Civilinė byla Nr. e2A-810-933/2022
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00087-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vitaterma“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „YIT Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vitaterma“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „YIT Lietuva“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir sutartinių netesybų sumažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,Vitaterma“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: pripažinti negaliojančiu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų 113 757,52 Eur sumai įskaitymą; taikant restituciją sumažinti ieškovės mokėtiną baudą atsakovei iki 56 878,76 Eur ir įtraukti atsakovę į ieškovės kreditorių sąrašą su tokiu kreditoriniu reikalavimu; priteisti iš atsakovės 121 052,59 Eur skolą ir 6 proc. procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Susipažinusi su perimtais dokumentais, ieškovės nemokumo administratorė nustatė, kad 2019 m. sausio 21 d. šalys sudarė subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA81, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti statybos darbus objekte „Administracinės paskirties pastatas Sqveras“, esančiame adresu Karaliaus Mindaugo pr. 35, Kaunas (toliau – Subrangos sutartis Nr. 1). 2019 m. balandžio 19 d. šalys sudarė subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA838, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti statybos darbus objekte „Lietuvos krepšinio namai“, esančiame adresu Santakos g. 11, Kaunas (toliau – Subrangos sutartis Nr. 2). 2019 m. liepos 30 d. raštu atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. nutraukia Subrangos sutartį Nr. 1. 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutraukia Subrangos sutartį Nr. 2. Iki Subrangos sutarties Nr. 1 nutraukimo ieškovė atliko rangos darbus už 135 206,61 Eur (be PVM), iki Subrangos sutarties Nr. 2 nutraukimo – už 10 695,14 Eur (be PVM). Atsakovė atliko ieškovei tik vieną 24 849,16 Eur mokėjimą, iš dalies apmokėdama 2019 m. balandžio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovės neapmokėta suma – 121 052,59 Eur. 2019 m. rugsėjo 23 d. raštu atsakovė informavo ieškovę, kad įskaito ieškovės reikalavimus atsakovei 113 757,52 Eur sumai į ieškovės mokėtinas atsakovei 95 795,98 Eur baudą už Subrangos sutarties Nr. 1 nutraukimą bei 24 860 Eur baudą už Subrangos sutarties Nr. 2 nutraukimą. Ieškovei mokėtiną 7 295,07 Eur sumą pagal minėtas sąskaitas atsakovė sulaikė, nurodydama, kad ji skirta užtikrinti ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą. Įskaitymas yra neteisėtas, pažeidžia ieškovės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1892-657/2019 buvo priėmęs ieškovės vadovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei ir šioje nutartyje nurodęs, kad nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos ieškovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Nutartis buvo išviešinta, t. y. atsakovė apie apribojimus žinojo. Sudarydama ginčijamą sandorį atsakovė patenkino didžiąją dalį savo finansinio reikalavimo ieškovei, apeidama kitus ieškovės kreditorius. Sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki. Ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Egzistuoja visos sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis). Be to, įskaitymas prieštaravo ir imperatyvioms CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios tuo metu, kai buvo atliktas įskaitymas) (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Ieškovė nesutiko su atsakovės atliktu baudų už Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimą skaičiavimu, sudarančiu galimybę atsakovei nepagrįstai praturtėti, bei prašė jas sumažinti per pusę. Patenkinus reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, atsakovė įtrauktina į ieškovės kreditorių sąrašą su 56 878,76 Eur kreditoriniu reikalavimu. Ieškovei iš atsakovės priteistina ne tik 113 757,52 Eur pagal Subrangos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 mokėtina suma, kurią atsakovė nepagrįstai įskaitė, bet ir 7 295,07 Eur suma, kurios mokėjimas sulaikytas.
3. Atsakovė „YIT Lietuva“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Subrangos sutartis Nr. 1 buvo keičiama 2019 m. birželio 6 d., 2019 m. liepos 5 d. ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. susitarimais, Subrangos sutartis Nr. 2 – 2019 m. rugpjūčio 5 d. susitarimu, kurių sudarymą sąlygojo netinkamas ir nesavalaikis ieškovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Ieškovei pradėjus darbus vykdyti mažesniu intensyvumu, sumažėjus ieškovės darbininkų skaičiui objektuose, kilus nesklandumams dėl medžiagų ir įrangos tiekimo, atsakovė sužinojo, kad teismui paduotas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei. Atsakovė pasinaudojo Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 14.6 ir 14.7.5 punktuose numatyta savo teise sutartis nutraukti. Atsakovė su ieškove nesėkmingai derėjosi dėl sutarčių nutraukimo pasekmių. Nuo 2019 m. rugsėjo mėn. pradžios su ieškovės atstovais tapo neįmanoma susisiekti, todėl atsakovė priėmė sprendimą taikyti sutartines netesybas bei 2019 m. rugsėjo 23 d. atliko baudų įskaitymą. Pasirašydama sutartis ieškovė sutiko tiek dėl baudos jai taikymo padarius esminį sutarties pažeidimą, tiek dėl baudos išskaitymo iš jai mokėtinų sumų. Baudų dydis apskaičiuotas pagal Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punktą, t. y. 10 proc. sutarties kainos. Pagal Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 6.2 punktą atsakovė yra sulaikiusi 5 % darbų sumos. Sulaikytų sumų išmokėti ieškovei nėra pagrindo, nes ieškovė nėra pateikusi atsakovei Subrangos sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nustatytų banko ar draudimo bendrovės išduotų garantinių įsipareigojimų užtikrinimų, o garantinio užtikrinimo terminas nėra suėjęs.
