Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-511-2012
Proceso Nr. 1-45-1-00539-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.2.2
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio ( kolegijos pirmininkas), E. V. ir Bronės Vidzėnienės,
sekretoriaujant Astai Railaitei,
dalyvaujant:
prokurorams Loretai Simaitytei, Kristinai Ulienei,
gynėjui Vytautui Kupcikevičui,
nuteistajai V. S. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažinta kalta pagal BK 140 str. 2 d. ir nubausta laisvės atėmimu 5 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
V. S. nuteista už tai, kad smurtaudama prieš mažametį, nežymiai jį sužalojo, o būtent: dirbdama mokytoja, 2010-05-13 apie 13.30 val. Panevėžio Skaistakalnio pagrindinės mokyklos, esančios adresu Beržų g. 37, Panevėžyje, klasėje ranka suimdama mažamečiui mokiniui V. A. , gim. 1997-09-18, už ausies ir taip jį vesdama iš klasės į koridorių, sukėlė jam fizinį skausmą, bei koridoriuje toliau tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, suspaudė ranka V. A. kaklą ir padarė jam poodinę kraujosruvą dešinio apatinio žandikaulio kampo srityje ir tuo nežymiai sutrikdė V. A. sveikatą.
Nuteistoji V. S. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog su nuosprendžiu nesutinka, nes jame padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Ji nukentėjusiojo tyčia nesužalojo. Kadangi nukentėjusysis trukdė vesti pamoką, ji norėjo nukentėjusįjį V. A. pašalinti iš klasės, kadangi V. A. muistėsi bei nesidavė pašalinamas iš klasės, tuo momentu nukentėjusįjį galėjo užgauti bei nežymiai sutrikdyti jo sveikatą dėl neatsargumo. Mano, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas neatitinka LR BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pagrįsdamas išvadas dėl apeliantės klatės, teismas pasirėmė nukentėjusiojo - mažamečio V. A. parodymais, liudytojų R. T. ir R. D. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei išvestiniais įrodymais - kai kurių liudytojų parodymais, psichologinės ekspertizės išvada. Nukentėjusysis V. A. teismo posėdyje apklaustas nebuvo, todėl teiginys, kad jo parodymai yra nuoseklūs po įvykio praėjus netgi metams laiko - neatitinka bylos aplinkybių. Tai, kas yra įrašyta teismo psichologinės ekspertizės akte, negali būti vertinama kaip nukentėjusiojo parodymai, neaišku ar nukentėjusysis tikrai ką nors pasakojo apie įvykį, ar teismo psichiatrijos-psichologijos specialistai daugiau rėmėsi jų turima baudžiamosios bylos medžiaga ir joje esančiais nukentėjusiojo parodymais. Abejotinos nukentėjusiojo ir mažamečių liudytojų galimybės detaliai prisiminti visas įvykio aplinkybes ir jas teisingai atpasakoti po įvykio praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui. Teismo medicinos specialistas ir nekonstatavo jokio sužalojimo nukentėjusiojo ausyje, nors nukentėjusįjį apžiūrėjo pakankamai greitai po įvykio. Kad nukentėjusysis buvo tempiamas už ausies, patvirtino tik liudytojai R. T. ir R. D. , tačiau liudytojos R. D. parodymus teismas kritikavo kaip nepatikimus, prieštaraujančius ne tik kitiems liudytojams, nukentėjusiajam. Tik nukentėjusiojo bei liudytojo R. T. parodymų nepakanka pagrįsti išvadai, kad nukentėjusysis buvo tempiamas už ausies ir taip jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kai jokie objektyvūs bylos duomenys šios aplinkybės nepatvirtina, o kai kurie liudytojai tokią aplinkybę paneigia. Apeliantė prie nukentėjusiojo negalėjo prieiti iš kairės pusės ir sugriebti, kaip jis sako, už kairės ausies, dėl suolų išdėstymo klasėje. Nukentėjusiojo kaklą ar žandikaulį ji užgauti galėjo tik netyčia, dėl neatsargumo tuo momentu, kai siekė jį sugriebti už peties ar rūbų tam, kad išvestų iš klasės, o jis, nesiduodamas priverstiniam pašalinimui iš klasės, muistėsi. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis trukdė vesti pamoką ir jį dėl to norėjo pašalinti iš klasės, patvirtino visi klasėje buvę mokiniai, byloje apklausti liudytojais. Kyla abejonių, kad nukentėjusiojo dešiniajame apatinio žandikaulio kampe esančią kraujosrūva padaryta jos veiksmais, nes teismo medicinos specialistas konstatavo, kad ši kraujosrūva nukentėjusiajam buvo padaryta keliolika valandų iki apžiūros, o pagal tai kada vyko pamoka bei atlikta nukentėjusiojo apžiūra, kraujosrūva būtų padaryta daugiau nei prieš dvidešimt valandų. Ji V. A. sveikatą nežymiai sutrikdyti dėl neatsargumo galėjo ne vėliau kaip 12.30 val. Be to, įvertinus nukentėjusiojo asmenybę, jo judrumą, kad po jos vestos pamokos vyko fizinio lavinimo užsiėmimas, visiškai tikėtina, kad nukentėjusysis galėjo būti užgautas kitų asmenų, kitu metu ir kitomis aplinkybėmis. Atsižvegtina ir į nukentėjusiojo V. A. pcichologinė charakteristiką - teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte - kad jis orientuotas į asmeninių poreikių betarpišką įgyvendinimą, jam būdingas egocentriškumas, jis nelinkęs laikytis visuomenėje keliamų reikalavimų, yra įžeidus ir jam būdingas vengimas prisiimti atsakomybę už savo elgesį, būdingas polinkis atsakomybę priskirti aplinkiniams (b.l. 160-162). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad jis tikrai galėjo ją apklabėti, nes klasės draugų akivaizdoje buvo pašalintas iš klasės ir dėl to įsižeidė. Be to, kyla abejonių, kad nukentėjusiojo atstovės pateiktame vaizdo įraše yra matomas nukentėjusiojo V. A. kaklas ir jame esančios kraujosrūvos, nes šio vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyta, kad matyti šviesių plaukų jaunuolio veidas, tuo tarpu nukentėjusysis V. A. yra romų tautybės tamsiaplaukis vaikas. Kadangi ji tyčia nesiekė nukentėjusiajam V. A. sukelti fizinio skausmo, o tuo labiau - sutrikdyti jo sveikatą, tyčia jai nėra inkriminuota teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, o teismo išvados apie jos veiksmus nėra pagrįstos abejonių nekeliančiais bylos duomenimis, kurie gali būti pripažinti įrodymais, jos atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistoji ir gynėjas prašė apeliacinį sundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.
Byloje surinktais ir nuosprendyje išsamiais aptartais įrodymais įrodyta, jog V. S. kaltinamoji ranka suimdama nukentėjusiajam V. A. už ausies ir taip vesdama iš klasės į koridorių sukėlė jam fizinį skausmą bei, suspausdama ranka V. A. kaklą, padarė jam poodinę kraujosruvą dešinio apatinio žandikaulio kampo srityje ir tuo nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Su nuteistosios apeliacinio skundo teiginiais, jog ji nukentėjusiajam už ausies neėmė ir sveikatos sutrikdymą jam galėjusi padaryti nebent neatsargiai, teisėjų kolegija nesutinka.
