Civilinė byla Nr. 2A-144/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 30.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 6
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio
Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovų atstovams R. S., L. M.,
atsakovų
atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. V., A. D. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo
2009 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 pagal ieškovų
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro ir Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos ieškinį atsakovams G. V., A.
D. ir A. S., trečiasis asmuo Utenos apskrities
viršininko administracija, dėl paveldėjimo teisės liudijimo, žemės sklypo
pirkimo – pardavimo sutarties bei perdavimo-priėmimo akto pripažinimo
negaliojančiais.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas Panevėžio
apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą
su ieškiniu atsakovams G. V., A. D. ir
A. S. bei prašė: 1) pripažinti negaliojančiais ir
panaikinti 2005 m. balandžio 4 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą,
kuriuo G. Š. turtą (2,211 ha žemės sklypą,
unikalus numeris duomenys neskelbtini)
paveldėjo jos dukterėčia atsakovė G. V., 2005 m. balandžio
15 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria atsakovė minėtą žemės
sklypą lygiomis dalimis pardavė atsakovams A. D. ir A. S. už 120 000 Lt, bei 2005 m. balandžio 15 d. perdavimo -
priėmimo aktą, kuriuo minėtas žemės sklypas perduotas pirkėjams; 2) grąžinti valstybei
minėtą žemės sklypą, išreikalaujant iš neteisėto A. D. ir A. S. valdymo; 3) panaikinti minėtų atsakovų nuosavybės
teisių į ginčo žemės sklypą teisinę registraciją.
Ieškovas
nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija 2004 m. gruodžio 20 d.
sprendimu Nr.13-10518 atkūrė G. Š. nuosavybės teises į 2,2111 ha žemės sklypą,
esantį duomenys neskelbtini, sklypą
gražinant natūra. Po G. Š. mirties šį žemės sklypą
paveldėjusi atsakovė G. V., 2005 m. balandžio 15 d.
pirkimo-pardavimo sutartimi jį pardavė atsakovams. Tačiau Panevėžio apygardos
administracinis teismas 2005 m. liepos 21 d. sprendimu panaikino minėtą Utenos
apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimą, nurodydamas,
jog G. Š. nuosavybės teisės į 2,2111 ha žemės sklypą duomenys neskelbtini, sklypą gražinant
natūra, atkurtos pažeidžiant įstatymų reikalavimus – žemės sklypas priskirtas
miestų miškams, į kuriuos nuosavybės teisės negali būti neatkuriamos. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Ieškovas,
atsižvelgdamas į tai, kad administracinės justicijos teisena panaikintas
administracinis aktas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės
sklypą, pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti vėlesnius neteisėtai atkurtos
nuosavybės perleidimo sandorius. Ieškovas teigė, kad minėtame ginčo žemės
sklype Lietuvos Respublikos Miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 1,2 ha miško plotas, kuris
pagal Vyriausybės nutarimus priskirtas valstybinės reikšmės miškams, todėl į šį
žemės plotą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, o tuo pačiu negalėjo būti
sudaromi tokio turto perleidimo sandoriai. Tačiau Panevėžio apygardos
administracinio teismo sprendime nustatytos aplinkybės, ieškovo nuomone, leidžia
teigti, kad atsakovai, tiek paveldėjimo metu, tiek ginčo pirkimo-pardavimo
sandorio sudarymo metu žinojo, jog šiame žemės sklype yra valstybinės reikšmės
miškas, todėl sudarydami ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį elgėsi
nesąžiningai.
Atsakovai su
pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo žemės sklypo
pirkimo – pardavimo sutartis yra atlygintina, o jos sudarymo metu nebuvo jokių
teisinių kliūčių sudaryti sandorį: Utenos apskrities viršininko administracijos
2004 m. gruodžio 20 d. sprendimas nuginčytas dar nebuvo, duomenų, kad jis
neteisėtas ar ketinama jį ginčyti taip pat nebuvo, žemės sklypo perleidimui
jokie apribojimai nebuvo taikyti, žemės sklypo paskirtis nebuvo ir šiandien
nėra miško paskirtis. Atsakovų teigimu, ginčo sklypo pirkėjai elgėsi apdariai
ir rūpestingai bei negalėjo žinoti, kad perleidžiamas žemės sklypas G. Š. negalėjo būti suteiktas. Atsakovė G.
V. papildomai nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A4-1724-2005,
kurioje dalyvavo tas pats ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūra, buvo
pateikti duomenys, kad atsakovė yra G. Š. įpėdinė. Taigi ieškovas
jau 2005 m.
turėjo duomenų apie turto paveldėjimą, tačiau neginčijo paveldėjimo teisės
liudijimo, dėl ko praleido ieškinio senaties terminą (CK 5.8 str.). Minėtoje
administracinėje byloje jau išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas,
todėl visi ieškovo argumentai, susiję su atsakovų sąžiningumu ar nesąžiningumu,
šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, pagal Valstybinių miškų
kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškas sudaro tik 1,2000 ha, kai tuo tarpu
ji paveldėjo 2,2111 ha
žemės sklypą.
Panevėžio
apygardos teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino:
pripažino negaliojančiais ginčo paveldėjimo teisės liudijimą, pirkimo-pardavimo
sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės
G. V. atsakovams A. D. ir A. S. po 60 000 Lt kiekvienam, panaikino atsakovų nuosavybės
teisių į 2,211 ha dydžio ginčo žemės sklypą teisinę registraciją ir grąžino
sklypą valstybei.
Teismas
sprendė, kad paveldėjimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo
nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.), nes ginčo žemės sklypas negalėjo būti tinkamu
paveldėjimo dalyku, tai yra atsakovė paveldėjo turtą, kurį palikėja įgijo
pažeidžiant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2
bei 16 straipsnių reikalavimus (CK 5.2 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas yra
neatlygintinas sandoris, todėl, pripažinus jų negaliojančiu, turtas gali būti išreikalaujamas
iš paveldėtojos (CK 4.96 str. 3 d.).
Teismas,
tenkindamas ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiais pirkimo-pardavimo
sandorį ir perdavimo-perėmimo aktą bei taikyti restituciją, nurodė, kad
atsakovai A. D. ir A. S. negali būti
laikomi sąžiningais ginčo turto įgijėjais. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad kiekvienas
asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus bei negali pasiteisinti įstatymo
nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
Vyriausybės 2002 m.
spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių,
Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo grupėms“ buvo
patvirtinti Utenos apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašai, kuriuose
nurodoma, kad kvartalas Nr. 630, kuriame yra ginčo žemės sklypas, kaip Utenos miesto
miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Ginčo žemės sklype yra 1,2 ha miško plotas, kuris
pagal paminėtą Vyriausybės nutarimą priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir
įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės archyve, nors Nekilnojamojo
turto registre visa 2,2111
ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis
įregistruota kaip ,,kita“, tai yra ne valstybinės reikšmės miško statusu. Teismas
nurodė, kad formaliai vertinant žemės sklypo, kuriame nėra augančių didelio
skaičiaus medžių, pirkimą-pardavimą apdairiam ir rūpestingam pirkėjui pakaktų
Nekilnojamojo turto registro duomenų apie žemės naudojimo paskirtį, tačiau
nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad sudarant ginčo pirkimo-pardavimo
sutartį, ginčo žemės sklype 1,2
ha plote realiai augo miškas.
Teismas taip
pat nustatė, jog 2008 metais ginčo žemės sklype neteisėtai iškirsti medžiai 1,00 ha miško plote. Teismo
nuomone, tai leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovai A. D.
ir A. S., prieš sudarydami pirkimo-pardavimo sandorį,
turėjo pareigą elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, ir papildomai aiškintis, ar
Utenos miesto teritorijoje norimas įsigyti sklypas, kuriame auga medžiai, nėra
priskirtas valstybiniams miškams. Šias aplinkybes išaiškinti atsakovams pakako
nuvykti į Utenos miškų urėdiją, ar Utenos regiono aplinkos apsaugos
departamentą, kur būtų suteikta reikalinga informacija. Atsakovai šių
aplinkybių nesiaiškino, todėl atsakovų, teismo nuomone, jų veiksmai negali būti pripažinti kaip
rūpestingi ir apdairūs, o dėl ko jie negali būti pripažįstami sąžiningais žemės
sklypo įgijėjais.
Apeliaciniais
skundais atsakovai G. V., A. D. ir A. S. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują
sprendimą ir ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tiek pagal
Nekilnojamojo turto registro, tiek pagal Utenos miesto bendrojo plano
sprendimus ginčo žemės sklypas yra komercinės paskirties ir šie duomenys nėra
nuginčyti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ginčo žemės sklypo
paskirtis Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta ,,komercinės paskirties ir
smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti“, nebuvo įregistruota jokių
apribojimų, susijusių su saugotinais medžiais, krūmais ar želdiniais. Teismas
privalėjo vertinti dviejų registrų duomenų neatitikimo problemą – minėtus
Nekilnojamojo turto registro duomenis bei Miškų valstybinio kadastro duomenis,
pagal kuriuos 1,2 ha dydžio ginčo sklypo dalis įtvirtinta kaip valstybinės
reikšmės miškas.
2.
Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai buvo
nesąžiningi, nes nevertino aplinkybės, jog ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo
paruošti specialieji planai (miesto miško schemos, kuriose būtų pažymėtos
valstybinės reikšmės miškų plotų ribos), todėl nėra aišku, kaip atsakovai
galėjo įsitikinti, ar jų įsigyjamame sklype auga valstybinės reikšmės miškams
priskirtas miškas. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nebuvo paskelbtos,
jas rengiant nebuvo suderintos su Utenos rajono savivaldybės taryba, Miškų
išdėstymo schema buvo nesuderinta su miesto bendruoju planu, kitais
specialiaisiais ir detaliaisiais planais. Utenos rajono savivaldybės
administracija nebuvo supažindinta, kurie želdinių plotai bus patvirtinti kaip valstybiniai
miškai, rengiant schemas nebuvo surinkta ir įvertinta anksčiau parengtų
teritorijų planavimo dokumentų medžiaga, todėl dalis patvirtintų valstybinių
miškų atsidūrė privačios žemės sklypuose. 2005 metais Utenos mieste iš
valstybės miškų teritorijos buvo išbraukta apie 4 ha žemės. Teismas
nesiaiškino, kaip buvo įvykdytas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.
1154 2.1 punktas, tai yra neįvertino to, kada Utenos miškų urėdijai bei Utenos
apskrities viršininko administracijai buvo pateikta 2004 m. lapkričio 3 d.
Utenos miesto miško schema.
3.
Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai buvo
nesąžiningi, nes nevertino fakto, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas 2004
m. gruodžio 20 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr.
13-10518 pagrindu. Utenos apskrities viršininko administracija klausimą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo G. Š. nagrinėjo daugiau nei
dešimt metų.
4.
Teismas nepasisakė, kaip atsakovų sąžiningumo prasme
vertintinas tas faktas, kad atsakovas A. D. iš apeliantės
dar 2003 m. gegužės 2 d. yra įsigijęs 0,8898 ha žemės sklypą, kuris ribojasi su
ginčo žemės sklypu. Šio įsigyto sklypo paskirtis taip pat yra komercinės
paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti.
5.
Teismas atsakovų sąžiningumo prasme neįvertino fakto,
kad ginčo žemės sklype 2005 m. balandžio 15 d. buvo tik keli pavieniai medžiai
ir daug krūmų, teritorijoje buvo daug statybinio laužo, žemės sklypas buvo
apleistas.
6.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad ta aplinkybė, jog tam
tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai vykdo savo pareigas, negali
sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms
ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. rugsėjo 29 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008). Skirtingos valdžios institucijos
dėl to paties žemės sklypo priėmė skritingus administracinius sprendimus, o
atsakomybės našta dėl tokių viešojo administravimo subjektų veiksmų perkeliama
privatiems asmenims, kurie neturėjo jokių galimybių įtakoti Utenos rajono
savivaldybės administracijos, Utenos apskrities viršininko administracijos,
Valstybinio miškotvarkos instituto, Aplinkos ministerijos veiksmų.
7.
Teismas atsakovų sąžiningumo prasme neįvertino
aplinkybės, kad ginčo teritorijoje esantys kitiems asmenims priklausantys žemės
sklypai jau vykstant teisiniams ginčams administraciniuose teismuose buvo
išbraukti iš Utenos miesto valstybinės reikšmės miškų plotų.
Atsiliepimu į
apeliacinius skundus ieškovas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras prašo
skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo
sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, ištyręs byloje esančius
įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į
tai, kad ginčo sklype sandorių sudarymo metu realiai augo miškas, atsakovai,
būdami sąžiningi ir rūpestingi, prieš pirkdami sklypą turėjo aiškintis, ar šis
miškas nepriskirtinas valstybiniams miškams. Valstybinio miškotvarkos instituto
2005 m. sausio 11 d. raštas patvirtina aplinkybę, kad atsakovė G.
V. žinojo, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas, 2005 m. sausio
13 d. ji pateikė prašymą Utenos žemėtvarkos skyriui išbraukti tokį mišką iš jai
pamatuoto sklypo. Dėl to ji neturėjo teisės perleisti ginčo turto.
Atsiliepimu į
apeliacinius skundus ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo
skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantų
argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad valstybinė
institucija, pažeisdama imperatyvias įstatymo normas, priėmė neteisėtą
(niekinį) sprendimą grąžinti miesto mišką, nesudaro pagrindo šios sklypo
įgijėjo laikyti sąžiningu. Atsakovės G. V., žinodama, kad nuosavybės
teisės jai atkurtos į mieste esantį mišką pažeidžiant imperatyvias įstatymo
normas, sudarė pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, ir atsakovai, pirkdami šį
sklypą, galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar miškas nepriskirtas valstybinės
reikšmės miškams, nes tokius miškus nustatantys Vyriausybės nutarimai yra
skelbiami viešai oficialiame leidinyje ,,Valstybės žinios“ ir buvo paskelbti
iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Įstatymų
nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o nežinojimas ir nesidomėjimas
esminėmis sandorio sudarymui reikšmingomis aplinkybėmis vertintinas kaip
pardavėjo/pirkėjo nerūpestingumas ir neatidumas.