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 30 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu; priteisė ieškovei iš atsakovės 113 757,52 Eur skolą, 6 proc. procesines palūkanas.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu; priteisė ieškovei BUAB ,,Vitaterma“ iš atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 113 757,52 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 476,99 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendime pateiktais išaiškinimais dėl mokėtinų sumų sulaikymo, sprendė, kad pripažinti 7 295,07 Eur sumos mokėjimo sulaikymą neteisėtu, o prievolę sumokėti aptarto dydžio Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu atliktų darbų kainos dalį pažeista, bei tenkinti ieškinio reikalavimą dėl šios sumos priteisimo nėra pagrindo. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendime įvertino ieškinio reikalavimą dėl netesybų mažinimo ir pripažino jį nepagrįstu, todėl tenkinti šį ieškinio reikalavimą taip pat nėra pagrindo.
9. Teismas nustatė, kad Subrangos sutartį Nr. 1 atsakovė nutraukė nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d., Subrangos sutartį Nr. 2 – nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutraukimo pagrindas – Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 14.6 ir 14.7.5 punktuose numatytas esminis pažeidimas – ieškovei inicijuotas restruktūrizavimo bylos iškėlimas. Būtent iš šių juridinių faktų kilo ieškovės prievolės atsakovei. Šalys nustatė ne sutartinės prievolės mokėti netesybas įvykdymo terminą, bet tiesiogiai aptarė prievolės įvykdymo tvarką – atsakovės teisę išskaičiuoti baudą iš bet kokių ieškovei mokėtinų sumų (kitaip tariant, atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą). Tokio susitarimo egzistavimas paneigia ieškovės pozicijos pagrįstumą, dėl to, kad atsakovė 2019 m. rugsėjo 20 d. sąskaitose numatydama, jog baudos turi būti sumokėtos tą pačią dieną, nustatė ieškovei neprotingą prievolių įvykdymo terminą.
10. Teismas nustatė, kad, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės konstatavo egzistuojant pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – prieš sudarant sandorį egzistavusią ieškovės reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Kreditorinių reikalavimų ieškovės bankroto byloje dydį (1 366 927,03 Eur) patvirtina ieškovės pateikti kreditorių sąrašai.
11. Teismo vertinimu, prioriteto suteikimas vieno iš kreditorių reikalavimo patenkinimui, kai įmonė yra nemoki, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, patvirtina kitų kreditorių teisių pažeidimą. Įstatyme įtvirtinta ir sutartyje atkartota priešpriešinės prievolės įskaitymo teisė negali būti vertinama kaip sukurianti pareigą prievolę vykdyti būtent tokiu būdu. Prieš inicijuojant bankroto bylos iškėlimą teismui buvo pateiktas ieškovės vadovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, apie kurį atsakovė žinojo, be to, ginčijamo įskaitymo metu viešajame registre buvo registruoti ir ieškovės turtui taikomi areštai, taigi atsakovei buvo žinoma ar negalėjo būti nežinoma apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį.
12. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Vitaterma“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo motyvus, išdėstytus 21-25 punktuose, ir šioje dalyje pakeisti teismo sprendimą – pripažinti UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 113 757,52 Eur sumai negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 ir 6.130 straipsnių pagrindu. Subrangos sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 neapsibrėžus netesybų skaičiavimo termino, apeliantė baudas turėjo sumokėti atsakovei per 7 kalendorines dienas.
13.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad iki sandorio sudarymo apeliantė vos du kartus (2019 m. liepos 25 d. ir 2019 m. rugpjūčio 9 d.) buvo sutikusi sumokėti atsakovei 580 Eur baudą tą pačią dieną. Nesant šalių rašytinio susitarimo dėl sutartinių netesybų mokėjimo terminų, kiekvienas atvejis dėl netesybų mokėjimo terminų privalo būti vertintinas atskirai, o vien faktinė aplinkybė, jog apeliantė buvo anksčiau sutikusi kai kurias atsakovės išrašytas sąskaitas apmokėti iš karto, automatiškai nereiškia, kad šalys susitarė dėl visų atsakovės išrašomų netesybų sąskaitų apmokėjimo terminų.
14. Atsakovė UAB „YIT Lietuva“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
14.1. Subrangos sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2, kaip ir anksčiau vykdytose sutartyse, atsakovė teikė paslaugas ieškovei. Sutartyse įtvirtinta, kad paslaugoms ir baudoms (viskam, kas nėra tiesioginis sutarties objektas, nėra statybos darbai) padengti ieškovės mokėjimai atsakovei atliekami darant išskaitas iš ieškovės mokėtinų sumų, jų mokėjimo terminai netapatinami su apmokėjimo už atliktus statybos darbus terminais. Dėl tokio šalių sutarto prievolės pasibaigimo įskaitymu tarp šalių susiklostė praktika taikyti apmokėjimo terminą „tą pačią dieną“.
14.2. Ieškovė pasirašydama Subrangos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 sutiko tiek dėl baudos jai taikymo padarius esminį sutarties pažeidimą, tiek dėl baudų išskaitymo iš jai mokėtinų sumų, o sutartis šalims turi įstatymo galią.
15. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „YIT Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu CK 6.66 straipsnio pagrindu ir restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas, nagrinėdamas actio Pauliana sąlygų egzistavimą, nevertino aplinkybės, kad ieškovė įskaitymo metu buvo atsakovės, kaip kreditorės, skolininkė ir ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimo iš viso neliko, nes ieškovės, kaip skolininkės, piniginė prievolė (skola) atsakovei buvo didesnė už atsakovės, kaip skolininkės, piniginę prievolę ieškovei, t. y. atsakovės mokėtinos sumos viršijo ieškovei mokėtinas sumas.
15.2. Teismo argumentai, kad dauguma bankroto procese patvirtintų kreditorinių reikalavimų jau egzistavo ginčijamo įskaitymo metu, o darbuotojų, VMI ir Sodros kreditoriniai reikalavimai kartu sudėjus viršijo įskaitymo sumą ir parodo, jog ieškovės turimas turtas nėra pakankamas šiems reikalavimams patenkinti, yra nepagrįsti ir nepagrindžia actio Pauliana taikymo sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo.
15.3. Ginčijamo įskaitymo metu, t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d., ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla ir įmonė neturėjo nemokios įmonės statuso. Teismo nurodyti 2019 m. liepos 31 d. duomenys bei su ieškovės 2022 m. kovo 9 d. rašytiniais paaiškinimais pateikti dokumentai nepatvirtina, kad įmonė buvo nemoki įskaitymo dieną. Teismas iš esmės neanalizavo ieškovės mokumo atliekant ginčijamą įskaitymą.
15.4. Atsakovė prieš statybų užsakovą už ieškovės įsipareigojimų įvykdymą atsako kaip už savo įsipareigojimų įvykdymą, todėl ieškovės pradėtų vykdyti, bet neįvykdytų darbų atlikimą atsakovė turėjo tęsti ir įvykdyti prieš statybos darbų užsakovus. Tai suponavo atsakovės pareigą pritaikyti baudas ir jas išskaityti iš ieškovei mokėtinų sumų tam, kad prievolės būtų tinkamai įvykdytos atsakovės kreditorių, t. y. statybos darbų užsakovų, atžvilgiu. Priešingas atsakovės elgesys (baudos neišsireikalavimas) būtų traktuojamas kaip nepateisinamas, įvertinus dar ir tai, kad atsakovės realūs nuostoliai viršijo baudas, skirtas kompensuoti sutarčių nutraukimo neigiamus padarinius.
15.5. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės nesąžiningumą. Ieškovės nemokumas buvo patvirtintas 2019 m. spalio 30 d. teismo nutartimi, o atsakovė ginčijamą įskaitymą atliko 2019 m. rugsėjo 23 d. Atsakovė įskaitymo metu neturėjo duomenų apie ieškovės nemokumą. Įskaitymo metu ieškovė tik buvo pateikusi pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o restruktūrizavimo byla ieškovei nebuvo iškelta.
15.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartyje nurodė, kad įskaitymo teisė negali būti tapatinama su turto realizavimu ir (ar) išieškojimu iš turto, todėl tokie ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai šios teisės neapima. Taigi išieškojimą vykdantiems kreditoriams nustatyti apribojimai nebuvo taikomi išieškojimo nevykdantiems kreditoriams ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galėjo būti atliktas teisėtai nepaisant ribojimų.
15.7. Laikinųjų apsaugos priemonių įregistravimas Turto areštų registre nepatvirtina fakto, kad įmonė yra nemoki, nes šiame registre nurodomi tik nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui taikomi suvaržymai.
16. Ieškovė BUAB „Vitaterma“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
16.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartyje konstatavo, kad „<...> iki šioje byloje ginčijamo įskaitymo reikalavimo teisę turėjo tiek atsakovė į ieškovę (subrangos sutartyse nustatytų ir pagal šias sutartis apskaičiuotų baudų suma), tiek ir ieškovė į atsakovę (pagal subrangos sutartis atliktų bei atsakovės neapmokėtų darbų vertė). Byloje nustatyta, kad iki ginčijamo įskaitymo ieškovė buvo ne tik atsakovės skolininkė, bet ir jos kreditorė. Taigi, pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį ji, kaip atsakovės kreditorė, turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės, kaip savo skolininkės, sudaryto sandorio, jeigu toks sandoris pažeidė jos, kaip kreditorės, teises“. Be to, ieškovė net ir po ginčijamo sandorio sudarymo liko apeliantės kreditore 7 295,07 Eur sumos apimtyje.
16.2. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d. ieškovė jau buvo pradelsusi sumokėti bendrą 1 224 981,74 Eur sumą didžiajai daliai kitų savo kreditorių, kurių reikalavimai liko nepatenkinti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Visas ieškovei priklausantis turtas buvo realizuotas bankroto proceso metu, ieškovės kaupiamojoje banko sąskaitoje esančios pinigų sumos neužteks patenkinti net darbuotojų finansinių reikalavimų.
16.3. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad dėl subrangos sutarčių nutraukimo ji patyrė nuostolių, kurių nepadengė sutartinių baudų dydžiai, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, jog apeliantė privalėjo sudaryti sandorį.
16.4. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad sutartinėje sąlygoje esant nustatytam imperatyviam baudos ar kitos piniginės prievolės (pvz., baudos) taikymui, toje pačioje sąlygoje nustatytas piniginės prievolės įvykdymo būdas „išskaičiavimas iš mokėtinų sumų“ irgi traktuotinas kaip privalomas, pirmenybinis prievolės įvykdymo būdas, o apeliantė iš esmės turėtų būti laikoma privilegijuota ieškovės kreditore.
16.5. Atsakovės atžvilgiu taikytina CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija. Be to, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovei buvo žinoma aplinkybė, jog ieškovė yra nemoki įmonė ir ginčijamas sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises. Sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų VSDFV ir VMI, o jos turtas bendrai 85 691,70 Eur sumai buvo areštuotas kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
19. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės BUAB „Vitaterma“ ieškinys dėl atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, o reikalavimas dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu – atmestas. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl prieštaravimo kreditorių interesams pagal actio Pauliana institutą ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms pagal CK 1.80 straipsnį, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu (dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų)
20. Ieškovė BUAB „Vitaterma“ apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų 113 757,52 Eur sumai įskaitymą negaliojančiu, be kita ko, ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Anot ieškovės, ginčijamo sandorio sudarymo (atsakovės atlikto įskaitymo) metu ieškovės prievolės mokėti baudas atsakovei nebuvo vykdytinos, o tai, remiantis CK 6.130 straipsniu, įskaitymą daro negaliojantį, nes tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, abu reikalavimai turi būti vykdytini. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, išdėstytus 21-25 punktuose.
21. Įskaitymas yra vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, nustatytų CK. Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą; įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis). Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006, 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007, kt.).
22. Pagal Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punktą tuo atveju, jeigu Sutartis nutraukiama subrangovui (ieškovei) iš esmės pažeidus Sutartį, subrangovui (ieškovei) taikoma 10 proc. Sutarties kainos dydžio bauda, kurią rangovas (atsakovė) turi teisę išskaičiuoti iš bet kokių subrangovui (ieškovei) mokėtinų sumų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sąskaitas dėl baudų už Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimą atsakovė išrašė 2019 m. rugsėjo 20 d., o įskaitymą atliko po 3 dienų, t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d. Ieškovės nuomone, Subrangos sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 neapsibrėžus netesybų skaičiavimo termino, baudas ji turėjo sumokėti atsakovei per 7 kalendorines dienas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.
23. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad septynių dienų terminas turėtų būti laikomas minimaliu, tačiau abi šalys gali susitarti ir dėl trumpesnio termino, jeigu, atsižvelgiant į prievolės pobūdį, jos vykdymo būdą, vietą, jis yra protingas ir leidžia skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 86-87; Driukas, A. Prievolių vykdymo terminai ir jų pasibaigimo teisiniai padariniai. Vilnius: Teisė, 2018, p. 64.).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai akcentavo tai, kad šalys Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punktu nustatė ne sutartinės prievolės mokėti netesybas įvykdymo terminą, bet tiesiogiai aptarė prievolės įvykdymo tvarką – atsakovės teisę išskaičiuoti baudą iš bet kokių ieškovei mokėtinų sumų (kitaip tariant, atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą). Tiek CK 6.53 straipsnio nuostatos dėl prievolių įvykdymo terminų nustatymo ir apibrėžtumo, tiek CK 6.63 straipsnyje aptartos prievolės vykdymo pažeidimo taisyklės savo tikslu ir paskirtimi yra orientuotos į skolininko apsaugą nuo neigiamų prievolės įvykdymo termino praleidimo pasekmių taikymo (sutartinių įsipareigojimų pažeidimo konstatavimo, netesybų taikymo ir pan.), tačiau negali būti vertinamos kaip paneigiančios ar apribojančios kreditoriaus teisę pasinaudoti ne tik įstatyme (CK 6.130 straipsnis), bet ir sutartyje (Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punkte) aptartu prievolės įvykdymo būdu – prievolės įskaitymu.
25. Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punkte šalių nustatyta prievolės įvykdymo tvarka (būdas) – prievolės įskaitymas – paneigia ieškovės skundo argumentų dėl to, kad atsakovė 2019 m. rugsėjo 20 d. sąskaitose numatydama, jog baudos turi būti sumokėtos tą pačią dieną, nustatė ieškovei neprotingą prievolių įvykdymo terminą, pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent konkretaus prievolės įvykdymo būdo (prievolės įskaitymo, o ne mokėjimo atlikimo atsakovei) įtvirtinimas sutarties nuostatose suponuoja išvadą, kad terminas įvykdyti prievolę (t. y. sumokėti baudas) tą pačią dieną šiuo konkrečiu atveju atitinka sutarties esmę, laikytinas protingu ir leidžiančiu skolininkei (ieškovei) tinkamai įvykdyti prievolę. Juolab kad atsakovės teisė atlikti priešpriešinių sumų įskaitymus buvo įtvirtinta ne tik Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punkte, susitariant dėl netesybų sutarčių nutraukimo dėl esminio jų pažeidimo atveju, bet ir kitų ieškovės piniginių prievolių atvejais (pvz., Subrangos sutarties Nr. 1 bendrųjų sąlygų 8.27 punkte, Subrangos sutarties Nr. 2 bendrųjų sąlygų 8.26 punkte, Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 10.5, 10.8, 13.4–13.5 punktuose).Tai nulėmė gana dažną atsakovės praktiką išrašant ieškovei sąskaitas jose numatyti, kad sąskaitose nurodoma suma turi būti sumokėta tą pačią dieną, kam ieškovė neprieštaravo (2019 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, atsiliepimo į ieškinį 10-11 priedai (atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros)).
26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados dėl CK 6.53 straipsnio 2 dalies ir 6.130 straipsnio 1 dalies pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų 113 757,52 Eur sumai įskaitymą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl ieškovės nurodytų aplinkybių.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių sudarytų sutarčių sąlygas, jų realizavimą praktikoje, ieškovės nurodytos teisės doktrinos nuostatos bei teikiami aiškinimai dėl prievolės termino, laikytini nepagrįstais bei nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.
Dėl actio Pauliana tenkinimo sąlygų (dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų)
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).
29. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra visos actio Pauliana sąlygos pripažinti negaliojančiu atsakovės UAB „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų 113 757,52 Eur sumai įskaitymą.
30. Atsakovė UAB „YIT Lietuva“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo ir kvestionuoja šias teismo nustatytas actio Pauliana tenkinimo sąlygas: tai, kad ieškovė ginčijamo sandorio atlikimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; tai, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises; tai, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; atsakovės nesąžiningumą.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
31. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktą).
32. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.
33. Atsakovė UAB „YIT Lietuva“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog ieškovė įskaitymo metu buvo atsakovės, kaip kreditorės, skolininkė ir ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimo iš viso neliko, nes ieškovės, kaip skolininkės, piniginė prievolė (skola) atsakovei buvo didesnė už atsakovės, kaip skolininkės, piniginę prievolę ieškovei, t. y. atsakovės mokėtinos sumos viršijo ieškovei mokėtinas sumas. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus vertina kaip nepagrįstus.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022 konstatavo, kad: „<...> iki ginčijamo įskaitymo ieškovė buvo ne tik atsakovės skolininkė, bet ir jos kreditorė. Taigi, pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį ji, kaip atsakovės kreditorė, turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės, kaip savo skolininkės, sudaryto sandorio, jeigu toks sandoris pažeidė jos, kaip kreditorės, teises. Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pareiškė ieškovės bankroto administratorius. Nors ieškinyje nėra nurodoma aplinkybė, kad ieškinys dėl sandorio negaliojimo reiškiamas kreditorės savo skolininkei, tačiau būtina pažymėti, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla, o ieškinys reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu. Todėl spręstina, kad ginčijamas vienašalis įskaitymo sandoris sudarytas ieškovės kreditorės, kuri kartu yra ir ieškovės skolininkė. Todėl bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinį dėl tokio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, jeigu juo buvo pažeisti šios įmonės, kaip kreditorės, o kadangi ji yra bankrutuojanti – tai ir jos kreditorių, interesai (kasacinio teismo nutarties 44-45 punktai)“
35. Be kita ko, pažymėtina, kad atsakovė yra sulaikiusi dalį ieškovės ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. 7 295,07 Eur, siekdama užsitikrinti ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą. Pagal Subrangos sutarties Nr. 1 6.2 punktą atsakovė yra sulaikiusi 5 proc. nuo darbų sumos, kas sudaro 6 760,32 Eur. Pagal Subrangos sutarties Nr. 2 6.2 punktą atsakovė yra sulaikiusi 5 proc. nuo darbų sumos, kas sudaro 534,75 Eur. Šių sumų įskaitymas nėra atliktas. Tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos jokie ieškovės atliktų darbų defektai neatsiras, atsakovė privalės sumokėti ieškovei likusią sulaikytą sutarčių kainos dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 7 295,07 Eur sumos priteisimo atmetė. Ši sprendimo dalis nėra apskųsta. Taigi sutiktina su ieškovės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentu, kad ji net ir po ginčijamo įskaitymo sandorio sudarymo laikytina atsakovės kreditore.
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ginčijamo sandorio sudarymo metu – yra pagrįsta (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantės (atsakovės) skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pateiktus dėl aptartos faktinės aplinkybės (actio Pauliana sąlygai – neabejotinai ir galiojančiai reikalavimo teisei), pagrįsti.
Dėl ginčijamais sandoriais pažeistų kreditorės (ieškovės) teisių
37. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio sudarymo reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).
