Administracinė byla Nr. I-5649-426/2015
Proceso Nr. 3-61-3-05242-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui A. K. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo,
Išnagrinėjusi bylą, teisėja
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 200 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pagrįsdamas savo reikalavimą paaiškino, kad nuo 2009-05-06 iki 2014-05-30 buvo gydomas Ligoninės bendro skyriaus palatose pažeidžiant higienos normas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nes 21,25 m2 patalpose kartu buvo gydomi 9–10 asmenų. Analogiški pažeidimai buvo padaryti pareiškėjui nuo 2011-08-10 iki 2014-05-30 gydantis Ligoninės Chirurgijos skyriuje, nes palatos buvo perpildytos.
Taip pat pažymėjo, kad palatose buvo prasta ventiliacija, drėgmė, netinkamas apšvietimas, kartas vanduo tiekiamas nebuvo visai, atskirose palatose tiekiamas tik 2 kartus per dieną, sienos pažeisto pelėsio, tualetuose nebuvo klozeto, kriauklė surūdijusi. Pažymi, kad į pasivaikščiojimus buvo išvedamas tik 1 valandai.
Pareiškėjas tvirtina, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, todėl yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Ligoninė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 12–16). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje atskirais laikotarpiais buvo gydomas 2009–2014 m. Pažymi, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje kas dieną gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, Ligoninėje nevedama, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normoje HN 76:2010), patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nėra nustatomos. Tačiau Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Ligoninės kamerose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat, Ligoninė nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Todėl, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, šie nepatogumai (dėl ploto normų vienam asmeniui), neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. Be to, Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.
Pažymi, kad Ligoninės chirurgijos ir vidaus ligų skyriuose yra sudaryta galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu nuo 6 iki 22 val. vakaro būti gryname ore. Todėl ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuojamas sudarant pareiškėjui galimybę pajudėti lokaliniame sektoriuje. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tvarkos taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 35.5 p., sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Palatose esantys sanitariniai mazgai atitiko minėto punkto reikalavimus, o Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengti.
Nurodo, kad Ligoninės patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Tvarkos taisyklių 258 p. nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu; gauti švarią patalynę. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 p. reikalavimus, nustatančius, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Čia laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, iškabinti įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pabrėžė, jog Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, o šiame įstatyme nustatyti draudimai galioja visoje Ligoninės teritorijoje.
Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Ligoninė pabrėžė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Ligoninės darbuotojai veikė neteisėtai, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais, nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Be to, skundas pateiktas praleidus Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą ir reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikytiną 3 metų terminą, kurį prašoma taikyti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad A. K. savo reikalavimą grindžia tuo, jog nuo 2009–2014 m. atskirais laikotarpiais jis Ligoninėje buvo gydomas ir kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, nes vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normatyvinių reikšmių, taip pat nebuvo užtikrinti kitų higienos teisės normų reikalavimai (kamerose nebuvo palaikoma tinkama drėgmė, ventiliacija, apšvietimas prastas, ne visą laiką tiekiamas karštas vanduo, netinkamai įrengti tualetai, kriauklė surūdijusi, sienos apipeliję).
Pareiškėjo teigimu, šiais pažeidimais jam buvo sukelti neigiami dvasiniai išgyvenimai, patyrė emocinę depresiją, todėl minėtos aplinkybės pripažintinos neturtine žala.
Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
A. K. teismui skundą, kuriame prašoma priteisti 2009–2014 m. dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą, pateikė tik 2014-12-05, t. y. reikalavimų daliai ženkliai, apie 2 metus, praleidęs Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovės atstovė.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-04 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008-07-25 nutartis, priimta adm. b. Nr. A146-335-08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27/2011 ir kt).
Kaip minėta, A. K. skundas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti nuo 2009-05-06 iki 2011-12-04 pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą, yra pateiktas praleidus tokiems reikalavimams taikytiną ir Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje esančiais įrodymais nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog šis terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovės atstovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą tenkintinas, o, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertintini ir analizuotini Ligoninės veiksmai nuo 2011-12-05.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas A. K. nurodytu atveju.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Tvarkos taisyklės (ginčo atveju aktuli redakcija, įsigaliojusi nuo 2010-04-30), kurių 111.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad pareiškėjui jo gydymo metu galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas. Taip pat pabrėžė, kad negali įtakoti atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Taip pat patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Pažymėjo, kad palatos galėjo būti perpildytos dėl objektyvių priežasčių.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje nuo 2012-12-19 iki 2014-05-30 atskirais laikotarpiais iš viso buvo gydomas 30 dienų (b. l. 13).
Teismui pateiktame atsiliepime Ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Pažymėjo, kad palatos galėjo būti perpildytos dėl objektyvių priežasčių.
Vertinant aptartas aplinkybes, pažymėtina, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju, sprendimas priimamas tos šalies, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), nenaudai, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartis adm. b. Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį adm. b. Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis adm. b. Nr. A492-176/2013 ir kt.)
Atsižvelgus į aptartoje teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, taip pat teismui konstatavus, kad atsakovė jokių argumentų bei įrodymų, paneigiančių A. K. nurodytas aplinkybes, bei patvirtinančių, jog palatose, kuriose jis buvo laikomas, vienam asmeniu tenkantis kamerų plotas atitiko normines vertes, nepateikė, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai apie jo teisių pažeidimą dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kamerų (palatų) ploto iš esmės yra pagrįsti. Toks, analogiškos aptartai, teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-07-09 nutartis adm. b. Nr. A822-1427/2013; 2013-02-11 nutartis adm. b. Nr. A662-410/2013 ir kt.).
Taigi, A. K. teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m2 gyvenamąjį plotą. Nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Kita vertus, pažymėtina ir tai, jog, kaip nurodo atsakovė, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriaus lokaliniuose sektoriuose. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo nurodytą kamerų ploto stygių, taip pat judėjimo laisvės ribojimą, iš dalies kompensavo suteikta galimybė pasivaikščioti lauke, gryname ore.
Įvertinus visas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimų trukmę, aptarti pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų jo laikymo sąlygų Ligoninėje, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 p. nuostatas šalto ir karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta ne kamerose palatose, o maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Taigi, pareiškėjo motyvai, kuriais neturtinė žala yra grindžiama karšto vandens tiekimo į palatas neužtikrinimu, yra atmestini. Be to, joks teisės aktas nenormuoja sanitarinių mazgų (prausyklų, tualetų) skaičiaus įrengimo pataisos įstaigose. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas skunde paaiškino, kad naudotis tualetu jam buvo sunku dėl stuburo ligos, taigi dėl objektyvių aplinkybių, kurios niekaip nėra sietinos su Ligoninės neteisėtais veiksmais.
Teismo vertinimu, kitos A. K. nurodytos aplinkybės (sienų pažeidimas pelėsiu, praustuvės netinkama būklė (surūdijusi), netinkamas apšvietimas, tualeto klozetas be dangčio), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Priešingai, Ligoninės teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad palatos, taip pat ir santechniniai mazgai 2012 m. ir 2014 m. buvo remontuojami, 2013-07-29 išduotas leidimas–higienos pasas liudija, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 17, 55–67).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje Ligoninės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), A. K. patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios, net ir atsižvelgus į galimybę laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriaus lokaliniuose sektoriuose, viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl pripažintina, jog egzistuoja visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, A. K. reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 200 000 Lt (57 924 Eur) piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, vertindamas A. K. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 200 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įst. 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str., 129 str., teismas
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo reikalavimo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė