Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-442-569-09].doc
Bylos nr.: A-442-569-09
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                                        Administracinė byla Nr.A442 - 569/2009

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)                                                                                   

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gegužės 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui, Vidaus reikalų ministerijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėja prašymu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos išmokėti jai 1969,60 Lt piniginę kompensaciją vietoje neišduotos tarnybinės uniformos laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2007 metų.

Pareiškėja nurodė, kad ji dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos tyrėja ir jai, kaip pareigūnei, turi būti išduota uniforma, tačiau tai nebuvo padaryta. Vadovaujantis Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, neišdavus uniformos, vietoje uniformos pareiškėjai turėjo būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija, tačiau ir tai nebuvo padaryta. Pareiškėja nurodė, kad jai turi būti išmokėta jos reikalaujama kompensacija, nes, neturėdama uniformos, ji buvo priversta tarnyboje dėvėti savo asmeninius drabužius ir tokiu būdu ji patyrė išlaidų dėl savo drabužių nusidėvėjimo.

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas senaties terminas ir jos reikalavimas sumokėti kompensaciją už daugiau kaip trejus metus negali būti tenkinamas. Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.62 buvo nustatyta ne pareigą, o teisė vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoje uniformos kai kuriems pareigūnams. Šis nutarimas tiesiogiai nesuteikia pareiškėjai teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis yra skirtas Vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigoms. Atsakovas kompensacijų vietoje uniformos mokėjimo klausimus sprendė atsižvelgdamas buvusį finansavimą. Kadangi buvo lėšų trūkumas, todėl pagrįstai kompensacija pareiškėjai nebuvo mokama. Atsakovas taip pat nurodė, kad šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A(556)-111/2008, kuriame teismas pažymėjo, jog piniginės kompensacijos už uniformą paskirtis yra labiau materialinio skatinamojo pobūdžio ir ši kompensacija nėra patirtų išlaidų atlyginimo forma.

 

II.

 

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas pareiškėjos reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl, įvertinus tai, jog pareiškėja dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2007 m. spalio 8 d., jos reikalavimų pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių nuo 2004 m. spalio 8 d. (Darbo kodekso 27 straipsnio      2 dalis). Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 46 straipsniu, Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr.690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ 1 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.V-606 buvo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės. Iš šių Taisyklių 2 punkto nuostatų  matyti, kad jos taikytinos tik apibrėžtam subjektų ratui, todėl laikytinos individualiu teisės aktu, skirtu konkretiems asmenims konkrečioje situacijoje. Vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio 3 dalimi, šių Taisyklių neprivalu skelbti oficialiame leidinyje, todėl jos galioja ir nepaskelbtos. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis minėtų Taisyklių 3, 12, 15 ir 16 punktais, tik pareigūnas, kuriam išduota tarnybinė uniforma, turi teisę teikti prašymą policijos įstaigos vadovui dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjai uniforma iš viso nebuvo išduota ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėja savo teises dėl uniformos neišdavimo būtų gynusi teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos reikalavimas šiuo atveju yra grindžiamas netinkamu teisės aktų aiškinimu ir yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A(556)-11/2008 pažymėjo, kad kompensacija yra labiau materialinio skatinamojo pobūdžio priemonė pareigūnams, kurie tinkamai prižiūri ir rūpinasi tarnybine uniforma bei atskiromis jos dalimis ir dėvi ją taip, kad ji tinkama dėvėjimui tarnyboje netgi pasibaigus nustatytam dėvėjimo terminui, o ne sudėtinė darbo užmokesčio dalis ar patirtų išlaidų tarnybinei uniformai prižiūrėti atlyginimo forma. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl uniformos neišdavimo ji būtų patyrusi žalą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti jai reikalaujamą pinigų sumą ir kaip žalos atlyginimą.

 

III.

 

              Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą ir patenkinti jos prašymą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja nurodo, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatyta, jog kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifika, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką pavesta nustatyti Vidaus reikalų ministerijai. Vidaus reikalų ministerija, kaip asignavimų valdytoja, ilgą laiką vykdė prisiimtus įsipareigojimus mokėdama kriminalinės policijos pareigūnams kompensaciją už tarnybinę uniformą. Vidaus reikalų ministras 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.690 nurodė piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus spręsti Vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigų vadovams. Tačiau atsakovas pažeidė vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr.690 reikalavimus. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės įstatymo nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo, todėl jos, kaip norminis teisės aktas, negalioja (Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnis). Pareiškėja nurodo, kad jos reikalaujama išmokėti kompensacija laikytina kriminalinės policijos pareigūno patirtos žalos atlyginimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti (nepriėmė kompensacijos išmokėjimą reglamentuojančių teisės aktų, nevykdė vidaus reikalų ministro nurodymo), ir tuo padarė žalą pareiškėjai. Atsisakymas dėl finansavimo trūkumo išmokėti kompensaciją nėra teisiškai pagrįstas. Dėl kriminalinės policijos pareigūno darbo specifikos jo tarnyboje dėvimi asmeniniai drabužiai plyšta, greitai nusidėvi, o tai turi neigiamos įtakos pareigūno materialinei padėčiai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad šioje byloje pareiškėja suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą, todėl ginčas šiuo atveju yra dėl kompensacijos priteisimo, o ne dėl žalos atlyginimo. Atsakovas nurodo, kad priteisti pareiškėjai jos prašomą kompensaciją nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

              Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo išmokėti piniginę kompensaciją vietoje nuo 1998 iki 2007 metų neišduotos tarnybinės uniformos pagrįstumo. Siekiant išspręsti ginčą pagal pareiškėjos nurodytą ginčo dalyką ir faktinį pagrindą, būtina nustatyti, ar atsakovas turi pareigą sumokėti pareiškėjai atitinkamą pinigų sumą, ar pareiškėjai turi teisę į tokio reikalavimo patenkinimą.

              Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 ir 2 dalyse (redakcija, galiojusi pareiškėjos prašymo dėl piniginių kompensacijų pateikimo teismui metu) nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas bei nustatytą pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką.

              Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-437 patvirtintų Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos apskaitos Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centre taisyklių 3 punkte nurodyta, kad tarnybine uniforma pareigūnus centralizuotai aprūpina Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintas normas ir dėvėjimo terminus, o pagal 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767 patvirtintų Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų apskaitos taisyklių 3 punktą – Lietuvos policijos logistikos centras. Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normos ir Lietuvos  policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 (su vėlesniais pakeitimais) bei 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767.

              Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarime Nr. 62 yra nurodyta, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių (t. 2, b. l. 47-53) 3 punktą iki 80 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės piniginė kompensacija gali būti išmokama tiems policijos įstaigų pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 62  nuostatas, 2009 m. vasario 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-287/2009) konstatavo, jog šis nutarimas bei jį realizuojantys poįstatyminiai aktai tenumato galimybę pareigūnui, kuriam pagal nustatytas normas turi būti išduota nauja tarnybinė uniforma, turinčiam tvarkingą ir tinkamą dėvėti tarnybinės uniformos komplektą, išmokėti piniginę kompensaciją vietoje uniformos išdavimo, šiam atsisakius uniformos ir pageidaujant kompensacijos.

              Nagrinėjant byloje kilusį ginčą, pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Pabrėžtina, kad įstatyme atvejai, kuomet pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, nenumatyti. Taigi byloje kilusiam ginčui išspręsti, t.y. tam, kad nustatyti nesuteiktos socialinės garantijos apimtį, turi būti aiškinamasi, kada pagal nustatytas normas pareiškėjai turėjo būti išduoti uniformų komplektai ar atskiros jų dalys. Taip pat būtina nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje), kuriam pagal kompetenciją nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pavesta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, ir reikalui esant išspręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str.).  

              Pirmosios instancijos teismas visų šių reikšmingų bylai aplinkybių nesiaiškino ir netyrė, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

              Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Nutartis neskundžiama.

 

              Teisėjai                                                                                    Anatolijus Baranovas

 

                                                                                                                Dainius Raižys

 

                                                                                                                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė