Civilinė byla Nr. 3K-3-519/2013

Teisminio proceso Nr. 2-04-3-01625-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17; 44.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. (A. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo T. B. (T. B.).

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareikštu atsakovui A. G. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 25 769,01 Lt nuostolių atlyginimo. Jie nurodė, kad atsakovas sulaikomas pasipriešino policijos pareigūnui T. B. ir jį sužalojo. Po įvykio medikai pareigūnui diagnozavo dešinio kelio srities sumušimą, dėl kurio jis iki 2009 m. sausio 26 d. buvo nedarbingas. Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu pareigūno patirta trauma buvo priskirta prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymų, todėl, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punktu, pareigūnui buvo išmokėta 12 mėnesių vidutinio darbo dydžio kompensacija, t. y. 25 769,01 Lt. Kadangi šią kompensaciją Policijos departamentas buvo priverstas išmokėti dėl atsakovo kaltės ir jo neteisėtų veiksmų, konstatuotų teismo nuosprendžiu, tai pareigūnui išmokėta kompensacija priteistina iš atsakovo kaip ieškovo patirti nuostoliai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. G. ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai 18 429,01 Lt nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prejudiciniai faktai dėl atsakovo padaryto neatsargaus nesunkaus pareigūno sveikatos sutrikdymo nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, kuriuo iš atsakovo pareigūnui priteista 340 Lt turtinės ir 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat nurodė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką preziumuojama, jog policijos pareigūnui dėl jo sveikatos sutrikdymo išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, byloje dalyvaujantys asmenys nurodytą prezumpciją paneigiančių įrodymų nepateikė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala, o dalis pareigūnui padarytos žalos buvo priteista (atlyginta) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, iš atsakovo regreso tvarka priteistinų nuostolių sumą sumažino iki 18 429,01 Lt.

Teismas, priteisdamas nuostolius iš atsakovo, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuosprendis buvo priimtas jau po kompensacijos išmokėjimo pareigūnui, tačiau priimdamas nurodytą nuosprendį teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė (arba ši aplinkybė nuosprendį priėmusiam teismui nebuvo žinoma). Dėl to nuosprendžio teismas nevertino kaip pagrindo konstatuoti, kad pareigūnui išmokėta kompensacija buvo per didelė arba kad ji buvo per maža. Teismo vertinimu, 7340 Lt žalos atlyginimo priteisimas nuosprendžiu, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnui iki nuosprendžio priėmimo jau buvo išmokėta 25 769,01 Lt kompensacija, buvo perteklinis.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.111 straipsnio, 6.114 straipsnio 5 punkto, 6.251, 6.263, 6.280, 6.283 straipsnių, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų nuostatas, kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad žalos kompensavimas alternatyviuoju būdu – išmokant sužalotam tarnybos metu pareigūnui atitinkamo dydžio kompensaciją iš valstybės biudžeto lėšų, neprieštaravo įstatymu nustatytai tvarkai. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su nepagrįstu trečiojo asmens praturtėjimu ar siekiu praturtėti, su galutinio žalos dydžio nustatymu išimtinai tik teismo nuosprendžiu. Teismas nurodė, kad nuosprendžiu (ar sprendimu) nustatytos žalos dydis negali paneigti asmens teisės gauti įstatymu jam garantuojamos kompensacijos; kompensacijos nustatymo ir mokėjimo tvarka nebuvo pažeista. Kadangi skundžiamu sprendimu buvo atlikta užskaita priteistos nuosprendžiu žalos suma, tai, teismo vertinimu, trečiajam asmeniui nebuvo išmokėta didesnė, nei galima pagal teisės aktus, žalos atlyginimo kompensacija. Teismas pažymėjo, kad kompensacijos dydžio pagrįstumo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus žalos tapatinimą su nuosprendyje nustatytu jos dydžiu,  apeliantas iš esmės neginčijo, nors būtent jam tenka ši pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad civilinė atsakomybė atsirado dėl atsakovo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis), sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už padarinius, atsiradusius sužalojus policijos pareigūną, ir tokius padarinius, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą, jis turėjo numatyti.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra netinkamas subjektas reikšti subrogacinį reikalavimą; nurodė, kad ieškovo reikalavimo teisė atsiranda pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai skundžiamus procesinius sprendimus nepagrįstai grindė kasacinio teismo nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo nuostatomis, neatsižvelgdami į tai, kad nurodytoje kasacinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nevisiškai sutampa su nagrinėjama civiline byla. Nagrinėjamu atveju pareigūnui padaryta žala – 7340 Lt – jau yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Dėl to, remiantis CK 6.113 straipsniu, ieškovai negalėjo įgyti daugiau teisių nei į 7340 Lt dydžio reikalavimą iš atsakovo, bet ir tik tuo atveju, jei ši suma trečiajam asmeniui nebūtų buvusi priteista iš atsakovo.

2. Teismų teisiniai argumentai, kad atsakovas neginčijo ir neįrodinėjo, jog trečiajam asmeniui padaryta žala yra mažesnė, nei jam išmokėta kompensacija, yra nepagrįsti, nes teismai nepagrįstai netaikė CPK 18 straipsnio ir 182 straipsnio 3 punkto nuostatų. Tiek baudžiamojoje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo ta pati aplinkybė – trečiajam asmeniui padarytos žalos dydis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Remiantis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktu, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Teisės aktai neįpareigoja policijos įstaigos koreguoti savo reikalavimą atsižvelgiant į priteistą iš kasatoriaus žalą nukentėjusiam policijos pareigūnui baudžiamojoje byloje pagal nukentėjusiojo civilinio ieškinio reikalavimus. Ieškovų reikalavimas atlyginti nuostolius regreso tvarka yra naujas reikalavimas, ir su nukentėjusio policijos pareigūno reikalavimu tiesiogiai nesusijęs.

2. Teismai pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, nurodytais civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008. Teismai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad nuosprendžiu iš kasatoriaus pareigūnui jau yra priteista 7340 Lt žalos, nes būtent šios sumos dydžiu jie sumažino ieškovų nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą.

Kiti byloje dalyvaujantis asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, išaiškinimų ir jų taikymo nagrinėjamai civilinei bylai

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais, nurodytais kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės netapačios.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi, žemesnių instancijų teismai yra saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtų precedentų.

Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, nagrinėjo regreso galimybę, kai tarnybines pareigas atlikusiam ir žalos patyrusiam policijos pareigūnui išmokėjusi kompensaciją policijos įstaiga pareiškė reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje išaiškino, kad atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens pažeistų principą, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų; pažymėjo, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas; jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

Dėl regreso teisės apimties išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos) 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. – restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Ši prezumpcija yra nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Taigi atsakingas už žalą asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 12, 13, 17, 178 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos atveju iš kasatoriaus, kuris sulaikomas pasipriešino policijos pareigūnui ir tokiais savo veiksmais sutrikdė pastarojo sveikatą, buvo prašoma priteisti ieškovo Policijos departamento pareigūnui Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punktu apskaičiuotą ir išmokėtą kompensaciją – 25 769,01 Lt. Taigi byloje buvo keliamas policijos įstaigos, išmokėjusios tarnybines pareigas atlikusiam ir žalos patyrusiam pareigūnui kompensaciją, regreso teisės, nukreiptos į žalą padariusį asmenį, klausimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad teismai, spręsdami nagrinėjamą šalių ginčą, tinkamai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad pirmiau nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nevisiškai sutampa, tačiau jos yra labai panašios, be to, buvo taikoma ta pati teisė. Tiek nurodytoje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje ieškovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas reiškė regresinius reikalavimus atlyginti policijos pareigūnams tarnybos metu padarytą žalą jiems išmokėtos kompensacijos dydžiu žalos padariusiam asmeniui. Policijos pareigūnams ieškovų išmokėta kompensacija buvo apskaičiuota ir išmokėta pagal tų pačių specialiųjų teisės aktų normas – Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį ir Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas. Abejuose bylose atsakovai, t. y. policijos pareigūnams žalą padarę asmenys, įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurių metu buvo sužaloti policijos pareigūnai, padarymo. Šiuo atveju bylų skirtumas, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo iš dalies patenkintas policijos pareigūno civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir jam iš kasatoriaus buvo priteista 7340 Lt žalos atlyginimo, nėra esminis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai pirmiau nurodytais išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais vadovavosi ne a priori, o atsižvelgdami į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Teismai, įvertinę tai, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš kasatoriaus pareigūnui buvo priteista 7340 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, būtent šia suma ir sumažino tenkintiną ieškovų regresinį reikalavimą.

Dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatų taikymo

Kasatorius kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai, iš dalies tenkindami ieškinį ir priteisdami dalį pareigūnui išmokėtos kompensacijos, netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje įrodinėjimo dalyku buvo ta pati aplinkybė – policijos pareigūnui padarytos žalos dydis. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 3 punkte, kuriame nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „IBCA TROBOS“ v. A. G., bylos 3K-3-493/2012; kt.).

Nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendis, kuriuo kasatorius pripažintas kaltu padaręs BK 286 straipsnyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas – pasipriešino policijos pareigūnui ir neatsargiai nesunkiai sutrikdė pareigūno sveikatą. Taigi nagrinėjamai civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi teismo nuosprendžiu konstatuoti kasatoriaus nusikalstamos veikos padarymo ir šios veikos tiesioginių padarinių faktai, kurių iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Nuosprendžiu taip pat iš dalies buvo tenkintas policijos pareigūno, nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens, civilinis ieškinys ir jam iš kasatoriaus buvo priteista 340 Lt turtinės ir 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau ieškovo Policijos departamento policijos pareigūnui išmokėtos kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pagrįstumas nebuvo baudžiamosios bylos dalykas ir nuosprendį priėmusio teismo nebuvo vertinamas. Tai – nagrinėjamos civilinės bylos dalykas, todėl kasatorius, nesutikdamas su trečiajam asmeniui išmokėta kompensacija, teigdamas, jog ji yra didesnė, negu nukentėjusiojo patirta žala, privalėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Kasatoriui neįrodžius, kad policijos pareigūnas patyrė mažesnę žalą, negu jam išmokėta kompensacija, bei nepateikus argumentų dėl išmokėtos kompensacijos dydžio apskaičiavimo neteisingumo, teismai neturėjo teisinio pagrindo netenkinti ieškinio. Be to, kaip pirmiau nurodyta, būtent teismo nuosprendžiu pareigūnui priteistos žalos suma buvo sumažintas šioje byloje tenkintinas ieškovų reikalavimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismo nuosprendžiu priteistos policijos pareigūnui žalos dydis nepaneigia jo teisės gauti įstatymu jam garantuojamos kompensacijos (pagal Vidaus tarnybos statutą, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas).

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį byloje nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė 33,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į teisinį rezultatą byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasacinį skundą pateikusio atsakovo A. G. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 33,62 Lt (trisdešimt tris litus 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas                                         

                                                                      Dalia Vasarienė

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas