Administracinė byla Nr. I-1342-365/2012
(Proceso Nr. 3-61-3-02450-2011-8)
Procesinio sprendimo kategorija 16.6
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei, dalyvaujant pareiškėjui A. L., jo atstovui A. B., atsakovo atstovui Arūnui Umbrasui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento direktorės 2011 10 19 įsakymą Nr. P-330 ,,Dėl Kultūrtos paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. atleidimo iš pareigų“; 2) sugrąžinti į Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 10 28 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) teismui nusprendus, kad atleidimo atveju priklausė išeitinė pašalpa, ją priteisti (b. l. 1-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas įsakymas neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialines bei procesines teisės normas, plečiamai jas aiškinant tikslu pagrįsti jam nustatomą atsakomybės lygmenį, priimtas remiantis komisijos išvadomis, kurios surašytos neatlikus tyrimo, neįvertinus visų tyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių, o tik gausiai cituojant teisės normas, kurios didžiąja dalimi absoliučiai nesusijusios su atliktu tarnybiniu tyrimu. Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 06 11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-266/2010 bei Panevėžio apygardos teismo 2011 01 21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-l2-350/2011, buvo pripažintas kaltu pagal BK 220 str. 1 d., 222 str. 1 d. ir 223 str. 1 d.
Didžiausia bausmė už inkriminuotą veiką yra iki ketverių metų laisvės atėmimo, todėl jo veiksmai, priešingi baudžiamajai teisei, priskiriami apysunkiam nusikaltimui, o ne sunkiam ar labai sunkiam, kas konstatuojama Komisijos išvadose. Nei pagal vieną BK straipsnį, numatantį atsakomybę už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiems interesams, nebuvo pripažintas kaltu. Kaltu buvo pripažintas pagal BK 220, 222 ir 223 straipsnius, kurie priskiriami BK XXXII skyriui „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, dėl ko negali būti kaltinamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiems interesams ir tuo pagrindu atleidžiamas iš valstybės tarnybos. Be to, nusikalstamą veiką priešingą baudžiamajai teisei, įvykdė 2005 metais, t. y. tuo metu, kai valstybės tarnyboje nedirbo, dėl ko negalėjo nusižengti teises aktams, reglamentuojantiems valstybės tarnybą bei viešuosius interesus. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 str. 2 d. pateikta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos sąvoka - nusikalstama veika ar bausmė siejama su veiksmais viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d. viešoji paslauga, tai valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Šioje sąvokoje apibrėžtų viešųjų paslaugų 2005 metais nevykdė. Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 dalies 19 punkte, pagal kurį yra atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje, nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali eiti valstybės tarnautojo pareigų. Paminėta norma, pagal kurią buvo atleistas iš Departamento Utenos padalinio vedėjo pareigų, suponuoja mintį, kad Departamento direktorė D. V. turėjo gauti informaciją apie jo netinkamumą valstybės tarnybai Korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tokios informacijosjis neturi. Žino tik tiek, kad Departamentas 2011 03 28 raštu Nr. (2.30)2-709 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir į Valstybės tarnybos departamentą. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija į Departamento paklausimą 2011 05 11 raštu Nr. S-536-(2.5) atsakė, kad Komisija atsakyti į paklausimą neturi teisinio pagrindo ir, kad ji asmenų elgesį vertina tik atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms aspektu. Valstybės tarnybos departamentas į Departamento paklausimą 2011 04 06 raštu Nr.27D-912 išreiškė nuomonę, kad paminėtos nuostatos pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., ir 220 str. 1 d.) neapima Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 16 p. nustatytų sąlygų. Departamento direktorės įsakymu sudarytos Komisijos išvados nėra pakankamos pripažinti jį neatitinkančiu valstybės tarnautojui keliamų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Nepakanka vien tik apsiriboti abstrakčiomis išvadomis, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 16 p. nuostatas, kad yra laikytinas turinčiu teistumą ir, kad neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei. Valstybės tarnybos įstatymo 31 str. nuostatos įsigaliojo nuo 2011 07 01, todėl teismų praktika dėl nepriekaištingos valstybės tarnautojo reputacijos nėra susiformavusi. Jei yra atleistas iš valstybės tarnybos ne dėl savo kaltės, o darbdavio iniciatyva, tai ar neturėjo jam būti suteiktos socialinės garantijos: 1) įspėjimas teisės aktų nustatytais terminais dėl atleidimo iš valstybės tarnybos; 2) išeitinė pašalpa.
