Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-449/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32955-2018-8

 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.;

1.2.3.1.2.6.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

gynėjams Stasiui Lileikiui, Loretai Guižauskienei,

nuteistiesiems T. B., I. L.,

ekspertams O. P., J. R.,

vertėjoms Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,

        viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. (I. L.) ir nuteistojo T. B. (T. B.) gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

        I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

        T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

        Iš nuteistųjų I. L. ir T. B. solidariai priteista 2 966,50 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. V..

        Iš nuteistųjų I. L. ir T. B. solidariai priteista taip pat 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. J..

        Iš nuteistųjų I. L. ir T. B. nuspręsta išieškoti 300 Eur  proceso išlaidų nukentėjusiajai A. V..

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu I. L. ir T. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad kankindami ir kitaip itin žiauriai nužudė T. J..

1.1. 2018 m. liepos 10 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 20 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, eidami (duomenys neskelbtini) gatve iš po išgertuvių S. B. namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), kilus asmeniniam konfliktui su kartu po išgertuvių einančia T. J., gim. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, kartu nutempė T. J. nuo kelio už (duomenys neskelbtini) esančio pastato, kur nuogai ją nurengė ir sumušė: tyčia abu rankomis, kojomis bei paimtu įvykio vietoje pagaliu sudavė nukentėjusiajai mažiausiai 11 smūgių į galvą, mažiausiai 30 smūgių į liemenį (krūtinę, pilvą, nugarą), mažiausiai 25 smūgius į rankas, mažiausiai 25 smūgius į kojas ir sėdmenis, o taip pat ją smaugė, tuo padarydami T. J. daugines poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas galvos ir veido srityse, kraujosruvas ir žaizdeles abiejų lūpų gleivinėse ir lūpų raudonyje, kraujosruvą liežuvio raumenyse; daugines poodines kraujosruvas kakle, minkštųjų audinių kraujosruvas skydinės kremzlės projekcijoje, paliežuvinio kaulo didžiojo kairiojo rago lūžį; daugines poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas krūtinės ląstos visuose paviršiuose, pilvo ir juosmens srityse, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos srityje, krūtinkaulio lūžį, dauginius abipusius šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais dešinėje, dešinio plaučio pažeidimais ir sumušimo židiniais, kraujo išsiliejimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, kepenų plyšimą su negausiu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę; žaizdeles išangės srityje; daugines poodines kraujosruvas abipus pečių srityse, abipus rankose, abipus kojose, dauginius odos nubrozdinimus abipus rankose, abipus sėdmenų srityse, kairio klubo srityje, dešinėje kojoje. Po sumušimo T. B. ir I. L. sunkiai sužalotą T. J. paliko įvykio vietoje, po ko ji sugebėjo grįžti į S. B. namus, kur nuo patirto krūtinės ląstos sumušimo, kuris komplikavosi ūmine pohemoragine mažakraujyste, ūminiu potrauminiu šoku, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos sutrikimu, mirė. Tokiu būdu, T. B. ir I. L. bendrais veiksmais tyčia sudavę T. J. mažiausiai 91 smūgį ir smaugiant ją, padarė daugybę sužalojimų visame kūne, tame tarpe sukėlusį mirtį krūtinės ląstos sumušimą ir taip, sukeldami jai didelį fizinį skausmą bei tyčiodamiesi, kankindami ir itin žiauriai, nužudė T. J..

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis I. L. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą išteisinti. Netenkinus šio prašymo, nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.

2.1. Nuteistojo nuomone, teismas netinkamai įvertino įrodymus.

2.1.1. Skunde dėstomi nuteistojo T. B. parodymai, duoti iš karto po įvykio, papildomos apklausos metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paskutinės apklausos metu ir teisme. Nuteistojo nuomone, iš šių parodymų akivaizdu, kad viso proceso metu T. B. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinkantys kitų įrodymų, jo paties pozicija dėl kaltės keitėsi. T. B. parodymai skiriasi dėl nukentėjusiosios T. J. nurengimo aplinkybių, dėl jo paties suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos, taip pat ir dėl jo, I. L., suduotų smūgių ir pranešimo apie nukentėjusiosios mirtį, dėl pagalio panaudojimo.

2.1.2. Pasak nuteistojo, T. B. parodymus paneigė betarpiškai įvykio vietoje buvęs liudytojas V. L. (V. L.). Jis parodė, kad būtent T. B. nurengė ant žemės gulinčią T. J., po to sudavė apie 5 smūgius ranka į veidą, vėliau ją spardė kojomis, smūgiavo į įvairias kūno vietas. Kai po valandos jis grįžo į įvykio vietą, T. J. jau nebuvo. Tokius parodymus V. L. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistojo nuomone, V. L. paneigė aplinkybę, kad jis, I. L., vienas liko prie sumuštos nukentėjusiosios, jog buvo sugrįžę į įvykio vietą, kurioje T. J. dar buvo, taip pat paneigė, kad neva jis, I. L., pasakė, jog „užvertė“ nukentėjusiąją. Be to, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas V. L. patikslino, kad pakeliui tarp T. J. ir T. B. kilo žodinis konfliktas, po ko T. B. sugriebė nukentėjusiąją už pažasties ir ją nutempė tarp pastatų. Jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog tempiant T. J. dalyvavo ir jis, I. L.. Liudytojas patvirtino ir tai, kad T. B. rankose turėjo daiktą, panašų į medžio šaką.

2.1.3. Tuo tarpu jis, I. L., parodė, kad T. J. pasiūlė eiti pas ją į svečius išgerti, norėjo jį supažindinti su savo dukra. T. B. paklausus, ar nenori jo supažindinti su dukra, nukentėjusioji atsakė, kad jis smirda. Įvykio vietoje T. B. sudavė nukentėjusiajai smūgį į veidą, nuo kurio ji pargriuvo. Po to T. B. gulinčią ant žemės T. J. viena ranka smaugė, o kita – sudavinėjo smūgius į pilvą ir krūtinę. Atrodė, kad T. J. praranda sąmonę, todėl jis, I. L., sudavė delnu tris kartus į veidą, jog ji atsigautų. Po kurio laiko nukentėjusioji gulėjo ant žolės nuoga, o T. B. viena ranka laikė pakėlęs jos koją, o savo koja smūgiavo jai į pilvą, krūtinę, galimai pataikė ir į veidą. Įvykio vietoje T. B. pasakė, kad T. J. pasituštino ir išpurvino jo kelnes. Nuteistasis pažymi, kad šios aplinkybės neneigė ir pats T. B.. Nukentėjusiajai tarp kojų T. B. kišo pagalį. Vienoje apklausoje šios aplinkybės taip pat neneigė ir T. B.. Po kurio laiko visi sugrįžo į įvykio vietą, bet T. J. jau nebuvo. Nuteistasis I. L. pažymi, kad tokius parodymus jis davė ir teisme.

2.1.4. Atsižvelgiant į išdėstytus parodymus, nuteistojo nuomone, tiek jo, tiek V. L. parodymai prieštarauja T. B. parodymams. Jis, I. L., neigia prisidėjęs prie nukentėjusiosios nurengimo, o liudytojas V. L. patvirtino, kad būtent T. B. ją nurengė, o tai prieštarauja T. B. parodymams ir teismo išvadoms. Liudytojas V. L. nepatvirtino T. B. parodymų, kad su nukentėjusiąja jis, I. L., buvo likęs vienas. Liudytojas nepatvirtino ir to, kad jis, I. L., pranešė apie T. J. mirtį, jog jie buvo sugrįžę į įvykio vietą, kai ten dar buvo nukentėjusioji. Nors T. B. neigia, tačiau tiek liudytojo, tiek jo, I. L., parodymai, tiek ir specialisto išvada patvirtina, kad T. B. smaugė nukentėjusiąją, jai tarp kojų kišo pagalį. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, nustatydamas įvykio aplinkybes, teismas vadovavosi T. B. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

2.2. Skunde dėstomi argumentai apie nepagrįstai nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes.

2.2.1. Liudytojas V. L. tik ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad jis, I. L., su T. B. nuo kelio nutempė T. J., tačiau šios aplinkybės jis nepatvirtino apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tuo tarpu T. B. tvirtino nepamenantis, kaip atsirado įvykio vietoje. Nuteistojo nuomone, teismo išvadų, kad tempiant T. J. dalyvavo ir jis, I. L., nepatvirtina kiti bylos duomenys.

2.2.2. Aplinkybę, kad nukentėjusioji T. J. įvykio vietoje buvo išrengta, patvirtino tiek jis, I. L., tiek liudytojai V. L., S. B. (S. B.), tiek ir T. B., tiek ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, tačiau teismo išvados, jog nurengiant nukentėjusiąją dalyvavo ir jis, I. L., patvirtina tik nenuoseklūs ir prieštaringi T. B. parodymai (ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nukentėjusiąją išrengė abu, o teisme teigė, jog jis miegojo, o pabudęs pamatė jau nuogą nukentėjusiąją), daugiau jokie kiti objektyvūs duomenys to nepatvirtina.

2.2.3. Nuteistojo nuomone, įrodymai nepatvirtina teismo išvados dėl T. J. suduotų smūgių ir to, jog jis bendrai su T. B. sudavė nukentėjusiosios mirtį sukėlusius smūgius. Liudytojas V. L. nurodė kelis jo, I. L., koja suduotus smūgius į nukentėjusiosios kojas, o T. B. veiksmus detalizavo. Liudytojas parodė, kad T. B. ne mažiau 5 kartų sudavė T. J. į veidą, spardė į įvairias kūno vietas. Pats T. B. nė vienoje apklausoje nenurodė, kad jis, I. L., sudavė smūgius nukentėjusiajai į krūtinės sritį, o teigė, jog negali detalizuoti suduotų smūgių ir lokalizacijos. Tik teisme, kai jau buvo žinoma specialisto išvada dėl T. J. mirties priežasties, T. B. parodė, kad jis, I. L., nukentėjusiajai sudavė du smūgius į koją ir šonkaulius. Apie savo suduotus smūgius T. B. taip pat nebuvo nuoseklus. Vienoje apklausoje jis pripažino sudavė ne mažiau 10 smūgių į galvą, šonus, kitoje apklausoje jis nurodė, kad tris smūgius sudavė į šonus, vieną – į pilvą, du – į žandikaulį, o teisme parodė, kad nukentėjusiajai sudavė į šlaunį. Nuteistasis I. L. pripažįsta, kad sudavė nukentėjusiajai apie tris smūgius į veidą, galėjo suduoti į koją, o T. B. jai sudavė smūgius į veidą, spardė į pilvą ir krūtinę, smaugė ir kišo pagalį tarp kojų. Tokius parodymus jis davė iki susipažinimo su specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad T. J. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio bei dauginiais šonkaulių lūžiais ir vidaus organų sužalojimais.

2.2.4. Nuteistasis I. L. nurodo, kad specialisto išvadoje nėra detalizuotas krūtinės ląstos sužalojimo ir šonkaulių lūžių mechanizmas. Šis sužalojimas galėjo atsirasti nuo T. B. suduotų smūgių, kurių jis pats neneigė, nukentėjusiajai į šonus. Tuo tarpu T. B. parodymų apie tai, kad į įvykio vietą jis, I. L., dar buvo sugrįžęs ir po to pranešė apie T. J. mirtį, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Be to, šie T. B. parodymai yra nenuoseklūs, jis tris kartus šią aplinkybę aiškino skirtingai.

2.2.5. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad nužudant T. J. jis ir T. B. buvo bendravykdytojai. I. L. nurodo, kad jis jokio motyvo nužudyti T. J. neturėjo, jos anksčiau nepažinojo. Priešingai nei nustatė teismas, įvykio dieną jokio asmeninio konflikto tarp jų nebuvo. Dar būnant pas S. B. T. J. jį pakvietė į svečius, planavo jį supažindinti su dukra. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. L.. Tuo tarpu T. B. nukentėjusiąją pažinojo anksčiau, todėl, pasak nuteistojo, tikėtina, kad T. J. žinojo apie jo sveikatos problemą – šlapimo nelaikymą. Kai T. B. paklausė, ar nukentėjusioji nenori jo supažindinti su dukra, T. J. atsakė, kad nenori, nes T. B. smirdi. Nuteistojo nuomone, šis pažeminimas ir galėjo būti T. B. ir T. J. asmeninio konflikto pradžia. Žodinį konfliktą tarp jų patvirtino ir liudytojas V. L.. Nuteistasis pažymi, kad įvykio vietoje nukentėjusioji pasituštino ir taip supurvino T. B. kelnes. Šios aplinkybės neneigė ir T. B.. Pasak I. L., ši aplinkybė ir galėjo sukelti T. B. neadekvatų pyktį ir intensyvų smurtinių veiksmų tęsimą. Todėl būtent T. B. turėjo motyvą, paskatinantį smurtauti prieš nukentėjusiąją.

2.2.6. Pasak nuteistojo, daryti išvadą, jog jis ir T. B. yra bendravykdytojai būtų teisingai tik tuo atveju, jeigu nukentėjusioji būtų mirusi nuo sužalojimų visumos, o šiuo atveju specialisto išvadoje nurodyta, kad T. J. mirė nuo sužalojimų krūtinės ląstoje ir krūtinkaulio bei šonkaulių lūžių. Iš V. L. parodymų matosi, kad jis, I. L., nukentėjusiajai spyrė apie keturis kartus į kojas. Šie jo parodymai yra nuoseklūs. Pats nuteistasis prisipažįsta, kad nukentėjusiajai T. J. sudavė apie tris smūgius į veidą ir galėjo spirti į koją. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, kad jis, I. L., sudavė smūgius nukentėjusiajai į krūtinės sritį, šonkaulius, nėra, išskyrus nenuoseklius T. B. parodymus. Viso proceso metu keisdamas parodymus apie atliktus veiksmus T. B. pripažino sudavęs nukentėjusiajai daugiau nei dešimt smūgių į galvą ir šonus, jis patikslino, kad sudavė tris kartus į šonus, vieną – į pilvą, du – į žandikaulį. Skunde dėstoma teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, jog bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nužudymą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką, o dalyvavimo laipsnį – bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi kaltinamieji smurtą naudojo turėdami tyčia nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Taigi nužudymų bylose keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai, jei: 1) nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-561/2005, 2K-508/2005, 2K-265/2005) arba 2) nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžia tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2005, 2K-191/2008).

2.2.7. Nuteistojo I. L. nuomone, teismo išvada, kad jo veiksmai (keletas smūgių į gyvybei nepavojingas kūno vietas) sukėlė T. J. kančias ar buvo itin žiaurūs, yra nepagrįsta. Pasak nuteistojo, jo atlikti veiksmai, nepriklausomai nuo kito nuteistojo elgesio, negali būti laikomi kaip padaryti kankinant ar itin žiauriai.

2.2.8. Skunde nurodoma dar ir tai, kad teismas netinkamai įvertino T. B. gynėjo pateiktus laiškus kaip poveikį nuteistajam pakeisti parodymus, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš laiškų matosi, kad jis, I. L., savo kaltės nepripažįsta, tačiau nesiūlė T. B. prisiimti kaltę, o tik jo prašė pasakyti tiesą, nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Laiškuose jis rašė, kad T. B. įtraukė jį į nusikaltimą, kurio jis nepadarė, vadino T. B. prasimanėliu, rašė, jog neketina sėsti į kalėjimą už jo padarytą nusikaltimą. Jis kreipėsi į T. B. sąžinę, apgailestavo, kad iš karto neatitraukė jo nuo nukentėjusiosios.

2.3. Skunde nuteistasis nurodo, kad tuo atveju, jeigu išdėstyti argumentai būtų atmesti, jis prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti. Pasak I. L., skirdamas bausmę, teismas nepakankamai įvertino jo asmenybę, amžių, neatsižvelgė į tai, kad anksčiau jis teistas nebuvo.

3. Nuteistojo T. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, T. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. T. B. paskirti bausmę BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose ir atitinkamai sumažinti nukentėjusiosioms priteistų turtinės ir/ar neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas neteisingai T. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nurodoma, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato atsakomybę tam, kas nužudo kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Aiškinant šios teisės normos dispoziciją lingvistiškai, darytina išvada, kad nužudymas kankinant yra prilyginamas nužudymui kitaip itin žiauriai. Kita vertus, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto struktūrą šios sąvokos galėtų būti taikomos kaip alternatyvios, tačiau ne kaip tapačios, priklausomai nuo turėtos tyčios turinio ir konkrečių veiksmų, kuriais buvo realizuojama kaltininko tyčia. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas atskirai nurodė, kokiais veiksmais gali būti atimama kito žmogaus gyvybė kankinant, o kokiais – itin žiauriai, todėl vertindamas T. B. veiksmus, remdamasis nurodytais požymiais, turėjo konstatuoti, jog gyvybė T. J. buvo atimta vienu iš alternatyvių BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų gyvybės kitam žmogui atėmimo būdų. Todėl teismo išvada, kad nukentėjusioji buvo nužudyta ją kankinant ir itin žiauriai, yra nepagrįsta, padaryta neteisingai aiškinant ir taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto teisės normą. Pasak gynėjo, nors teismas nustatė, kad nuteistųjų susitarimas nužudyti nukentėjusiąją buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, tačiau turėjo nustatyti, ar kiekvieno jų padarytų kūno sužalojimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios mirtimi. Nors galva yra gyvybiškai svarbus žmogaus organas, tačiau šiuo atveju T. J. galvoje padaryti sužalojimai nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su jos mirtimi. Ne visi iš teismo nurodytų ne mažiau kaip 91 smūgių, suduotų T. J., yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, o tik kai kurie iš jų. Teismas pripažino, jog T. B. neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti T. J., todėl bylos nagrinėjimo metu buvo būtina nustatyti, kokie ir kurio nuteistojo padaryti kūno sužalojimai lėmė T. J. mirtį. Gynėjo nuomone, jeigu sutiktume su teismo išvada, jog nuteistieji atsiradusių padarinių atžvilgiu veikė neapibrėžtos tyčios forma – nesant susitarimo nužudyti T. J., tai T. B. neturėtų atsakyti už kito nuteistojo veiksmus, jeigu jie mušimo metu perėjo į tiesioginę tyčią, nes tokia situacija gali būti prilyginama vykdytojo ekscesui, t. y. kuomet vienas iš susitarusių daryti nusikalstamą veiką asmenų peržengia susitarimo ribas. Taigi, iš teismo padarytų išvadų galima spręsti, jog T. B. tyčia buvo nukreipta tik į fizinio skausmo T. J. sukėlimą, tačiau ne į jos gyvybės atėmimą ir į tai turėjo būti atsižvelgiama kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Pasak gynėjo, nustatydamas T. B. tyčios turinį teismas išimtinai vertino tik jo padėtį sunkinančias aplinkybes (suduotų smūgių skaičių, sužalojimų lokalizaciją ir kt.), tačiau jo elgesio, įrodančio tyčios nužudyti T. J. neturėjimą, arba nevertino, arba įvertino netinkamai. Pavyzdžiui, sugrįžimą į įvykio vietą teismas įvertino kaip nuteistųjų suvokimą apie savo veiksmų pavojingumą ir pripažinimą, kad jie T. J. sudavė daugiau smūgių negu pripažįsta parodymuose, tačiau gynėjui akivaizdu, jog nuteistieji ir liudytojas grįžo suteikti nukentėjusiajai pagalbą, nes suradus nukentėjusiąją gyvą tikslas jai atimti gyvybę nėra nustatytas. Kita vertus, teismo motyvas, kad grįžimas į įvykio vietą įrodo, jog tokiais veiksmais nuteistieji pripažino sudavę T. J. didesnį smūgių skaičių negu nurodė savo parodymuose, negali būti pripažįstamas logiškai pagrįstu. Be to, teismas pripažino teisingais T. B. parodymus, kad jis kartu su liudytoju V. L. iš įvykio vietos pasišalino anksčiau, palikdami nukentėjusiąją T. J. su kitu nuteistuoju, tačiau šio fakto reikšmės nustatydamas jo tyčios turinį nevertino, ypač atsižvelgiant į tai, ką apie savo veiksmus grįžęs iš įvykio vietos papasakojo kitas nuteistasis ir ką nuosprendyje pripažino teismas. Taigi, nuteistojo išėjimas iš įvykio vietos su liudytoju V. L. dar iki T. J. padarant sunkius sužalojimus (krūtinės ląstos ir šonkaulių lūžius) taip pat įrodo T. B. tyčios nužudyti T. J. neturėjimą.

3.2. Skunde nurodoma, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas pažeidė teisės principus ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.2.1. Pasak gynėjo, teismas išvadą, kad T. B. panaudotas smurtas, taip pat ir spardymas kojomis, sukėlė nukentėjusiosios T. J. mirtį, padarė neteisingai įvertinęs ar apskritai neįvertinęs įrodymų.