38. Dėl skolininko nemokumo šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas.
39. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnį įmonės nemokumas (ĮBĮ nuostatos aktualios todėl, kad ginčijamas įskaitymas buvo atliktas 2019 m. rugsėjo 23 d.) yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
40. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. spalio 30 d.; kita vertus, su finansiniais sunkumais ieškovė susidūrė ženkliai anksčiau; jeigu atsakovė nebūtų atlikusi ginčijamo įskaitymo, jos prievolės ieškovei suma būtų buvusi skiriama visų kreditorių reikalavimams tenkinti įstatyme nustatyta tvarka, o atsakovė su priešpriešiniu reikalavimu būtų patekusi į ieškovės kreditorių sąrašą ir iš esmės negalėtų pretenduoti į reikalavimo, kurio didžiąją dalį sudaro netesybos (t. y. antru etapu tenkinamos sumos), patenkinimą tokia apimtimi, kokia jis buvo patenkintas; prioriteto suteikimas vieno iš kreditorių reikalavimo patenkinimui, kai įmonė yra nemoki, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, patvirtina kitų kreditorių teisių pažeidimą. Tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija iš esmės reiškia, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovei esant nemokiai ir tokiu būdu pažeidžiant ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus.
42. Atsakovė, nesutikdama su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d., ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla ir įmonė neturėjo nemokios įmonės statuso, o teismo nurodyti 2019 m. liepos 31 d. duomenys bei su ieškovės 2022 m. kovo 9 d. rašytiniais paaiškinimais pateikti dokumentai nepatvirtina, kad įmonė buvo nemoki įskaitymo dieną. Anot apeliantės, teismas sprendime iš esmės neanalizavo ieškovės mokumo atliekant ginčijamą įskaitymą, nenurodė, kokios skolos kreditoriams buvo ginčijamo įskaitymo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, su paminėtais atsakovės skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
43. Visų pirma, pažymėtina, kad bankroto procesas ieškovei inicijuotas 2019 m. rugsėjo 19 d. (pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo), pareiškimas priimtas 2019 m. rugsėjo 24 d. rezoliucija, o bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. spalio 30 d. (civilinė byla Nr. eB2-170-657/2022). Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodė, kad iš atsakovės (šioje byloje – ieškovės) teismui pateikto aktualiausio laikotarpio – 2019 m. liepos 31 d. balanso nustatyta, kad minėtu laikotarpiu UAB „Vitaterma“ balansinė turto vertė siekė 1 108 201 Eur sumą, kurią sudarė: ilgalaikis turtas – 413 479 Eur, iš jo: materialusis turtas – 363 379 Eur, finansinis turtas – 50 100 Eur, ir trumpalaikis turtas – 682 270 Eur, iš kurio: atsargos – 119 718 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 525 911 Eur ir piniginės lėšos – 36 641 Eur; o UAB „Vitaterma“ finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 677 954 Eur sumą, susidedančią iš po vienerių metų mokėtinų sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų – 267 641 Eur bei iš per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų – 1 410 313 Eur. Pagal 2019 m. liepos 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, šiuo laikotarpiu įmonė patyrė 678 223 Eur nuostolį. Iš UAB „Vitaterma“ 2019 m. liepos 31 d. kreditorių sąrašo nustatyta, kad įmonės pradelsti įsiskolinimai tiekėjams sudaro 1 121 426,33 Eur sumą. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad aktualiausi finansiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taigi UAB „Vitaterma“ yra nemoki įmonė. Pastebėtina, kad ir pati ieškovė pripažino savo nemokumą, t. y. UAB „Vitaterma“ akcininkai 2019 m. rugsėjo 16 d. neeiliniame akcininkų susirinkime priėmė nutarimą įmonei inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (2019 m. spalio 2 d. prašymo civilinėje byloje Nr. eB2-170-657/2022 priedas Nr. 3).
44. Antra, iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2019 m. rugsėjo 23 d.) ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 224 981,74 Eur sumą (ieškinio priedas Nr. 20). Šie reikalavimai nebuvo patenkinti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo dienos. Bendra ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 1 400 261,74 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad, bankroto proceso metu realizavus ieškovei priklausantį turtą, gautų lėšų neužteks patenkinti visų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų (2022 m. kovo 8 d. rašytinių paaiškinimų priedai Nr. 2, 5-6).
45. Taigi, pirmiau minėti duomenys patvirtina, kad ieškovės turtinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu (2019 m. rugsėjo 23 d.) buvo sunki ir įmonė faktiškai buvo nemoki. Praėjus šiek tiek daugiau kaip mėnesiui po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Tai reiškia, kad įmonė jau ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo ir daugiau kreditorių, turėjusių galiojančias reikalavimo teises, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti. Ieškovei turint dideles sumas pradelstų skolų kitiems kreditoriams ir būnant faktiškai nemokiai, ginčijamu sandoriu nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė vienai iš kreditorių – atsakovei, tokiu būdu pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nors ieškovė sandorio sudarymo metu jau turėjo pareigą užtikrinti visų savo kreditorių lygiateisiškumą. Dėl ginčijamo sandorio sudarymo kitų ieškovės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, kurie turėtų būti tenkinami pirmesne eile nei atsakovės reikalavimas ieškovei, ženkliai sumažėjo, nes po sandorio sudarymo sumažėjo ieškovės likvidaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, vertė. Minėti veiksmai vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai atitinka teisines actio Pauliana taikymo nuostatas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo.
Dėl (ne)privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį kaip actio Pauliana sąlygos
46. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).
47. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; kt.).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad ginčijamo sandorio (įskaitymo) pagrindu ieškovei mokėtinos sumos būtų vienašališkai įskaitytos atsakovės. Kaip minėta, šalis siejusių subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 13.6 punkte numatyta, kad, jeigu Sutartis nutraukiama Subrangovui (ieškovei) iš esmės pažeidus Sutartį, Subrangovui (ieškovei) taikoma 10 (dešimties) proc. Sutarties kainos dydžio bauda, kurią Rangovas (atsakovė) turi teisę išskaičiuoti iš bet kokių Subrangovui (ieškovei) mokėtinų sumų. Taigi sudarydamos subrangos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 šalys iš anksto numatė teisę atsakovei sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo atveju išskaičiuoti baudą iš ieškovei mokėtinų sumų. Tačiau tokia sutartinė nuostata negali būti vertinama kaip šalies pareiga sudaryti ginčijamą sandorį. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad dėl subrangos sutarčių nutraukimo dėl esminio pažeidimo ji patyrė nuostolių, kurių nepadengė sutartinių baudų dydžiai, taipogi negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, jog atsakovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
49. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditorių interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo realizavimo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis neapsunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009, 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad Subrangos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 bendrųjų sąlygų 13.6 punkte numatytu susitarimu dėl netesybų įskaitymo buvo tik atkartota įstatyme įtvirtinta kreditoriaus teisė; net jeigu tokio susitarimo nebūtų buvę, atsakovės subjektinės teisės atlikti įskaitymą apimtis nebūtų pasikeitusi, išskyrus aspektą, susijusį su terminų prievolės įvykdymui skaičiavimu; įstatyme įtvirtinta ir sutartyje atkartota priešpriešinės prievolės įskaitymo teisė negali būti vertinama kaip sukurianti pareigą prievolę vykdyti būtent tokiu būdu. Taigi Subrangos sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 buvo tik įtvirtinta atsakovės įstatyminė teisė atlikti įskaitymą, o ne savarankiškas piniginių prievolių įvykdymo būdas. Pastebėtina tai, kad teisės aktai nesuteikia kreditoriui, kurio prievolės įvykdymas yra užtikrintas netesybomis, privilegijų (pirmumo teisės) prieš kitus savo skolininko kreditorius. Atsakovė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde neįrodinėja, kad, sudarydama ginčijamą sandorį, siekė naudos ieškovei ir atsiskaitymo su visais ieškovės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji atliko ieškovei pritaikytų netesybų įskaitymą dėl esminio sutarčių pažeidimo tam, kad atlygintų savo patirtus nuostolius. Taigi, sudariusi ginčijamą sandorį atsakovė iš esmės patenkino savo finansinį reikalavimą, tokiu būdu pažeisdama kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus.
51. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai atitinka sandorio sudarymo nebūtinumo nuostatas actio Pauliana taikymo kontekste.
Dėl atsakovės (ne)sąžiningumo
52. Atsakovės (apeliantės) nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jos nesąžiningumą, kadangi ieškovės nemokumas buvo patvirtintas 2019 m. spalio 30 d. teismo nutartimi, atsakovė įskaitymo atlikimo metu neturėjo duomenų apie ieškovės nemokumą, įskaitymo metu ieškovė tik buvo pateikusi pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o restruktūrizavimo byla ieškovei nebuvo iškelta; priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galėjo būti atliktas nepaisant ribojimų pagal ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalį, kadangi šie ribojimai taikomi tik turto realizavimui ir (ar) išieškojimui iš turto; laikinųjų apsaugos priemonių įregistravimas Turto areštų registre nepatvirtina fakto, kad įmonė yra nemoki.
53. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant asmens nesąžiningumą, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-268-415/2015).
54. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams.
55. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją.
56. Objektyvusis sąžiningumo principo kriterijus – ką asmuo turėjo žinoti, veikdamas teisingai ir protingai, – CK 6.66 straipsnio kontekste suponuoja trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai, t. y. domėtis skolininko turtine padėtimi, galima sandorio įtaka skolininko ir jo kreditorių interesams. Kasacinio teismo praktikoje ši pareiga apibrėžiama nurodant, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).
