Baudžiamoji byla Nr. 2K-528/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nukentėjusiesiems T. R. ir St. R.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Sigitui Gedvilui,
išteisintajam A. L.,
gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų T. R. ir St. R. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo „B“ priteista 5836,36 Lt laidojimo išlaidų ir 5009 Lt už motociklą nukentėjusiajam T. R. turtinei žalai atlyginti, po 863,20 Lt – neturtinei žalai T. R. ir St. R. atlyginti. Iš civilinio atsakovo UAB „A“ priteista po 49 136,80 Lt neturtinei žalai T. R. ir St. R. atlyginti. Iš A. L. priteista 30 Lt teismo proceso išlaidų valstybei, nukentėjusiajam T. R. – 900 Lt, nukentėjusiajai E. K. – 2000 Lt už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginti.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. L. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. St. R. 500 000 Lt ir T. R. 511 595,36 Lt ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų bei nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d., apie 17.40 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas autobusą „Neoplan N4009“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 145, 196 punktų reikalavimus, t. y., sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, išvažiavo iš šalutinės į pagrindinę gatvę neįsitikinęs, kad tai bus saugu, ir nepraleido jam iš kairės pusės pagrindine gatve tiesiai važiavusio motociklo „Kawasaki EN 500A“ (duomenys neskelbtini), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo susidūrimo smūgio motociklas „Kawasaki EN 500A“ (duomenys neskelbtini) pakeitė važiavimo kryptį, nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies ir atsitrenkė į kelio ženklą; motociklo vairuotojui S. R. buvo padaryti stiprūs kūno sužalojimai su kaukolės pamato kaulų, dešinio žastikaulio ir dešinės blauzdos kaulų lūžimais, kepenų plyšimu. Dėl patirtų sužalojimų S. R. eismo įvykio vietoje mirė.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, neturėdamas jokio pagrindo, A. L. inkriminavo Kelių eismo taisyklių 53 ir 145 punktų pažeidimus, nuosprendyje A. L. parodymai visai neaptarti ir neįvertinti, konstatuota tik tai, jog jo kaltė įrodyta nuosprendyje išvardytais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepaneigti A. L. parodymai apie tai, kad jis, įvažiuodamas į sankryžą, motociklo nematė. Iš byloje esančių įrodymų, iš jų – specialisto išvados, eksperimento duomenų, ekspertizės akto, galima daryti išvadą, kad S. R., važiuodamas motociklu, galėjo būti zonoje, iš kurios jis iš autobuso vairuotojo kabinos buvo nematomas. Taigi visos abejonės turi būti vertinamos A. L. naudai, o galimybės pašalinti abejones yra išnaudotos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad tarp A. L. padarytos veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio nėra.
Kasaciniais skundais nukentėjusieji St. R. ir T. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendį.
Nukentėjusiosios St. R. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas, nes neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad S. R. važiavo 100 km/val. greičiu. Nors teismas nenurodo, kuria iš keturių eksperimento pozicijų dėl motociklo matomumo remiasi darydamas išvadą, kad A. L. įvažiuojant į sankryžą motociklininkas S. R. galėjo būti zonoje, kurioje jis iš autobuso kabinos nematomas, tačiau akivaizdu, kad tai gali būti tik eksperimento protokole nurodyta antroji pozicija, kai A. L. prieš įvažiuojant į sankryžą, iš jo autobuso kabinos, motociklui esant 92,25 m nuo stovinčio autobuso kairės pusės šono, du iš trijų eksperimento dalyvių nurodo, kad motociklo nemato, o vienas nurodo, kad mato tik motociklininko galvą. Kitose trijose pozicijose arba visiškai matomas motociklas ir motociklininkas, arba tik dalis motociklininko (iki pusės, galva su šalmu), motociklo šviesos. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. L. įvažiuojant į sankryžą motociklas galėjo būti zonoje, iš kurios jis iš autobuso kabinos nematomas, visiškai neįvertino tos aplinkybės, jog tuo metu motociklą užstojo mikroautobusas „Fiat Ducato“, kuris ten buvo pastatytas pagal A. L. parodymus. Kitos transporto priemonės tuo metu motociklo neužstojo. A. L. parodė, kad mikroautobusas „Fiat Ducato“ buvo pastatytas prie (duomenys neskelbtini) gatvės pietinio šaligatvio bortelio už 89,20 m nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (eksperimento protokole neteisingai nurodyta – nuo (duomenys neskelbtini) gatvės) vakarinio šaligatvio bortelio. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolo plane pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) gatvės plotis yra 11,5 m. Kadangi autobusas buvo pastatytas taip, kad jo kairysis šonas buvo ties ašine linija, tai reiškia, jog iki (duomenys neskelbtini) gatvės šaligatvio vakarinio bortelio dar buvo 5,75 m. Atsižvelgiant į tai, kad motociklas buvo pastatytas už 95,25 m nuo stovinčio autobuso kairiosios pusės šono, o mikroautobusas „Fiat Ducato“ už 89,20 m nuo (duomenys neskelbtini) gatvės šaligatvio vakarinio bortelio, reiškia, jog eksperimento metu motociklas buvo pastatytas prie pat mikroautobuso „Fiat Ducato“ galo. Aišku, kad tokioje situacijoje jis iš autobuso kabinos nebuvo matomas. Akivaizdu, kad įvykio vietoje taip transporto priemonės išsidėstyti negalėjo, nes motociklui judant apie 100 km/val. greičiu, o mikroautobusui „Fiat Ducato“ stovint, motociklui visiškai nebeliktų laiko ir vietos mikroautobuso lenkimo manevrui. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad autobuso įvažiavimo į sankryžą metu motociklas galėjo būti zonoje, kurioje jis iš autobuso kabinos nematomas, visiškai neįvertino ir tos aplinkybės, kad motociklas, važiuodamas 100 km/val. greičiu, per vieną sekundę nuvažiuoja 27,8 m. Tai reiškia, kad A. L. iš autobuso vairuotojo kabinos pasižiūrėjus į kairę, t. y. į tą pusę, iš kurios motociklu atvažiavo S. R., bent 1-2 sekundes, kelyje situacija keitėsi iš esmės, nes motociklininkas per tą laiką galėjo nuvažiuoti nuo 27,8 iki 55 metrų ir A. L. galėjo ir privalėjo matyti atvažiuojantį motociklininką. Tai, kad A. L. nurodo, kad nematė atvažiuojančio motociklininko, reiškia, jog arba jis buvo neatidus ir iš viso nežiūrėjo į kairę prieš įvažiuodamas į sankryžą, arba pasižiūrėjo į kairę pusę, kai motociklininkas dar nebuvo jo matomumo zonoje, t. y. buvo gerokai toliau negu 126 m nuo autobuso, o po to jis ta kryptimi iš viso nebežiūrėjo. Tai patvirtina ir paties A. L. parodymai, kad jis motociklo nematė atvažiuojančio netgi tada, kai šis kliudė jo vairuojamą autobusą. Tokiu atveju, remiantis ekspertų išvadomis, A. L., jeigu būtų buvęs atidus, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su S. R. vairuojamu motociklu. Tai reiškia, kad šioje situacijoje A. L. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.
Nukentėjusiojo T. R. kasaciniame skunde teigiama, kad vairuotojo A. L. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kad jis nematė motociklo ir negirdėjo jo garso, vertintini kaip gynybos būdas ir prieštarauja liudytojo A. A. parodymams, jog jis girdėjo didelį motociklo „garsą“, taip pat liudytojo V. D. parodymams, kad ir jis girdėjo motociklo garsą, kuris artėjant motociklui „stipriai didėjo“. Liudytojas A. A. parodė, kad „motociklininkas apvažinėjo autobusą, kuris buvo viduryje gatvės“, po susidūrimo autobusas ir toliau riedėjo. Darytina išvada, kad A. L. davė neteisingus parodymus, jog neįsitikinęs, ar pagrindiniame kelyje nėra kliūties, vairavo autobusą per sankryžą iš šalutinės gatvės ir net nesustojo po eismo įvykio, nuvažiavo į kitą gatvę, į sustojimą. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota autobuso sustojimo vieta už sankryžos. Vertinant įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, liudytojo A. A. parodymus, darytina išvada, kad motociklininkas, išvydęs į sankryžą iš šalutinės gatvės išvažiavusį autobusą, vengdamas susidūrimo, norėjo jį apvažiuoti, todėl ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. A. L. teigė negirdėjęs motociklo garso. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad buvo vasara, dauguma vairuotojų važinėjo atidarę langus, todėl tai turėtų būti vertintina kaip jo gynybos būdas. A. L. parodymai prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolui, kuriame užfiksuota, kad motociklas į autobuso priekinę dalį trenkėsi dešiniu šonu ir nubrozdino visą autobuso priekį, 2006 m. vasario 15 d. specialisto išvadai, kurioje teigiama, kad susidūrimas įvyko motociklui „savo dešiniu šonu slystamai kontaktuojant su įvažiavusio į sankryžą jam iš dešinės autobuso „Neoplan N4009“ priekine plokštuma per visą jos ilgį“. Vertinant A. L. parodymus, anot kasatoriaus, būtina atsižvelgti į 2006 m. liepos 20 d. eksperimento rezultatus. Visi eksperimento dalyviai matė motociklą 126 m atstumu nuo sankryžos (pirma pozicija). Jeigu S. R. važiavo 100 km/val. greičiu, tai 126 m iki sankryžos ir įvykio vietos jis turėjo nuvažiuoti apytikriai per tris sekundes. Vadinasi, vairuotojas A. L. irgi per tris sekundes turėjo pastebėti motociklą arba išgirsti jo garsą, nes dairėsi į abi kelio puses. Autobuso vairuotojas bent iš vienos šių pozicijų, t. y. iš 126 m, 92,25 m, 63 m, ar 30,76 m atstumo, turėjo matyti atvažiuojantį motociklą. Tik du eksperimento dalyviai – V. Š. ir V. R. – nematė motociklo, kai jis buvo antrojoje padėtyje, t. y. 95,25 m atstumu nuo įvykio vietos. Eksperimento dalyvis N. P. visose padėtyse matė motociklą, o padėtyje Nr. 2, t. y. 92,25 m atstumu, aiškiai matė motociklininko galvą virš automobilių. Kitose pozicijose visi eksperimento dalyviai matė arba motociklą, arba motociklininko galvą, arba ryškiai šviečiantį motociklo žibintą, nors autobuso vairuotojas A. L. neigia matęs motociklą. Eksperimentas paneigė autobuso vairuotojo parodymus, kad jis nematė ir negirdėjo atvažiuojančio motociklo. Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, liudytojų A. A. bei V. D. parodymų, specialisto išvados, eksperimento išvadų bei neteisingų autobuso vairuotojo A. L. parodymų darytina išvada, kad A. L. pažeidė Kelių eismo taisykles, nes jo vairuojamas autobusas į pagrindinį kelią išvažiavo net nesustojęs sankryžoje, t. y. vairuotojui neįsitikinus, ar pagrindinė gatvė yra laisva, nes, pasak A. L., visi automobiliai iš (duomenys neskelbtini) g. suko į dešinę pusę, o iš dešinės pusės mašinų nebuvo. Taigi jis lengvabūdiškai tikėjosi, kad kliūties kelių sankryžoje nėra ir dėl savo aplaidumo nepraleido pagrindine gatve važiuojančio motociklo.
2007 m. kovo 27 d. ekspertizės akto išvadose teigiama, kad „autobuso vairuotojas A. L. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su motociklu, nepradėdamas važiuoti per sankryžą, kai nustatytas motociklo matomumas iš vairuotojo vietos buvo 126 m, nes autobuso įvažiavimo į pagrindinę gatvę pradžios momentu motociklas nuo susidūrimo vietos buvo 126 m atstumu. Kitais atvejais, esant nustatytam iš autobuso vairuotojo vietos motociklo matomumui 92,25 m, 63 m, 30,76 m, jis tokios galimybės neturėjo“. Ši išvados dalis dar kartą patvirtina, kad A. L. davė neteisingus parodymus.
Ekspertizės akto išvados, anot kasatoriaus, yra dviprasmiškos: jose remiamasi autobuso vairuotojo parodymais (V. D. ir A. A. parodymai įrodo tik tai, kad motociklas važiavo apie 100 km/val. greičiu), kad jis į sankryžą įvažiavo 5 km/val. greičiu ir nematė motociklo bei negirdėjo jo garso, nors tai subjektyvi nuomonė ir A. L. gynybos būdas, kuris paneigtas eksperimento išvadomis ir liudytojų parodymais. Antra, ekspertizės išvada, kad A. L. negalėjo matyti motociklo 95,25 m, 63 m ir 30,76 m atstumu nuo įvažiavimo į sankryžą vietos, akivaizdžiai prieštarauja eksperimento išvadoms, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad statistai motociklą matė 126 m, 95,25 m (ne visi), 63 m ir 30,76 m atstumu nuo įvažiavimo į sankryžą vietos. Kasatorius nurodo, kad eksperimento išvados yra objektyviau pagrįstos negu ekspertizės išvados, nes eksperimento metu viskas buvo fiksuojama būtent pagal autobuso vairuotojo parodymus (kur stovėjo automobiliai, kur stovėjo autobusas ir kt.), kad jis nematė automobilio, negirdėjo jo garso. S. R., nors ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, važiavo pagrindine gatve, todėl pagrįstai tikėjosi, kad pagrindinė gatvė jam bus laisva, neatsiras jokios kliūties, negalėjo tikėtis, kad kitas eismo dalyvis pažeis Kelių eismo taisykles, kad iš šalutinės gatvės prieš jo vairuojamą motociklą išvažiuos autobusas, kurį jis bandė aplenkti. Autobuso vairuotojas matė arba turėjo matyti bei girdėti pagrindine gatve važiuojantį motociklą ir turėjo bei privalėjo sankryžoje jį praleisti, tačiau dėl savo lengvabūdiškumo (tikėjosi spėti pervažiuoti sankryžą) ar neatidumo (visiškai neįsitikino, kad pagrindinė gatvė laisva) įvažiavo į pagrindinę gatvę ir sukėlė eismo įvykį ir tragiškas pasekmes. Tarp A. L. padarytos veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent A. L. pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis.
Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo jam priteistas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir teisėtas, nes jis sūnaus mirties dieną buvo nedarbingas, gaudavo invalidumo pensiją, sūnus jam padėdavo materialiai – pažymą iš „Sodros“ apie netekto darbingumo pensiją ir darbingumo lygio pažymos nuorašą nukentėjusysis T. R. prideda prie savo kasacinio skundo.
Kasaciniai skundai atmestini.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu. Bylos nagrinėjimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad, nagrinėjant bylą kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. BPK suteikti kasacinės instancijos teismui įgaliojimai nagrinėti bylą tik teisės taikymo aspektu taip pat reiškia tai, kad kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina, žemesnės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų taip pat iš naujo nepervertina. BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) 2) padaryta esminių BPK pažeidimų. Vadinasi, kasacinis skundas gali būti patenkintas ir kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai gali būti pakeisti ar panaikinti, jei kasacinės instancijos teismas nustato, kad kasacinio skundo argumentai apie netinkamai taikytas BK nuostatas ar (ir) padarytus esminius procesinius pažeidimus yra pagrįsti. Kasatorius privalo skunde nurodyti, jo manymu, tiriant ir nagrinėjant bylą pažeistas įstatymų nuostatas bei išdėstyti teisinius argumentus, pagrindžiančius nurodomus įstatymų pažeidimus. Nagrinėjamoje byloje paduotame nukentėjusiosios kasaciniame skunde nurodyta tik viena, kasatorės manymu, pažeista įstatymų nuostata – BPK 20 straipsnio 5 dalis, nukentėjusiojo skunde iš viso jokia kasaciniu pagrindu laikytina įstatymo norma nepaminėta, tačiau iš skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, t. y. taip pat skundą paduoda dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Ši taisyklė baudžiamąją bylą nagrinėjančius teisėjus įpareigoja: 1) sprendimą byloje priimti tik prieš tai nustačius visas įmanomas nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (išsamumo reikalavimas); 2) teismo posėdyje laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų objektyviai ištirti visus reikšmingus duomenis (nešališkumo reikalavimas); 3) nuosprendį grįsti tik teisėtais būdais gautais, patikrintais duomenimis, jokiems įrodymams neteikiant išankstinės galios ar pranašumo prieš kitus, o vertinant įrodymų visumą (reikalavimas laikytis įstatymų); 4) sprendimą byloje priimti nepriklausomai nuo jokios pašalinės įtakos pagal savo teisines žinias, principus ir vertybes, prieš tai intelektualiai įsitikinus dėl byloje ištirtų įrodymų įrodomosios vertės ir reikšmės (reikalavimas vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą). Nurodyti iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir daro įtaką vienas kitam.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus ir jais grįsdamas išvadas nei BPK 20 straipsnio 5 dalies, nei kitų BPK nuostatų nepažeidė. Visos įrodinėjimo galimybės nustatant bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes yra išnaudotos. Kasacine tvarka apskųstas nuosprendis pagrįstas įstatymų nustatyta tvarka gautais ir teismo posėdyje dalyvaujant suinteresuotiems proceso dalyviams ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertinta įrodymų visuma. Byloje nėra jokių duomenų, kad vertinant įrodymus ir priimant sprendimą teisėjams būtų darytas koks nors neleistinas poveikis.
Išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas priėmė nustatęs svarbius bylos faktus: 1) transporto priemonių susidūrimo vietą (priešpriešinė eismo juosta motociklo važiavimo kryptimi); 2) motociklo vairuotojo neblaivumą (1,95 promilės etilo alkoholio); 3) motociklo vairuotojo žymiai viršytą leistiną maksimalų greitį (vietoj maksimaliai leidžiamo 50 km/val. greičio buvo važiuojama apie 100 km/val. greičiu); 4) motociklo vairuotojo manevravimą (bandymas apvažiuoti iš karės). Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalėjo vadovautis principu, kad nepašalintos abejonės vertinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (lot. in dubio pro reo), ir tai darė, išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai nurodydamas, kad motociklininkas galėjo būti A. L. nematomas, nes tokia A. L. nurodoma aplinkybė nepaneigta. Aiškindamasis šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva atliko įrodymų tyrimą. Teisme buvo apklaustas ekspertas K. Gricius, byloje pateikęs 2006 m. vasario 15 d. specialisto išvadą, taip pat 2007 m. kovo 27 d. eismo įvykio ekspertizės aktą, ir paskirta atlikti nauja ekspertizė tam pačiam ekspertui. Pažymėtina, kad pagal 2006 m. rugsėjo 14 d. daryto eksperimento, siekiant patikrinti liudytojų parodymų teisingumą, duomenis, liudytojo A. A. ir V. D. motociklo važiavimo greitis nurodomas su 5 km/val. paklaida. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jie nurodė analogišką motociklo greitį – apie 100 km/val., taigi tiek 2006 m. vasario 15 d. specialisto išvadoje, tiek 2007 m. kovo 27 d. ekspertizės akte, tiek ir 2008 m. gegužės 22 d. ekspertizės akte vienas galimų motociklo greičių yra 100 km/val. Taigi dėl šio parametro, pateikto tyrimams, nediskutuotina. Autobuso važiavimo greitis, pateiktas tyrimams, – ginčo objektas. Ikiteisminio tyrimo metu atliktuose tyrimuose jis buvo nurodytas 5 km/val., t. y. fiksuotas. Tokį autobuso greitį parodė ir išteisintasis A. L., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisme teigdamas, kad autobusu galėjo važiuoti 5–10 km/val. greičiu; liudytojas A. A. teisme nurodė apie 10 km/val. autobuso greitį (į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. L. veiksmus, savo procesiniame sprendime neatsižvelgė ir tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nevisaapimantį įrodymų įvertinimą, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reikalavimą visus įrodymus vertinti kaip visumą). Tiek specialisto tyrimas, tiek eksperto pateiktas ekspertizės aktas, atlikus tyrimą, fiksavo pastovų A. L. vairuojamo autobuso greitį įvykio metu; nebuvo atsižvelgta į autobuso pagreitį išvažiuojant iš šalutinio kelio į pagrindinį. Būtent šis netikslumas, pateikus specialistui įvertinti šioje baudžiamojoje byloje dar vieną parametrą – autobuso važiavimo pagreitį, buvo pašalintas, skiriant naują ekspertizę, jos duomenis vėliau vertinant drauge su kitais įrodymais byloje. Kasatorių nurodomas netinkamas eksperimento rezultatų vertinimas apeliacinės instancijos teisme nepagrįstas. Statistų parinkimas, maksimaliai panašios į įvykio vietą aplinkos sudarymas ir bandymų atlikimas neduoda pagrindo teigti, kad buvo pažeistas BPK 197 straipsnis.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kokius nors įstatymo pažeidimus. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad A. L. nenumatė, jog, išvažiuodamas iš šalutinės gatvės į pagrindinę, sukels avarinę situaciją, dėl kurios žus motociklo vairuotojas S. R., nes dėl paties S. R. šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų jis to neturėjo ir negalėjo numatyti, BPK nepažeidė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiųjų T. R. ir St. R. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Gintaras Goda