Civilinė byla Nr. 3K-3-480/2013
Proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 30.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,VJ Investicija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „VJ Investicija“, tretiesiems asmenims A. Z., A. Z., akcinei bendrovei SEB bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. S., dėl valstybės nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškiniu atsakovams UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „VJ Investicija“ dėl savavališkai užimto valstybinės žemės sklypo grąžinimo prašė: 1) grąžinti valstybei savavališkai užimtą 2660 kv. m žemės sklypą, esantį Vilniuje, šalia sklypo (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą patikslinti priklausinio, įregistruoto unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), aprašymą, iš jo išbraukiant nugriautus statinius – tvorą (t, t1, t2), baseiną (k1), kiemo židinį (k3) ir atraminę sienelę (k4); 3) įpareigoti atsakovus savo lėšomis sutvarkyti ginčo sklypą, esantį aplink sklypą (duomenys neskelbtini), kad būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį, t. y. nugriauti ginčo sklype esančius statinius – tvorą (t, t1, t2), išskyrus tvoros atkarpą per sklypo ribą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, baseiną (k1), kiemo židinį (k3), atraminę sienelę (k4), pavėsinę (p) ir neidentifikuotą statinį, kurio dalis yra ginčo sklype (griautini statiniai pažymėti raudonai pridedamame žemės sklypo plane); 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.
1991 m. liepos 16 d. trečiasis asmuo A. Z. sudarė su E. A. sutartį, kurios pagrindu E. A. pardavė, o A. Z. nupirko 82,12 kv. m ploto medinį gyvenamąjį namą ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), 1763 kv. m ploto žemės sklype. 1991 m. gruodžio 6 d. Antakalnio seniūno potvarkiu Nr. 112 trečiajam asmeniui A. Z. buvo leista jai priklausančioje individualioje valdoje parengti gyvenamojo namo perstatymo projektą 1763 kv. m ploto žemės sklype, o 1991 m. gruodžio 13 d. Antakalnio seniūnijos valdyba išdavė A. Z. statybos leidimą Nr. 18/91 gyvenamojo namo perstatymui. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 871V buvo nustatytos 1760 kv. m ploto privačios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ribos. 1996 m. gruodžio 3 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/96-12007 trečiasis asmuo A. Z. nupirko 1760 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr.13/5690 (toliau – kadastro byla) yra 2002 m. kovo 12 d. ir 2003 m. liepos 25 d. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, iš kurių matyti, kad 1995 metais buvo pastatytas gyvenamasis namas su priestatais, 1994 metais – tvora, susidedanti iš tvoros, vartų ir vartelių, 1996 metais – aikštelė iš šaligatvio, priegrindos, kiemo laiptų, baseinas, fontanas, kiemo židinys, atraminė sienelė, pavėsinė, kurios statybos metai nenurodyti. Iš planų matyti, kad dalis tvoros (t1), vartai (t2), baseinas (k1), kiemo židinys (k3), atraminė tvorelė (k 4), pavėsinė (p) ir dalis neidentifikuoto statinio yra pastatyti ne ant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ant valstybei priklausančio 2660 kv. m ploto nesuformuoto žemės sklypo. 1995 m. balandžio 4 d. įkeitimo sutartimi A. Z. įkeitė trečiajam asmeniu AB SEB bankui gyvenamąjį namą su kiemo įrenginiais, esantį (duomenys neskelbtini). 2002 m. sausio 22 d. turto perdavimo akto pagrindu trečiajam asmeniui AB SEB bankui perėjo nuosavybės teisės į trečiajam asmeniui A. Z. priklausantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius – tvorą, baseiną, fontaną, kiemo aikštelę, kiemo židinį, atraminę sienelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. balandžio 25 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi tretieji asmenys A. Z. ir A. Z. pardavė atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ 1760 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o AB SEB bankas pardavė atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat kiemo statinius – tvorą, baseiną, fontaną, kiemo aikštelę, kiemo židinį, atraminę sienelę, atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. balandžio 17 d. lizingo sutarties ir tos pačios dienos išperkamosios nuomos sutarties pagrindu žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius perdavė naudotis atsakovui UAB „VJ Investicija“. Dalis gyvenamojo namo priklausinių (kiemo statinių) yra už atsakovui UAB ,,Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausančio 17,6 aro žemės sklypo ribų, t. y. 26,6 aro valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype, kurį atsakovai privalo grąžinti valstybei.
II. Pirmosios instancijos sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovus UAB ,,Swedbank lizingas“ ir UAB ,,VJ Investicija“ grąžinti valstybei savavališkai užimtą 2660 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovą UAB ,,Swedbank lizingas“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti 2660 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą taip, kad šis būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį, t. y. nugriauti sklype esančius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – tvorą, išskyrus tvoros atkarpą per sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, baseiną (k1), kiemo židinį (k3), atraminę sienelę (k4), pavėsinę (p) ir neidentifikuotą statinį, kurio dalis yra 2660 kv. m ploto valstybinės žemės sklype; kitus ieškinio reikalavimus atmetė ir nutraukė bylą dėl ieškovo prašymo atnaujinti procesą dėl reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei; priteisė iš atsakovų valstybės naudai lygiomis dalimis 29 583,43 Lt bylinėjimosi išlaidų, trečiojo asmens AB SEB banko naudai – 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis žemės sklypų formavimą ir pardavimą bei nuomą reglamentuojančiais teisės aktais (Žemės reformos įstatymas, 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka) nusprendė, kad trečiajam asmeniui A. Z. suformuotas ir parduotas faktiškai naudotas 1760 kv. m namų valdos žemės sklypas nepažeidžiant tuo metu galiojusios nustatytos tvarkos. Įrodymų, kad valstybinės žemės dalis, užstatyta ginčo statiniais, A. Z. buvo išnuomota įstatymų nustatyta tvarka ir jos naudojama teisėtai, nėra. Trečiojo asmens pateikti dokumentai: 1997–2006 metų žemės nuomos mokesčio deklaracijos ir žemės nuomos mokesčio kvitai už 721 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teismo nuomone, neįrodo ginčo žemės sklypo nuomos teisinių santykių.
Teismas ištirtų įrodymų pagrindu priėjo prie išvados, kad trečiasis asmuo A. Z. savavališkai užvaldė 2660 kv. m ploto valstybinio žemės sklypo ir gyvenamojo namo priklausinius – dalį tvoros (t1), vartus (t2), baseiną (k1), kiemo židinį (k3), atraminę sienelę (k4), pavėsinę (p) ir dalį neidentifikuoto pastato, be teisinio pagrindo pastatė ant valstybei priklausančio žemės sklypo. Leidimas statyti (rekonstruoti) buvo išduotas trečiojo asmens A. Z. teisėtai valdomame 1763 kv. m ploto sklype, todėl ginčo statinių statyba už šio sklypo ribų, be leidimo – neteisėta.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo tos dienos, kai prokurorai surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad viešasis interesas yra pažeistas. Šios bylos atveju prokurorai informaciją apie tikėtiną viešojo intereso pažeidimą gavo iš K. L. K. 2007 m. rugpjūčio 14 d. skundo. Paskutinius duomenis, iš kurių galima buvo konkrečiau nuspręsti apie viešojo intereso pažeidimą, gavo iš įvairių institucijų 2007 m. lapkričio 19 d., todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Baudžiamoji byla Nr. 10-2-49-96 buvo iškelta pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 275 straipsnio 3 dalyje, dėl patikėto turto iššvaistymo stambiu mastu komerciniame banke ,,Balticbank“, galimam turto konfiskavimui užtikrinti šioje baudžiamojoje byloje buvo areštuotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausęs trečiajam asmeniui A. Z., kuri yra kaltinamojo baudžiamojoje byloje R. J. buvusios žmonos motina. Byloje nėra įrodymų, kad baudžiamojoje byloje buvo ar turėjo būti tiriamos faktinės aplinkybės dėl areštuoto gyvenamojo namo priklausinių (kiemo statinių) statybos teisėtumo, todėl prokurorai neturėjo pagrindo sužinojimą apie viešojo intereso pažeidimą sieti su baudžiamosios bylos iškėlimu dėl konkretaus, nesusijusio su nagrinėjama civiline byla, fakto (CK 49 straipsnio 1 dalis, 1.124 straipsnis, 1.127 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo atsakovui VĮ Registrų centrui, pažymėjo, kad atsakovas VĮ Registrų centras, būdamas nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas, nugriovus ginčo statinius ir jų nugriovimo faktą užfiksavus nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje, esant įgalioto asmens kreipimuisi, nurodytų teisės normų, taip pat atitinkamų Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų normų pagrindu privalės patikslinti įrašus viešame registre. Kadangi ginčo kiemo statiniai nėra nugriauti, nebuvo kreiptasi ikiteismine tvarka dėl jų išregistravimo ir nėra ginčo tarp ieškovo ir atsakovo VĮ Registrų centro dėl nugriautinų kiemo statinių išregistravimo, tai teismas ieškinio reikalavimą atsakovui VĮ Registrų centrui atmetė (CK 4.254, 4.255 straipsniai, 4.256 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą iš dalies pakeitė: 1) sprendimo dalį, kuria