Civilinė byla Nr. e2A-883-450/2016

    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28888-2014-0

           Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo, ir

              n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Sodininkų bendrija „Paežerys-1“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašį priteisti iš atsakovo A. K. 1456,35 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas 1993 m. liepos 31 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra 0,2099 ha ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių savininkas, o minėtas sklypas yra sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ teritorijoje. Bendrijos 2000-2013 m. vykusiuose susirinkimuose buvo nuspręsta dėl bendrijai mokėtinų metinių tikslinių įmokų tarifų už vieno konkretaus sodininkų bendrijoje esančio sklypo arą, tačiau atsakovas įnašų nemokėjo ir liko skolingas ieškovui bendrą 1 456,35 Eur sumą. Vadovaujantis CK 4.76 str., 4.86 str. nuostatomis, Sodininkų bendrijos įstatymu bei sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ įstatais, atsakovas, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, turi prievolę mokėti įmokas šių objektų eksploatavimo išlaidoms, atsirandančias daiktinės teisės pagrindu, padengti. Aplinkybė, kad atsakovui priklausantis žemės sklypas yra ne žemės ūkio, o kitos paskirties, nesudaro teisinio pagrindo atleisti atsakovo nuo pareigos prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, kadangi vadovaujantis Sodininkų bendrijų įstatymo 2 str. 3 d. bei 6 str. 1 d., taip pat formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, minėto įstatymo reglamentuojamų santykių subjektai yra ir kiti asmenys, nuosavybės teise ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Be to, 1993 m. atsakovas įsigijo sodo žemės sklypą, taigi nuo to momento tapo sodininkų bendrijos teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų bendraturčiu, o atsakovo narystė bendrijoje taip pat neturi įtakos atsakovo pareigai prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“atsakovui A. K. 1 433,62 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 3,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad atsakovas 1993 m. liepos 31 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3878 pagrindu nuosavybės teise įgijo 0,2099 ha ploto žemės sklypą, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini). SB „Paežerys-1“ 2000-2013 m. vykusiuose susirinkimuose nuspręsta dėl bendrijai mokėtinų metinių tikslinių įmokų tarifų už vieno konkretaus sodininkų bendrijoje esančio sklypo arą. Remiantis ieškovės buhalterine pažyma, atsakovas už laikotarpį nuo 2000 iki 2013 metų yra skolingas ieškovei bendrą 1 456,35 Eur sumą, t. y. 2000-2001 m. atsakovas nesumokėjo po 194,60 Lt per metus, 2002-2008 m. – po 291,90 Lt per metus, 2009-2013 m. – po 389,20 Lt per metus. Bendrosios nuosavybės objektų išlaikymo išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė SB „Paežerys-1“ 2013 m. sąmatą. Aplinkybę, kad žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra SB „Paežerys-1“ teritorijoje, ieškovė įrodinėjo 1995 m. sausio 19 d. potvarkiu Nr. 149V, 2014 m. rugpjūčio 1 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos raštu, kuriame nurodyta, jog sodininkų bendrijos generaliniame plane nėra atliktos korektūros, susijusios su žemės sklypo (atsakovo) ribomis, į bylą pateiktais SB „Paežerys-1“ planais. Taip pat savo ieškinio reikalavimui pagrįsti rėmėsi SB „Paežerys-1“ įstatais bei vidaus tvarkos taisyklėmis. Atsakovas savo poziciją grindė 1996 m. balandžio 25 d. LR Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 459-41, kuriuo buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas, buvusiu adresu (duomenys neskelbtini), sujungus du sodo žemės sklypus Nr. 303 ir Nr. 304, 1996 m. gegužės 16 d. atsakovui išduotu Piliečio žemės sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjimu, 1995 m. rugpjūčio 1 d. SB „Paežerys-1“ pažyma, kurioje nurodyta, jog valdyba neprieštarauja, kad atsakovas išstotų iš sodininkų bendrijos ir jam priklausantis sodo sklypas su statiniais būtų perregistruoti į namų valdą, 2014 m. rugsėjo 11 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame nėra jokių įrašų apie bendrosios nuosavybės teise naudojamų objektų įregistravimą, taip pat įrašų apie žemės sklypo buvimo sodininkų bendrijos teritorijoje faktą. Atsakovas taip pat pateikė Sodo planuojamos teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio ištrauką, elektroninį susirašinėjimą su Vilniaus miesto savivaldybės atstove, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. balandžio 9 d. raštą, kuriuose nurodyta, jog SB „Paežerys-1“ generalinis planas nėra įregistruotas teritorijų planavimo registre nei Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Be to, remiantis 1996 m. balandžio 24 d. LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304, rezervinės miesto teritorijos, įskaitant SB „Paežerys-1“ naudojama žemę, tapo Vilniaus miesto pirmaeilės statybos teritorijomis.

Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės teise valdo tam tikrus bendro naudojimo objektus, duomenų apie kokio nors sodininkų bendrijos naudojamo turto egzistavimą, jo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, atsakovo dalies dydį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir kitos informacijos, kuri sudarytų pagrindą konstatuoti sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektų egzistavimą bei atsakovo pareigą prisidėti prie šių objektų išlaikymo išlaidų. Kita vertus, iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo apie atsakovui A. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą matyti, jog atsakovo vardu nėra įregistruota jokios dalinės sodininkų bendrijos turto nuosavybės teisės, taigi byloje nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas yra sodininkų bendrijos teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų bendraturčiu. Sutiko su ieškovės argumentu, kad bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 str.), tačiau, nagrinėjamu atveju, byloje neįrodyta atsakovo daiktinė teisė į sodininkų bendrijos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo pareigos prisidėti prie šio turto išlaikymo.

Teismo vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė, jog atsakovo žemės sklypas yra SB „Paežerys-1“ teritorijoje. Sodininkų bendrijos įstatymo 2 str. 3 d. nustatyta, jog mėgėjų sodo teritorija – savivaldybės ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta teritorija, suformuota pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, jog mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą. SB „Paežerys-1“ generalinis planas nėra įregistruotas nei teritorijų planavimo registre, nei Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Pažymėjo, jog iš ieškovės pateiktų planų nėra įmanoma vienareikšmiškai nustatyti bendrijos teritorijos. Remiantis ieškovės pateikta Kolektyvinio sodo masyvų numeracija yra trys bendrijos, kurių aiškių ribų ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodyti negalėjo. Ieškovė nepateikė nustatyta tvarka patvirtinto ir įregistruoto sodininkų bendrijos mėgėjų sodo teritorijos planavimo dokumento, taigi darytina išvada, jog ieškovas nepagrindė savo teritorijos ribų ir teritorijos teisinio statuso Sodininkų bendrijos įstatymo prasme. Savo ruožtu, atsakovo pateiktų įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, jog atsakovas atliko visus būtinus veiksmus, sudarančius pagrindą konstatuoti atsakovo žemės sklypo išėmimą iš sodininkų bendrijos teritorijos. Be to, SB „Paežerys-1“ sodo suplanavimo projektu numatyti bendro naudojimo, nesuformuoti atskirais žemės ūkio paskirties sklypais, valstybinės žemės plotai, esantys 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui teritorijoje, nuo 2012 m. kovo 23 d. gali būti suteikti žemės ūkio veiklai vykdyti tik laikinam naudojimui, ne ilgiau kaip iki tol, kol prireiks kitoms reikmėms, numatytoms Vilniaus miesto bendrajame plane, taigi darytina išvada, jog teritorija, kuri nepriklauso atskiriems sklypų savininkams, yra valstybinė žemė, kuri nėra nustatyta tvarka suteikta SB „Paežerys-1“. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas darė išvadą, jog atsakovo pateiktų įrodymų apie atsakovo sklypo pašalinimą iš bendrijos teritorijos, pakanka tikėtinai pagal tikimybių pusiausvyros principą išvadai susiformuoti, kad atsakovo žemės sklypas yra atskirtas nuo sodininkų bendrijos teritorijos, o ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka išvadai, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra bendrijos teritorijoje.

Pagal Sodininkų bendrijos įstatymo 22 str. asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai. Remiantis SBĮ 22 str. 4 d. bendrijos narys privalo tinkamai naudoti ir prižiūrėti nuosavybės ar kitos teisės pagrindu valdomą sodo sklypą, nedarydamas žalos kaimyninių sklypų naudotojams ir aplinkai, tausoti bendrijos turtą ir bendrojo naudojimo objektus, laikytis bendrijos vidaus tvarkos taisyklių, užtikrinti, kad šių taisyklių laikytųsi jo šeimos nariai ar kiti teisėti jo turto naudotojai, nustatyta tvarka atsiskaityti už jam teikiamas paslaugas, mokėti bendrijos nario mokestį. Teismas nustatė, kad atsakovo namų valdos žemės sklypas yra suformuotas 1996 m., pakeitus pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į namų valdą, šis sklypas buvo pašalintas iš sodininkų bendrijos teritorijos, jam suteiktas kadastrinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir naujas adresas: (duomenys neskelbtini), Bendrija sutiko su atsakovo išstojimu iš sodininkų bendrijos ir atsakovo sodų sklypų perregistravimo į namų valdą. Atsižvelgiant į anksčiau teismo padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes dėl atsakovo žemės sklypo paskirties, daroma išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo nuosavybės teisės į bendrijos bendrojo naudojimo objektus ir nėra teisinio pagrindo priskirti atsakovo namų valdos žemės sklypo sodininkų bendrijos teritorijai, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas turi tam tikras pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra.

Atkreipė dėmesį, jog galiojančių SB „Paežerys-1“ įstatų 80.1. p. nustatyta, jog bendrijos pajamas sudaro nario mokesčiai, vienkartinis stojamasis nario mokestis ir tiksliniai įnašai, o įstatų 80.2. p. nustatyta, jog ne bendrijos nariams bendrijos narių susirinkimo tvarka gali būti nustatomas vienkartinis infrastruktūros mokestis už bendrijos narių lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis jau sukurtą infrastruktūrą, jos priežiūrą ir išsaugojimą. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo skolą, kurią sudaro paskaičiuotų tikslinių įnašų suma, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra bendrijos narys ir vadovaujantis sodininkų bendrijos įstatais, reikalauti iš atsakovo tikslinių įnašų mokėjimo ieškovas neturi teisinio pagrindo. Be to, ieškovė pateikė į bylą SB „Paežerys-1“ 2000-2013 m. vykusių susirinkimų, kuriuose buvo nuspręsta dėl bendrijai mokėtinų metinių tikslinių įmokų tarifų už vieno konkretaus sodininkų bendrijoje esančio sklypo arą protokolus, tačiau nepateikė nurodytu laikotarpiu galiojusių bendrijos įstatų, todėl teismas taip pat neturi galimybės spręsti dėl susirinkimuose priimtų sprendimų pagrįstumo bei jų pagrindu atsakovui paskaičiuotų mokesčių teisėtumo.

Galiausiai, ieškovė neįrodė ir faktinio atsakovo naudojimosi bendraisiais sodininkų bendrijos objektais ar sodininkų bendrijos teikiamomis paslaugomis. Tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro matyti, jog atsakovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas su statiniais turi nuosavą inžinerinę infrastruktūrą, todėl labiau tikėtina, jog atsakovas naudojasi savo, o ne bendrijos infrastruktūra ir kitais bendrojo naudojimo objektais. Teismas konstatavo, jog atsakovas negauna paslaugų, teikiamų asmeniniams sodo savininkų poreikiams tenkinti, panaudojant bendrą turtą, t. y. nėra faktinis tokių paslaugų naudotojas, o ieškovei neįrodžius, jog atsakovas yra tam tikrų bendrijos bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, atsakovas neturi pareigos dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą, t. y. proporcingai savo nuosavybės daliai mokėti bendro turto išlaikymo, išsaugojimo išlaidas ir kitas įmokas.

Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Ieškovė reiškė reikalavimą paslaugų teikimo teisinių santykių pagrindu, kuriems taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas 10 metų (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškovė prašė priteisti skolą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2000 iki 2013 m. Ieškinys teismui pateiktas 2014 m. rugpjūčio 27 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas reiškiamas dėl tęstinių paslaugų teikimo, konstatuotina, jog ieškovė praleido CK 1.125 str. 1 d. nustatytą ieškinio senaties terminą dalyje už 2000-2003 m. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovei nenurodžius priežasčių, dėl ko šis terminas praleistas, neprašant atnaujinti ieškinio senaties termino, ir šiuo pagrindu ieškovės ieškinio dalis dėl 385,51 Eur skolos priteisimo atmestina (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju, teismui ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 1433,62 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 3,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Sodininkų bendrija „Paežerys-1“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės naudai iš atsakovo priteisti 1070,84 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmos instancijos teismas pakeitė įrodinėjimo pareigą ir ieškovei perkėlė pareigą įrodyti, kad atsakovas tebėra sodininkų bendrijos narys.

2) Pirmos instancijos teismas sklypo paskirties pakeitimo ir naujo adreso suteikimo faktą prilygindamas sklypo išbraukimui iš sodininkų bendrijos teritorijos faktui, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir jų registravimą nekilnojamojo kadastro duomenų registre. Bendra sodininkų teritorija Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamasis daiktas neregistruojamas, nes ją sudaro privatūs arba naudojami valstybinės žemės sklypai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, ir sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo teritorija. Bendrijos ribos ir teritorijos plotas yra nustatyti sodo suplanavimo projekte (generaliniame plane ar kitame teritorijų planavimo dokumente), kuriuo privaloma vadovautis rengiant atskirų žemės sklypų kadastrų duomenų bylas. Bendrijos narių susirinkimui yra suteikta teisė priimti sprendimą keisti sodo teritorijos planavimo dokumentą, inicijuoti jo pakeitimą, ir tik Nacionalinei žemės tarnybai priėmus sprendimą, pakeisti bendrijos teritorijos planavimo dokumentą. Esant pateiktam pirminiam generaliniam sodo teritorijos ir detaliam planui, bei nesant Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo dėl detalaus plano pakeitimo, nereikia įrodinėti, kad atsakovo žemės sklypas nepatenka į sodininkų bendrijos teritoriją. Be to, iš 2013 m. sausio 15 d. VĮ Registrų centro Kadastrinio žemėlapio ištraukos matyti, kad atsakovo žemės sklypas Nr. 304 yra apeliantės teritorijoje, todėl atsakovui tebegyvenant bendrijos teritorijoje, remiantis Sodininkų bendrijos įstatymo 7 str., tenka pareiga mokėti mokesčius.

3) Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė faktinio atsakovo naudojimosi bendraisiais sodininkų bendrijos objektais ar paslaugomis, nes asmuo, kurio sklypas yra sodininkų bendrijos teritorijoje, privalo prisidėti prie bendros teritorijos infrastruktūros išlaikymo.

3) Teismas nesudarė galimybių ieškovės pirmininkui duoti paaiškinimus, nors vadovo paskyrimą teismas galėjo patikrinti per viešą registrą, todėl mano, kad byloje Nacionalinė žemės tarnyba turėjo būti įtraukta kaip institucija teikianti išvadą  dėl sodininkų teritorijų planavimo dokumentų rengimo.       

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Atsakovui priklausantis žemės sklypas Sodininkų bendrijos sodo dalies (Sodo sklypų Nr. 303 ir 304) pertvarkymo į gyvenamąją teritoriją metu buvo pašalintas iš Sodininkų bendrijos teritorijos, nes suformavus namų valdos žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pašalintas iš Sodininkų laikinai naudojamos bendrijos teritorijos. Vėliau namų valdos žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pateko į Vilniaus miesto ribas. 1999 m. gegužės 20 d. gyvenamoji vietovė, esanti (duomenys neskelbtini), kaip Vilniaus miesto priemiestis, buvo prijungta prie Vilniaus miesto teritorijos. Atitinkamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 606 (duomenys neskelbtini) gruntkelis, į kurį nuo 1995 m. gruodžio 19 d. įregistruotas įvažiavimas - išvažiavimas iš žemės sklypo, buvo pavadintas (duomenys neskelbtini) gatve, o žemės sklypui vietoje senojo gyvenamosios vietovės adreso ((duomenys neskelbtini)) buvo suteiktas naujas adresas – (duomenys neskelbtini). Remiantis 2014 m. rugsėjo 11 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, atsakovui nuosavybės teise priklausantis kitos pagrindinės paskirties žemės sklypas pagal naudojimo būdą priklauso gyvenamajai teritorijai, pagal naudojimo pobūdį - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Žemės sklypui įregistruotas gyvenamosios teritorijos teisinis statusas, jame nėra jokių įrašų apie bendrosios nuosavybės teise naudojamų objektų įregistravimą. Atitinkamai nėra jokių įrašų apie šio žemės sklypo buvimo Sodininkų bendrijos teritorijoje faktą. Taigi, pertvarkius žemės ūkio paskirties Sodininkų bendrijos sodo dalį į kitos paskirties gyvenamąją teritoriją,  atitinkamai laikoma, jog atsakovo narystė Sodininkų bendrijoje pasibaigė dviem pagrindais: 1995 m. liepos 29 d. išstojus iš Sodininkų bendrijos; netekus nuosavybės ar kitų teisių, kurių pagrindu buvo valdytas mėgėjų sodo teritorijoje esantis sodo sklypas (t. y. Sodininkų bendrijoje esančią sodo dali pertvarkius i gyvenamąją teritoriją).

2) Atsakovo žemės sklypo pertvarkymo metu žemės sklypą išėmus iš laikinai naudojamos Sodininkų bendrijos teritorijos, atsakovas nėra laikomas Sodininkų bendrijoje esančių bendrojo naudojimo objektų bendraturčiu. Bendro naudojimo objektų dalis atsakovo vardu niekada nebuvo įregistruota nei 1995 m. Valstybiniame projektavimo, inventorizavimo ir paslaugų biure, nei Nekilnojamojo turto registre. Atsakovui nėra poreikio naudotis kokiais nors Sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektais, nes jo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas su statiniais turi visą reikiamą nuosavą inžinerinę infrastruktūrą, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas net ir negalėtų naudotis kokiais nors Sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektais, kadangi tokie objektai neegzistuoja - jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų apie kokio nors Sodininkų bendrijos naudojimo turto egzistavimą, jo registravimą Nekilnojamojo turto registre, taip pat atsakovui, kaip bendrosios nuosavybės dalininkui, priklausančius dalių dydžius, jų vertę. Nebuvo pateikti ir kokie nors susitarimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymo, naudojimosi, disponavimo. Ieškovė net neįvardijo objektų, kurių bendraturčiu neva yra atsakovas. Atsakovas nebuvo kviečiamas į ieškovės susirinkimus, juose nedalyvavo, jam nėra žinoma apie svarstytus klausimus ir priimtus sprendimus.

3) Apeliantė nėra įteisinusi mėgėjų sodo teritorijos ir pateikusi teismui jokio generalinio plano. Nors Sodininkų bendrijos sodo suplanavimo projektas (Generalinis planas) buvo parengtas, bet neįgyvendintas iki Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo - 1996 m. sausio 1 d. Generalinis planas iki 1997 m. kovo 30 d. nebuvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre, kaip nustatyta šio registro nuostatuose, todėl jis nuo 1997 m. kovo 30 d nebegali būti laikomas nei žemės valdos projektu, nei teritorijų planavimo dokumentu, tinkamu suformuoti mėgėjų sodo teritoriją pagal Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatas. Iš 2013 sausio 15 d. kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad žemės sklypai su kadastriniais numeriais yra apsupti laisvos valstybinės žemės plotais, kas rodo, jog Sodininkų bendrijos sodo suplanavimo projektu (generaliniu planu) numatyti bendro naudojimo valstybinės žemės plotai nėra suplanuoti ir suformuoti atskirais valstybinės žemės sklypais ir išnuomoti terminuotam naudojimui, iki jos prireiks kitoms reikmėms, numatytoms bendrajame plane. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantės atstovas nesugebėjo savo pateiktame plane nurodyti sodininkų bendrijos ribų. Atsižvelgiant į tai, Sodininkų bendrijos mėgėjų sodo teritorijai nebuvo ir nėra patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, kuris turėtų teisinę galią, o teritorija – teisinį statusą nustatytą Sodininkų bendrijų įstatyme, todėl sodininkų bendrija, neturėdama nei nustatyta tvarka įteisintos mėgėjų sodo teritorijos, nei jos bendrojo naudojimo objektų, renka ir per teismus reikalauja mokesčių už neteikiamas paslaugas, susijusias už neegzistuojančių bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą ir naudojimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė pateikė naujus įrodymus, susijusius su byloje sprendžiamu klausimu, kurių, kaip teigia, pateikimo būtinybė iškilo po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovės prašomus mokesčius, kuri siejama su aplinkybe, ar atsakovui nuosavybės teise priklausantis sklypas yra sodininkų bendrijos teritorijoje ir ar atsakovas yra Bendrijos bendrojo naudojimo objektų bendraturtis.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas nustatė, jog atsakovas 1993 m. liepos 31 d. Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2-3878 pagrindu nuosavybės teise įgijo 0,2099 ha ploto žemės sklypą, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini). 1996 m. balandžio 25 d. LR Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 459-41 buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas, buvusiu adresu (duomenys neskelbtini), sujungus du sodo žemės sklypus Nr. 303 ir Nr. 304 ir pakeista pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis į namų valdą, suteikiant kadastrinį numerį Nr. (duomenys neskelbtini) ir naują adresą – (duomenys neskelbtini). Namų valdos žemės sklypui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) patekus į Vilniaus miesto ribas, 1999 m. gegužės 20 d. gyvenamoji vietovė, esanti (duomenys neskelbtini), kaip Vilniaus miesto priemiestis, buvo prijungta prie Vilniaus miesto teritorijos. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 606 (duomenys neskelbtini) esantis gruntkelis, į kurį nuo 1995 m. gruodžio 19 d. įregistruotas įvažiavimas - išvažiavimas iš žemės sklypo, buvo pavadintas (duomenys neskelbtini) gatve, o žemės sklypui vietoje senojo gyvenamosios vietovės adreso – (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naujas adresas – (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, jam priklausantis žemės sklypas Sodininkų bendrijos sodo dalies (Sodo sklypų Nr. 303 ir 304) pertvarkymo į gyvenamąją teritoriją metu buvo pašalintas iš Sodininkų bendrijos teritorijos, nes suformavus namų valdos žemės sklypą buvo pašalintas iš Sodininkų laikinai naudojamos bendrijos teritorijos, todėl jam nekyla pareiga mokėti apeliantei mokesčių. Pirmos instancijos teismas sutiko su tokiu atsakovo argumentu ir priėjo prie išvados, kad atsakovas atliko visus būtinus veiksmus, sudarančius pagrindą konstatuoti jo žemės sklypo išėmimą iš sodininkų bendrijos teritorijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada negali sutikti. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnio 1 dalį mėgėjų sodo teritoriją sudaro ne tik sodininkų, bet ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad mėgėjų sodo teritorija dėl istoriškai susidėjusių aplinkybių buvo formuojama kaip speciali kolektyvinių sodų, t. y. mėgėjiškos žemės ūkio veiklos, rekreacijos paskirties teritorija, suskirstyta į daugelį sodo sklypų, tačiau vėliau šiuose sklypuose pradėti statyti gyvenamieji namai nuolatiniam gyvenimui, susiformavo jų kvartalai, kuriems būtina atitinkama infrastruktūra (vandentiekio, kanalizacijos sistemos, kt.). Pasikeitusi pradinė sodo sklypų faktinė paskirtis atsispindi Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatose – įstatyme nustatyta, kad mėgėjų sodo teritorijoje individualūs sklypai gali priklausyti ne tik sodininkams, bendrijos nariams, bet ir kitiems asmenims, šiuose sklypuose galima statyti ar rekonstruoti vieną sodo namą arba vieną vienbutį gyvenamąjį namą ir jų priklausinius (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1, 6 dalys). Taigi Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas, įsigijęs žemės sklypą nuosavybės teise 1993 m. liepos 31 d. kaip sodo žemės sklypą, pasistatė jame gyvenamąjį namą ir žemės sklypo paskirtį pakeitė į gyvenamųjų teritorijų. Tačiau ta aplinkybė, kad viešajame registre žemės sklypo paskirtis nurodyta ne sodo žemės, savaime nėra pagrindas teigti, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas automatiškai išeliminuotas iš sodininkų bendrijai „Paežerys-1“ skirtos teritorijos ir kad atsakovas, pakeitus jo turimos žemės paskirtį, automatiškai neteko sodo teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų bendraturčio statuso, teisių bei pareigų. Pažymėtina, kad žemės paskirties pakeitimas atitinkamo sklypo neatskiria nuo bendros teritorijos, remiantis vien tik žemės savininko disponavimo ribomis, nes žemės paskirties tikslas – apibrėžti savininko teises valdyti, naudoti atitinkamą žemės sklypą.

Nagrinėjamu atveju duomenų, jog būtų pakeistos sodininkų bendrijai „Paežerys-1“ skirtos žemės ribos ir kad atsakovui priklausanti namų valda būtų išeliminuota iš šiai Bendrijai priskirtos teritorijos, nėra. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. rašte taip pat nurodė, jog sodininkų bendrijos „Paežerys-1“generaliniame plane nėra atliktos korektūros, susijusios su žemės sklypo, priklausančio atsakovui, ribomis. Nors pirmos instancijos teismas nurodė, kad SB „Paežerys-1“ generalinis planas nėra įregistruotas nei teritorijų planavimo registre, nei Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje bei, kad iš apeliantės planų nėra įmanoma vienareikšmiškai nustatyti bendrijos teritorijos, tačiau kaip teisingai teigia apeliantė, bendra sodininkų teritorija Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamasis daiktas neregistruojamas, nes ją sudaro privatūs arba naudojami valstybinės žemės sklypai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, ir sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo teritorija. Bendrijos ribos ir teritorijos plotas yra nustatyti sodo suplanavimo projekte (generaliniame plane ar kitame teritorijų planavimo dokumente), kuriuo privaloma vadovautis rengiant atskirų žemės sklypų kadastrų duomenų bylas. Bendrijos narių susirinkimui yra suteikta teisė priimti sprendimą keisti sodo teritorijos planavimo dokumentą, inicijuoti jo pakeitimą, ir tik Nacionalinei žemės tarnybai priėmus sprendimą, pakeisti bendrijos teritorijos planavimo dokumentą. Nagrinėjamu atveju iš į bylą pateikto pirminio generalinio sodo teritorijos plano, kuris nėra nuginčytas, matyti, kad atsakovui priklausantis žemės sklypas patenka į bendrijos teritoriją. Ta aplinkybė, kad teisminio nagrinėjimo metu apeliantės atstovas negebėjo plane nurodyti sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ ribų nėra pagrindas išvadai, jog apeliantė nepagrindė savo teritorijos ribų. Juolab, kad iš paties atsakovo pateikto 1995 m. liepos 29 d. Sodininkų bendrijos valdybos protokolo Nr. 4 matyti, kad A. K. kreipusis į Sodininkų bendriją „Paežerys-1“, jos valdyba neprieštaravo, kad jis išstotų iš sodininkų bendrijos ir jam priklausantis 1946 kv. m. sodo sklypas Nr. 303 su statiniais ir sodinukais būtų perregistruoti į namų valdą, t. y. matyti, kad atsakovas buvo sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ narys, o jo sklypas pateko į apeliantės teritoriją, todėl esant pateiktam pirminiam generaliniam planui ir nesant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo dėl detalaus plano pakeitimo, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo žemės sklypas yra išimtas iš sodininkų bendrijos teritorijos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės teismas konstatuoja, kad atsakovui priklausantis žemės sklypas yra bendrijos teritorijoje, o jam sodo žemės sklypą naudojant namų ūkio tikslais, nėra pagrindo teigti, jog toks žemės sklypas nėra sodininkų bendrijos teritorijos dalimi, ar kad jis nėra Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių subjektas. Sodo žemės sklypo paskirties pakeitimas nėra atskiros atsakovui priklausančios teritorijos sukūrimas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, jog Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Siekiant užtikrinti nuosavybės socialinę funkciją, kad nuosavybės teisės įgyvendinimas neprieštarautų viešajam interesui, įstatymu gali būti nustatoma nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka. Tokia tvarka, siekiant suderinti atskirų mėgėjų sodų teritorijoje esančių individualių sodo sklypų savininkų privačius, jų grupių ir viešus interesus, įtvirtinta Sodininkų bendrijų įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013). Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 22 str. 1 d. nuostatas, asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai.

Turtas, priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems sodo teritorijoje esančių sklypų savininkams, išvardytas Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d. Kiekvienas sklypo savininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, tarp jų ir pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų priežiūros ir išlaikymo išlaidoms padengti. Bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Bendraturtis turi teisę atsisakyti paslaugų, teikiamų asmeniniams sodo savininkų poreikiams tenkinti, panaudojant bendrą turtą, ir nemokėti atitinkamo atlyginimo už jas, tačiau tai neturi įtakos jo, kaip bendraturčio, pareigoms dalyvauti eksploatuojant bendrąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013).

Tas faktas, kad atsakovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas su statiniais turi nuosavą inžinerinę infrastruktūrą ir jis nesinaudoja bendrojo naudojimo objektais, nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo bendrojo naudojimo objektų savininko pareigų vykdymo. Teismų praktikoje, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, ne kartą nurodyta, kad bendraturčio pareiga proporcingai savo nuosavybės daliai mokėti bendro turto išlaikymo, išsaugojimo išlaidas, rinkliavas  ir kitokias įmokas išlieka nepriklausomai nuo to, naudojasi bendraturtis bendru turtu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013; kt.).

Kaip jau minėta, remiantis Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d., mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypai gali priklausyti ne tik bendrijos nariams, bet ir kitiems asmenims, t. y. Sodininkų bendrijos įstatymo reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Sodo žemės sklypo valdymas nuosavybės ar kitomis teisėmis yra kriterijus, vienijantis Sodininkų bendrijų įstatymu reglamentuojamų santykių subjektus. Dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-91/2014). Mėgėjų sodo teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymas, priežiūra ir naudojimas įgyvendinami per sodininkų bendrijas (Sodininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d., 7 str. 3 d.). Buvimas sodininkų bendrijos nariu nėra privalomas, o grindžiamas savanoriškumo principu. Vis dėlto žemės sklypo, esančio sodininkų bendrijos teritorijoje, savininkas ir nebūdamas bendrijos nariu yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas (Sodininkų bendrijos įstatymo 7 str. 5 d., 22 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-49/2014). Taigi nepriklausomai nuo to, ar žemės sklypo, esančio sodininkų bendrijos teritorijoje, savininkas yra sodininkų bendrijos narys, ar ne, jis yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, todėl privalo apmokėti išlaidas jiems išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (Sodininkų bendrijos įstatymo 7 str. 1 d., CK 4.76 str.; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2014). Sodininkų bendrijos įstatymo 7 str. 5 d., be kita ko, įtvirtinta, kad asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas.

Nagrinėjamu atveju SB „Paežerys-1“ 2003 - 2013 m. vykusiuose susirinkimuose buvo nuspręsta dėl bendrijai mokėtinų metinių tikslinių įmokų tarifų už vieno konkretaus sodininkų bendrijoje esančio sklypo arą: už 2003 m. – 5 Lt (neturintiems vandentiekio ir elektros), 10 Lt (visiems kitiems) ir 15 Lt (nuolatiniams gyventojams, neturintiems sutarties dėl atliekų išvežimo); 2005 m. - 5 Lt (neturintiems vandentiekio ir elektros), 10 Lt (visiems kitiems) ir 15 Lt (nuolatiniams gyventojams, neturintiems sutarties dėl atliekų išvežimo); 2006 m. – diferencijuotas tarifas 10 Lt, 15 Lt ir 20 Lt; 2007 m. – 10 Lt, 15 Lt, 20 Lt, 25 Lt; 2008 m. – 15 Lt, 20 Lt ir 25 Lt; 2009 m. – 20 Lt ir 25 Lt nuolatiniams bendrijos gyventojams; 2010 m. – 20 Lt, atimant vidutinę atliekų centralizuoto išvežimo kainą, tenkančią vienam nariui, kuris turi sudaręs individualią sutartį su atliekų vežėjais; 2011 m. – 20 Lt ir 300 Lt bendrijos nariui už naujo artezinio gręžinio įrengimą; 2012 m. – 20 Lt (atimant mokestį už atliekų išvežimą, kurie turi individualias sutartis); už 2013 m. apeliantė pateikė sąmatą bendrosios nuosavybės objektų išlaikymo išlaidoms pagrįsti, iš kurios matyti, kad iš surinktų įmokų buvo mokamas atlyginimas buhalterinei įmonei ir samdomiems darbuotojams, dengiamos ryšių, interneto, banko ir kt. išlaidos. Taigi, mokesčiai, kuriuos prašo priteisti apeliantė, nėra tiksliniai bendrojo naudojimo objektų priežiūros mokesčiai. Kokia konkrečiai nurodytų mokesčių dalis buvo skirta bendrojo naudojimo objektų priežiūrai (kelių valymui ir pan.) iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti, nes apeliantė yra pateikusi tik 2013 m. sąmatą, kurioje detalizuotos jos išlaidos.

Teismų praktikoje pažymima, kad bendrijos nario mokestis įprastai yra pagrindinės bendrijos pajamos, iš kurių finansuojama bendrijos veikla. Bendrija, įgyvendindama savo tikslus, užsiima ne tik bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, bet ir su tuo nesusijusia veikla, pavyzdžiui: plėtoja mėgėjišką sodininkystę. Taigi iš bendrijos narių surinktų nario mokesčių gali būti apmokamos tiek tokios bendrijos veiklos sąnaudos, kurios tiesiogiai susijusios su visų asmenų, įsigijusių žemės sklypą bendrijos teritorijoje, interesais, tiek tokios, kurios liečia tik bendrijai priklausančių asmenų poreikių tenkinimą. Dėl to vien tik bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimais rinkti nario mokestį ir iš asmenų, kurie nėra bendrijos nariai, negali sukurti jiems prievolės jį mokėti. Negalima tapatinti situacijų, kai sodininkų bendrijos narių susirinkimas priima sprendimą rinkti tam tikrą mokestį, ir kai bendrija turi konkrečių išlaidų ar yra aiškus būsimas jų dydis. Bendrija turi aiškiai išskirti, kokias paslaugas ji suteikė ne bendrijos nariui, ir pagal tai nustatyti jo mokėtiną sumą, t. y. pateikti sąskaitą. Nesant tokių apskaičiavimų bei išlaidų patyrimą pagrindžiančių įrodymų, negalima apibrėžti ne bendrijos nario prievolės bendrijai apimties. Pozicija, kad bendrijos visuotinių narių susirinkimų priimtų sprendimų, kuriais nustatyti nario mokesčio dydžiai, pakanka nustatyti atsakovo prievolės dydį, paneigtų ne tik faktinius bendrijos veiklos ypatumus, bet ir asmenų, kurie nėra bendrijos nariai, pasirinkimo teisę nestoti į bendriją, t. y. jiems būtų priskiriama prievolė dengti neįrodytas bendrijos išlaidas, galimai netgi nesusijusias su bendrosios dalinės nuosavybės priežiūra. Taigi, vien tik bendrijos visuotinių narių susirinkimų protokolai nėra pakankamas įrodymas pagrįsti bendrijos reikalavimo teisės dydžio. Tam būtini įrodymai apie konkrečias ne bendrijos nariui suteiktas paslaugas, t. y. bendrijos turėtas išlaidas bendrojo naudojimo objektų priežiūrai, išlaikymui, mokesčiams mokėti. Patirtų išlaidų skaičiavimas ne pagal realiai patirtas sąnaudas, bet pagal planuotas patirti, gali sąlygoti nepagrįstą sodininkų bendrijos praturtėjimą asmens, nesančio bendrijos nariu, kuris moka ne nario mokestį, o atlygina jam suteiktų paslaugų išlaidas, sąskaita (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-2288-345/2014, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-162-280/2014, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1295-823/2015). Atsižvelgiant į tai, kad procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą tenka apeliantei (CPK 178 str.), o apeliantė nagrinėjamoje byloje nepateikė teismui įrodymų, tinkamai pagrindžiančių savo reikalavimą, nes kaip jau minėta, vien tik bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolai nėra pakankamas įrodymas pagrįsti bendrijos reikalavimo teisės dydžio, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas apeliantės reikalavimą dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo nesant išvadą teikiančios institucijos - Nacionalinės žemės tarnybos išvados dėl sodininkų teritorijų planavimo dokumentų rengimo. Su tokia nuostata teismas nesutinka. LR CPK 49 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu, t. y. įtvirtinta teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje. Net ir tuo atveju, jeigu teismas būtų įtraukęs minėtą instituciją, kaip išvadą teikiančią, ir esant tokiai išvadai, ji būtų tik vienas iš įrodymų, kuriuos teismas vertintų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 str., 197 str. 2 d., 252 str.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tačiau rėmėsi neteisingais motyvais, todėl apeliantės Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, atitinkamai pakeičiant skundžiamo sprendimo motyvus šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (ieškovės) Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsakovas A. K. prašė jo naudai priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Teismas, įvertinęs, kad apeliantės apeliacinis skundas netenkintinas, advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 8.11 p., prieina prie išvados, kad yra pagrindas atsakovo prašomas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki maksimalios pagal Rekomendacijas priteistinos 955 Eur užmokesčio sumos, jas atlyginant iš apeliantės.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) Sodininkų bendrijos „Paežerys-1“ (į. k. 191543284) 955,00 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai

Teisėjas                                                                                                  Asta Radzevičienė