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 22-25) nurodė, kad Įvertinus pateiktus teismų nuosprendžius, Lietuvos vyriausiojo adminisraciniio teismo sprendimus ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Komisija konstatavo, kad Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. turi teistumą nuo 2011 01 21, nes teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis atliko nusikalstamas veikas, padarė žalą valstybei, o nuo 2011 07 01, įsigaliojus 2011 04 28 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr.XI-1369, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų. Jau vien teistumo atsiradimas, nepriklausomai nuo to, ar paskirtoji bausmė tiesiogiai kliudo, ar ne eiti pareigas, taip pat, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 3 d. 1 p. nuostatą kad įstatymu yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, jog asmuo turintis teistumą negali būti priimtas į valstybės tarnybą, akivaizdžiai rodo, kad toks asmuo negali eiti pareigų valstybės tarnyboje, todėl pripažinta, jog yra pakankamas pagrindas Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 16 p. nuostatas, o nuo 2011 07 01 įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui 2011 04 28 Nr.XI-1369, pripažinti, kad toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. tarnybiniu pranešimu 2011 07 04 informavo Departamentą apie tai, jog yra pateikęs kasacinį skundą ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs kasacinį skundą nagrinėti, sprendimas dėl A. L. atleidimo iš pareigų buvo atidėtas iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės kasacinę bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 09 20 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2011, kuria Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 06 11 nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 01 21 pakeitė - nutraukė bylą dėl A. L. nuteisimo pagal BK 223 str. 1 d., o už nusikaltimus pagal BK 222 str. 1 d. ir BK 220 str. 1 d., paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir subendrinus, už šiuos nusikaltimus paskyrė 50 MGL dydžio baudą. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį paliko nepakeistą. 2011 10 07 gavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr.2K-370/2011, Departamento direktorius - valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, pripažino esant pakankamu pagrindu padaryti išvadai, jog Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 19 p. nuostatas, todėl Departamento direktoriaus įsakymu 2011 10 19 Nr. P-330 A. L. buvo atleistas iš Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus, prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 19 p., kuris remiasi Korupcijos ir prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gautais duomenimis. Atsakovas turėjo įstatyme nustatyta tvarka gauti informaciją ir tik tada daryti išvadas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skirta bauda ir civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo valstybei yra pilnai atlyginti.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju asmens statusas siejamas su faktinėmis aplinkybėmis ir nesiejamas su aplinkybe, ar pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė būdamas valstybės tarnautoju ar ne. Įstatymas nereikalauja gauti informacijos iš STT.
Skundas netenkinamas.
Byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamento direktorė 2011 03 10 gavo Kultūros paveldo departamento juridinio skyriaus personalo administravimo ir dokumentų poskyrio vedėjos 2011 03 10 tarnybinį pranešimą ,,Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. teistumo“, kuriame nurodyta, kad 2011 03 04 Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos gavo Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 03 02 raštą Nr. S-120 „Dėl nuosprendžio kopijos pateikimo“, kuriuo buvo atsiųstos baudžiamosios bylos Nr. 1-88-266/2010 Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendis bei baudžiamosios bylos Nr. 1A-12-350/2011 Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis, kuriose A. L. yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į paaiškėjusias aplinkybes, apie kurias Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. neinformavo Departamento direktoriaus, siūlė sudaryti komisiją, kuri išnagrinėtų susidariusią situaciją dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. nuostatų taikymo, esant šio straipsnio 1 d. 16 p. aplinkybėms. Taip pat siūlė kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą bei Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl A. L. įsiteisėjusio teistumo (b. l. 59).
Departamento direktorius 2011 03 15 įsakymu Nr. P-84 sudarė komisija (toliau -Komisija), kuriai pavedė, atsižvelgiant į Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-266/2010 bei Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-l2-350/2011, kur A. L. yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. ir 220 str. 1 d., o vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos, ištirti ar A. L. taikytinos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. nuostatos, esant šio straipsnio 1 d. 16 p. nuostatos, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, kadangi įstatyminės normos neleidžia atitinkamą nusikaltimą padariusiam asmeniui eiti valstybės tarnautojo pareigų (b. l. 53-54).
Kultūros paveldo departamentas 2011 03 28 raštu Nr. (2.30)2-709 ,,Tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir Valstybės tarnybos departamentą prašydamas paaiškinti, ar valstybės tarnautojo įgytas teistumas dėl veiksmų, nesusijusių su valstybės tarnyba, yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 16 p. nuostatas, kai, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, „įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstama veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmę, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų“. Taip pat ar teistumas pagal minėtus straipsnius nėra laikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 1 p. numatytu valstybės tarnautojo elgesiu, diskredituojančiu valstybės tarnybą (straipsnis spaudoje pridedamas) ir 9 str. 3 d. 1 p. nuostatomis (b. l. 52).
Valstybės tarnybos departamentas 2011 04 06 raštu Nr. 271-912 ,,Dėl teisinės pagalbos“ atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybės tarnybos departamentui nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus, todėl šiame atsakyme pateikta Valstybės tarnybos departamento nuomonė dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau VTI) ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų taikymo negali būti vertinama kaip oficiali išvada teisės aktų aiškinimo prasme. Atsižvelgiant į tai, kad Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. nuostatos pagal Baudžiamąjį kodeksą neapima VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytų sąlygų, mano, kad A. L. negalėtų būti atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatą. Dėl klausimo, ar A. L. teistumas pagal Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. nuostatas nėra laikomas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytu šiurkščiu pažeidimu, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 10 26 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-281-07 konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog valstybės tarnautojas gali būti laikomas padariusiu tarnybinį nusižengimą jei atitinkamoms teisės, etikos ar moralės normoms nusižengiama elgesiu, nesusijusiu su valstybės tarnyba, veikomis ar neveikimu už valstybės tarnautojo elgesio sferos, kuri yra susijusi su jo tarnybinių pareigų ir funkcijų atlikimu, ribų. Taip pat šioje byloje nurodyta, jog sisteminis VTĮ aiškinimas sudaro pagrindą manyti, kad valstybės tarnautojo veikla šio įstatymo kontekste gali būti suprantama kaip jo veikla, kuri yra betarpiškai susijusi su jo tarnyba, jo tarnybinių pareigų ir funkcijų atlikimu, viešojo administravimo vykdymu, o jo veiklos etikos principai, įtvirtinti VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, orientuoti būtent į šios veiklos reguliavimą. Taip pat šioje administracinėje byloje pabrėžta, kad VTĮ 44 straipsnyje, nustatančiame valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindus, kaip savarankiškas atleidimo iš pareigų pagrindas nėra nurodytas valstybes tarnautojo vardo pažeminimas, jo diskreditavimas elgesiu, nesusijusiu su tarnybinių pareigų atlikimu (b. l. 48-49).
Departamento direktoriaus sudaryta komisija, išnagrinėjusi dokumentus, surašė 2011 06 15 išvadą Nr. RG-82, kurioje konstatavo, kad Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. yra laikytinas turinčiu teistumą nuo 2011 01 21, teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei, todėl nuo 2011 07 01, įsigaliojus 2011 04 28 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369, toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų. Komisija padarė išvadas, kad 1) atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintos materialinės teisės normos aiškinimą, jog įsiteisėjus nuosprendžiui atsiranda nesuderinamumas tarp paskirtos bausmės ir tolimesnio pareigų atlikimo, jau vien dėl bausmės paskyrimo fakto, nepriklausomai nuo to, ar paskirtoji bausmė tiesiogiai kliudo, ar ne eiti pareigas, taip pat, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, kad įstatymu yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, jog asmuo turintis teistumą negali būti priimtas į valstybės tarnybą, taigi akivaizdu, kad toks asmuo negali eiti pareigų valstybės tarnyboje, todėl yra pagrindas Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatas; 2) Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. yra laikytinas turinčiu teistumą nuo 2011 m. sausio 21 d., teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei, todėl nuo 2011 07 01, įsigaliojus 2011 04 28 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369, toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų (b. l. 43-46).
Departamento direktorius 2011 10 19 įsakymu Nr. P-330 ,,Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. atleidimo iš pareigų“ atleido 2011 10 28 A. L. iš Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų pagal VTĮ 44 str. 1 d. 19 p. (b. l. 27).
Nagrinėjamo ginčo dalykas – Departamento direktorius 2011 10 19 įsakymu Nr. P-330, kuriuo Departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas A. L. atleistas iš pareigų - pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas savo poziciją grindžia tuo, kad jo padaryta veika yra apysunkė, bei tuo, kad atsakovė nėra gavusi Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos iš kurios galėtų spręsti, kad jis pažeidė įstatymus, taip pat mano, kad yra nubaustas du kartus.
Kaip nustatyta byloje pareiškėjas yra atleistas iš pareigų pagal VTĮ 44 str. 1 d. 19 p.
Lietuvos Respublikos Seimas 2011 06 28 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 9,18, 29, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 3-1, 30-1 straipsniais įstatymą Nr. XI-1369, kuriuo be kitų papildymų buvo nustatyti ir nepriekaištingos reputacijos valstybės tarnautojui reikalavimai. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 19 punktu, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.XI-1369 įsigaliojo nuo 2011 07 01.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-266/2010 bei Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-350/2011 yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) str. 1 d., 223 (Aplaidus apskaitos tvarkymas) str. 1 d. ir 220 (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas) str. 1 d., nuosprendyje pripažinta, kad A. L. neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei. Anykščių rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 11 d. nuosprendyje konstatavo, o apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nuosprendį paliko nepakeistą, jog A. L., siekdamas išvengti 5 763 Lt pelno mokesčio, į mokestinio laikotarpio nuo 2005 01 01 iki 2005 12 31 metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis dėl 2005 metais gautų pajamų už suteiktas paslaugas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 09 20 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-370/2011, Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 06 11 nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 01 21 pakeitė - nutraukė bylą dėl A. L. nuteisimo pagal BK 223 str. 1 d., o už nusikaltimus pagal BK 222 str. 1 d. ir BK 220 str. 1 d., paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir subendrinus, už šiuos nusikaltimus paskyrė 50 MGL dydžio baudą. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį paliko nepakeistą
Teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinęs teismo posėdžių metu, konstatavo, jog A. L. siekdamas išvengti mokesčių į deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo įmonės pajamas ir tuos duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai. Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 06 11 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 222 str.1d.,220 str.1d. Priimant nuosprendį konstatuota, jog A. L. padarė žalą valstybei, iš jo priteista 5700 litų pagal VMI ieškinį į valstybės pajamas (b.l.75, 84).
Vadovaujantis BK 93 straipsnio 3 d. „a“ p. pareiškėjas laikomas asmeniu turinčiu teistumą , kuris galioja tris metus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos, todėl laikytina, kad teistumas atsirado nuo 2011 m. sausio 21 d.
Valstybės tarnybos įstatymo 3 1 str. 1d.4 p. numato, kad asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Šio įstatymo 3 1 str. 3d. įpareigoja asmenį, priimantį tarnautoją į darbą užtikrinti, kad valstybės tarnautojo pareigas eitų tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys. Todėl darbdavys privalėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų.
Ištirti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra laikytinas asmeniu turinčiu teistumą nuo 2011 01 21, kai teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei. Todėl nuo 2011 07 01, įsigaliojus 2011 04 28 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369, toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų.