Nors byloje esantys V. A. apibūdinantys duomenys - kad yra linkęs meluoti (liudytojo S. A. parodymai), ekspertizės akto Nr. 103MS-64 duomenys apie nukentėjusiojo asmenybės defektus, kas atskirai paėmus leistų abejoti nukentėjusiojo parodymais, tačiau V. A. parodymus, kad apeliantė nukentėjusįjį V. A. išvedė iš klasės už ausies patvirtina ne tik jo paties, bet ir mažamečių liudytojų R. T. ir R. D. parodymai. Mažamečiai liudytojai V. P. , T. M. , K. V. , P. P. apklausiami teisme įvykio aplinkybių ar atskirų detalių nurodė neprisimenantys, tačiau tuoj po įvykio davė paaiškinimus paaiškinimuose mokyklos direktoriui: P. P. nurodė, kad mokytoja V. S. 2010-05-13 per ketvirtą pamoką Vytą už ausies išvedė už durų (b.l. 107); K. V. nurodė, kad mokytoja paėmė Vytą už kaklo ir liepė koridoriuje būti (b.l. 109); T. M. 2010-05-19 nurodė, kad mokytoja su viena ranka nuvedė Vytą už durų (b.l. 110). Iš Specialisto išvados Nr. G 575/10 (05) matyti, kad V. A. nustatyta poodinė kraujosruva dešinio apatinio žandikaulio kampo srityje; sužalojimas padarytas vienu buko ribotą paviršių turinčio daikto poveikiu, galimai spaudžiant pirštu ar pan.; dėl nustatyto sužalojimo V. A. sveikata sutrikdyta nežymiai; galimybė V. A. susižaloti pačiam griūvant yra atmestina, tam prieštarauja sužalojimo pobūdis bei lokalizacija (b.l. 7-8). Apeliaciniame skunde nurodyto neatitikimo tarp įvykio laiko ir specialisto nustatyto sužalojimo padarymo laiko teisėjų kolegija nelaiko esminiu, kadangi po įvykio matę žymes V. A. kakle parodė policijos darbuotoja V. R. , mokyklos darbuotojai - G. G. , S. A. . Pažymėtina, jog ir pati apeliantė pripažįsta, jog nukentėjusįjį V. A. iš suolo ištempė ir, šiam priešinantis, iš klasės pašalino panaudodama fizinę jėgą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog apeliantė atlikdama tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks jos elgesys sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą. Be to, įvertinus įvykio situaciją, teisėjų kolegijai akivaizdu, jog suimdama mažametį V. A. už kaklo, apeliantė nesiekė jį sužaloti, tačiau suvokė nežymaus kūno sužalojimo galimybę ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl konstatuotina, jog inkriminuojamus veiksmus apeliantė padarė netiesiogine tyčia.
BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už mušimu ar kitokiu smurtavimu mažamečiui sukeltą fizinį skausmą arba nežymų mažamečio sužalojimą ar trumpą jo susargdinimą. Ši veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesogine tyčia. Tačiau įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nesiekė sukelti mažamečiui nukentėjusiajam fizinio skausmo ar jį sužaloti, apeliantės veiksmai taip pat nebuvo naudoti kaip fizinė bausmė mažamečiui ar jo asmenybei pažeminti taikyta priemonė. Bylos mežiaga patvirtina, jog apeliantė siekė užtikrinti klasėje mokymosi procesą, ir nutraukti tam akivaizdžiai kliudžiusius nukentėjusiojo V. A. veiksmus (liudytojos K. T. parodymai, jog V. A. neklausė mokytojos, mėtė popierius, triukšmavo, mušė mergaites, liudytojo P. P. parodymai, jog V. A. pasakė mokytojai "negražų" žodį), o nukentėjusiajam atsikalbinėjant ir nereaguojant į apeliantės reikalavimą elgtis tinkamai ( liudytojų V. P. , T. M. , R. D. , K. V. ir kt. parodymai), apeliantė pasirinko neadekvačias ir kartu neteisėtas priemones - V. A. priešinantis - jį iš klasės pašalino naudodama fizinę jėgą, ko pasekmėje nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat pažymėtina, jog apeliantės veiksmai nepasireiškė smūgių mažamečiui vaikui sudavimu, nukentėjusiajam tik buvo suimta už ausies bei kaklo, apeliantės veiksmai nebuvo intensyvūs ar ilgalaikiai, byloje nėra duomenų, jog šiais apeliantės veiksmais būtų sukelta rimtesnių pasekmių.
Vertinant, ar esant aptartoms aplinkybėms baudžiamoji atsakomybė apeliantei pritaikyta pagrįstai, atsižvelgtina ir į tai, jog baudžiamosios teisės normomis įtvirtintos sankcijomis siekiama paveikti teisės pažeidėją, kuriam už baudžiamąją veiką numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamoji teisė kaip teisinio reguliavimo priemonė yra laikoma ultima ratio, tai yra sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. BK 37 str. numato, jog asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 15 punkte nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus veikos objektyviuosius, subjektyviuosius požymius, veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme.
Teisėjų kolegijos numone, apeliantės V. S. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas, kai galima taikyti ir kitas teisines sankcijas. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog už minėtą veiką, apeliantė jau yra nubausta drausmine tvarka - jai pareikštas papeikimas ir mano, jog apeliantei tai buvo pakankama nubaudimo priemonė. Todėl apeliantei taikytinas BK 37 str. ir ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BK 37 str., BPK 327 str. 2d.,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį.
V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Evaldas Vanagas
Bronė Vidzėnienė