Administracinė byla Nr. A-151-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03537-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. G. su skundu (I t., b. l. 1–25), kurį patikslino (I t., b. l. 137–159), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 251 092,80 Lt žalos atlyginimą.

Taip pat priteisti patirtas 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ, Įstatymas) pakeitimai, susiję su mažųjų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, kuriais nustatyta, kad taikomas Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą, mažųjų saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., pagaminta elektros energija turėjo būti prekiaujama tokiais fiksuotais tarifais: 1,25 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 1,60 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, o saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją išduoti laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.: 0,69 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 0,87 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir nustatytų mažesnių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų pareiškėjas patyrė 251 092,80 Lt dydžio žalą, kurią, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, turi atlyginti valstybė. Teigė, jog keičiant AIEĮ nustatytą teisinį reglamentavimą, buvo pažeistos Konstitucijos 7 straipsnių 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Keičiant AIEĮ, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes, pagal iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią AIEĮ redakciją, elektros energija turėjo būti superkama pagal Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu patvirtintus fiksuotus tarifus. Reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra pasibaigę, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023. Pakeitus teisinį reguliavimą, buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes manydamas, kad bus taikomi Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu nustatyti tarifai, pareiškėjas, prieš pradėdamas elektros energijos gamybos veiklą, galėjo įvertinti būsimas investicijas ir pelną. Priimdamas AIEĮ pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pažeidė ir proporcingumo principą, nes nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių, Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi kokia nors ypatinga (sunki ekonominė, finansinė ar kt.) padėtis. Be to, teisinis reguliavimas pakeistas ne laikinai dėl tam tikros ypatingos teisinės situacijos. Pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo projektas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2013 m. sausio 7 d., Seime svarstytas ypatingos skubos tvarka, parengtas nesilaikant Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, kurios yra privalomos, reikalavimų ir nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis bei visuomene. Tvirtinant AIEĮ pakeitimo įstatymą, nebuvo atsižvelgta į Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto raštuose pateiktus argumentus dėl galimo asmenų, kuriems išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, taip pat investicinių projektų plėtros stabdymo. Pareiškėjo patirta žala 251 092,80 Lt yra nuostoliai, kurie susidarys dėl to, kad 12 metų jo pagaminta elektros energija bus prekiaujama taikant ne 1,44 Lt/kWh, o 0,69 Lt/kWh tarifą. Iki šios dienos pareiškėjas realiai yra patyręs 8 538,00 Lt nuostolių už AB „Lesto“, taikant 0,69 Lt/kWh, tarifą parduotą elektros energiją. Pareiškėjo nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jo patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus. Atsižvelgdamas į skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas vertino, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepimuose (I t., b. l. 100-110; II t., b. l. 1–9) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, todėl susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia, suminę įrengtąją galią viršytų apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo lemti papildomą didesnį nei 400 mln. Lt kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, kuris turėtų būtų surinktas iš elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo realios galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateiktas toks kiekis prašymų ir kad dėl įrengtosios suminės galios gali būti neužtikrinta darni atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, ir jos balansavimas kompensuojamas VIAP lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, jose pagamintą elektros energiją superkant pagal iki 2013 m. vasario 1 d. nustatytą tarifą, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių. Teisės doktrinoje pažymima, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl jie patys turi prisiimti nuostolius dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos. Vartotojas, kaip silpnesnioji sandorio šalis, turi būti ginamas papildomai. Būtent dėl to ir buvo pakeistos AIEĮ nuostatos. Tai, kad, pakeitus AIEĮ nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl lex retro non agit principas negalėjo būti pažeistas. Taip pat nurodė, jog Ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Pakeitimo įstatymo projektas, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai buvo patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas, tačiau neatsižvelgta į siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą, nes ją atidėjus, dar labiau išaugtų prašymų gauti leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius. Pakeitimo įstatymo projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo patalpintas Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje. Pagal Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Vyriausybės teisėkūros taisyklių 4 punktą, dėl skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Pakeitimo įstatymo projekto, tačiau visuomenė šia teise nepasinaudojo. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos, apie tai, kad jis būtų pateikęs ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų – neteisėtų veiksmų – valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (II t., b. l. 23-29) pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. lapkričio 24 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-9356 ir pareiškėjo A. G. 2013 m. birželio 5 d. Energetikos ministerijai pateikto prašymo pagrindu (I t., b. l. 118–119) išdavė pareiškėjui 2013 m. birželio 25 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 neintegruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,02968 MW, esančioje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Utenos r., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 33).

