Civilinė byla Nr. 2A-456/2009
Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovei M. S. , ieškovės atstovui advokatui Rimvydui
Kairiui,
atsakovui
G. S. , atsakovų atstovui advokatui Osvaldui Martinkui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo,
priimto civilinėje byloje Nr. 2-176-479/2009 pagal ieškovės M.
S. ieškinį atsakovams G. S. , A. S. ,
trečiajam asmeniui Edgarui Sutkui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo
negaliojančia.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
Į Klaipėdos
apygardos teismą su ieškiniu atsakovams G. S. , A. S. kreipėsi ieškovė M. S. ir prašė
pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 9 d. žemės sklypo dovanojimo
sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš G. S. 2 556
000 Lt.
Ieškovė nurodė, kad
2003 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi ji padovanojo atsakovui G. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Prieš sutarties sudarymą šalys buvo susitarusios, kad atsakovas, gavęs dovaną,
išsikels iš atsakovui priklausančios namo dalies, esančios (duomenys
neskelbtini). Nors atsakovui buvo padovanotas vertingas turtas, šalys prieš
dovanojimo sutarties pasirašymą įsipareigojo laikytis geranoriškų susitarimų
dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, po dovanojimo sutarties sudarymo
atsakovas nevykdo įsipareigojimo išsikelti iš jam priklausančios namo dalies, 2007
m. spalio 26 d. atsakovas pavartojo fizinį smurtą prieš ieškovę bei ieškovės
dukrą A. L. .
Klaipėdos apygardos
teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendime
nurodė, kad ieškovė privalėjo teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius
neigiamą apdovanotojo G. S. elgesį dėl dovanotojo –
ieškovės M. S. (CK 6.472 str. 1 d.). Byloje yra pateiktas
ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, kurį pareiškė
ieškovė M. S. . Tai įrodo, kad teisminius ginčus, kurie neigiamai
atsiliepia ieškovės sveikatai, inicijavo ieškovė M. S. .
Tarp šalių iškilusių ginčų sprendimas teisme neįrodo, kad atsakovo veiksmai yra
smerktini moralės požiūriu (CPK 178 str.). Nors pareiškime policijai dėl 2007
m. spalio 26 d. įvykusio konflikto yra nurodytos konflikto aplinkybės, tačiau
šio pareiškimo turinys įrodo, jog konfliktą lėmė ne atsakovo G.
S. neteisėti veiksmai, bet ginčas dėl naudojimosi garažu. Dėl 2007 m.
spalio 26 d. konflikto atsakovui G. S. nebuvo taikytos
jokios įstatymų numatytos baudžiamojo turinio poveikio priemonės. Pasak
ieškovės, atsakovas G. S. pavartojo smurtą prieš ieškovės
dukrą A. L. . A. L. pareiškime
policijai nurodė, kad 2007 m. spalio 26 d. konfliktą lėmė jos bei atsakovo
ginčas dėl naudojimosi garažu tvarkos. 2007 m. lapkričio 6 d. policijos
komisariato pranešime dėl A. L. pareiškimo tyrimo
konstatuojama, kad sunkaus nusikaltimo požymių policija nenustatė ir
pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismas
padarė išvadą, kad neįrodytas faktas apie atsakovo padarytą smurtinį
nusikaltimą ieškovei artimam asmeniui. Teismas nesivadovavo apklaustų liudytojų
parodymais (CPK 197 str. 2 d), byloje esant rašytiniams įrodymams dėl 2007 m.
spalio 26 d. konflikto. Teismas konstatavo, kad neįrodytas įstatyminis pagrindas
dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 178 str.).
Apeliaciniu skundu ieškovė M. S. prašo
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti
naują sprendimą: ieškinį patenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Ieškovė dovanojimo sutartį prašo panaikinti,
vadovaudamasi CK 6.472 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią dovanotojas
turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis
atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini
geros moralės požiūriu. Sąvoka „gera moralė“ yra vertinamasis kriterijus. Moralinio aspekto pagrindas yra žmogaus prigimtinis solidarumas, teisinio privačių
interesų modifikavimo solidarumas.
Moralės kalba orientuoja į pertekliaus jausmų laisvą atidavimą, dovanojimą, supratingą
priėmimą Kas teisės požiūriu yra priimtina,
moraliniu požiūriu gali būti atmestina ir
smerktina.
2. Dovanojimo sutartis
jos sudarymo metu atitiko visus dovanojimo sutarčiai keliamus
reikalavimus ir šalių valią. Tik civilinės bylos dėl atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės nagrinėjimo eigoje tapo
žinomi apie G. S. veiksmų priešiškumą prieš motiną, ir tik
po to ji kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Sudarant
dovanojimo sutartį, žodžiu su sūnumi buvo susitarta ir dėl bendro turto
atidalijimo. Dovanojimo sutartyje ji negalėjo nurodyti šių sąlygų. Teismas dėl šių ieškovės motyvų nepasisakė.
3. Teismas, atmesdamas argumentą, kad ieškovė nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki šiol bylinėjais su
sūnumi G. S. teismuose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasisakė tik dėl šio klausimo teisinio aspekto. Ginčo tarp motinos ir
sūnaus sprendimas teisme pagal
paprotinę teisę yra smerktinas, prieštaraujantis krikščioniškai moralei,
įpareigojančiai gerbti savo tėvus, ir
bendruomeniškumui. G.
S. iš mamos M.
S. gavo itin brangią dovaną, įvertintą 2 566 000 Lt, todėl jo veiksmai
motinos atžvilgiu turi būti lojalūs, atitikti teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Pats faktas, kad M. S. gera
valia su sūnumi nesutarė dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir
buvo priversta kreiptis į teismą, rodo G. S. priešišką
nusistatymą motinos atžvilgiu.
4. Teismas nepasisakė
dėl civilinių bylų Nr. 2-427-524/2008 ir Nr. 2-12229-37/2006 teismo posėdžio protokolų prijungimo prie bylos ir jų neprijungė. Šie įrodymai
patvirtinta, kad abi šalys iš esmės sutinka atidalinti iš bendrosios
dalinės nuosavybės, M. S. ne
kartą siūlė bylą baigti taikiai, nors G. S. taikus ginčo sprendimo būdas nebuvo priimtinas. M. S. veiksmai nėra
nukreipti prieš G. S. interesus ir teisiniu bei moraliniu aspektu negali būti smerktini.
Priešingai, sūnus pateikė priešieškinį dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo, kas negali būti pateisinama geros moralinės
aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-124/2002). Jo
motyvai dėl būtinumo naudotis garažu, kaip pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, prieštarauja
sąžiningumo principui, jis melavo ir nuslėpė
faktines aplinkybes. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jo individuali
veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, kad jis neturi kitos nuosavos
gyvenamosios vietos. Jis turi pakankamai lėšų įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, dirbtuves.
M. S. verslo liudijimą išsiėmė tik iškėlus civilinę bylą
teisme, o pats G. S. neturi
net teisės verstis individualia veikla.
5. Teismas, atmesdamas įrodymus dėl 2007 m. spalio 26 d.
dienos įvykio, kurio metu buvo sužalota M. S. , ką
patvirtinta medicininiai dokumentai, pasisakė tik dėl konflikto priežasties,
iniciatoriaus. Nepriklausomai nuo to, jog M. S. nesikreipė
privataus kaltinimo tvarka į teismą ir nėra priimtas teismo sprendimas šiuo klausimu, teismas turėjo atsižvelgti į šio konflikto moralinį aspektą ir
duoti teisinį įvertinimą. Geros moralės požiūriu G. S. turėtų
atsiprašyti motinos, tačiau jis visiškai
neigia savo kaltę. Teismas
nesivadovavo liudytojų parodymais dėl konflikto
pasekmių. Rašytiniai įrodymai
patvirtina tik A. L. ir M. S. padaryto
sveikatos sužalojimo faktą.
Neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina konflikto kilimo
ir G. S. sužalojimo faktą, tačiau šių įrodymų visumoje
nepasisakoma dėl G. S. veiksmų M. S. atžvilgiu. Dėl M. S. sužalojimo fakto pirmos instancijos teismas
apskritai nepasisakė.
6. Teismas nepasisakė ir nevertino ieškovės nurodytų
aplinkybių dėl grasinimų jai. Vertinant gerą moralę, būtina pateikti teisinį
įvertinimą, ar garbingo senatvės amžiaus sulaukusi motina, turinti sveikatos sutrikimų, turi bylinėtis su sūnumi
teismuose, rūpintis advokato teisine pagalba, rinkdama įrodymus lankytis
valdžios institucijose, mokėti žyminį mokestį. Ieškovė yra du kartus apdovanojusi sūnų ir jis šias dovanas yra priėmęs.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai G. S. ir A. S. prašo apeliacinį skundą
atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti
nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad tėvų
vardu veikia sesuo A. L. , norėdama atimti turtą, kuris bus perduotas jai, o kompensacija sumokėta
tėvams. Namai (duomenys neskelbtini) yra vienintelė jo turima gyvenamoji vieta. Šių namų ūkiniame pastate jis
yra įsirengęs medžio apdirbimo dirbtuves, kur užsiima individualia veikla, kaip
vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Dovanojimo
sutartis buvo besąlyginė. Jis jokių
teisminių ginčų su mama neinicijavo. Sesers
inicijuotoje byloje siekiama atimti iš jo turimą nuosavybę į 1/5 gyvenamo namo,
turinčio 222,60 kv. m. bendro ploto,
į 1/3 šešių ūkinių pastatų bei 1/2 ūkinio pastato, esančių (duomenys
neskelbtini). Nepavykus ginčo išspręsti
taikiai, jis buvo priverstas pareikšti priešieškinį, kuris užtikrintų normalią
turto naudojimosi tvarką. Jo veiksmai
negali būti vertinami kaip neabejotinai
griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Seseriai A. L. 2007
m. spalio 26 d. inicijavus konfliktą, atsakovą buvo sumušė sesers sutuoktinis R. L. , ką
patvirtina įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Jokio sveikatos sužalojimo nei ieškovei, nei A. L. jis
nėra padaręs. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo
nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tad šis kaltinimas laikytinas neįrodytu ir
prieštaraujančiu byloje esantiems įrodymams.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas
sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį skundą, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl
kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti
naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329
straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo
pagrindų nėra.
Remiantis CK 6.472 straipsnio pirmąja
dalimi, dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo
panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų
giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į
dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio
santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra
neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Ieškinį
dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties, 2003 m. gruodžio 9 d. sudarytos tarp M. S. ir G. S. , pripažinimo
negaliojančia, restitucijos taikymo, 2 556
000 Lt sumos priteisimo iš G. S. ieškovė šioje byloje
pareiškė tuo pagrindu, kad, jos įsitikinimu, atsakovas G. S. ,
kaip apdovanotasis, prieš ją, kaip dovanotoją, atliko veiksmus, kurie yra
smerktini geros moralės požiūriu. Ieškovė nurodė keletą aplinkybių, jos manymu,
sudarančių pagrindą panaikinti minėtą dovanojimo sutartį: po dovanojimo
sutarties sudarymo atsakovas nebesutikęs pasidalinti gyvenamojo namo ir ūkinio
pastato, dėl ko teisme užvesta byla dėl turto atidalijimo iš bendros dalinės
nuosavybės, nors prieš sudarant dovanojimo sutartį su jos pasiūlytu padalinimu
atsakovas sutikęs, taip pat, jog atsakovas 2007 m. spalio 26 d. konflikto metu
ieškovei sužalojęs ranką, taip pat jai grasinęs.
Savo
apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas G. S. nesilaikė geranoriškų susitarimų dėl nuosavybės teisių
į gyvenamąjį namą, kad po dovanojimo sutarties sudarymo jis neišsikelia iš jam
priklausančios namo dalies, ji turi bylinėtis su atsakovu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
ir kad šie apdovanotojo veiksmai yra griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Kaip
matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė M. S. 2003 m.
gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perdavė G.
S. žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini) (t.
1, bl. 8-9). Apeliantė teigia, kad, sudarant dovanojimo sutartį, žodžiu su
sūnumi buvo susitarta ir dėl bendro turto atidalijimo, tačiau šios sąlygos ji
negalėjo nurodyti dovanojimo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių
pasirašyta dovanojimo sutartimi turtas buvo perleistas besąlygiškai, kad ieškovė ieškinį grindžia CK 6.472 straipsniu,
numatančiu galimybę panaikinti dovanojimą dėl tam tikrų neigiamų veiksmų,
kuriuos apdovanotasis atlieka dovanotojo atžvilgiu po dovanojimo sutarties
sudarymo, ši ieškovės nurodyta aplinkybė dėl dovanojimo sutarties sąlygų šiai
bylai teisinės reikšmės negali turėti.
Ieškovė taip pat nurodo, kad ji gera valia su sūnumi nesutarė dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės ir buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui G. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (t. 1,
b.l. 16-19, t. 2, b.l. 22-24). Šį faktą ieškovė vertina kaip sūnaus priešišką nusistatymą jos atžvilgiu,
patvirtinantį ir smerktiną geros moralės požiūriu atsakovo, kaip apdovanotojo,
veiksmą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tarp
šalių kilusio ginčo sprendimo teisme faktas negali būti pakankamas faktas atsakovo
veiksmus vertinti smerktinais geros moralės požiūriu.
Kiekvienas asmuo
turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas apginti, jo nuomone, pažeistą teisę ar
interesą. Vien šios teisės realizavimas
šios bylos kontekste negali patvirtinti, jog G. S. ,
kaip apdovanotasis, M.
S. , kaip dovanotojos, atžvilgiu atliko veiksmus, kurie yra
smerktini geros moralės požiūriu, nors dėl to ieškovė ir turėjo keiptis į
teismą. Tarp šalių nebuvo rašytinio susitarimo dėl turto atsidalijimo, tad
negalima teigti, kad atsakovas nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų ar kitaip
netinkamai, priešingai moralei, elgėsi.
Tai, kad atsakovas
minėtoje byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškė
priešieškinį dėl turto naudojimo tvarkos nustatymo, t.y. reikalavimą, kuris yra
glaudžiai susijęs su ieškiniu ir jo, kaip savininko, teisės naudotis turtu
realizavimu, taip pat negali būti pripažinta geros moralės požiūriu smerktinais
veiksmais. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs šios bylos
šalių ginčą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi
nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu
ieškinį patenkino, o atsakovo G. S. priešieškinį atmetė
(t. 1, b.l. 156-159). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 8 d.
nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeitė
ir ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Šia teismo nutartimi
buvo atidalinta G. S. nuosavybė, jam pripažįstant
nuosavybės teisę į garažą, sandėlį ir 37 kv. m. ūkinį pastatą ir dalį žemės
sklypo. Tačiau vien tas faktas, kad
ieškovė ir atsakovas nesutarė ir/ar nesutaria dėl turto padalijimo/atidalijimo,
negali būti pripažintas veiksmais, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini
geros moralės požiūriu.
Apeliaciniame
skunde ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai pasisakė tik dėl 2007
m. spalio 26 d. dienos įvykio, kurio metu buvo sužalota M. S. ,
konflikto priežasties, iniciatoriaus, bet nepasisakė dėl ieškovės sužalojimo
fakto. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu (t. 2, b.l. 16-19, 20-21),
R. L. dėl 2007 m. spalio 26 d. įvykio, jam sužalojus G. S. , buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą
BK 150 straipsnyje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo G. S. veiksmų, dėl kurių 2007 m. spalio 26 d. būtų nukentėjusi ieškovė, būtų pradėtas ir
atliktas ikiteisminis tyrimas ar užvesta baudžiamoji byla. Pati ieškovė teigia,
kad dėl atsakovo veiksmų ji nesikreipė į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tad
byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas
yra pripažintas kaltu dėl M. S. ir A. L. sužalojimo, t.y. būtų nustatyti atsakovo neteisėti
veiksmai, nukreipti prieš ieškovę ar jos artimą giminaitį, atsakovo kaltė dėl
sužalojimo. Vien tai, kad ieškovė 2007 m. spalio 26 d. galėjo būti sužalota ar
buvo sužalota, nepatvirtina, kad šiuos veiksmus atliko atsakovas ir jis yra
kaltas dėl to. Pats ieškovės sužalojimo faktas, neįrodžius tokią veiką
padariusio asmens kaltės, negali turėti teisinės reikšmės šiai bylai. Juo
labiau negalima vertinti atsakovo poelgio, kurio padarymu jis nėra pripažintas
kaltu ir neprisipažįsta padaręs, moraliniu aspektu.
Apeliantė
taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas Klaipėdos miesto apylinkės
teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių pagrindu nepasisakė dėl G. S. veiksmų jos atžvilgiu. Tačiau minėtu Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu teismas sprendė tik R. L. kaltės ir atsakomybės klausimą. Tad minėtas teismo
nuosprendis šioje byloje negali turėti prejudicinės galios, t.y. minėtoje
baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti
jokių faktų, susijusių su atsakovo elgesiu ieškovės atžvilgiu. Atsakovui
neigiant ieškovės sužalojimo faktą, ji šią aplinkybę turėjo įrodyti kitomis
leistinomis ir CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 str.).
Tačiau nei savo teiginio apie tai, kad atsakovas ją sužalojo, nei kito teiginio
- kad atsakovas jai grasino, ieškovė leistinais įrodymais šioje byloje
neįrodė.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad
pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino
faktinius bylos duomenis ir pagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes,
tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas ir bylą iš
esmės išsprendė teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas
paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintaras
Pečiulis
Donatas
Šernas
Egidijus
Žironas