57. Kaip nustatyta šios nutarties 42-45 punktuose, ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, jos pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 224 981,74 Eur sumą. Sandorio sudarymo dieną ieškovė, be kita ko, turėjo pradelstų įsipareigojimų VSDFV ir VMI prie FM (ieškinio priedas Nr. 20), o informacija apie įmonių skolas VSDFV ir VMI prie FM biudžetui yra skelbiama viešai. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2019 d. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo priimtas ieškovės direktoriaus pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Vitaterma“, apie pareiškimo priėmimą ir klausimo dėl UAB „Vitaterma“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėjimą 2019 m. rugpjūčio 2 d. pranešta specialiame interneto tinklalapyje (ieškinio priedai Nr. 17-18). Atsakovė neginčija aplinkybės, kad jai buvo žinoma apie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei pateikimą teismui. Iš byloje esančių 2019 m. liepos 30 d. ir 2019 m. rugpjūčio 26 d. atsakovės pranešimų ieškovei dėl sutarčių nutraukimo matyti, kad Subrangos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 buvo nutrauktos remiantis sutarčių 14.6 ir 14.7.5 punktais (ieškinio priedai Nr. 6 ir 8), o pagal minėtų sutarčių 14.7.5 punktą ieškovė (subrangovas) yra laikoma pažeidusia sutartį, jeigu ieškovei (subrangovui) iškeliama bankroto, restruktūrizavimo byla arba kreipiamasi dėl tokios bylos iškėlimo ar yra pagrįstų abejonių dėl ieškovės (subrangovo) finansinės būklės. Atsakovė atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad: „Ieškovei pradėjus darbus vykdyti mažesniu intensyvumu nei įprasta, sumažėjus Ieškovo darbininkų skaičiui minėtuose statybos objektuose, kilus nesklandumams dėl medžiagų ir įrangos tiekimo, Atsakovė sužinojo, kad teismui paduotas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo Ieškovei.“
58. Taip pat pažymėtina, kad viešajame registre sandorio sudarymo metu buvo įregistruoti ieškovės turtui taikomi areštai kreditorių reikalavimams užtikrinti (ieškinio priedas Nr. 29). Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, o su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Taigi, laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu jis yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4, 5 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandorio sudarymo momentu Turto areštų aktų registre buvo išviešinti ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto apribojimai, atsakovė, kaip apdairus ir rūpestingas verslo subjektas, galėjo ir turėjo patikrinti šią informaciją.
59. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad verslininkams, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).
60. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ieškovės sąskaitoje esančios lėšos buvo areštuotos 62 951,07 Eur sumai, o Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi laisvai disponuojama suma nustatyta 613 650 Eur per vieną kalendorinį mėnesį, iš kurios leidžiama ieškovei mokėti einamąsias įmokas, nepaneigia atsakovės pareigos domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, taip pat nepaneigia ir ieškovės kreditorių teisių pažeidimo fakto (žr. nutarties 45 punktą).
61. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei buvo žinoma ar negalėjo būti nežinoma apie ieškovės finansinius sunkumus sandorio sudarymo metu. Kaip nustatyta, ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus, atsakovė įskaitymą atliko žinodama ar negalėdama nežinoti, kad tokiu įskaitymu bus pažeisti ieškovės kreditorių interesai, o faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį. Atsakovė ginčijamu sandoriu siekė patenkinti išimtinai savo asmeninius interesus (patenkinti savo reikalavimą) ir neįrodė galimo neigiamo poveikio dėl sandorio nesudarymo jai, kaip verslo subjektui, bei jos pačios kreditorių interesams. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai sudarydama ginčo sandorį.
62. Pastebėtina ir tai, kad pagal ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalį jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
63. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės skundo argumentais, kad ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies apribojimai taikytini tik turto realizavimui ir (ar) išieškojimui iš turto, o ne įskaitymo teisei, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, taikyti ieškovei ginčijamo sandorio sudarymo metu, patvirtina, kad ginčijamas įskaitymas buvo atliktas galiojant kreditorių galimybių į reikalavimų patenkinimą apribojimams (nepaisant to, kad šie apribojimai netaikytini įskaitymo teisei) ir nors, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartyje, tai netapo pagrindu konstatuoti ginčijamo įskaitymo prieštaravimą imperatyviems teisės aktų reikalavimams, atsakovė įskaitymą atliko žinodama ar negalėdama nežinoti, kad tokiu įskaitymu bus pažeisti ieškovės kitų kreditorių interesai.
64. Nors ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą teigia, kad šiuo atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 5 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija (sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo), tačiau šiuo atveju nenustačius CK 6.53 straipsnio 2 dalies ir 6.130 straipsnio 1 dalies pažeidimo (žr. nutarties 26 punktą), nėra pagrindo vadovautis CK 6.67 straipsnio 5 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
65. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
66. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojamas actio Pauliana instituto taikymas ir sandorių, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, pripažinimas negaliojančiais, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju abiejų šalių apeliacinius skundus atmetus, joms apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
68. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis).
69. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.
70. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė už apeliacinį skundą neturi mokėti žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), jos sumokėtas 1 829 Eur dydžio žyminis mokestis jai grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „YIT Lietuva“ (juridinio asmens kodas 133556411) 2022 m. gegužės 5 d. Luminor Bank AS mokėjimo nurodymu sumokėtą 1 829 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt devynių eurų) dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą (žyminio mokesčio užduoties kodas ZK57841).
Teisėjai Antanas Rudzinskas
Irmantas Šulcas
Alma Urbanavičienė