Vertinta, jog iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusiame AIEĮ 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas AIEĮ nuostatas, iki 2013 m. vasario 1 d., atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjui Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9356 buvo išduotas 2012 m. lapkričio 24 d. (I t., b. l. 33). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 buvo išduotas 2013 m. birželio 25 d. (I t., b. l. 33). Komisija 2013 metų II ketvirčiui patvirtino fiksuotą 0,69 Lt/kWh elektros energijos, pagamintos neintegruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia yra iki 30 kW, supirkimo tarifą.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo (2013 m. vasario 15 d.; 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2004 m. sausio 26, 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991 m. vasario 31 d. sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant VIAP lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas-faktūras (I t., b. l. 167–170), tvirtinančias, kad jis vykdo prekybą saulės elektrinėje pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Kartu nurodyta, kad toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad prašymą gauti Leidimą gaminti elektros energiją pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 5 d., leidimas jam išduotas 2013 m. birželio 25 d., t. y. per Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, todėl kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjo argumentai, kad taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Teismas vertino, jog aplinkybių, ar priimant Pakeitimo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tai susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, todėl teismas šiuo aspektu nepasisakė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 buvo išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją, teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1,2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, ir Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, konstatuota, kad jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 31-40), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, 251 092,80 Lt žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, taip pat visas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo:

1) Kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Teismas neturėjo įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą aplinkybių, tačiau, viršydamas savo kompetenciją, aiškino ir vertino Seimo veiksmų teisėtumą materialinės teisės požiūriu, konstatuodamas, jog dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – valdžios institucijų neteisėti veiksmai.

2) Teismas neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu. Nurodydamas, jog aplinkybių, ar priimant Pakeitimo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tai susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, todėl šiuo aspektu nepasisako, teismas atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės bylos baigčiai.

3) Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo, vadovautis vien formaliais pagrindais negali, toks teismo sprendimas tik imituotų teisingumo vykdymą.

4) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Teismo išvada, kad su leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nepagrįsta. Pareiškėją ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai: susiję su Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu; Leidimo gamybai išdavimu. Nors Leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Pareiškėjas neturėjo galimybės daryti įtaką su Leidimu gamybai susijusio teisinio santykio turiniui, nes šio turtinio teisinio santykio turinys buvo nulemtas Pakeitimo įstatymu, priimtu po to, kai valstybę ir pareiškėją jau saistė fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifą nustatantys teisiniai santykiai. Taigi, Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia nukreipta į ateitį, teisės aktų galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas, nebent teisės subjektų teisinė padėtis būtų palengvinama. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta.

5) Teismo išvada, kad įstatymų leidėjui priimant Pakeitimo įstatymą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo, neatitinka tikrovės. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė net ir po to, kai teismas įpareigojo tai padaryti. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, kad 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

6) Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalės būti toliau skundžiamas teismine tvarka, apeliacinės instancijos teismui privalu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo Direktyva). Teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Atsakovas Lietuvos valstybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 44-56), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Taip būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas AIEĮ nustatyto tikslo viršijimas, reikalaujantis didesnio VIAP lėšų poreikio ir dėl šios priežasties didinantis elektros energijos tarifą vartotojams, laikytinas sukeliančiu vartotojams nepagrįstą naštą. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Seimas priimdamas Pakeitimo įstatymą proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

2) Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusius minėtoje byloje išnagrinėtame apeliaciniame skunde. Šioje byloje, kaip ir minėtoje byloje, nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo A. G. atžvilgiu nebuvo panaikintas. Tai patvirtina pareiškėjo teismui pateiktos elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose apskaičiuojama pareiškėjui mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Todėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, galimai susidarysiančią per 12 metų, įvykdymas, sumokant 251 092,80 Lt iš VIAP lėšų, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalis, Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti neteisėtais.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Remiasi Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi, nurodo, jog valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo iki 6 ct/kWh, turėjo imtis ryžtingų veiksmų siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Be to, Seimui priimant Pakeitimo įstatymą taip pat buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnis nustato su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Šia galimybe pasinaudojo apie 5 000 asmenų, turinčių leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

4) Teismas pagrįstai nustatė, kad Pakeitimo įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas nepažeidžia bendrojo teisės principo įstatymas atgal negalioja, nes su leidimo gaminti elektros energiją gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę. Tad negalima tvirtinti, jog nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Nesutiko, kad pareiškėją ir atsakovą sieja teisiniai santykiai susiję su fiksuoto tarifo nustatymu. Pareiškėjas neteisingai pažymi, jog su fiksuotu tarifu susiję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną, nustatė ne bet kokias pareiškėjo ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė fiksuoto tarifo pareiškėjo atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams, pareiškėjui ir valstybei, sukeliantis teisines pasekmes. Pareiškėjo elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) sen., Utenos raj., tik 2013 m. birželio 4 d. buvo pripažinta sumontuota, išbandyta, atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galima naudojama pagal paskirtį. Tai pirmas oficialus pripažinimas, kad tokia elektrinė egzistuoja. Taip pat turi būti keliamas klausimas kada ši elektrinė buvo prijungta prie elektros tinklų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tokios elektrinės neturėjęs, nepagrįstai teigia, kad jis jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą. AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjui negalėjo būti taikoma, atitinkamai pakeitus AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalį, pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos.

5) Teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos. Teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, o tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

6) Dėl kreipimosi į ESTT, atsakovas nurodo, kad jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Remiasi Direktyvos preambulės 25 punktu, tuo, jog 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

7) Remiasi ESTT praktika, pažymi, jog teisėtų lūkesčių principas gali būti taikomas daugelyje situacijų, todėl ESTT nustatė griežtus standartus tiems, kurie kreipiasi dėl šio principo pažeidimo. Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Tačiau kartais administracija tiesiog priversta atlikti kai kuriuos pakeitimus. Todėl ESTT yra pareiškęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni. Teismas sprendžia, kiek tie konkretūs lūkesčiai verti apsaugos, atsižvelgiant į politikos pokyčius. Pretenzija bus patenkinta tik tuomet, jei administracijos įgyvendintos naujovės yra neabejotinai neracionalios, ir ji akivaizdžiai neatsižvelgė į individo lūkesčius.

8) Atkreipia dėmesį į apelianto ir AB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232048. Joje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt. Galima teigti, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

9) Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Taip pat pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktinėmis duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė Lietuvos statistikos departamento Energetikos ministerijai 2013 m. spalio 14 d. pateiktą informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011-2012 metais.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl aptariamą atsiliepimo į apeliacinį skundą priedą atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjas, kaip ir kiti pareiškėjo teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis, t. y. laikytis, būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jo įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjo teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 23 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrai (I t., b. l. 113). Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 24 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9356. AB „Lesto“ 2012 m. spalio 22 d. išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas saulės elektrinės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Utenos r. sav. elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų investicijų dydžiui įvertinti (I t., b. l. 114-116). AB „Lesto“ 2013 m. vasario 6 d. pareiškėjui išdavė Prijungimo sąlygas elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (I t., b. l. 120-122). Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 4 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 18ĮP2-43387 patvirtina, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Utenos r. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (I t., b. l. 123). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. užpildė ir Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą elektros energijos gamybai (I t., b. l. 119). Energetikos ministerija 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2016, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02968 MW (I t., b. l. 33). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232048 (I t., b. l. 165-166). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 129-130; 167-169), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesius) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyse nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. birželio 25 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.