atsakovas UAB ,,Swedbank lizingas“ ir atsakovas UAB ,,VJ Investicija“ įpareigoti grąžinti valstybei savavališkai užimtą 2660 kv. m ploto žemės sklypą, esantį šalia žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino ir ieškinį dėl šios dalies atmetė; 2) sprendimo dalį, kuria atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ įpareigotas nugriauti tvorą, išskyrus tvoros atkarpą, einančią sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), riba iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, pakeitė, papildydamas įpareigojimą negriautinos tvoros riba, ir rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Įpareigoti atsakovą UAB „Swedbank lizingas“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti 2600 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip, kad sklypas būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį, t. y. nugriauti sklype esančius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): tvorą (t1, t2), išskyrus tvoros atkarpą, einančią sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), riba iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės (plane pažymėta koordinačių taškais 1-2) ir atkarpą, einančią šio žemės sklypo ir gretimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), riba (plane pažymėta koordinačių taškais 3-4), baseiną (k1), kiemo židinį (k3), atraminę sienelę (k4), pavėsinę (p) ir neidentifikuotą statinį, kurio dalis yra 2660 kv. m. ploto valstybiniame žemės sklype (griautini statiniai pažymėti raudonai žemės sklypo plane, esančiame civilinės bylos 4 tomo 22 bylos lape)“; 3) panaikino sprendimo dalį, kuria valstybei iš atsakovų UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „VJ Investicija“ lygiomis dalimis priteista 29 583,43 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir priteisė iš UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „VJ Investicija“ 119,70 Lt (po 59,85 Lt) žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinio padavimą, ir 169 Lt (po 84,50 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu pirmosios instancijos teisme; 4) kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad trečiojo asmens A. Z. neteisėtais veiksmais (1994 metais neteisėtai aptvėrus valstybinį sklypą mūro tvora, taip prijungus jį (sklypą) prie savo teisėtai valdomo, esančio prie jai nuosavybės teise priklausančio 1760 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo ir jame neteisėtai pastačius įvairaus pobūdžio statinius), iš esmės buvo pažeistos nekilnojamojo turto savininko teisės naudotis savo daiktu – žemės sklypu, todėl savininko teisė naudotis savo turtu turi būti ginama. Savininko teisė reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, kad ir nesusijusius su valdymo netekimu, nustatyta CK 4.98 straipsnyje. Nekilnojamojo turto savininko pažeidimas įrodytas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių bei bylos dalyvių paaiškinimais. Atsakovai ir trečiasis asmuo A. Z. neginčija, kad nei nuosavybės, nei nuomos teisių į ginčo sklypą įrodančių dokumentų nei A. Z., nei atsakovai neturėjo ir neturi (CPK 178 straipsnis). Ginčo dėl valstybinio žemė sklypo ploto nėra. Ieškovas įrodė, kad valstybė yra ginčo sklypo savininkė ir, kad jos teisės naudotis sklypu pažeistos (CPK 177, 178 straipsniai).
Savininko teisių pažeidimo metu galiojusiuose teisės aktuose (Žemės reformos įstatymo 15 straipsnis, Žemės įstatymo 13, 14, 21 straipsniai, Žemės nuomos įstatymo 2, 3, 4–7 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“) įtvirtinta nuostata, kad žemės sandoriai sudaromi raštu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus dokumentus (žemės (nuomos) mokesčio deklaracijas, kvitus ir kt.), kuriais atsakovai bei trečiasis asmuo A. Z. siekė įrodyti žemės nuomos teisinius santykius, ir padarė pagrįstą išvadą, kad šių dokumentų nepakanka žemės nuomos teisiniams santykiams pagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą teisme dėl savininko nuosavybės teisių gynimo, reikalavimui sutvarkyti sklypą, pašalinant neteisėtus statinius, ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka netaikytina (CK 4.103 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys yra dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys, CK 4.98 straipsnis), t. y. priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs ginčą pagal CK 4.96 straipsnį, teismo sprendimą pakeitė, atmesdamas ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą UAB ,,Swedbank lizingas“ ir atsakovą UAB ,,VJ Investicija“ grąžinti valstybei savavališkai užimtą 2660 kv. m ploto žemės sklypą, esantį šalia žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes, kaip nustatyta, valstybė į šį sklypą nuosavybės teisų nėra praradusi.
Pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus nustačius, kad pakito ginčo sklypo tvoros, kurią atsakovas įpareigotas nugriauti, koordinatės (tvoros dalis (plane pažymėta 3–4 taškais) eina šio žemės sklypo ir gretimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), riba ir nepatenka į valstybinę žemę), teisėjų kolegija papildė pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl negriautinų tvoros atkarpų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „VJ Investicija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2420 Lt už kasacinio skundo surašymą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Žemės nuomos įstatymo 4 ir 7 straipsnių, Žemės įstatymo 14 straipsnio, 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalies, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punkto pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. 1-446 redakcija) 14 straipsnyje nustatyta, kad žemės sandoriai sudaromi raštu, o privačios žemės sandoriai tvirtinami notaro. Tai reiškia, kad valstybinės žemės sandoriai turėjo būti sudaromi paprasta rašytine forma. Tokią tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 14 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklę yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2005. Tokios pat nuostatos buvo ir Žemės nuomos įstatymo (1993 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. I-354 redakcija) 4 ir 7 straipsniuose, kuriuose nustatyta, kad žemės nuomos sandoriai turi būti sudaryti raštu. Kasatoriaus teigimu, valstybinės žemės sandorio nesudarymas rašytine forma šį sandorį darytų negaliojantį tik tokiu atveju, jeigu toks padarinys įsakmiai būtų numatytas tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 14 straipsnyje ar Žemės nuomos įstatymo 4 ir 7 straipsniuose (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Taigi aplinkybė, kad valstybės įgaliotos institucijos ir A. Z. rašytinė 2660 kv. m valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo sudaryta, nereiškia, kad A. Z. neturėjo teisės naudotis šiuo žemės sklypu. Kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo įvertinti 1995 m. kovo 22 d. A. Z. techninės apskaitos bylos namų valdos planą ir 1997 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini) namų valdos techninės apskaitos kortelę, nustatyti, kokias teises A. Z. turėjo jai priskirtoje „papildomo naudojimo“ žemėje, t. y. ar ji turėjo teisę šioje žemėje statyti ginčo statinius.
Kasatorius pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2007, pripažino, kad namų valdos inventorinis planas, techninės apskaitos kortelė, kuriuose pažymėta papildomo naudojimo (išnuomojamoji) žemė, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimai, mokėjimo kvitai, žemės mokesčio deklaracijos, kurios patvirtina, kad už papildomo naudojimo žemę buvo mokėtas nuomos mokestis, yra tinkami įrodymai faktiniams valstybinės žemės nuomos santykiams patvirtinti.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys atliko veiksmus valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti. Valstybės įgaliotos institucijos ginčo 2660 kv. m valstybinės žemės sklypą įtraukė į A. Z. namų valdą kaip „papildomo naudojimo“ žemę, o A. Z. šią žemę naudojo, joje pastatė statinius ir už tą žemės sklypo dalį, kurią užėmė dalis ginčo statinių, valstybei mokėjo nuomos mokestį.
2. Dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 5 punkto pažeidimo. Šio nutarimo 5 punkte įtvirtinta galimybė išsipirkti miestuose naudojamus žemės sklypus iki 0,3 hektaro, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal teritorijų planavimo dokumentą suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą, nenumatoma panaudoti individualiai statybai ar visuomenės poreikiams. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai netaikė šios teisės normos ir todėl nepagrįstai nevertino, ar dabartinis ginčo statinių savininkas turi teisę iš valstybės išsipirkti ar išsinuomoti visą 2660 kv. m valstybinės žemės sklypą ar atitinkamą jo dalį, reikalingą ginčo statiniams eksploatuoti. Teismai neįvertino to, kad visi ieškovo byloje prašomi nugriauti statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl nėra pagrindo jų laikyti neteisėtais. Kasatoriaus teigimu, atsakovai šioje byloje reikalavimo dėl 2660 kv. m valstybinės žemės sklypo ar atitinkamos jo dalies išsipirkimo ar nuomos pareikšti negalėjo, nes šis valstybinės žemės sklypas nėra suformuotas. Teismai privalėjo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyti, ar yra galimybė ginčo statinių ar jų dalies eksploatavimui suformuoti 2660 kv. m valstybinės žemės sklypą ar atitinkamą jo dalį. Esant tokiai galimybei, tai turėtų reikšmę sprendžiant ieškinio reikalavimą ginčo statinius nugriauti.
3. Dėl CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo statinius kaip pastatytus savavališkai. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta privaloma ikiteisminė administracinė savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūra, savavališkos statybos aktas nebuvo surašytas, į šios bylos nagrinėjimą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nebuvo įtraukta ir jokių išvadų nepateikė (Statybų įstatymo 28 straipsnis).
Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo statinių teisėtumas neįrodytas ir todėl reikalavimui pašalinti neteisėtus statinius CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatyta ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka netaikytina. Visi ieškovo byloje prašomi nugriauti statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl yra teisėti statiniai. Dėl to šių statinių teisėtumą turėjo įrodyti ne ginčo statinių savininkas, o ieškovas turėjo paneigti šių statinių teisėtumą.
