Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-434-462/2011
Teisėjas Jonas Špelveris (Proceso Nr. 1-31-1-00309-2010-1)
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.7.1.; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 10 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
teisėjų Daliaus Jocio ir Stasio Valužio,
sekretoriaujant Aušrai Čybienei,
dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,
gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-07 nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d., nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
R. J. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupe su J. S. iššvaistė turtą, kurį I. V. patikėjo J. S. saugoti, t. y. 799 Lt vertės televizorių „Grundig vision 19-3821“, 1000 Lt vertės spintų komplektą, 200 Lt vertės viengulę lovą ir 1000 Lt vertės minkštąjį kampą, kuriuo kartu su J. S. naudojosi gyvenant adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos mieste, 2010-01-27, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, R. J. savo vardu užstatė į lombardą UAB „Savoketa“, adresu Taikos pr. 18, Klaipėdos mieste, I. V. priklausantį 799 Lt vertės televizorių „Grundig vision 19-3821“, ir pasidalijo už jį gautus 200 Lt kartu su J. S. po 100 Lt, todėl tokiu būdu R. J. iššvaistė J. S. patikėtą I. V. priklausantį 799 Lt vertės turtą.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d. ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 2 p., 7 p. ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo asmens ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Konfiskuoti iš R. J. 200 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisindamas R. J. teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus duomenis bei netinkamai vertino nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai nurodė, kad R. J. turtas nebuvo patikėtas, kaltinamasis jokių konkrečių nusikalstamų veikų nepadarė.
Teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios I. V. parodymus, kad ji savo draugo J. S. paprašė pasaugoti jos daiktus, kol ji bus išvykusi, o J. S. pažadėjo tai padaryti, jei jam leis R. J., pas kurį jis tuo metu gyveno. Gavęs R. J. leidimą, J. S. kartu su R. J. atvažiavo pas ją ir sunešė jos daiktus į krovininį automobilį, kuriuo dalį daiktų nuvežė I. V. motinai, o baldus, televizorių nuvežė į R. J. nuomojamą kambarį bendrabutyje, esantį adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad I. V. duoti parodymai patvirtinti ir kaltinamojo R. J. duotais parodymais teisiamajame posėdyje, kad jis leido J. S. priimti I. V. daiktus ir pats atvežęs į savo kambarį bendrabutyje, apie mėnesį naudojosi I. V. priklausančiais daiktais.
Prokuratūros skunde pažymima, kad vertinant šių baudžiamojo proceso dalyvių neprieštaringus parodymus, darytina išvada, jog, nors I. V. tiesiogiai su R. J. nesitarė ir jam nepatikėjo savo turtą saugoti, iš R. J. elgesio matyti jo valia sudaryti šį sandorį. R. J., 2009-12-15 atvykdamas su J. S. pas I. V. ir perveždamas jos daiktus į savo gyvenamąją vietą, pritarė I. V. ir J. S. susitarimui priimti ir saugoti I. V. turtą, pats jį priėmė, I. V. turtas buvo jo žinioje, jis juo naudojosi apie mėnesį ir vėliau neteisėtai perleido tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad R. J., kurio žinioje buvo I. V. turtas, neteisėtai paliko be priežiūros jos baldus bendrabutyje ir, neturėdamas I. V. sutikimo, dukart užstatė į lombardą televizorių, I. V. daiktai grąžinti tik ikiteisminio tyrimo tyrėjams atlikus daiktų paieškos veiksmus. Esant minėtoms aplinkybėms, manytina, kad teismas, padarydamas išvadą, kad R. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintojo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. J. išteisinimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas R. J. išteisinimą nuosprendyje išsamiai argumentavo, teisingai nustatė, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d., sudėties požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog R. J. turtas nebuvo patikėtas, ir kad kaltinamasis jokių konkrečių nusikalstamų veikų nepadarė. Tačiau šie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2011).
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl kaltinime nurodytų daiktų saugojimo tarp I. V. ir R. J. būtų buvęs raštu ar žodžiu sudarytas susitarimas ar kitoks pavedimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinime nurodytas turtas nebuvo patikėtas R. J., taip pat negalima teigti, jog minimas turtas buvo jo žinioje.
Teisiamojo posėdžio metu 2011-02-08 pirmosios instancijos teisme išteisintasis R. J. paaiškino, kad „...pas jį buvo apsigyvenęs J. S. I. V. paprašė J. S. pasaugoti daiktus, nes ji turėjo išvykti atlikti „parų“ į Panevėžio pataisos namus...“. Be to, atsakydamas į teisėjo klausimą, R. J. nurodė, kad „...nukentėjusioji jo neprašė saugoti daiktų. Jis tik padėjo pervežti daiktus į savo butą...“ (b. l. 27, t. 2).
Tame pačiame teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji I. V. parodė, kad „...nuomavo butą, bet turėjo išsikraustyti ir paprašė, kad J. S. pasaugotų jos baldus, televizorių ir šunį...Tuo metu ji draugavo su J. S....“ (b. l. 29, t. 2). Pažymėtina, kad nukentėjusioji atsakydama į R. J. advokato klausimą paaiškino, jog „...Tiesiogiai turtą perdavė saugoti J. S....“ (b. l. 29, t. 2). Iš esmės tokius pačius parodymus tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji davė ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 18–20, 31–33, t. 1). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo jais netikėti.
Taigi tokie nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jokio susitarimo tarp R. J. ir I. V. dėl daiktų saugojimo nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju R. J. negalima laikyti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Be to, svarbu paminėti, jog nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme dar paaiškino, jog „...savo daiktus būtų laikiusi pas savo mamą...J. S. pasisiūlė pasaugoti daiktus...“ (b. l. 29, t. 2). Tai tik patvirtina, kad būtent J. S. buvo nukentėjusiosios draugas, inicijavo jos daiktų saugojimą ir dėl to jis sudarė su nukentėjusiąja žodinį susitarimą.
Byloje nėra ginčo ir išteisintasis neneigia tos aplinkybės, kad kaltinime nurodyti daiktai buvo jo tuometinėje gyvenamojoje vietoje („(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje). Tačiau byloje nustatytas I. V. daiktų sudėjimas R. J. bendrabučio kambaryje negali būti laikomas turto perdavimu išteisintajam R. J., t. y. jo teisėtam valdymui, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalies prasmę, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad susitarimą nukentėjusioji sudarė su J. S. (b. l. 18–20, t. 1; b. l. 29, t. 2). Todėl R. J. negali būti kaltinamas svetimo turto iššvaistymu, nes jis jam nebuvo patikėtas.
Konstatuotina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinime nurodytas turtas būtų buvęs teisėtame išteisintojo valdyme bei tai, kad R. J. dėl minėto turto būtų turėjęs teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d., R. J. buvo inkriminuojama nepagrįstai. Todėl tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-07 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Remigijus Preikšaitis
Teisėjai Dalius Jocys
Stasys Valužis