3.2.2. Teismas, pripažindamas, kad nuteistieji ir liudytojas V. L. įvykio metu buvo apgirtę ir tuo aiškindamas jų parodymų fragmentiškumą ir nenuoseklumą bei teigdamas, jog jų parodymais vadovaujasi tik ta dalimi, kurioje nuteistieji ir liudytojas patvirtina ar papildo vieni kitų parodymus ir tokius parodymus patvirtina kiti įrodymai, vadovavosi tik T. B. apkaltinančiais įrodymais, nepašalindamas juose esančių prieštaravimų, neatmesdamas kilusių abejonių ir papildomai teismo posėdyje netirdamas esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kurios visapusiškai nebuvo ištirtos ikiteisminio tyrimo metu. Vadovaudamasis T. B. parodymais, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios T. J. krūtinės srityje nustatytus sužalojimus padarė kitas nuteistasis, tačiau vėliau teismas teigia, jog nukentėjusiosios krūtinės ląstą spardė tariamai ir T. B.. Nuteistojo gynėjo nuomone, toks motyvų nenuoseklumas ir prieštaringumas suteikia pagrindo teigti, jog teismas tik fragmentiškai vadovavosi T. B. apkaltinančiais įrodymais, neatsižvelgdamas į jo apkalbėjimo tikimybę, be to, pats teismas konstatavo, kad kitas nuteistasis darė poveikį T. B., siekė, jog pastarasis prisiimtų kaltę. Liudytojas V. L. yra kito nuteistojo brolis, kas lemia jo siekį duodant parodymus palengvinti artimo giminaičio padėtį. Ikiteisminio tyrimo eiga, pasak nuteistojo gynėjo, leidžia teigti, jog paties V. L. procesinę padėtį lėmė bylos tyrimo taktika, t. y. jo parodymais buvo siekiama nustatyti bent du galimus kaltininkus ir tai galėjo turėti įtakos jo parodymams.

3.2.3. Pasak nuteistojo gynėjo, teismo išvadą, kad T. B. spardė nukentėjusiajai į krūtinės ląstą, paneigia ir kiti įrodymai, kuriuos teismas netinkamai įvertino ir/ar neįvertino. 2018 m. liepos 25 d. apklausos metu ir kitą dieną parodymų patikrinimo vietoje T. B. parodė, kad nukentėjusiąją mušė tik rankomis. Šiais parodymais iš esmės teismas vadovavosi, išskyrus spardymą. Tokia teismo pozicija yra pagrįsta, nes pripažinus kaltę dėl naudoto smurto T. B. nebuvo tikslo neigti ją spardžius, ypač įvertinant tai, kad iš jo parodymų matosi, jog iš kito nuteistojo jis sužinojo, kad po šio asmens smurto T. J. galimai mirė. Vadinasi, duodamas parodymus T. B. buvo įsitikinęs, kad nukentėjusioji mirė ne nuo jo veiksmų. Nors darydamas išvadą, kad T. B. spardė T. J., teismas vadovavosi specialisto išvada Nr. KG 41/2019(01), tačiau ši išvada yra tikėtina. Todėl ši specialisto išvada pati savaime nepatvirtina teismo išvados, kad T. B. dėl patirtų traumų (stuburo slankstelių lūžio) objektyviai gali spirti tokia jėga, kad galėtų padaryti tokius kūno sužalojimus, kurie sukėlė T. J. mirtį.

3.2.4. Kita vertus, vertindamas specialisto išvadą Nr. KG 41/2019(01) ir spręsdamas, kad T. B. nustatyta abiejų pėdų parezė netrukdė spardyti T. J. tokia jėga, kuri reikalinga sulaužyti šonkaulius ir kitiems sužalojimams padaryti, teismas neįvertino išvados neatitikimo kitiems medicininiams dokumentams. Gynėjas nurodo, kad specialisto išvados aprašomojoje dalyje specialistai vadovavosi Darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-2288 ir nurodė, kad T. B. diagnozuota lengva apatinė paraparezė, vyraujanti kairėje kojoje, nors pačioje išvadoje jau nurodė, jog kojų funkcijų sutrikimas yra vidutinis, o dubens – sunkus, kas neabejotinai veikia T. B. galimybę spirti. Atsižvelgiant į tai, pasak gynėjo, specialisto išvada neatitinka T. B. sveikatos būklės, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, pavyzdžiui nekvietė specialistų, neskyrė papildomos ekspertizės ir pan. Todėl nuteistojo gynėjo nuomone, specialisto išvada Nr. KG 41/2019(01), priešingai nei nurodė teismas, nepaneigia T. B. parodymų, kad jis T. J. nespardė, nepaneigia to, kad jis apskritai negalėjo to padaryti dėl sveikatos būklės.  

3.2.5. Be to, nors teismas pripažino, kad nukentėjusiosios T. J. mirties priežastis buvo ne mažiau kaip 91 trauminiu poveikiu padaryti kūno sužalojimai, tačiau specialisto išvadoje konstatuota, jog ji mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio bei dauginiais šonkaulių lūžiais ir vidaus organų sužalojimais. Todėl, gynėjo nuomone, T. B. inkriminuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, nurodyti specialisto išvados 3.2. ir 3.3. punktuose, yra kvalifikuotini kaip nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas ir šie sužalojimai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. nukentėjusiosios mirtimi.

3.2.6. Gynėjas nurodo, kad specialisto išvada Nr. M 883/2018 (01) yra neaiški. Nors joje nurodyta T. J. mirties priežastis, tačiau nėra aišku, ar pats savaime krūtinės ląstos sumušimas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, ar to sumušimo pasekoje lūžę šonkauliai. Be to, specialisto išvadoje nėra nurodytas sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo būdas (mechanizmas), pavyzdžiui, ar sulaužant krūtinkaulį lūžo ir šonkauliai, jeigu taip, tai kurie ir kurioje vietoje, ar šonkauliai buvo sulaužyti juos paveikus atskirai. Gynėjui kyla abejonės, ar šonkauliai galėjo būti sulaužyti smūgiuojant rankomis, nes neabejotinai tam reikalinga didesnė jėga, nei spiriant. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nenustatė kokiu būdu buvo sužaloti T. J. krūtinplėvė, dešinysis plautis, kepenys, t. y. ar šiuos organus veikiant kietais bukais daiktais, kaip nurodoma specialisto išvadoje, ar paveikus šiuos organus lūžusiais šonkauliais.

3.3. Skunde nurodoma apie nekaltumą prezumpciją, apie tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas gali priimti tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus nelieka jokios abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės. Nuteistojo gynėjo nuomone, nepašalinus skunde nurodomų prieštaravimų, T. B. kaltę grindžiant prielaidomis ir pagrįstų abejonių keliančiais kito nuteistojo ir jo brolio liudytojo V. L. parodymais, nebuvo pagrindo T. B. pripažinti kaltu dėl T. J. nužudymo. Atsižvelgiant į tai, kad T. B. pripažįsta smurtavęs prieš nukentėjusiąją, tačiau nesant neabejotinai įtikinamų įrodymų dėl jo kaltės sunkiai sutrikdžius jos sveikatą, gynėjo nuomone, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal kilusias pasekmes, t. y. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat atitinkamai turėtų būti mažinami ir priteisti žalos atlyginimo dydžiai.

Teismo posėdyje nuteistasis I. L. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Nuteistasis T. B. ir jo gynėjas prašo patenkinti gynėjo apeliacinį skundą. Prokurorė prašo abu apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliaciniai skundai atmetami.

5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, taip pat išnagrinėjo bei įvertino ir didžiąją dalį aplinkybių, dėstomų apeliaciniuose skunduose, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino I. L. ir T. B. kaltais už tai, kad kankindami ir kitaip itin žiauriai nužudė T. J.. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta jų nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį. 

6. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas. Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

7. Kad I. L. ir T. B., veikdami bendrininkų grupe, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė nukentėjusiąją T. J., patvirtina liudytojo V. L., S. B., A. P., A. S. (A. S.), V. M., E. C. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialisto išvada Nr. M 883/2018(01), specialisto paaiškinimų protokolai, specialisto išvada Nr. KG 41/2019(01), iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti. Be to, tai patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialisto išvadas pateikusių ekspertų O. P. ir J. R. paaiškinimai.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną nuteistieji ir liudytojas V. L. kartu vartojo alkoholį, o po to nuvažiavo į liudytojo S. B. namus, kuriuose toliau vartojo alkoholį su A. P., V. M. ir nukentėjusiąja T. J., kol buvo išprašyti. Nuteistieji, liudytojas V. L. ir nukentėjusioji planavo išgertuves pratęsti nukentėjusiosios namuose, todėl visi kartu išėjo. Po kurio laiko nukentėjusioji T. J. sugrįžo į S. B. namus, ji buvo nuoga ir sumušta. Šios aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos apeliaciniuose skunduose. Tuo tarpu apeliaciniuose skunduose ginčijamos kitos aplinkybės (kas įvyko jiems išėjus iš liudytojo namų, kaip T. J. buvo nutempta į įvykio vietą, kur ji buvo nuogai nurengta ir sumušta, kokius smurtinius veiksmus atliko nuteistieji, ar kartu išėjo iš įvykio vietos po nukentėjusiosios sumušimo), apie kurias ir patys nuteistieji bei įvykio metu buvęs liudytojas V. L. davė gan nenuoseklius ir prieštaringus parodymus.

9. Nuteistasis I. L. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad išėjus iš S. B. namų T. J., įsikabinusi T. B. į parankę, ėjo priekyje. Jie nuėjo link pastato. Ten jie dar išgėrinėjo. Tada T. B. koja spyrė T. J. į veidą. Po kurio laiko jis nuėjo į stotelę pasižiūrėti autobuso tvarkaraščio. Grįžęs į tą vietą pamatė nukentėjusiąją gulinčią ant žemės, T. B. laikė paėmęs jos kaklą ir sudavinėjo smūgius į pilvą. Jis su V. L. atitraukinėjo T. B. nuo nukentėjusiosios, tada T. B. dar ir kojomis jai sudavė. Tada jie vėl gėrė, o T. J. gulėjo. Jis koja stumtelėjo nukentėjusiąją, kad ji atsikeltų. Matė, kaip nukentėjusiajai bėgo kraujas veido srityje. Ji praradinėjo sąmonę, todėl jis kelis kartus delnu pliaukštelėjo per veidą, ji atsigavo. Tada jis nuėjo už pastato nusišlapinti, atėjo ir jo brolis V. L.. Grįžę pamatė, kaip T. B. laiko nukentėjusiosios koją ir ją spardo. Ji jau buvo be drabužių, ją nurengė T. B.. T. B. sakė, kad nukentėjusioji pasituštino ir ištepė jį. Jis valėsi drabužius. Matė, kaip T. B. rankoje kažką laikė ties nukentėjusiosios sėdmenimis. Tada V. L. atitraukė T. B. nuo nukentėjusiosios. Jis priėjo pasižiūrėti, ar T. J. dar gyva, ji kažką neaiškiai kalbėjo. Jie nuėjo į autobusų stotelę. Ten dar išgėrė, nutarė nueiti pasižiūrėti, kaip nukentėjusioji. Sugrįžus į tą vietą jos jau nebematė. Nuteistasis paaiškino, kad visų įvykio aplinkybių neprisimena, nes buvo girtas, apie įvykį jam papasakojo brolis, kuris irgi daug ko neprisimena, nes taip pat buvo girtas.

Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo I. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (3 t., 184-186 b.l). Papildomos apklausos metu I. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad išėję iš S. B. namų jis, V. L., T. B. ir nukentėjusioji T. J. ėjo link nukentėjusiosios namų. V. L. ėjo priekyje, o jis su kitais iš paskos. Jis paprašė V. L. cigaretės ir jie stabtelėjo, o T. B. su T. J. nuėjo toliau. T. J. buvo įsikabinusi T. B. į parankę. Pamatė, kaip susvyravę T. B. ir nukentėjusioji nukrito ant žolės, po to atsikėlė. Tuo metu jis su V. L. prisivijo T. B. ir nukentėjusiąją, visi keturi nusuko nuo pagrindinio kelio už pastato. Ten visi gėrė alkoholį. Staiga pamatė, kaip T. B. koja sudavė sėdinčiai nukentėjusiajai į veidą. Nuo smūgio ji nugriuvo ant nugaros. Nukentėjusioji kažkiek pagulėjo ir atsikėlė, matėsi, kad jos veidas sumuštas. Jai atsikėlus jie tęsė išgertuves. Jis nuėjo pasižiūrėti tvarkaraščio į autobusų stotelę. Sugrįžęs pamatė nukentėjusiąją gulinčią ant žemės, o T. B. viena ranka suspaudusį jos gerklę, o kita ranka sudavinėjantį smūgius į pilvą, krūtinę. Smūgių buvo ne mažiau 10. Jis su V. L. atitraukė T. B. nuo nukentėjusiosios. Ji šiek tiek pagulėjusi atsikėlė ir toliau sėdėjo, ant jos veido matėsi kraujas. Jam pasirodė, kad nukentėjusioji praranda sąmonę, todėl jis nestipriai delnu sudavė tris kartus per veidą, kad ji atsigautų. Ji atsigavo. Po kurio laiko jis nuėjo nusišlapinti, atėjo ir V. L.. Išgirdo triukšmą ir sugrįžę pamatė, kad T. J. guli ant žemės nuoga. Ji gulėjo šonu, T. B. viena ranka laikė pakeltą jos koją, o savo koja smūgiavo nukentėjusiajai į pilvą, krūtinę, galimai pataikė į veidą. T. B. sudavė ne mažiau 5 smūgių. T. B. pasakė, kad nukentėjusioji pasituštino ir išpurvino jam kelnes. Pasisukę pamatė, kad sugriebęs kažkokį pagalį T. B. kišą jį tarp T. J. kojų. Jis su V. L. atitraukė nuo nukentėjusiosios T. B. ir nusivedė iki kelio. Tada jis sugrįžo prie ant šono gulinčios nukentėjusiosios. Nesimatė, ar ji kvėpuoja, todėl koja ją pastūmė ir apvertė ant nugaros bei ranka pajudino jai už smakro, nes ji buvo be sąmonės. Ji atsimerkė, jos paklausė, ar reikia pagalbos. Ji kažką neaiškiai pasakė. Jis nuėjo link T. B. ir V. L.. Jie visi nuėjo link autobusų stotelės. Pamatę, kad ilgai reikės laukti autobuso, sugrįžo prie nukentėjusiosios, bet toje vietoje jos jau nebuvo.

Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistasis I. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir paaiškino, kad T. B. nukentėjusiajai sudavė apie 30 smūgių į galvą, pilvą, spardė į krūtinės sritį.

Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo I. L. parodymai bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas (3 t., 180-181, 188-192, 193-201 b.l., 4 t., 4-5 b.l.). Pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu I. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad tuo metu, kai S. B. išprašė iš savo namų, T. J. jau buvo išėjusi. Kai jie buvo išprašyti, išėjo jis, V. L. ir T. B.. Jie ėjo link stotelės, netoli jos buvo pavėsinė, kurioje jie dar vartojo alkoholį (3 t., 180-181 b.l.). Tuo tarpu jo parodymų patikrinimo vietoje metu I. L. iš esmės parodė apie tokios pačias aplinkybės, kaip ir papildomos apklausos metu. o paskutinės ikiteisminio tyrimo apklausos metu I. L. taip pat kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis T. J. nemušė.

9.1. Nuteistasis T. B. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną vartojo alkoholį. Dėl alkoholio jo atmintis sutrinka. Neprisimena, kaip jie atsirado miške. Jį stumdė nukentėjusioji T. J., todėl jis ją nuo savęs atstūmė. I. L. kelis kartus jai trenkė į kojas. T. J. buvo pasituštinus, todėl jis nusprendė iš ten išeiti, paskui jį išėjo ir V. L.. O juos pasivijęs I. L. pasakė, kad T. J., spirdamas į galvą, „užvertė“, jog kažkas trakštelėjo. Jis su I. L. nuėjo pasižiūrėti ir pamatė gulinčią nukentėjusiąją, ji buvo gyva, iš jos burnos bėgo kraujas. Iš tos vietos išėjo, nuėjo prie parduotuvės ir ten gėrė, tada autobusu išvažiavo į namus. Visi trys nebuvo sugrįžę į vietą, kur buvo mušama nukentėjusioji.

Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 155-156, 157-159, 177-179 b.l.).  

Pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistasis T. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad gėrė su V. M. ir su dar dviem moterim S. B. namuose. Kai šis grįžo į namus ir liepė jiems išeiti, jis išėjo kartu su I. L. ir V. L., o visos tos moterys liko ten.

Papildomos apklausos metu T. B. kaltu prisipažino ir parodė, kad dėl suvartoto alkoholio ne visas įvykio aplinkybes prisimena. Prisimena, kad jis, I. L., V. L. ir nukentėjusioji T. J. yra kažkokiuose krūmuose. Tuo metu T. J. gulėjo, o jis su I. L. paeiliui ją mušė. Jis sudavė ne mažiau 10 smūgių nukentėjusiai į galvą, į šonus. Kiek smūgių sudavė I. L. neprisimena, bet jis irgi mušė nukentėjusiąją rankomis ir kojomis. Jis kartu su I. L. nuplėšė nuo nukentėjusiosios drabužius. Jis pamatė, kad išmatomis išsipurvino kelnes, nes V. L. pasakė, kad nukentėjusioji pasituštino. Jis neprisimena, kad nukentėjusiajai į lytinius organus kištų pagalį, bet taip galėjo būti, galėjo būti, jog jis supyko, nes išsitepė jam kelnes. Jis su V. L. išėjo pirmi, o I. L. dar pasiliko su T. J.. Netrukus atėjęs I. L. pasakė „gatava“, T. J. negyva, I. L. sakė, kad spyrė jai į šoną ir kažkas sutreškėjo. Tada jie visi nuėjo į tą vietą ir pamatė, kad ji dar kvėpuoja, gyva. Tada nuėjo prie parduotuvės, tęsė išgertuves.

Pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad išgertuvių metu kelis kartus buvo užmigęs. Kai atsibudo, pamatė, kad yra miške ir T. J. jau buvo sumušta. I. L. rankomis ir kojomis mušė T. J.. Jis irgi mušė nukentėjusiąją, bet ne tiek, kiek I. L.. Jis nukentėjusiajai sudavė tris kartus į šonus, vieną kartą į pilvą, du kartus į veidą. T. J. buvo be kelnių ir viršutinių drabužių. Su V. L. jis išėjo, o I. L. dar pasiliko su nukentėjusiąja. Po 10-15 min. atėjęs I. L. pasakė „viskas, mirė“. Jis pasakė, kad su koja užlipo ant nukentėjusiosios galvos ir kažkas lūžo. Jie nuėjo pasižiūrėti, iš T. J. girdėjosi švokštimas. Po to jie nuėjo prie parduotuvės ir ten gėrė alkoholį.

Po šių parodymų perskaitymo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis T. B. pavirtino savo parodymus. Jis paaiškino, kad šio teismo posėdžio metu duoda teisingus parodymus. Miške jis buvo užmigęs, kai jį pradėjo stumdyti nukentėjusioji. Jam nubudus ji jau buvo pusnuogė, jos akis buvo sumušta. Jis nemušė T. J., jai sudavė tik prieš išeidamas, o I. L. jai koja spyrė du kartus į šonkaulių sritį. Tos pačios apklausos metu nuteistasis parodė, kad vieną kartą ranka pastūmė nukentėjusiąją į šoną, o prieš išeidamas du kartus spyrė jai į kojas. Tos pačios apklausos metu T. B. aiškino ir tai, kad kojomis jis negalėjo mušti nukentėjusiosios dėl stuburo problemų.

Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo T. B. parodymai bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas (2 t., 161-164, 165-170, 183-184 b.l.)

Parodymų patikrinimo vietoje metu T. B. parodė vietą, kurioje jis su I. L. paeiliui mušė nukentėjusiąją T. J.. Jis nukentėjusiajai sudavė ne mažiau dešimt smūgių į šonus ir galvą. Kiek smūgių sudavė I. L. nežino, jis smūgiavo rankomis ir kojomis. Prieš tai jis su I. L. nurengė T. J.. Po to jis su V. L. iš ten išėjo, o vėliau juos pasivijęs I. L. pasakė „gatava“. I. L. sakė, kad nukentėjusiajai sudavė koja smūgį į šoną ir kažkas sutreškėjo. Jie visi grįžo į tą vietą, T. J. dar kvėpavo, buvo gyva. Jie ją ten paliko ir nuėjo prie parduotuvės, kur tęsė išgertuves. Prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo nuotraukos nurodyta, kad T. B. parodė, kaip jis su I. L. paeiliui kumščiais sudavinėjo smūgius ant žemės gulinčiai nukentėjusiajai į šonus ir pilvą, parodė, kaip I. L. kojomis spardė nukentėjusiajai į šonus, pilvą.

Paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistasis T. B. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad atstumdamas nuo savęs nukentėjusiajai T. J. sudavė gal du, tris smūgius. 

9.2. Liudytojui V. L. teisiamojo posėdžio metu buvo išaiškinti BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyti liudijimo ypatumai. Liudytojas V. L. atsisakė duoti parodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. L. buvo apklaustas įtariamuoju, o vėliau liudytoju.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas V. L. parodė, kad kai namo šeimininkas S. B. pasakė baigti išgertuves ir išeiti, T. J. pasiūlė pratęsti išgertuves pas ją namuose. Jis, T. B., I. L. ir T. J. beeidami dar nusipirko alkoholio. Jis ėjo šiek tiek atsilikęs nuo kitų, tarp T. J., T. B. ir I. L. vyko kažkoks pokalbis. Staiga I. L. ir T. B. sugriebė T. J. ir ją nutempė į šalia kelio esančius krūmus. Nuėjęs pamatė, kad kažkuris pargriovė T. J. ant žemės ir lyg T. B. ją nurengė. Tada T. B. ir I. L. pradėjo ją mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas – veidą, galvą, pilvą, nugarą, šonus. Smūgių buvo daug. Taip jie mušė apie 20 min. Jis bandė juos sustabdyti, bet nepavyko. Nustojus jiems mušti nukentėjusiąją, jis priėjo, pamatė, kad ji dar kvėpuoja. Tada jie išėjo. Visi grįžo prie parduotuvės, ten su kažkokiais vietiniais gyventojais išgėrė alkoholio. Maždaug po valandos visi nuėjo prie tų krūmų, kur T. B. ir I. L. sumušė T. J., norėjo įsitikinti, kad ji gyva. Jiems nuėjus T. J. ten nebuvo. Tada nuėjo į autobusų stotelę ir išvažiavo į V. (2 t., 76-78 b.l.).

Parodymų patikrinimo vietoje V. L. parodė, kad ties pastatu I. L. ir T. B. sugriebė T. J. ir nutempė už to pastato. Ten nuėjus jis pamatė T. J. gulinčią ant žemės, ji buvo nuoga. I. L. ir T. B. stovėjo iš abiejų nukentėjusiosios pusių ir jai sudavinėjo smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Jie nukentėjusiąją mušė apie 15-20 min. Smūgių sudavė daug. Jis bandė juos nuraminti, atitraukti nuo T. J.. Po kurio laiko jie nustojo mušti nukentėjusiąją ir jie iš ten išėjo (2 t., 79-82 b.l.).  

Pas ikiteisminio tyrimo teisėją įtariamuoju apklaustas V. L. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams sakė ne visą tiesą, šios apklausos metu kai kurias aplinkybes patikslins. Jis parodė, kad S. B. namo kieme gėrė alkoholį, po to buvo išprašyti ir jie išėjo. T. J. pasiūlė eiti pas ją į namus dar išgerti. Jis ėjo iš T. B., I. L. ir T. J. paskos. Tarp T. B. ir T. J. kilo žodinis konfliktas. T. B. sugriebė nukentėjusiąją ir ją nutempė tarp pastatų. Jam atrodo, kad I. L. pribėgo prie T. J. ir T. B. padėjo ją tempti. Priėjęs prie jų jis pamatė nukentėjusiąją gulinčią ant žemės, ji buvo nuoga, pastebėjo mėlynę veido srityje. Jis matė, kaip T. B. pasilenkęs prie gulinčios T. J. sudavė apie penkis smūgius ranka į veidą. Jis bandė T. B. patraukti, o šis tuo metu bandė įspirti T. J.. Tada priėjo I. L. ir kelis kartus spyrė nukentėjusiajai į kojas. Tada jis sugriebė I. L., o atsisukęs pamatė, kad T. B. vėl pradėjo mušti nukentėjusiąją suduodamas jai smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas. T. B. rankose laikė kažką panašaus į medžio šaką, bet nematė, ar jis su tuo daiktu ką nors darė. Jis paleido I. L. ir pribėgo prie T. B.. Jie smurtavo prieš nukentėjusiąją ilgą laiką. Jis bandė juos nuraminti, pasiūlė nueiti į parduotuvę nusipirkti alkoholio. Jis, T. B. ir I. L. nuėjo į parduotuvę, T. J. paliko gulinčią. Jie nusipirko alkoholio ir išgėrė. Praėjus apie 10-15 min. jis pasiūlė sugrįžti į tą vietą ir pasižiūrėti, kaip jaučiasi nukentėjusioji. Visi trys nuėjo į tą vietą, bet T. J. ten jau nebuvo. Jis paaiškino, kad tam tikrų aplinkybių gali neprisiminti, nes buvo išgėręs. Iki įvykio jis gėrė tris dienas (2 t., 87-90 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. L. parodė, kad jis ėjo kažkiek atsilikęs nuo T. J., I. L. ir T. B.. Pamatė, kaip I. L. ir T. B. sugriebė nukentėjusiąją ir ją nutempė į krūmus. Jis irgi ten nuėjo ir pamatė, kad kažkuris pargriovė T. J.. Tada lygtais T. B. gulinčią ant žemės T. J. nurengė ir sudavė jai apie penkis smūgius į veidą. Jis bandė atitraukti T. B. nuo nukentėjusiosios, o tuo metu T. B. dar bandė įspirti nukentėjusiajai. Tada prie nukentėjusiosios priėjo jo brolis I. L. ir kelis kartus įspyrė nukentėjusiajai į kojas. Jis bandė sulaikyti I. L., o tuo metu prie nukentėjusiosios vėl priėjo T. B. ir jai sudavė kojomis, rankomis į įvairias kūno vietas. Jis ir vėl atitraukė T. B. nuo nukentėjusiosios. Po nuteistųjų smūgių jis priėjo prie nukentėjusiosios ir pamatė, kad ji kvėpuoja. Tada jis, I. L. ir T. B. nuėjo prie parduotuvės ir su vietiniais gyventojais gėrė alkoholį. Maždaug po valandos jie grįžo į tą vietą, kur I. L. ir T. B. mušė nukentėjusiąją, bet T. J. ten jau nebuvo. Tada jie nuėjo į autobusų stotelę ir išvažiavo į V. (2 t., 118-120 b.l.).

10. Atsižvelgiant į išdėstytus nuteistųjų I. L., T. B. ir liudytojo V. L. parodymus, akivaizdu, kad jų parodymai gan prieštaringi ir nenuoseklūs. Iš nuteistųjų parodymų bei I. L. laiškų, siųstų T. B. (5 t., 173-185 b.l.), kuriuos teismas teisingai įvertino kaip I. L. poveikį T. B. nesakyti tiesos, akivaizdu, kad abu nuteistieji siekė išvengti arba sušvelninti savo atsakomybę dėl nukentėjusiosios T. J. nužudymo, abu stengėsi arba nuslėpti savo atliktus veiksmus perkeliant visą kaltę kitam nuteistajam, arba savo atliktus veiksmus kiek įmanoma labiau sušvelninti. Jie abu skirtingai aiškino smurtinių veiksmų panaudojimą prieš T. J., todėl, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu įvertinti kartu su nuteistaisiais ir nukentėjusiąja įvykio metu buvusio liudytojo V. L. parodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu irgi keitėsi. Galima sutikti su tuo, kad būdamas I. L. brolis liudytojas vėlesnių apklausų metu bandė sušvelninti I. L. smurtinius veiksmus. Nuteistųjų ir liudytojo V. L. parodymų fragmentiškumą, nenuoseklumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai paaiškino jų būsena įvykio metu. Jie visi buvo girti. Duodami parodymus jie patys prisipažino, kad dėl girtumo ne itin detaliai prisimena visas įvykio aplinkybes. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-2019 išvados patvirtina, kad nusikalstamos veikos metu T. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos gebėjimui teisingai suvokti ir įsiminti aplinkos įvykius, o tai gali apsunkinti gebėjimą duoti išsamius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes ir jų detales (3 t., 154-160 b.l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų I. L., T. B. ir liudytojo V. L. parodymus kaip patikimus įvertino tik toje dalyje, kurioje jie patvirtina vieni kitų parodymus ar juos papildo vieno ar kito parodymai, ar jų parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Nuteistasis I. L. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad teismas vadovavosi nuteistojo T. B. parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo matosi, kad I. L., bandydamas paneigti T. B. parodymus, sau palankia linkme tik fragmentiškai išdėstė V. L. ir savo parodymus. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir išsamiai atliko nuteistųjų ir liudytojo V. L. bei kitų įrodymų vertinimą. 

11. Pirmiausia pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiąją T. J. į įvykio vietą, kurioje vėliau ji buvo sumušta, nutempė abu nuteistieji I. L. ir T. B.. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. L. nurodo, kad tokios teismo išvados nepatvirtina bylos duomenys. Nors iš tikrųjų T. B. tvirtino, jog neprisimena, kaip atsirado įvykio vietoje, tačiau, kaip teismas nurodė, tokios aplinkybės jis ir nepaneigė. Tuo tarpu I. L. neigė, kad kartu su T. B. nusitempė nukentėjusiąją prie pastato, kur vėliau prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas smurtas, tačiau šią aplinkybę nuosekliai visų apklausų metu parodė liudytojas V. L.. Teismas nurodė, kad į tą vietą, kur buvo nutempta nukentėjusioji, jie neketino eiti, jie buvo susitarę eiti į nukentėjusiosios namus, todėl tokie liudytojo V. L. parodymai atitinka susidariusią situaciją ir paaiškinami logiškai. Todėl teismas pagrįstai patikėjo V. L. parodymais, kuriuos jis patvirtino tiek apklaustas įtariamuoju, tiek ir liudytoju. Be to, nors ir netiesiogiai, tokius liudytojo parodymus patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu liudytojos V. M. parodymai, jog vietiniai gyventojai kalbėjo, kad matė, kaip abu nuteistieji nusitempė T. J. į krūmus. Tai, kad nukentėjusioji į įvykio vietą buvo tempiama didesne jėga, o būtent abiejų nuteistųjų, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 36-38, 39-59 b.l.). Iš šio protokolo matosi, kad link tos vietos, kurioje prieš nukentėjusiąją T. J. buvo smurtaujama, rasti išmėtyti nukentėjusios batai, o toje vietoje jau kiti nukentėjusios drabužiai (1 t., 36-38, 39-59 b.l.).

12. Šis įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji T. J. buvo išrengta nuogai. Priešingai, nei nurodo I. L., teismo išvadą, kad kartu T. B. ir I. L. išrengė nuogai nukentėjusiąją, patvirtina ne tik T. B. parodymai, o ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, iš šio protokolo matosi, jog nukentėjusiosios drabužiai buvo išmėtyti įvairiose vietoje, tai patvirtina, kad T. J. buvo išrengta jėga, o tai padarė abu nuteistieji, kaip ir parodė T. B. ikiteisminio tyrimo pradžioje ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors apeliaciniame skunde I. L. nurodo, kad liudytojas V. L. parodė, jog būtent T. B. nurengė nukentėjusiąją, tačiau net keliose apklausose tai nurodęs liudytojas pats tuo abejojo, parodė, kad lygtais, o kitose apklausose (pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu) teigė, kad jam nuėjus į įvykio vietą T. J. jau gulėjo ant žemės nuoga.

13. Bylos įrodymai patvirtina, kad po to, kai nutempę nukentėjusiąją T. J. atokiau nuo kelio ir ją išrengę nuogai, nuteistieji I. L. ir T. B. pradėjo prieš ją smurtauti. Byloje nustatyta, kad nuteistieji rankomis, kojomis ir įvykio vietoje paimtu pagaliu sudavė mažiausiai 91 smūgį nukentėjusiajai T. J. į įvairias kūno vietas, t. y. į galvą mažiausiai 11 smūgių, į rankas mažiausiai 25 smūgius, į kojas bei sėdmenis mažiausiai 25 smūgius, į liemenį (krūtinę, pilvą, nugarą) mažiausiai 30 smūgių, taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji buvo ir smaugiama.

14. Pats nuteistasis I. L. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad smurtavo prieš nukentėjusiąją, nurodo, jog sudavė smūgius nukentėjusiai į veidą ir kojas, tačiau nesutinka su tuo, kad jis sudavė nukentėjusiajai smūgius ir į krūtinės sritį. Tuo tarpu iš nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinio skundo taip pat matosi, kad abejojama tuo, jog T. B. sudavė smūgius nukentėjusiajai į krūtinės sritį.  

15. Iš jau išdėstytų parodymų matosi, kad nuteistasis T. B. ikiteisminio tyrimo pradžioje (papildomos apklausos metu) parodė, kad kartu su I. L. paeiliui rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajai. Jis sudavė ne mažiau 10 smūgių nukentėjusiajai į šonus ir galvą, o kiek smūgių sudavė I. L. neprisimena, bet jis irgi smūgiavo rankomis ir kojomis. Tokius parodymus nuteistasis patvirtino jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Kitų apklausų metu T. B. parodė apie mažesnį nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičių. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. B. nurodė, kad tiek jis, tiek I. L. smurtavo prieš T. J.. Jis sudavė tris kartus į šonus, vieną kartą į pilvą ir du kartus į veidą. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis T. B., nors ir patvirtino savo parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau nurodė, kad jis pats nukentėjusiąją tik pastūmė ranka į šoną ir spyrė jai į kojas, o I. L. du kartus spyrė į šonkaulių sritį. Tuo tarpu nuteistasis I. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje (papildomos apklausos metu) parodė, kad T. B. koja spyrė nukentėjusiajai į veidą, jai laikė už kaklo ir sudavė smūgius į pilvą, krūtinę, dar ir kojomis jai sudavė smūgius taip pat į pilvą, krūtinę, be to, kažką laikė ties jos sėdmenimis, o jis tik stumtelėjo nukentėjusiąją ir kelis kartus pliaukštelėjo per veidą, kad ji atsigautų. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis I. L. parodė apie tokius pačius smurtinius T. B. veiksmus ir nurodė, kad šis sudavė apie 30 smūgių nukentėjusiajai į galvą, pilvą ir spardė į krūtinės sritį, o jis tik delnu pliaukštelėjo nukentėjusiajai per veidą ir koja ją stumtelėjo. Įvykio vietoje kartu su nuteistaisiais buvęs liudytojas V. L., vadovaujantis BPK 82 straipsnio 2 dalimi, teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus. Iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad visų apklausų metu liudytojas parodė, kad abu nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajai T. J.. Pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. L. parodė, kad T. B. ir I. L. apie 20 min. smurtavo prieš nukentėjusiąją, rankomis ir kojomis jai sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas, į veidą, galvą, pilvą, nugarą, šonus. Apie tai, kad abu nuteistieji smurtavo prieš T. J., V. L. parodė ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Vėliau apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir tyrėją V. L. jau parodė, kad I. L. tik kelis kartus spyrė nukentėjusiajai į kojas, o smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis sudavė tik T. B..   

16. Atsižvelgiant į išdėstytus parodymus, galima sutikti su nuteistojo I. L. apeliacinio skundo argumentais, kad apklausų metu nuteistasis T. B. nebuvo nuoseklus dėl I. L. suduotų smūgių nukentėjusiajai, galima sutikti ir su tuo, jog ir apie savo paties suduotus smūgius T. B. taip pat parodė nenuosekliai. Nepaisant to, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, kuriuos jis patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, bei liudytojo V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, patvirtina, kad abu nuteistieji, tiek T. B., tiek I. L., smurtavo prieš T. J., abu jai sudavė ir smūgius į krūtinės sritį.

17. Nukentėjusiajai T. J. padarytus sužalojimus, jų lokalizaciją ir mechanizmą patvirtina specialisto išvada Nr. M 883/2018(01) (1 t., 143-146, 147-150 b.l.). Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusioji T. J. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio bei dauginiais šonkaulių lūžiais ir vidaus organų sužalojimais. Tai komplikavosi ūmine pohemoragine  mažakraujyste, ūminiu potrauminiu šoku, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos sutrikimu. Be kitų sužalojimų (kaklo, galvos, veido, rankų, kojų, pilvo, klubo, sėdmenų, išangės srityse), T. J. buvo padaryti sužalojimai ir krūtinės ląstos srityje, t. y. krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs dauginėmis poodinėmis ir minkštųjų audinių kraujosruvomis krūtinės ląstos visuose paviršiuose, odos nubrozdinimais krūtinės ląstos srityje, krūtinkaulio lūžiu, dauginiais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais dešinėje, dešinio plaučio pažeidimais ir sumušimo židiniais, kraujo išsiliejimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, kepenų plyšimu su negausiu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Šie sužalojimai padaryti krūtinės ląstos sritį paveikus kietais bukais daiktais. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl nukentėjusiosios sužalojimų apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas ekspertas O. P., pateikęs specialisto išvadą Nr. M 883/2018(01). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas patvirtino šią specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimo protokolą, kuriame nurodyta, kad T. J. galvos, veido srities sužalojimai padaryti mažiausiai 11 trauminių poveikių, kaklo srities sužalojimai –mažiausiai 5 trauminiais poveikiais ir labiau būdingi juos padarant spaudžiant kaklą kietais bukais daiktais, o liemens, krūtinės, pilvo, nugaros srities sužalojimai jai padaryti mažiausiai 30 poveikių pasekoje, abiejose rankose sužalojimai – mažiausiai 25 poveikių pasekoje, abiejose kojose ir sėdmenyse – mažiausiai 25 trauminiais poveikiais (1 t., 155-156 b.l.) bei paaiškino, kad T. J. nustatyti sužalojimai yra lokalizuoti beveik visame kūne ir gretimose anatominėse lokalizacijose, sužalojimai vietomis susilieja, persidengia, todėl tiksliau pasisakyti apie konkretų trauminių poveikių skaičių nėra galimybės. Nėra galimybės nustatyti, kurie sužalojimai padaryti spiriant koja, o kurie suduodant smūgį ranka. Ekspertas paneigė T. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentą paaiškindamas, kad T. J. padaryti mirtini sužalojimai galėjo būti padaryti ir suduodant ranka. Ekspertas patvirtino, kad nukentėjusioji T. J. mirė nuo smūgių, suduotų į krūtinės ląstos sritį, visumos. Nors kiti sužalojimai tiesioginės įtakos dėl nukentėjusiosios mirties neturėjo, bet netiesiogiai turėjo, nes kraujosruvos, minkštųjų audinių kraujosruvos prisideda prie nukraujavimo.

18. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nors abu nuteistieji ir bandė sumenkinti suduotų smūgių nukentėjusiajai skaičių ir jų vietas, tačiau T. B., I. L. ir V. L. parodymus, kad abu nuteistieji sudavė smūgius ne tik į kitas kūno vietas, bet ir į krūtinės sritį, patvirtina jau aptarti objektyvūs duomenys – specialisto išvada Nr. M 883/2018(01) ir ją pateikusio eksperto O. P. paaiškinimai. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje konstatuota, kad visi T. J. nustatyti sužalojimai buvo padaryti vienu metu, vienas paskui kitą. Vadinasi, visi mažiausiai 91 smūgis, tarp jų ir į krūtinės sritį, buvo suduoti jau aptartų nuteistųjų smurtinių veiksmų metu.  

19. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nurodė dar ir kitus duomenis, kurie taip pat patvirtina nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl panaudoto smurto prieš nukentėjusiąją T. J.. Priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde I. L., ikiteisminio tyrimo pradžioje T. B. duotus parodymus, kad po smurtinių veiksmų įvykio vietoje I. L. buvo pasilikęs vienas su nukentėjusiąja, o po to jis (I. L.) nurodė, jog nukentėjusioji negyva, nes jai įspyrė į šoną ir kažkas trekštelėjo, patvirtina jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Nors skunde nuteistasis nurodo, kad tokios T. B. nurodytos aplinkybės nepatvirtina liudytojas V. L., tačiau šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. M 883/2018(01), kurioje konstatuoti T. J. sužalojimai krūtinės srityje, tame tarpe ir krūtinkaulio bei šonkaulių lūžiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šią aplinkybę T. B. galėjo nurodyti tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų pats I. L. jam būtų apie tai pasakęs. Būtent lūžtant šiems kaulams ir buvo T. B. I. L. apibūdintas trekštelėjimas. Tuo tarpu vėlesnių apklausų metu T. B. pakeistus parodymus, kad I. L. nurodė, jog kažkas trekštelėjo, kai užšoko ant nukentėjusiosios galvos ar įspyrė į galvą, nepatvirtina nei specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai, nei kiti duomenys.

21. Specialisto išvada Nr. M 883/2018(01) patvirtina ir kai kurias nuteistojo I. L. nurodytas aplinkybes dėl T. B. dar ir kitų atliktų veiksmų. Nuteistasis parodė, kad smurtinių veiksmų metu T. B., be kitų smurtinių veiksmų, spaudė T. J. kaklą, be to, įvykio vietoje pasiėmęs pagalį jis kišo jį nukentėjusiajai tarp kojų. Nors liudytojas V. L. parodė, kad T. B. laikė rankoje kažką panašaus į medžio šaką, bet nematė, kad su tuo daiktu kažką darytų nukentėjusiajai. Tačiau specialisto išvada patvirtina, kad nuteistojo I. L. nurodytus šiuos veiksmus T. B. iš tikrųjų atliko. Be kitų sužalojimų, specialisto išvadoje nustatytos T. J. dauginės poodinės kraujosruvos kakle, minkštųjų audinių kraujosruvos skydinės kremzlės projekcijoje, paliežuvinio kaulo didžiojo kairiojo rago lūžis, padaryti kaklo sritį spaudžiant kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais, daiktais, pavyzdžiui, rankų pirštais. Be to, šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatytos ir žaizdelės nukentėjusiosios išangės srityje. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas O. P. patvirtino, kad šios žaizdelės galėjo būti padarytos su pagaliu. Pažymėtina, kad vienoje ikiteisminio tyrimo apklausoje to neneigė ir pats T. B..

20. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma nuteistojo T. B. gynėjo apeliaciniame skunde, teisingai įvertino ir nuteistųjų elgesį po atliktų smurtinių veiksmų prieš T. J.. Skundžiame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad aplinkybė, jog nuteistieji ir liudytojas V. L. po įvykio buvo sugrįžę į įvykio vietą pažiūrėti, kaip jaučiasi T. J., parodo, kad jie žinojo savo atliktų veiksmų prieš nukentėjusiąją pobūdį ir suprato, jog jos sveikatai ar gyvybei yra pavojus ir tai tik patvirtina, kad nuteistieji sudavė ne kelis smūgius, apie kuriuos jie aiškino savo parodymuose, o būtent tuos smūgius ir tokį jų skaičių, kuris konstatuotas specialisto išvadoje. Be to, ir iš liudytojo V. L. parodymų, kad jie sugrįžo pasižiūrėti, ar nukentėjusioji T. J. gyva, patvirtina, jog jai buvo suduoti būtent tokie smūgiai, kurie ir sukėlė nukentėjusiosios mirtį.

21. Nuteistojo T. B. gynėjas apeliaciniame skunde abejoja, ar T. B. galėjo atlikti smūgius kojomis dėl praeityje patirtų traumų.  Specialisto išvadoje Nr. KG 41/2019(01) nurodyta, kad iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos T. B. buvo patyręs sunkią stuburo traumą (2005 m., iškrisdamas iš 5 aukšto), ko pasekoje liko potrauminiai padariniai: lengva pėdų paraparezė, dubens organų funkcijos sutrikimas. Rankų funkcija nebuvo pažeista, todėl jas valdyti galėjo be apribojimų. O likusi potrauminė lengva pėdų parezė leido T. B. savarankiškai judėti ir ši judėjimo galimybė yra fiksuojama medicinos dokumentuose. Todėl iki nusikalstamos veikos T. B. aprašoma atramos judėjimo fukcija – lengva abiejų pėdų parezė – neatmeta galimybės atlikti spyrio judesius koja. Pateiktuose medicinos dokumentuose duomenų, liudijančių apie T. B. sveikatos būklę neleidžiančią jam atlikti savarankiškus, sąmoningus veiksmus rankomis ir kojomis bei ryškiai pažeistą atramos judėjimo funkciją nusikalstamos veikos metu, nėra. Todėl galimybė, kad T. B. nusikalstamos veikos metu galėjo suduoti smūgius rankomis ir kojomis pakankama jėga, reikalinga kūno sumušimams, šonkaulių lūžiams padaryti, nėra atmetama (5 t., 102-104 b.l.). Apeliaciniame skunde T. B. gynėjas nurodo, kad ši specialisto išvada nepaneigia to, kad T. B. apskritai negalėjo suduoti smūgių kojomis dėl sveikatos būklės. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl T. B. fizinių galimybių atlikti smurtinius veiksmus apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas J. R.. Ekspertas patvirtino savo pateiktą specialisto išvadą Nr. KG 41/2019(01) ir paaiškino, kad T. B. objektyviai apžiūrėjo ekspertai ir jam nustatė lengvą pėdų parezę. Parezė – tai galūnės nervo nepakankamumas, dėl ko asmuo nepilnoje amplitudėje gali judinti ranką arba koją. Šiuo atveju jam nustatyta lengva parezė, todėl T. B. gali ir galėjo savarankiškai judėti. Ekspertams nebuvo žinomos priežastys, dėl kurių jis nebūtų galėjęs atlikti spyrio judesius. Todėl specialisto išvadoje ir konstatuota, kad neatmetama galimybė, kad tiriamasis galėjo atlikti spyrio judesius. Pasak eksperto, jeigu asmuo gali vaikščioti, tai reikia manyti, jog gali atlikti ir spyrio judesius koja. Jėga tam tikrose raumenų grupėse matuojama balais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad T. B. raumenų grupėse nustatyti 5 balai iš 5, vadinasi, yra maksimali jėga. Teisėjų kolegijos nuomone, ši specialisto išvada ir ją pateikusio eksperto paaiškinimai visiškai atmeta apeliaciniame skunde keliamą prielaidą dėl T. B. negalėjimo atlikti judesius kojomis. Priešingai, šie objektyvūs duomenys patvirtina, kad dėl sveikatos būklės nuteistasis galėjo atlikti spyrio judesius, netgi tai galėjo atlikti maksimalia jėga. Taigi, kad nuteistasis T. B. ne tik galėjo, bet, kaip jau buvo nurodyta, ir sudavė smūgius kojomis nukentėjusiajai. Kaip jau buvo pasisakyta, smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąja metu buvusių I. L. ir V. L. parodymai patvirtina, kad T. B. sudavė smūgius nukentėjusiajai ne tik rankomis, bet ją dar ir spardė kojomis. Jau aptarti duomenys, nukentėjusiajai T. J. konstatuoti sužalojimai, patvirtina ir tai, kad T. B. sudavė smūgius didele jėga.  

22. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, nėra abejonių, kad I. L. ir T. B. nukentėjusiajai T. J. į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis bei įvykio vietoje paimtu pagaliu sudavė mažiausiai 91 smūgį į įvairias kūno vietas, taip pat ją ir smaugė. Be kitų jai padarytų sužalojimų kaklo, galvos, veido, rankų, kojų, pilvo, klubo, sėdmenų, išangės srityse, šiais smurtiniais veiksmais jie padarė ir sužalojimus krūtinės srityje, t. y. krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dauginėmis poodinėmis ir minkštųjų audinių kraujosruvomis krūtinės ląstos visuose paviršiuose, odos nubrozdinimais krūtinės ląstos srityje, krūtinkaulio lūžiu, dauginiais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais dešinėje, dešinio plaučio pažeidimais ir sumušimo židiniais, kraujo išsiliejimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, kepenų plyšimu su negausiu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Būtent dėl krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio bei dauginiais šonkauliais lūžiais ir vidaus organų sužalojimais T. J. mirė, nes šie sužalojimai komplikavosi ūmine pohemoragine  mažakraujyste, ūminiu potrauminiu šoku, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos sutrikimu. Pažymėtina, kad, nors nukentėjusiosios mirtis įvyko ne nuo visų kūno sužalojimų, tačiau nuo sužalojimų visumos krūtinės srityje. Smurtinius veiksmus nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe. Nors išankstinio susitarimo nužudyti T. J. nebuvo, tačiau susitarimas smurtauti prieš nukentėjusiąją kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, o būtent suderintu smurtiniu elgesiu. Nuteistasis I. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis, priešingai nei T. B., jokio motyvo nužudyti nukentėjusiąją neturėjo. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nuteistojo I. L. parodymai apie tai, jog T. B. galėjo įsižeisti dėl nukentėjusiosios T. J. žodžių dėl jo nemalonaus kvapo, taip pat ir kito nuteistojo T. B. parodymai, jog I. L. galėjo supykti ant nukentėjusiosios, jog ji nesutiko tenkinti jo ir jo brolio V. L. reikalavimų patenkinti oraliniu būdu, nėra paneigti. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nėra paneigta ir nuteistųjų parodymai, kad įvykio metu nukentėjusioji pasituštino ir išmatomis ištepė T. B. kelnes. Dėl visų šių priežasčių galėjo įvykti konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad T. J. buvo nužudyta kilus asmeniniam konfliktui. Taigi kilus konfliktui, šis konfliktas peraugo į fizinio smurto panaudojimą. Nustatyta, kad abu nuteistieji nutempė nukentėjusiąją nuo kelio, abu ją išrengė nuogai ir abu paeiliui smurtavo prieš T. J.. Manant vienas kito smurtinius veiksmus, abiems intensyviai suduodant smūgius į bet kurias nukentėjusiosios kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias, ir į krūtinės sritį, abu nuteistieji suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti T. J. sveikatą, bet ir kėsinasi į jos gyvybę, bei pritarė tokiems vienas kito veiksmams. Priešingai nei nurodoma T. B. gynėjo apeliaciniame skunde, tiek tarp T. B., tiek ir tarp I. L. smurtinių veiksmų ir padarinių – T. J. mirties – nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji buvo nusikaltimo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Kaip nurodė teismas, nėra konkrečiai nustatyta, kuris iš nuteistųjų padarė vienus sužalojimus, kuris kitus. Tačiau jau aptartais įrodymais nustatyta, kad abu nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajai į krūtinės sritį, o būtent dėl sužalojimų visumos šioje srityje ji ir mirė. Veikdami tyčia jie abu sudavė smūgius į krūtinės sritį, todėl abu yra kalti dėl T. J. mirties. Tarp abiejų nuteistųjų atliktų veiksmų, smūgių sudavimo ir nukentėjusiosios mirties nustatytas priežastinis ryšys, todėl I. L. ir T. B. teismas pagrįstai pripažino ne tik nužudymo bendrininkais, bet ir bendravykdytojais. Tuo pačiu atmetami nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie vykdytojo ekscesą. Nagrinėjamu atveju nenustatytas bendrininkų susitarimo ribų peržengimas. Kaip minėta, nors nėra nustatytas išankstinis susitarimas nužudyti nukentėjusiąją T. J., bet nustatyta, kad abu nuteistieji veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais. Jie suvokė, kad abu naudoja smurtą prieš nukentėjusiąją, suvokė bendrai daromos veikos pavojingumą. Byloje nenustatyta, kad T. B. prieštaravo I. L. smurtiniams veiksmams, priešingai, jis pritarė tokiems veiksmams ir pats sudavė smūgius nukentėjusiajai. Teismas padarė teisingą išvadą ir dėl to, kad abu nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad abu nuteistieji suvokė, jog bendrai su kitu asmeniu dalyvauja darant nusikalstamą veiką, suprato, jog savo veika kėsinasi į T. J. gyvybę, numatė, kad gyvybę gali atimti, ir nors nenorėjo atimti jai gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai I. L. ir T. B. pripažino kaltais nužudžius T. J.. Todėl atmetamas nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinio skundo prašymas nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė nužudymą kvalifikuojantį požymį ir padarė išvadą, kad nukentėjusiąją T. J. nuteistieji nužudė ją kankinant ir kitaip itin žiauriai. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Šios sąvokos įstatyme atskirtos jungtuku „ar“, todėl iš dalies galima sutikti su nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog teismas, vertindamas bylos aplinkybes, turi nuspręsti, kokiu būdu buvo padarytas nužudymas, kankinant ar kitaip itin žiauriai, tačiau galimi ir atvejai, kai nužudymas padarytas ir kankinant, ir kitaip itin žiauriai. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai padarė išvadą, kad nužudymą nuteistieji padarė kankindami ir kitaip itin žiauriai.

23.1. Skundžiamame nuosprendyje teismas vadovavosi jau galiojančia teismine praktika dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pavyzdžiui, nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numenant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą.

23.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji I. L. ir T. B. ilgą laiką smurtavo prieš nuogai išrengtą ir ant žemės pargriautą nukentėjusiąją T. J.. Abu nuteistieji vienas po kito sudavė daugybinius smūgius (mažiausiai 91 smūgį) nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas. Šiuos smūgius sudavė ne tik rankomis ir kojomis, bet ir įvykio vietoje paimtu pagaliu, be to, ją ir smaugė. Nuteistieji sudavė smūgius ir į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas. Be kitų daugybinių sužalojimų, T. J. nustatyti ir lūžiai, o būtent krūtinkaulio, dauginiai abipusiai šonkaulių lūžiai, nustatytas ir kepenų plyšimas. Kaip jau minėta, T. J. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio bei dauginiais šonkaulių lūžiais ir vidaus organų sužalojimais, tai komplikavosi ūmine pohemoragine  mažakraujyste, ūminiu potrauminiu šoku, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos sutrikimu. Visi sužalojimai (tame tarpe ir lūžiai) nukentėjusiajai T. J. buvo padaryti jai esant gyvai. Liudytojų S. B., A. P., V. S., V. M. parodymai ir specialisto išvada Nr. M 883/2018(01) patvirtina, kad po šių sužalojimų nukentėjusioji T. J. dar gyveno keletą valandų. Nėra abejonių, kad tiek smūgių sudavimo metu, tiek ir kurį laiką po jų sudavimo T. J. jautė stiprų skausmą. Pats nuteistasis I. L. ir liudytojas V. L. patvirtino, kad smurtinių veiksmų metu nuteistoji iš skausmo aimanavo, ji sakė, jog jai skauda. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas O. P. patvirtino, kad nukentėjusioji prieš mirtį jautė stiprų skausmą. Po visų suduotų smūgių ir jai padarytų sužalojimų nuoga ir sumušta T. J. buvo palikta įvykio vietoje.  

23.3. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistųjų smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją truko tam tikrą laiką, kad T. J. buvo suduoti ne keli ar keletas, o iš viso net ne mažiau kaip 91 smūgis į įvairias kūno vietas, nukentėjusioji buvo mušama prieš tai nuogai išrengta, patvirtina, kad T. J. patyrė labai dideles fizines bei dvasines kančias, ir dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji buvo nužudyta kankinant. Tuo tarpu nukentėjusiajai T. J. padarytų kūno sužalojimų ypač didelis skaičius patvirtina ir tai, kad jai gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu, kai kurie nuteistųjų smurtiniai veiksmai padaryti tyčiojantis, ir tai patvirtina teismo išvadą, kad nužudymas padarytas ir kitaip itin žiauriai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiąją T. J. nuteistieji I. L. ir T. B. nužudė ją kankindami ir kitaip itin žiauriai, ir teisingai jų veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

24. Apeliaciniuose skunduose dėstomi ir prašymai sumažinti nuteistiesiems paskirtas bausmes. Nuteistojo T. B. gynėjas šį prašymą sieja su nusikalstamos veikos perkvalifikavimu. Kaip jau nurodyta, teismas pagrįstai ir teisingai T. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, todėl dėl šios priežastis toks prašymas atmetamas. Tuo tarpu I. L. prašymą sumažinti jam paskirtą bausmę nurodo kaip alternatyvų, nurodo, jog teismas nepakankamai įvertino jo asmenybę, amžių, neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes jau įvertino.

24.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

24.2. Teismas nustatė po vieną nuteistųjų I. L. ir T. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nužudymą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo I. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o T. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nustatė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą numatytą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24.3. Skirdamas nuteistiesiems bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino, kad I. L. ir T. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami netiesiogine tyčia. Įvertino, kad nužudant nukentėjusiąją nuteistųjų vaidmuo buvo panašus. Nužudę nukentėjusiąją T. J. nuteistieji padarė ypatingą žalą nužudytosios artimiesiems ir visuomenei, nusikaltimas sukėlė neatstatomas pasekmes. Teismas įvertino ir nuteistųjų I. L. ir T. B. asmenybes. Teismas nurodė, kad nuteistieji yra socialiai pavojingi. Kaip nurodoma skunde, I. L. yra jauno amžiaus. Teismas įvertino ir tai, kad jis anksčiau neteistas (4 t., 158-159 b.l.), bet baustas administracine tvarka (4 t., 160-161 b.l.), visus administracinius nusižengimus jis padarė būdamas neblaivus, jis dirbo iki 2016 m. kovo 31 d. (4 t., 154 b.l.), turi du vaikus (4 t., 152 b.l.). Tuo tarpu T. B. teistumas išnykęs (3 t., 116 b.l.), baustas administracine tvarka (3 t., 117-119 b.l.), nedirba, jam nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (3 t., 105-108, 5 t., 106-109 b.l.). T. B. 2010 m. gydytas psichiatrijos ligoninėje, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru (3 t., 123 b.l.). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-8/2019 jam konstatuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas bei intoksikacija alkoholiu, tačiau dėl savo psichikos būklės galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje (3 t., 154-160 b.l.). BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismas, atsižvelgęs į visas jau aptartas aplinkybes, įvertinęs, jog nustatyta tik I. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, didesnę už BK 129 straipsnio 2 dalies vidurkį. Tuo tarpu, atsižvelgęs į T. B. sveikatos būklę, į tai, kad nustatyta ne tik jo atsakomybę sunkinanti, bet ir lengvinanti aplinkybė, taip pat ir į kitas jau aptartas aplinkybes, teismas T. B. paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šio BK straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jau įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, jokių naujų ar neįvertintų, išskyrus I. L. amžių, aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniuose skunduose. Todėl, atsižvelgus į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir į jų asmenybes, teisėjų kolegijos nuomone, I. L. ir T. B. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo T. B. gynėjas prašo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžius sumažinti. Vėlgi šis prašymas siejamas su prašymu T. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti. Kaip jau minėta, T. B. neteisėtus veiksmus teismas pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tuo tarpu nuteistasis I. L. dėl civilių ieškinių jokių prašymų apeliaciniame skunde nenurodo.

25.1. Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109-115 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturinė žala. Atlyginant turtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis) taikomas visiško jos atlyginimo principas. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

25.2. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji A. V. pareiškė civilinį ieškinį 3 270,50 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, prie ieškinio pridėjo kvitus, patvirtinančius turtinės žalos dydį (1 t., 169, 170-172 b.l.). Kita nukentėjusioji A. J. pareiškė civilinį ieškinį 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (1 t., 183 b.l.).

25.3. Prie civilinio ieškinio pateikti dokumentai patvirtina dalį nukentėjusiosios A. V. patirtų išlaidų laidojant motiną T. J.. Šie dokumentai patvirtina 3 094,45 Eur išlaidas, dėl likusios sumos, kurių nepagrindžia pateikti dokumentai, nukentėjusioji paaiškino, kad šiuos pinigus išleido gėlėms. Teismas nurodė, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos iš esmės yra pagrįstas, realus, turtinės žalos atlyginimo dydis tik nežymiai viršija įprastą laidojimo išlaidų vidurkį. Todėl nukentėjusiosios A. V. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino ir išminusavęs valstybės išmokėtą nukentėjusiajai laidojimo pašalpą iš nuteistųjų I. L. ir T. B. solidariai priteisė 2 966,50 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas teisingas ir pagrįstas.

25.4. Tuo tarpu nukentėjusiųjų A. V. ir A. J. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies ir iš nuteistųjų solidariai priteisė po 20 000 Eur nukentėjusiosioms. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas taip pat teisingas ir pagrįstas.

25.5. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

25.6. Nuteistieji I. L. ir T. B. nužudė T. J., kuri buvo nukentėjusiųjų motina. Nėra abejonių, kad dėl T. J. nužudymo dukros patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, todėl nėra abejonių ir dėl to, kad joms buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino nukentėjusiųjų santykius su motina. Abi nukentėjusiąsias ir nužudytąją T. J. siejo šilti, tamprūs šeimyniniai santykiai. Nors abi nukentėjusiosios neneigia, kad motina turėjo priklausomybę alkoholiui, bet su tokia priklausomybe T. J. tvarkėsi, būdavo ir laikotarpių, kai ji išvis nevartodavo alkoholio. Nors nukentėjusioji A. J. nuo X metų amžiaus negyveno su motina, o augo globos namuose, tačiau jų santykiai buvo šilti, jos nuolat bendraudavo, motina padėdavo auginti jos vaikus. Teismas pagrįstai nurodė, kad aptartos aplinkybės ne itin palankiai apibūdina T. J., tačiau nukentėjusiosios motiną mylėjo tokią, kokia ji buvo ir jų dvasiniai išgyvenimai dėl jos mirties nėra menkesni. Teismas įvertino ir T. J. nužudymo pobūdį, ji buvo nužudyta kankinant ir kitaip itin žiauriai, taip pat ir nuteistųjų realias galimybes atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nustatytas kiekvienai nukentėjusiajai po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teismų praktiką panašiose bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie neturtinės žalos atlyginimai priteisti solidariai iš abiejų nuteistųjų, todėl abu nuteistieji ir turės atlyginti šias priteistas sumas nukentėjusiosioms.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

           nuteistojo I. L. (I. L.) ir nuteistojo T. B. (T. B.) gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                         Albinas Bielskis

                                                                        Alenas Piesliakas

                                                                        Linas Šiukšta