Bylą nagrinėję teismai ieškovo ieškinio reikalavimą statinius nugriauti turėjo palikti nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nebuvo pasinaudota privaloma ikiteismine administracine savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūra, kuria dar galima pasinaudoti.
4. Dėl absoliutaus teismų sprendimų negaliojimo, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnį savavališkos statybos padarinių pašalinimo klausimus sprendžia Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Taigi būtent ji turėjo būti įtraukta į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nes byloje buvo sprendžiami jos kompetencijai priskirtini klausimai (CPK 47 straipsnis). Nors šis argumentas buvo nurodytas atsakovo UAB „VJ Investicija“ apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas jo nevertino.
5. Dėl CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, teismas, nusprendęs, kad ginčo statiniai yra pastatyti valstybei priklausančiame žemės sklype, nepagrįstai vien tuo pagrindu šiuos statinius pripažino savavališka statyba bei įpareigojo nugriauti. Pagal 1964 m. CK 114 straipsnį, CK 4.103 straipsnį, Statybos įstatymo 28 straipsnį tais atvejais, kai statytojas yra pažeidęs statinių statybą reglamentuojančias taisykles, statytojui visų pirma turi būti sudaryta galimybė pašalinti padarytus pažeidimus ir įsiteisinti statinį, o statytojas gali būti įpareigotas nugriauti statinį tik tuo atveju, jeigu padarytų pažeidimų negalima pašalinti. Pareigūnai, atsakingi už savavališkos statybos padarinių šalinimą, privalo įvertinti, ar įpareigojimas statinį nugriauti yra proporcinga priemonė padarytam teisės pažeidimui.
6. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK 176–78, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimų. Teismai nenurodė jokių motyvų, kodėl nevertino byloje esančių A. Z. namų valdos techninės apskaitos dokumentų, kurie yra esminiai bylos įrodymai, sprendžiant dėl A. Z. teisės naudotis 2660 kv. m valstybinės žemės sklypu, taip pat projektinių dokumentų, kurių pagrindu A. Z. vykdė ginčo statinių statybą. Šiais dokumentais įrodinėjama, kad tokių statinių statyba buvo (yra) galima ir todėl juos įstatymų nustatyta tvarka galima įteisinti. Taip teismai pažeidė ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, įpareigojantį teismą motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, nes bylos šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovams perkėlė pareigą įrodinėti statinių teisėtumą.
Atsakovas AB SEB bankas pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovo UAB „VJ Investicija“ kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Trečiojo asmens vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad žemės (nuomos) mokesčio deklaracijų, kvitų ir kt. dokumentų nepakanka žemės nuomos teisiniams santykiams pagrįsti, jie neįrodo faktinių valstybinės žemės nuomos santykių.
2. Kadangi leidimas statyti (rekonstruoti) 1991 m. gruodžio 13 d. išduotas perstatyti gyvenamajam namui, esančiam A. Z. valdomame 1763 kv. m ploto žemės sklype, ginčo statinių statyba už šio žemės sklypo ribų be leidimo yra neteisėta.
3. Ieškovui 2008 m. spalio 20 d. pareiškus ieškinį, trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Vilniaus apskrities viršininko administracija. Vykdant Vyriausybės patvirtintą apskričių reformos planą, nuo 2010 m. sausio 1 d. apskričių viršininkų administracijų teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijos perduotos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2, 3, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 15, 16, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 30, 31, 32, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 72-3616) 40 straipsnio 8 dalies bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1, 4, 12, 16, 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 76-3869) 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, iki šių įstatymų įsigaliojimo teismų pradėtose nagrinėti, bet neišnagrinėtose bylose, taip pat po šio įstatymo įsigaliojimo pradėtose nagrinėti bylose, susijusiose su apskrities viršininko pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą vykdytomis funkcijomis, valstybei atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Trečiojo asmens teigimu, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos neįtraukimas į bylą įtakos teisingam šios civilinės bylos išsprendimui neturėjo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo UAB „VJ Investicija“ kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Žemės nuomos įstatymo 4 ir 7 straipsnių, Žemės įstatymo 14 straipsnio, 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalies, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punkto pažeidimų. Ieškovo teigimu, ginčo sklypas, esantis šalia (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo suformuotas kaip tinkamas nuosavybės teisės objektas, todėl negalėjo tapti jokio sandorio dalyku, nepriklausomai nuo to, kokia forma tas sandoris būtų sudarytas. Kasatorius, grįsdamas savo tariamą teisę naudoti ginčo sklypą kaip nuomojamą faktinės nuomos pagrindu, t. y. nesant rašytinės sutarties formos, remiasi Žemės nuomos įstatymo 4 ir 7 straipsniais, kuriuose reglamentuotas žemės nuomos sutarties turinys bei žemės nuomininko sąvoka. Tačiau šis reglamentavimas visiškai nepagrindžia atsakovų argumentų, o tik detalizuoja Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnį, kuriame nustatyta, kad žemės nuomos sutartis sudaroma raštu ir registruojama valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka; jeigu šių taisyklių nesilaikoma, žemės nuomos sutartis negalioja.
Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. Nr. 1-446 redakcija) 14 straipsnis, nustatantis žemės sandorių formą, šiuo atveju netaikomas, nes reglamentavo privačios žemės nuomos teisinius santykius, tačiau šiuo atveju ginčo sklypas nuosavybės teise, kurios kasatorius neginčija, priklauso valstybei. Nei trečiasis asmuo A. Z., nei kasatorius nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio teisę naudotis ginčo sklypu. Tiek pagal šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, tiek ankstesnę Žemės įstatymo redakcijos (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. 1-446) nuostatas teisėtas žemės valdymas yra pagrįstas įstatymų nustatyta tvarka. Faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tritho“ v. kooperatinė bendrovė „Ukrinų rapsas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudalita“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2008).
Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2007, kurioje pripažinta, kad namų valdos inventorinis planas, techninės apskaitos kortelė, kuriuose pažymėta papildomo naudojimo (išnuomojamoji) žemė, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimai, mokėjimo kvitai, žemės mokesčio deklaracijos, kurios patvirtina, kad už papildomo naudojimo žemę buvo mokėtas nuomos mokestis, yra tinkami įrodymai faktiniams valstybinės žemės nuomos santykiams patvirtinti. Tačiau šios bylos faktinės aplinkybės yra visiškai priešingos nagrinėtam ginčui.
2. Dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybines žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 5 punkto pažeidimo. Ieškovo teigimu, ši kasatoriaus nurodyta teisės nuostata negali būti taikoma ginčo santykiui, nes nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad ginčo statiniai pastatyti ne faktiškai valdomoje ir išpirktoje (nuomojamoje) namų valdoje, o be teisėto pagrindo užimtame laisvame beveik dvigubai didesniame valstybinės žemės plote. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2005, yra konstatavęs, kad nei statinio projektas, nei jam išduotas statybos leidimas nesukuria ieškovui nuosavybės teisių į statinį, nes statytojas įgyvendina savo teises ir gali įgyti statinį, kai žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba sklypą valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
Ieškovas pažymėjo, kad nuosavybės teisė į ginčo statinius Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota 2002 m. sausio 22 d. turto (gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su kiemo įrengimais) perdavimo akto, pagal kurį neįvykus varžytynėms, minėtas turtas buvo perduotas išieškotojui – AB Vilniaus bankui pagrindu, o ne kaip statybos metu sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas. Registratorius atliko teisinę nuosavybės teisių objektų registraciją formaliu pagrindu, nekvestionuodamas statybų teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2009, konstatuota, kad asmens nuosavybės teisei į tam tikrą daiktą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnis). Vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, t. y. pastatant naują statinį. Tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką yra suformavęs išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rima“ v. Palangos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2005; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2007; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. ir kt. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-138/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2007, yra konstatavęs, kad, įsigydamas ginčo statinius, kasatorius neįgijo į juos daugiau teisių negu turėjo ankstesnis šio turto valdytojas, o varžytynių aktas nėra besąlyginis pagrindas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, tam būtina atitiktis kitiems įstatymams.
Atsakovų siekis neteisėtai pastatytų statinių pagrindu lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės sklypą prieštarautų ne tik Žemės reformos, Žemės įstatymo bei jas reglamentuojančių lydimųjų teisės aktų nuostatoms, bet ir patvirtintam bei galiojančiam Valakupių – Turniškių zonos detaliajam planui, pažeistų trečiojo asmens J. S. teises, nes pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas ji turi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, esančią būtent ginčo sklypo vietoje.
3. Dėl CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Ieškovo teigimu, ginčas kilęs dėl savavališkai užimto valstybinės žemės sklypo, t. y. dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimo, o ne su neteisėtomis statybomis. Statybų teisėtumas šiuo atveju nagrinėjamas tik tuo aspektu, kad ginčo statiniai stovi valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir šis sklypas niekada jokiu teisėtu pagrindu nebuvo suteiktas statytojui. Pareiškus ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimo, nėra nustatyta jokia ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.
4. Dėl absoliutaus teismų sprendimų negaliojimo pagrindo, į bylą neįtraukus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, ir CK 4.103 straipsnio, Statybos įstatymo 28 straipsnio pažeidimų. Pagrindinis ieškovo reikalavimas atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinės žemės sklypą yra susijęs su nuosavybės teisių gynimu, o neteisėtų statinių pašalinimas nuo ginčo sklypo ir teritorijos sutvarkymas yra tik šio reikalavimo įvykdymo padariniai.
Žemės įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savavališkai užimti žemės sklypai grąžinami neatlyginant neteisėto naudojimo metu įdėtų sąnaudų. Žemės sklypus savavališkai užėmę fiziniai ir juridiniai asmenys privalo atlyginti žemės sklypo sutvarkymo išlaidas. Savavališkai pastatyti statiniai turi būti vertinami kaip neteisėtas naudojimasis savavališkai užimta žeme ir šie padariniai privalo būti pašalinti. Neteisėto ginčo sklypo naudojimo fakto kasatorius nepaneigė.
5. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK 176–178, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimų. Ieškovas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas, siekiant išsiaiškinti A. Z. teisę naudotis ginčo sklypu, tačiau jokie nauji įrodymai nebuvo pateikti. Ieškovo nuomone, techninė namų valdos byla ir joje esantys duomenys negali būti vertinami kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, nesant kitų įstatymų nustatytų pagrindų. Kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo žemės sklypo, kurio naudojamas plotas buvo nurodytas šioje byloje, teisėtą naudojimą.
6. Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovo nuomone, byloje surinkti ir įvertinti visi įrodymai, pagrindžiantys, kad ginčo sklypas buvo savavališkai naudojamas ir turi būti atlaisvintas bei pašalinti visi su tuo susiję padariniai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.
Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo teisinio pagrindo, savininko teisių gynimą ir savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės normų konkurencijos, proceso teisės normų pažeidimo, pasireiškusio suinteresuotumą bylos baigtimi turinčio asmens neįtraukimu į bylos nagrinėjimą.
Dėl teisės naudoti (valdyti) valstybei priklausantį žemės sklypą
Byloje teismų nustatyta, kad į ginčo sklypą, t. y. 2660 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir besiribojantį su trečiajam asmeniui A. Z. priklausiusiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė neįregistruota nei atsakovų, nei trečiojo asmens A. Z., nei kitų trečiųjų asmenų. Šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei. Kasatoriaus teigimu, trečiasis asmuo A. Z. ginčo sklypą valdė faktinių valstybinės žemės nuomos santykių pagrindu.
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis ir kad valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant Žemės įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2006).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1991 m. liepos 16 d. sutartimi A. Z. nusipirko 82,12 kv. m gyvenamąjį namą ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), 1763 kv. m žemės sklypo plote. 1991 m. gruodžio 6 d. Antakalnio seniūno potvarkiu jai leista parengti gyvenamojo namo perstatymo projektą 1763 kv. m ploto sklype, be to, ji įpareigota perkelti metalinio tinklo tvorą į priklausančias A. Z. valdos ribas. 1996 m. gruodžio 3 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. Z. įsigijo 1760 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). A. Z. žemės sklypas parduotas vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punktu, kuriame nustatyta, kad miestuose, išskyrus Neringos miestą, privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 hektaro Vilniuje. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio penktąją dalį parduodamo žemės sklypo norma apskrities valdytojo sprendimu gali būti padidinta parduodant visą faktiškai naudojamą namų valdos žemės sklypą namo savininkui, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal nustatyta tvarka patvirtintus ir mero (valdybos) suderintus teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar, suformavus atskirą atidalijamą sklypą, individualiai statybai. Faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad, vadovaujantis šia tvarka, trečiajam asmeniui buvo suformuota 1760 kv. m namų valda, kurią ji pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo.
Kasatoriaus teigimu, A. Z. namų valdos dydis ir ribos turėjo būti nustatomos pagal 1995 m. kovo 22 d. techninės apskaitos bylos namų valdos planą ir 1997 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini) namų valdos techninės apskaitos kortelę, nes, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-212/2007, pateiktu išaiškinimu namų valdos inventorinis planas, techninės apskaitos kortelė, kuriuose pažymėta papildomo naudojimo (išnuomojamoji) žemė, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimai, mokėjimo kvitai, žemės mokesčio deklaracijos, kurios patvirtina, kad už papildomo naudojimo žemę buvo mokėtas nuomos mokestis, yra tinkami įrodymai faktiniams valstybinės žemės nuomos santykiams patvirtinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo kasatoriaus nurodytos bylos, nes joje ginčas buvo dėl suformuotos namų valdos, o nagrinėjamu atveju ginčo sklypas nėra suformuota namų valda, todėl kasatoriaus nurodytoje nutartyje pateikti išaiškinimai (ratio decidendi) neturi precedentinės galios nagrinėjamai bylai. Kaip matyti iš 1995 m. kovo 22 d. techninės apskaitos bylos namų valdos plano ir 1997 m. balandžio 14 d. namų valdos techninės apskaitos kortelės, A. Z. išskirtas, privatus žemės sklypo plotas buvo 1760 kv. m, o kaip papildomai naudojamas nurodomas 2660 kv. m plotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pirmiau išvardytuose dokumentuose nurodytas papildomai naudojamas sklypas, neįrodo jo teisėto valdymo, o tik konstatuoja faktinę situaciją, kiek bendro ploto A. Z. naudojo.
Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad teismai netinkamai vertino nuomos mokesčio deklaracijas, mokėjimo kvitus, kuriais atsakovai bei trečiasis asmuo A. Z. siekė įrodyti žemės nuomos teisinius santykius. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad šių dokumentų nepakanka žemės nuomos teisiniams santykiams pagrįsti, nes iš jų negalima identifikuoti žemės sklypo, už kurį buvo sumokėti mokesčiai, be to, deklaracijose nurodyti žemės sklypo identifikaciniai numeriai, kurie nesutampa su A. Z. šioje vietoje esančio žemės sklypo identifikaciniu (unikaliu) numeriu, nesutampa ir trečiojo asmens A. Z. deklaruoto žemės sklypo plotas. Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis) nepažeidė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo A. Z. neįgijo teisės valdyti ginčo sklypo nei nuomos, nei kitais teisiniais pagrindais, todėl, šiame sklype pastačius įvairaus pobūdžio statinius, buvo pažeistos nekilnojamojo turto savininko – valstybės – teisės naudotis savo daiktu.
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo ir savininko teisių gynimo konkurencijos
Kasatoriaus teigimu, ieškovui pareiškus ieškinį įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo sklype esančius statinius, buvo privaloma ikiteisminė administracinė savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūra (CK 4.103 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad A. Z., neturėdama sklypo valdymo teisėtumą pagrindžiančių įrodymų, neturėjo teisės sklypo naudoti, jame statyti bet kokio pobūdžio statinių. Ieškovas savo reikalavimus grindė savininko teisių gynimu dėl be teisinio pagrindo užimto žemės sklypo ir su tuo susijusių padarinių pašalinimu. Savininko teisių gynimą reglamentuojančių teisės normų (CK 4.95, 4.98 straipsniai) taikymas nėra ribojamas ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos laikymusi, nepriklausomai nuo to, ar savininko teisių pažeidimas pasireiškia jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatant kito asmens statinius, ar kitaip pažeidžiant savininko teises. Statybos įstatymo 28 straipsnyje reglamentuota savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra yra viešosios teisės institutas, skirtas užtikrinti statybos atitiktį ją reglamentuojantiems teisės aktams, teritorijų planavimo ir kitiems viešojo administravimo dokumentams, tačiau negalintis paneigti savininko teisių ginti savo nuosavybę nuo pažeidimų, kai asmuo, neturintis jokių teisių į kitam asmeniui priklausantį žemės sklypą, jame pastato statinius. Priešingas aiškinimas, kad tokiu atveju savininkas savo teises gali ginti tik pasinaudojęs Statybos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka, savininko teisių gynimą nepagrįstai apribotų ir padarytų priklausomą nuo įvairių viešojo administravimo subjektų valios (ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnai surašys savavališkos statybos aktą ir atliks kitus reikalaujamus veiksmus).
Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, sprendžiant ginčą teisme dėl savininko nuosavybės teisių gynimo, reikalavimui sutvarkyti sklypą, pašalinant neteisėtus statinius, ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka netaikytina (CK 4.103 straipsnio 3 dalis).
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismai nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t. y. į bylą nebuvo įtraukta Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje individuali įmonė „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui.
Kasatoriaus teigimu, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turėjo būti įtraukta į bylą, nes byloje, ieškovui pareiškus reikalavimą nugriauti ginčo statinius, buvo sprendžiami šios institucijos kompetencijai priskirtini, t. y. savavališkos statybos padarinių pašalinimo, klausimai. Atsižvelgdama į tai, kad skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl šios institucijos teisių ir pareigų nebuvo nuspręsta, be to, nebuvo sprendžiamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas taikant Statybos įstatymo 28 straipsnį, teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 101,58 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „VJ Investicija“ (j. a. k. 300520541) 101,58 Lt (vieną šimtą vieną litą 58 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
Rimvydas Norkus