Jau buvo minėta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 19 punktu, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų. Taigi, įstatymas numatė, kad sprendimas gali būti grindžiamas įvairiais duomenimis, todėl pareiškėjo motyvas, kad atsakovas nustatyta tvarka nesikreipė ir iš atitinkamų institucijų negavo reikiamų duomenų, yra nepagrįstas.
LVAT administracinėje byloje Nr. A11- 672/2005 yra konstatavęs, kad aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintą materialinę teisės normą matyti, jog yra nustatytos dvi grupės atvejų, kai įsiteisėjęs nuosprendis kliudo pareigūnui eiti užimamas pareigas: 1) baudžiamosios atsakomybės už atitinkamų nusikaltimų padarymą atvejai bei 2) atvejai, kai paskirta bausmė tiesiogiai daro neįmanomu pareigūnui toliau eiti užimamas pareigas. Pirmoje iš išvardintų grupių negalimumą toliau eiti pareigas nulemia pats bausmės paskyrimo faktas, nepriklausomai nuo to, ar paskirtoji bausmė tiesiogiai kliudo, ar ne eiti pareigas. Antroje grupėje pats paskirtos bausmės pobūdis daro neįmanomu toliau atlikti užimamas pareigas. Nurodytos dvi grupės yra pateiktos alternatyviai. Tačiau jas jungia ir suteikia vienodą teisinę reikšmę įsiteisėjus nuosprendžiui atsiradęs nesuderinamumas tarp paskirtos bausmės ir tolimesnio pareigų atlikimo. Toks nesuderinamumas apima tiek viešą, t.y. visuomenės požiūrį į susuklosčiusią situaciją, tiek šį požiūrį nulemiantį pareigūno nustatytos baudžiamosios kaltės principą. Taigi, aiškinant nagrinėjamą teisės normą jos paskirties nustatymo metodu, darytina išvada, kad šios normos tikslas neleisti atitinkamą nusikaltimą padariusiam asmeniui eiti valstybės tarnautojo pareigas. Nagrinėjamu atveju L. nuteistas už veiką, kurią jis padarė žalą valstybei, todėl nuteisimas yra aplinkybė, kuri leidžia jį pripažinti asmeniu, neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 03 23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 yra išaiškinęs, kad dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimais bei ta veika sukeltų pasekmių atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, ir ji sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minimos pasekmės turi būti vertinamos atsižvelgus į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš atitinkamos institucijos pareigūnų. L. atleistas iš Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų, t.y. iš valstybės tarnautojo, užimančio vadovaujančią padėtį pareigų. Galiojančios moralės nuostatos leidžia daryti išvadą, jog asmuo, teistas už nusikalstamas veikas, kuriais padaryta žala valstybei, negali eiti pareigų, susijusių su valstybės interesų užtikrinimu ir gynimu, negali dirbti darbo, kuriame jis privalo užtikrinti, kad kiti asmenys – tiek pavadiniai , tiek tretieji asmenys – tausotų valstybės turtą ir gintų valstybės interesus. Todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, yra pagrįsta, o spendimas dėl atleidimo yra teisingas.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nubaustas du kartus, teismas pažymi, kad pareiškėjo atleidimas iš pareigų buvo tik jo neteisėtos veikos pasekmė, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas už tą patį nusikaltimą nubaustas du kartus.
Galiojantys norminiai aktai numato galimybę gauti išeitines pašalpas tuo atveju, jeigu asmuo atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Ši formuluotė suprantama kaip situacija, kai atleidžiamas asmuo neįtakojo aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti jį iš einamų pareigų. Šiuo atveju, pripažinus pareiškėją kaltu, jis atleistas iš darbo dėl aplinkybių, kurios kilo dėl jo tyčinių veiksmų , t.y. dėl veiksmų, kuriais jis tyčia padarė žalą valstybei. Todėl nėra pagrindo spręsti išeitinių pašalpų mokėjimo klausimo.
Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas , o pareiškėjo skundas nepagrįstas ir netenkinamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Dzedulionis