Administracinė byla Nr. eP-4-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00682-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) vado 2019 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 47TE-26 „Dėl S. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti jį į buvusias pareigas – (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti jam iš atsakovo Tarnybos darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti jo naudai iš atsakovo Tarnybos 968 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad jis nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Tarnybos vado Įsakymu jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – jis 2019 m. sausio 18 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo teigimu, jis atleistas iš pareigų neatlikus tarnybinio patikrinimo, bet remiantis 2019 m. sausio 17 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-139 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas). Pareiškėjas pažymėjo, kad, nors pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose įprastai įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos motyvuojamoji dalis laikoma tarnybinio patikrinimo išvada, tačiau šiuo atveju atsakovas, net nesulaukęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2019 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. KS-6 (toliau – ir VTEK sprendimas), priėmė Įsakymą, kuriuo atleido jį iš pareigų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad VTEK sprendimą priėmė 2019 m. sausio 9 d., bet atsakovui jį išsiuntė tik 2019 m. sausio 18 d., todėl atsakovas priėmė Įsakymą nesulaukęs VTEK sprendimo, kuriuo motyvuojamas atleidimas.

Pareiškėjas teigė, kad, jei atsakovas būtų sulaukęs VTEK sprendimo, jam būtų žinomos visos aplinkybės, t. y., jog pats Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas buvo nustatytas tik todėl, jog jis narystę Medžiotojų klube „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Medžiotojų klubas) buvo deklaravęs 2015 m. birželio 4 d. ir manė, jog vėliau papildomai narystės deklaruoti nereikia. Visgi VTEK konstatavo, jog aktuali privačių interesų deklaracija yra paskutinioji, kuri buvo pateikta 2018 m. balandžio 26 d., ir joje narystė Medžiotojų klube nedeklaruota. Pareiškėjas pažymėjo, kad VTEK nenustatė kitų Įstatymo pažeidimų, dėl kurių kreipėsi atsakovas, tačiau tai nebuvo įvertinta. Pareiškėjo teigimu, VTEK sprendime konstatuotas vienintelis Įstatymo pažeidimas nėra šiurkštus, todėl taikyti atleidimą iš pareigų už tokį sąlyginai mažareikšmį pažeidimą yra neadekvatu ir neproporcinga.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tarnybiniame pranešime nurodoma tendencingai neigiama jį charakterizuojanti medžiaga, kuri niekuo nepagrįsta. Taip pat pažymėjo, kad tarnybiniame pranešime nepagrįstai remiamasi VTEK 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. KS-31, kuriame buvo nustatytas visai kitas jam VTEK konstatuotas pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, jam buvo skirta, nes jis turi dvi galiojančias tarnybines nuobaudas, ir viena iš jų buvo griežtas papeikimas, t. y. gautas per paskutinius 12 mėnesių. Pareiškėjas pažymėjo, kad abi tarnybinės nuobaudos yra ginčijamos teisme. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas skundą VTEK ir procedūrą iniciavo dėl tariamų trijų pažeidimų, iš kurių dviejų VTEK nekonstatavo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo pažeidimas susijęs ne su tuo, jog nedeklaravo narystės Medžiotojų klube, o dėl to, kad manė, jog vieną kartą deklaravus, pakartotinai to daryti nereikia. Toks pažeidimas nėra šiurkštus, be to, nenustatyta, kad jis dėl narystės Medžiotojų klube būtų supainiojęs viešus ir privačius interesus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas niekada nereiškė jam pretenzijų dėl tikslinamų deklaracijų, nors su jomis buvo susipažinęs, todėl darė išvadą, kad griežčiausios tarnybinės nuobaudos taikymas buvo neproporcingas. Pareiškėjas pažymėjo, kad VTEK sprendime nurodomas pažeidimas nesukėlė žalos, nepakenkė valstybės institucijos geram vardui ir prestižui ir gali būti lengvai ištaisomas patikslinus deklaraciją.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi VTEK sprendimu jo net negavęs, griežčiausią tarnybinę nuobaudą paskyrė neįvertinęs paties pažeidimo, jo kaltės ir kitų aplinkybių, o tiesiog tendencingai rėmėsi dar 2016 m. VTEK sprendimu, už kurį tarnybinė nuobauda jau buvo paskirta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tame pačiame tarnybiniame pranešime nurodoma, jog jis turi 26 metų vidaus tarnybos stažą, per visą šį laiką, neskaitant formalių ir mažareikšmių pažeidimų, kuriuos nuolat konstatuoja atsakovas dėl asmeninio neigiamo nusistatymo, jis visą laiką dirbo gerai arba labai gerai, todėl toks neadekvatus tarnybinės nuobaudos parinkimas yra neproporcingas. Pareiškėjo teigimu, dėl asmeninio subjektyvaus ir neigiamo nusistatymo vadas bet kokiomis priemonėmis siekė priversti jį palikti pareigas.

Pareiškėjas paaiškino, kad neteisėti atsakovo veiksmai ir staigus atleidimas iš pareigų nesant tam teisėto pagrindo sukėlė sveikatos problemas, didelius dvasinius išgyvenimus, kas sąlygojo patirtą neturtinę žalą, kurią vertino 5 000 Eur.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda taikyta neatlikus tarnybinio nusižengimo tyrimo, nes pareiškėjas 2018 m. birželio 15 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo buvo informuotas, jog yra duomenų, kad jis galimai padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. galėjo pažeisti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nes savo privačių interesų deklaracijoje, pateiktoje 2018 m. balandžio 26 d., nepateikė pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktus reikalaujamų duomenų; 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. birželio 15 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo; 2018 m. birželio 25 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą; atsakovas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-890 (toliau – ir Išvada) ir pasiūlė įstaigos vadovui, atliekančiam kontrolės funkciją, Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kreiptis į VTEK dėl atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo veiksmų įvertinimo Įstatymo taikymo požiūriu; Tarnyba 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 47SD-1293 kreipėsi į VTEK; VTEK 2019 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. KS-6, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo reikalavimų nustatyta tvarka deklaruoti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamus duomenis; atsakovas, atsižvelgdamas į VTEK sprendimą, 2019 m. sausio 17 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 47TP-139, kuriame pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus tiek Tarnybai, tiek Vidaus reikalų ministerijai. Pareiškėjas Tarnybai atliekamo tarnybinio patikrinimo metu pateikė 2018 m. birželio 25 d. paaiškinimą, tačiau jame nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą, tyrimo neobjektyvumą.

Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kokiais motyvais remiantis VTEK patvirtino, jog atsakovas 2018 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 47D-890 tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmus, konstatuodamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, nes skundžiamam sprendimui priimti pakanka VTEK sprendimo rezoliucinės dalies, paskelbtos 2019 m. sausio 16 d., 1 punkto, patvirtinančio, kad atsakovas tyrimo išvadoje tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda atitinka padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį ir jį padariusio pareigūno asmenybę, todėl buvo išlaikyta pusiausvyra tarp teisės pažeidimo ir už jį paskirtos nuobaudos.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nepateikė duomenų, patvirtinančių jam atsiradusios neturtinės žalos faktą, jos dydį, tokiu būdu apribodamas Tarnybai galimybę tinkamai atsakyti į skunde nurodytas aplinkybes ir įrodymus, todėl neįrodė patirtos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos bei neturtinės žalos dydžio, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti Tarnybos civilinei atsakomybei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktu, 39 straipsnio 1, 2 dalimis, 3 dalies 8 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 15 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo buvo informuotas, jog yra duomenų, kad jis galimai padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. galėjo pažeisti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nes savo privačių interesų deklaracijoje, pateiktoje 2018 m. balandžio 26 d., nepateikė pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktus reikalaujamų duomenų. Pareiškėjas 2018 m. birželio 25 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas neįsigilinus į situaciją, duomenys, kurių nedeklaravimu jis yra kaltinamas, daugiau kaip 10 metų nekelia ir nebuvo sukėlę galimų privačių interesų konfliktų. Tarnyba, atlikusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-890 ir pasiūlė Tarnybos vadui Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kreiptis į VTEK dėl atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo veiksmų įvertinimo Įstatymo taikymo požiūriu. Tarnyba 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 47SD-1293 kreipėsi į VTEK, pateikdama atliktą pareiškėjo veiksmų įvertinimą Įstatymo reikalavimų taikymo požiūriu. VTEK sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo reikalavimų nustatyta tvarka deklaruoti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamus duomenis. Tarnybos pareigūnas, atsižvelgdamas į VTEK sprendimą, 2019 m. sausio 17 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 47TP-139, kuriame, atsižvelgdamas į nustatytą ir įvertintą juridinių faktų sudėtį, pasiūlė Tarnybos vadui skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad Tarnyba procedūrinių pažeidimų nepadarė, pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta vadovaujantis VTEK sprendimu ir tarnybiniu pranešimu, kurie yra Įsakymo motyvuojamosiomis dalimis. Pareiškėjas turėjo galimybę tiek Tarnybai, tiek Vidaus reikalų ministerijai teikti paaiškinimus, tačiau Tarnybai 2018 m. birželio 25 d. paaiškinime nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą, tyrimo neobjektyvumą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Įsakymas nepagrįstai priimtas neatsižvelgus į VTEK sprendimo motyvus, o tik į VTEK sprendimo rezoliucinę dalį, kadangi VTEK sprendimo motyvai neturėjo teisinės reikšmės priimant Įsakymą, nes VTEK sprendimo rezoliucinės dalies, paskelbtos 2019 m. sausio 16 d., 1 punktas patvirtino, kad Tarnyba Išvadoje tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog 2018 m. deklaracijoje nepateikė duomenų apie jo narystę Medžiotojų klube ir taip pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Taip pat neginčija, kad prieš skiriant nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, jis turėjo paskirtas dvi nuobaudas – pastabą ir griežtą papeikimą. Teismas nurodė, kad teismai, nagrinėję pareiškėjo ginčus dėl šių nuobaudų paskyrimo, pareiškėjo skundus atmetė. Teismas vadovavosi kitų teismų galutiniuose sprendimuose užfiksuota informacija ir darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, nes, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, gali būti skiriama, be kita ko, už tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, būtent tokią nuobaudą nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo taikyti.

Teismas byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn būtų patrauktas dėl Tarnybos vado noro jį atleisti. Priešingai, byloje nustatyti akivaizdūs pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai, už ką jis ir buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Tarnybiniame pranešime nepagrįstai remiamasi VTEK 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. KS-31, kuriame buvo nustatytas visai kitas jam VTEK konstatuotas pažeidimas, už kurį jau buvo pritaikyta tarnybinė atsakomybė, kadangi byloje pateikti įrodymai paneigia, jog Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis pareiškėjo minėtomis aplinkybėmis.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo padaryto nusižengimo tyrimas iš esmės buvo atliktas išsamiai, esminių tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių pažeidimų teismas nenustatė, todėl neturėjo pagrindo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Konstatavęs, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė ir kitus skundo reikalavimus – grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas – (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisti iš atsakovo Tarnybos darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Įvertinęs tai, kad Įsakymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus, kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas S. S., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą; grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas – (duomenys neskelbtini) pareigas, tuo atveju, jei teismui priimant sprendimą pareiškėjas nebus grąžintas į iki 2018 m. balandžio 24 d. eitas (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos darbo užmokesčio skirtumą nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė išreikalauti iš Tarnybos duomenis apie jo vidutinį darbo užmokestį ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2021 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021, kuriuo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo S. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 47TE-26 „Dėl S. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“; grąžino pareiškėją į buvusias pareigas – (duomenys neskelbtini) pareigas; atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos; pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad Tarnybos vado 2018 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 47V-738 pradėto tarnybinio patikrinimo nutraukimas nėra kliūtimi atsakovui kreiptis Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu į VTEK, nes Išvadoje nurodytos tarnybinio patikrinimo nutraukimo priežastys nesietinos su VTEK sprendime nustatytais faktais. Apibendrinus tarnybinio patikrinimo surinktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjo veika turi būti kvalifikuojama kaip pažeidžianti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas vadovaujantis Aprašo 26 punktu surašant tarnybinio patikrinimo Išvadą, kurioje išdėstytos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateiktas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, tačiau, vykdant vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 29 d. nurodymą Nr. 1VPR-12, buvo pasiūlyta tarnybinį patikrinimą nutraukti bei kreiptis į VTEK dėl pareiškėjo veikos įvertinimo. Tarnybos vadas į VTEK kreipėsi 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 47SD-1293 „Dėl S. S. veiksmų ištyrimo“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 29 d. nurodymas Nr. 1VPR-12 grindžiamas Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2018 m. birželio 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1T-199 „Dėl S. S. kreipimosi“ nustatytomis aplinkybėmis, t. y. kad Tarnybos vado 2018 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 47V-737 pagrindu tarnybinis patikrinimas pradėtas nepagrįstai, nenustačius pakankamai duomenų, kurie leistų įtarti, kad pareiškėjas nesilaiko privačių interesų deklaravimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija darė išvadą, kad Tarnybinio patikrinimo nutraukimas dėl prieštaringo pareiškėjo pareigos deklaruoti privačius interesus vertinimo negali būti laikomas kliūtimi nepriklausomai kompetentingai institucijai atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Kad tokio vertinimo buvo siekiama, patvirtina ir vėlesnis vidaus reikalų ministro 2018 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 1D-4441(56) „Dėl S. S. veiksmų ištyrimo“, kuriame buvo akcentuojama, kad tik VTEK yra suteikta išimtinė teisė vertinti ir priimti galutinį sprendimą dėl Įstatymo pažeidimo, kad VTEK teisės normų dėl deklaracijų tikslinimo (pildymo) aiškinimas bus reikšmingas ateityje sprendžiant analogiško pobūdžio klausimus, bei kad, siekiant Tarnybos prašymo nagrinėjimo objektyvumo ir nešališkumo, ir buvo prašoma išnagrinėti Tarnybos vado kreipimąsi 2018 m. liepos 11 d. raštu. Tokios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad VTEK tyrimas atliktas nesant teisėto pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad Vidaus tarnybos statute įtvirtintas reglamentavimas tokiais atvejais, kai tarnybinė nuobauda skiriama po kompetentingos institucijos atlikto tyrimo, nenumato atsakovo pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą išimčių. Pažymėjo, kad Apraše tarnybinio patikrinimo atlikimo ypatumai tokiais atvejais taip pat nėra atskirai aptarti, išskyrus jo 35 punkto 2 dalies nuostatą, kad kai tyrimą atliko kompetentinga institucija, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos. Atkreipė dėmesį, kad paties 2 mėnesių termino nustatymas vertintinas kaip laikotarpis, kuris reikalingas būtiniems tarnybinio patikrinimo veiksmams atlikti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, iš esmės nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reikalavimo atlikti tarnybinį patikrinimą, nes Tarnybos vado 2018 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 47V-738 pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo nutrauktas. Tarnybinės nuobaudos skyrimo esminių procedūros trūkumų niekaip nešalina Įsakyme nurodytas Tarnybos Tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. sausio 17 d. tarnybinis pranešimas „Dėl vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo įvertinimo ir pasiūlymų teikimo“, nes nėra pagrindo vertinti, kad jis buvo parengtas atsižvelgiant į būtinus tarnybinio nusižengimo tyrimui keliamus reikalavimus. Be to, Įsakymas buvo priimtas remiantis tik VTEK sprendimo rezoliucine dalimi ir nesusipažinus su jo turiniu, taigi atsakovui nebuvo žinomos nustatyto pažeidimo padarymo aplinkybės, pareiškėjo dėl to pateikti paaiškinimai, t. y. nenustatyti esminiai aspektai, kurie turi būti vertinami skiriant tarnybinę nuobaudą – pareigūno neteisėti veiksmai, kaltė, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu padaryti procedūros pažeidimai yra esminiai, nulėmę neteisingos, neproporcingos ir nepagrįstos nuobaudos paskyrimą. Laikytina, kad nebuvo suteikta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus, VTEK teikti paaiškinimai atsakovui nebuvo žinomi, nes tarnybinė nuobauda paskirta nesusipažinus su VTEK sprendimo motyvais. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimai laikytini pakankamais, kad būtų konstatuotas jos skyrimo neteisėtumas. Be minėtų procedūros pažeidimų (nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas, neišklausyti pareiškėjo paaiškinimai), teisėjų kolegija akcentavo ir atsakovo pritaikytos priemonės neproporcingumą tų pažeidimų, kurie nustatyti VTEK sprendime, aspektu. Nėra ginčo byloje, kad pareiškėjas, nepaisant aplinkybės, kad 2018 m. deklaracijoje nenurodė savo narystės Medžiotojų klube „(duomenys neskelbtini)“, kurio nariu jis yra nuo 2006 m., šią aplinkybę buvo deklaravęs 2015 m. birželio 4 d., dėl narystės Medžiotojų klube nebuvo kilusio viešųjų ir privačių interesų konflikto.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti, jog VTEK sprendime nustatyti pažeidimai savaime lemia tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos, taikymą. VTEK sprendime yra tik konstatuojamas pažeidimas, atsakovui išlieka diskrecija parinkti tokią tarnybinę nuobaudą, kuri būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat turi būti atsižvelgta į kitas reikšmingas aplinkybes – pažeidėjo kaltę, jį charakterizuojančias savybes, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta taisyklė, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, gali būti skiriama už tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors vieną kartą per pastaruosius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda, savaime nėra imperatyvas ir neturi būti suprantama, kad už kiekvieną, kad ir nesunkų nusižengimą, turi būti taikoma griežčiausia priemonė. Tarnybinę atsakomybę taikančiam subjektui išlieka pareiga pagrįsti griežčiausios nuobaudos – atleidimo iš tarnybos, taikymo aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai galėtų būti aplinkybės, patvirtinančios, kad tolesnė pareigūno tarnyba negalima ateityje dėl jo nesuderinamo poelgio su statutinei tarnybai keliamais reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo 2019 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodomos pareiškėjo tarnybą apibūdinančios ir jį charakterizuojančios aplinkybės, nepaisant jų tendencingumo neigiamai apibūdinti pareiškėją, objektyviai nepagrindžia būtinumo pritaikyti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, nustatytas pažeidimas – iš esmės yra žinomos informacijos apie narystę Medžiotojų klube nenurodymas iš naujo teikiamoje deklaracijoje – savo pobūdžiu nėra toks sunkus, kad galėtų būti vertinamas kaip paneigiantis pareiškėjo galimybę eiti pareigas statutinėje tarnyboje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui pritaikytos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai įvertino jos taikymui reikšmingas faktines aplinkybes ir Vidaus tarnybos statuto normas, nepagrįstai rėmėsi nutraukto tarnybinio patikrinimo Išvada, nevertino pritaikytos nuobaudos proporcingumo aspektu, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d., 146 str. 1 d., 147 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, iš dalies tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Įsakymą ir pareiškėjo teises apgynė grąžindamas jį į buvusias pareigas – (duomenys neskelbtini) pareigas. 

Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai, sveikatos pablogėjimas būtų trukę ilgą laiko tarpą, sukėlę sunkiai atitaisomas pasekmes, todėl pareiškėjo teisių apgynimas panaikinant neteisėtą Įsakymą ir grąžinant jį į tarnybą laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus išgyvenimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, būtini duomenys apie jo Tarnyboje gautą vidutinį darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas tokios kategorijos administracinėse bylose (kai prašoma apginti asmens teises dėl neteisėto atleidimo), siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą, visais atvejais pasirengimo nagrinėti metu privalo šiuos duomenis išreikalauti į bylą (ABTĮ 67 str. 1 d. 2 p., 80 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, ir dėl to šioje bylos dalyje negalėdamas priimti sprendimo, grąžino šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

IV.

Atsakovas Tarnyba pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais. 

Atsakovas, grįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendime (sprendimo 42 punktas) konstatavęs, jog Aprašo 35 punkto 2 dalies nuostata, kad, kai tyrimą atliko kompetentinga institucija, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos, netinkamai pritaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, netinkamai įvertino Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo turinį ir tikslus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo vykdymo kontrolės mechanizmą, galiojusį iki 2020 m. sausio 1 d.

Atsakovo teigimu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos ginčo teisiniams santykiams buvo taikomos netinkamai, nes VTEK 2019 m. sausio 9 d. sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimus. Iš bylos medžiagoje esančios Tarnybos vado 2018 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 47V-738 pradėto tarnybinio patikrinimo metu 2018 m. liepos 5 d. surašytos tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 47D-890 turinio matyti, kad apie Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimo faktą atsakovas sužinojo 2018 m. birželio 13 d., po to nedelsiant pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, taip, kaip atsakovą įpareigoja elgtis Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis. Apie atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatus atsakovas informavo VTEK, kuris 2019 m. sausio 9 d. sprendime tik pripažino atsakovo 2018 m. liepos 5 d. konstatuotus identiškus atitinkamų Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo straipsnių pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti atsakovo atliekamo tarnybinio patikrinimo metu.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendime 42 punkte išdėstytas išaiškinimas neatitinka ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo vykdymo kontrolės mechanizmo, nustatyto Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje, 241 straipsnyje.

Atsakovas teigia, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendime (sprendimo 42 punktas) konstatavus, kad „atsakovas, priimdamas Įsakymą, iš esmės nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reikalavimo atlikti tarnybinį patikrinimą, nes Tarnybos vado 2018 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 47V-738 pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo nutrauktas“, buvo netinkamai pritaikyta Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 12 dalis, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis. Pažymi, kad Aprašo 10 punkte imperatyviai nustatytas baigtinis tarnybinio patikrinimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kurių tarpe nėra suteikti įgaliojimai vidaus reikalų ministrui kištis į valstybės įstaigoje Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pagrindu atliekamo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos tyrimo procedūrą, teikiant nurodymus nutraukti tarnybinį patikrinimą. Be to, pareiškėjas buvo ne Vidaus reikalų ministerijoje, bet Tarnyboje tarnaujantis valstybės tarnautojas, todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje būtent Tarnybai, o ne Vidaus reikalų ministerijai, suteikti įgaliojimai atlikti tarnybinės veiklos tyrimą pavaldaus asmens atžvilgiu. Atsakovas pabrėžia, kad nei Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnis (įstatymo redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu iki 2019 m. sausio 1 d.), nei Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, nei Aprašo 10 punktas, nustatantis tarnybinio patikrinimo nutraukimo pagrindus, nesuteikia vidaus reikalų ministrui teisės kištis į valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos tyrimo procedūrą, nurodant nutraukti tarnybinį patikrinimą, todėl šiuo konkrečiu atveju tarnybinio patikrinimo nutraukimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių.

Atsakovas teigia, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendimu (sprendimo 43 punktas) konstatavęs, jog atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu padarė procedūros pažeidimus, laikytinus esminiais, nulėmusiais neteisingos neproporcingos ir nepagrįstos nuobaudos paskyrimą, netinkamai pritaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsnio 5 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nuostatas.

Atsakovas nurodo, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendimu (sprendimo 44 punktu) konstatavęs, jog atsakovo pritaikyta priemonė neproporcinga tų pažeidimų, kurie nustatyti VTEK sprendime, aspektu, netinkamai pritaikė Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas. Pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog atsakovo 2019 m. vasario 8 d. priimtas sprendimas Nr. 47TE-68 dėl pareiškėjo, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta (t. y. perkėlimas į žemesnes pareigas), yra ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI3-446-1066/2021) ir teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į tai, jog LVAT 2021 m. spalio 20 d. sprendimo priėmimo metu buvo galiojantis atsakovo 2019 m. vasario 8 d. sprendimas dėl dar vienos tarnybinės nuobaudos (t. y. perkėlimas į žemesnes pareigas) skyrimo pareiškėjui po jo 2019 m. sausio 18 d. atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, atsakovas mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje.

Atsakovas, pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, jog išnagrinėtoje byloje buvo nukrypta nuo iki šiol suformuotos vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėse bylose Nr. A-261-3155/2011, Nr. A-662-1392/2013, Nr. eA-3964-520/2017, Nr. A-1161-858/2017, Nr. eA-3831-520/2018, Nr. eA-3831- 520/2018, Nr. eA-5486-556/2019.

Pareiškėjas S. S. atsiliepimu nesutinka su atsakovo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašo jį atmesti. 

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė akivaizdžių argumentų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą, taip pat nėra pateikta argumentų dėl to, kodėl teismo tariamai padaryta teisės normų taikymo klaida yra laikytina esmine. Pažymi, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog prašyme nurodomos aplinkybės iš esmės susijusios ne su akivaizdžiai netinkamu teisės aktų nuostatų taikymu, o su įrodymų tyrimu ir vertinimu, su kuriuo Tarnyba nesutinka. Be to, atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės pakartojami argumentai, kuriais buvo grindžiamas atsakovo atsiliepimas ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Tarnybos prie prašymo atnaujinti procesą pridėti papildomi įrodymai tik pagrindžia faktą, jog atsakovas iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes.

Pareiškėjo nuomone, Tarnybos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali išnagrinėtai bylai, nes nesutampa prašyme nurodytose bylose ir išnagrinėtoje byloje esančios faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502?165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 3 dalies, Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsnio 5 dalies, Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1, 3 ir 12 dalių nuostatas, nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo vykdymo kontrolės mechanizmą, nustatytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje, 241 straipsnyje. 

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašyme nurodyti argumentai dėl netinkamo minėtų teisės aktų nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia atsakovo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės aktų normų aiškinimo bei taikymo. Atsakovas iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015). Šiuo nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo prašyme nurodytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1, 3 ir 12 dalių, Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimas nepagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 padarytų išvadų akivaizdaus klaidingumo. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir atsakovo nurodytose kitose bylose (administracinės bylos Nr. A-261-3155/2011, Nr. A-662-1392/2013, Nr. eA-3964-520/2017, Nr. A-1161-858/2017, Nr. eA-3831-520/2018, Nr. eA-3831- 520/2018, Nr. eA-5486-556/2019) nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.

Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti 484 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovo prašymą atnaujinti procesą parengimą. Atmetus atsakovo prašymą atnaujinti procesą, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas patirtoms išlaidoms pagrįsti pateikė 2022 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. Serija TAX Nr. 2600, iš kurios išklotinės matyti, kad už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui prašoma atlyginti 400 Eur (be PVM). Mokėjimo realumą patvirtina 2022 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą, šiuo atveju aktualus 2021 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 598,10 Eur. Darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytą dydį (Rekomendacijų 7 ir 8.16 p.), yra pagrįstos, todėl jos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Šiame kontekste paminėtina, jog atsakovas pateikė nuomonę, kad pareiškėjui nepriklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-104/2014, kurioje, be kita ko, nustatyta „kadangi pagal šiuo metu galiojantį ABTĮ reguliavimą teisė ar pareiga administracinio proceso šalims, nepateikusioms prašymo dėl proceso atnaujinimo, pateikti rašytinę poziciją (atsiliepimą į prašymą) proceso atnaujinimo klausimu nėra įtvirtinta, išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, nelaikytinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis, tokių išlaidų priteisimas taip pat neatitinka bylinėjimosi išlaidoms keliamo būtinumo ir privalomumo kriterijaus, todėl pareiškėjas <...>, pateikdamas atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą, veikė savo nuožiūra ir rizika, o išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo priteisti.“ Šioje byloje yra visiškai kitokia situacija, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo ir pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Be to, dabartinė vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-36-556/2020, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-46-968/2020, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-58-1062/2020, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-52-602/2021, 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-64-502/2021) įrodo, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui, yra atlyginamos. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3853-492/2021 pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė