosavybės teise būtų valdęs pareiškėjos tėvas, teismas nenustatė.

5.5.                      Pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl juridinio fakto nustatymo, išvestinis reikalavimas atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti suinteresuotam asmeniui dokumentą, įrodantį pareiškėjos tėvo V. Š. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigytą pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, netenka prasmės, todėl jo netenkino.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6.       Apeliaciniu skundu apeliantė (pareiškėja) prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti visiškai. Apeliacinio skundo pagrindiniai motyvai:

6.1.                      Teismas netinkamai vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir netaikė tikėtinumo taisyklės, tai iš esmės sudarė pagrindą padaryti klaidingą išvadą ir priimti neteisingą teismo sprendimą. Teismai apsiribojo konstatavimu, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjos įvardijamas Žemės sklypas nėra tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kuriame V. Š. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų teisės buvo visiškai atkurtos. 

6.2.                      Pareiškėja byloje savo pareiškimo pagrįstumą įrodinėja tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Teismas neįsigilino į faktus, kurių analizė būtų leidusi teismui padaryti tinkamas išvadas dėl teisėto ir įrodyto V. Š. naudojimosi Žemės sklypu nuosavybės teise.  

6.3.                      Pareiškėja teisme paaiškino, kad pagal 1865 m. sąrašą J. Š. įsigijo žemės sklypą ne tik (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir vietovėje pavadinimu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškina, kad žemę (duomenys neskelbtini) paveldėjo jos tėvas V. Š., ši žemė yra už geležinkelio arčiau Baltarusijos, į šią žemę nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

6.4.                      Iš byloje esančių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – NŽT) raštų, 1999 m. gruodžio 21 d. pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų, 2003 m. sausio 20 d. pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutarties, matyti, kad NŽT nustatė, jog V. Š. valdė iki nacionalizacijos 20,02 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kurio pagrindu S. Š. buvo visiškai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. Š. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime.

6.5.                      Pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjos įvardijamas Žemės sklypas nėra tame pačiame (duomenys neskelbtini)  kaime, Vilniaus rajone, kuriame V. Š. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų teisės buvo visiškai atkurtos. Todėl yra teisėtas pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą.

7.       Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

7.1.                      Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-1112/2002 priėmė sprendimą pagal analogišką pareiškėjos pareiškimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kurios teises ir pareigas nuo 2010 m. liepos 1 d. perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1112/2002 buvo apskųstas apeliacine tvarka, dėl šio teismo sprendimo buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1201/2002, šiuo sprendimu nustatyta juridinę reikšmę turintis faktas tik dėl tos pareiškėjos tėvo V. Š. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalies, į kurią nuosavybės teisių atkurti nepakako turimų dokumentų.

7.2.                      Nurodo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai – „Google“ žemėlapis ir Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Šumsko kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės planas – neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir nepaneigia bylą išnagrinėjusio teismo padarytų išvadų teisėtumo, t. y. neleidžia daryti išvados, kad vietovė pavadinimu (duomenys neskelbtini) buvo būtent toje vietoje, o ne kitoje. Be to, „Google“ žemėlapis ir Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Šumsko kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės planas galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

7.3.                      Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą; apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuria pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus ir prašo prijungti prie bylos „Google“ žemėlapiai planą, bei Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Šumsko kadastro vietovės Laisvos žemės fondo žemės planą. Nurodo, kad prašomose prijungti dokumentuose (planuose) nurodyta Žemės sklypo, kuri pagal 1865 m. sąrašą įsigijo J. Š. ir paveldėjo V. Š.. Būtinybė pateikti šiuos dokumentus iškilo dabar, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas norėjo išsiaiškinti kuriose vietoje yra vietovė pavadinimu (duomenys neskelbtini), bet teismo posėdžio metu pareiškėja neturėjo prašomų prijungti planų.

13.       Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prašomų prijungti dokumento turinį, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau, kad dalies šių dokumentų nebuvo galima pateikti anksčiau, taip pat nenurodė, kodėl jų neteikė pirmosios instancijos teismui, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti apeliantės teikiamus naujus įrodymus nėra.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

14.       Pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė: 1) nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 19,1198 ha žemės, įsigytos pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu buvo V. Š., gim. (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti pareiškėjai M. M. terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą, įrodantį pareiškėjos tėvo V. Š. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigytą pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą. 

15.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjos prašymą bei nustatyti juridinį faktą, jog 19,1198 ha žemės, įsigytos pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu buvo V. Š., kadangi faktas, jog V. Š. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jau nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 3 d. sprendimu, o jokių pagrįstų duomenų apie papildomus žemės sklypus, kuriuos V. Š. būtų nuosavybės teise valdęs ne (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Pažymėjo, kad nors pareiškėja teigia, jog 1865 m. sąraše nurodyta, kad J. Š. įsigijo žemės sklypą ne tik (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir (duomenys neskelbtini) tačiau teismas neturi jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjos įvardijamas Žemės sklypas nėra tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kuriame V. Š. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų teisės buvo visiškai atkurtos.    

16.       Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir apsiribojo konstatavimu, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjos įvardijamas Žemės sklypas nėra tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kuriame V. Š. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų teisės buvo visiškai atkurtos. Apeliantė pažymi, kad pagal 1865 m. sąrašą J. Š. įsigijo žemės sklypą ne tik (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir vietovėje pavadinimu (duomenys neskelbtini), ši žemė yra už geležinkelio arčiau Baltarusijos, o į šią žemę nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi.  

17.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 pažymėta, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentu, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

18.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

19.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėjo aplinkybes, kad pagal 1865 m. sąrašą Žemės sklypą įsigijo pareiškėjos prosenelis J. Š. bei atitinkamai, kad V. Š. (J. Š. anūkas) šį sklypą paveldėjo bei valdė iki nacionalizacijos, taip pat, kad prašomas atkurti Žemės sklypas, nuosavybės teise valdytas V. Š., nėra tas pats, į kurį nuosavybės teisės jau buvo atkurtos. 

20.       Kaip matyti iš į bylą pateikto Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1201/2002, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir be kita ko nuspręsta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. M. tėvas V. Š., miręs (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,6 ha žemės sklypą (tame tarpe 5,08 ha miško), esantį (duomenys neskelbtini). 

21.       Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutarties Nr. 2A-1201/2002 matyti, kad pareiškėjos M. M. pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 3 d. sprendimo išaiškinimo civilinėje byloje Nr. 2A-1201/2008 netenkintas. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtino, jog iš viso pareiškėjos tėvas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 20,32 ha, iš kurių į 7,72 ha Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisija nutarė atkurti nuosavybės teises pagal turimus dokumentus. Todėl Vilniaus apygardos teismas 2002 m. spalio 3 d. sprendimu juridinį faktą nustatė tik tos pareiškėjos tėvo V. Š. turėtos žemės atžvilgiu, į kurią nuosavybės teisių atkurti nepakako pareiškėjos turimų reikiamų dokumentų. Dėl to sprendė, kada daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas 2002 m. spalio 3 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjos tėvas iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė iš viso 12,6 ha žemės sklypą (tame tarpe 5,08 ha miško) esantį (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo.

22.       Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėja neįrodė, jog jos tėvas V. Š. iki nacionalizacijos valdė kokią nors kitą, ne (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone esančią žemės sklypo dalį, dėl kurios nuosavybės teisės pareiškėjai dar būtų neatkurtos. Pažymėtina ir tai, kad iš pareiškėjos pateikto valstiečių – ūkininkų, išperkančiųjų savo žemės naudmenas pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus Įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare sąrašo, eilutėje – „Kaimo bendrijos ir kaimų pavadinimai bei ūkių šeimininkų pavardės“ yra nurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas. Minėtame sąraše nuo 15 iki 19 numerio pastabose nurodyta, kad „Be to, nederlingos 1 deš. 1200 s., ganyklos suteiktos po dvarininko pelkes“. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtame sąraše aiškiai nurodoma, jog žemės sklypai yra įgyjami (duomenys neskelbtini) kaime, o jokių kitų žemės sklypų, esančių kitoje vietovėje, minėtame sąraše nėra įvardijama.  

23.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi CPK nustatytų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įrodymų vertinimas byloje teismo buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu. Teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus (tarp jų ir netiesioginius), atsižvelgė į iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gautos informacijos prieštaringumą, taip pat įvertino įrodymų visetą ir išvadą apie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (ne)įrodytinumą padarė iš įrodymų visumos. Apeliantė skunde iš esmės kartoja tuos pačius teiginius, kuriais grindė savo reikalavimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodydama teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų.

24.       Sprendžiama, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nukrypta nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė ir įvertino visas svarbias bylai faktinės aplinkybes, nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

25.       CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nagrinėjamos bylos specifika yra tokia, jog šalis neturi jos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrindžiančių įrodymų bei įrodinėjimas pagrinde remiasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kartu pažymėtina, kad iš netiesioginių įrodymų kylanti prielaida turi būti motyvuota, t. y. pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti labiau tikėtinos išvados, jog 19,1198 ha žemės, įsigytos pagal 1863 m. kovo 1 d. Imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Šumsko dvare, esančiame Šumsko kaimo bendrijoje, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu buvo V. Š., kadangi duomenų apie papildomus žemės sklypus, kuriuos V. Š. būtų nuosavybės teise valdęs ne (duomenys neskelbtini) kaime, byloje nėra.

26.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

27.       Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                  Giedrė Seselskytė