Atsiliepimu į
apeliacinius skundus trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko
administracija prašo skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai
sprendė dėl atsakovų nerūpestingumo, neatidaus elgesio, dėl ko jie negali būti
pripažinti sąžiningais. Skunduose išdėstyti argumentai dėl faktų vertinimo
apeliantų sąžiningumo prasme yra nepagrįsti bei neturi teisinės reikšmės sprendžiant
jų sąžiningumo klausimą.
Apeliaciniai
skundai atmestini.
Kaip žinoma,
apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1, 2 d.), tai yra šis teismas patikrina, ar skundžiamas teismo sprendimas
yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo teismo sprendimo
absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Remdamasi
bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
nustatė visas nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbias aplinkybes, teisingai jas
įvertino bei, visiškai patenkindamas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro
ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Teismas
teisingai nustatė, kad Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2005-07-21
sprendimu panaikinus Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-12-20
sprendimą Nr.13-10518, kuriuo G. Š. buvo atkurtos
nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 2,2111 ha žemės sklypą duomenys neskelbtini, o Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui 2005-07-21 sprendimu atmetus G. V., A. D. bei A. S. apeliacinius
skundus bei palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą
(administracinė byla Nr. I-663-320/2005), spręstinas klausimas dėl restitucijos
taikymo ir žemės, į kurią buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, ir kuri
buvo grąžinta atsakovei G. V., išreikalavimo natūra (CPK
182 str. 2 d.).
Spręsdamas
klausimą dėl 2005-04-15 pirkimo-pardavimo sandorių, kurių pagrindu atsakovė G. V. ginčo turtą perleido atsakovams A. D. bei
A. S., teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai
bei nustatytos aplinkybės duoda pagrindą spręsti, kad sudarydami šį sandorį ir
įsigydami ginčo turtą, atsakovai buvo nesąžiningi (CK 4.96 str. 2 d.).
Apeliantai iš
esmės nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl atsakovų A.
D. bei A. S. nesąžiningumo sudarant šį sandorį bei
restitucijos natūra taikymo ir nurodo, jog teismas sprendimą šiuo klausimu
priėmė neįvertinęs atsakovų argumentų bei pateiktų įrodymų, kurie, jų
įsitikinimu, paneigia teismo išvadą dėl jų nesąžiningumo, ir tuo pažeidė CPK
normų reglamentuojamas įrodinėjimo taisykles, reikalavimus bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiais klausimais. Teisėjų kolegija
šiuos teiginius atmeta.
Visų pirma,
kaip teisingai pažymi savo atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas,
administracinės justicijos teisena yra konstatuota, jog Utenos viršininko
administracijos 2004-12-20 sprendimo Nr. 13-10518 priėmimo metu ginčo sklype
buvo valstybinės reikšmės miškas. Ieškovas teisus, teigdamas, jog tuo pačiu yra
patvirtinama, kad šiame žemės sklype valstybinės reikšmės miškas buvo taip pat
ir sudarant ginčijamus sandorius, kuriais buvo perleistas šis turtas atsakovams
A. D. bei A. S., nes byloje nėra
įrodymų, jog įstatymo nustatyta tvarka ginčo žemės sklypas ar jo dalis būtų
išbraukti iš Utenos miesto valstybinės reikšmės miškų plotų, tai yra, kad
parduodant žemę, būtų atsiradusios naujos aplinkybės, kurios būtų pakeitusios
įstatymu nustatytą šio sklypo teisinį statusą.
Taigi teismas,
spręsdamas klausimą dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo teisingai nurodė,
kad ginčijama šio turto pirkimo-pardavimo sutartis bei perdavimo priėmimo aktas
yra sandoriai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl
atsakovų A. D., A. S. veiksmai negali
būti pripažinti kaip rūpestingi bei apdairūs, o tie asmenys negali būti laikomi
sąžiningais įgijėjais (CK 1.80 str. 1 d.).
Teismas,
remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisingai nurodė,
jog kiekvienas asmuo turi žinoti, vykdyti įstatymus ir negali pasiteisinti
įstatymo nežinojimu, nes visi įstatymai yra skelbiami (CK 1.6 str.). Kaip
žinoma, 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 4
straipsnyje (Įstatymo 2003-12-18 redakcija Nr. IX-1925) yra
nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtine
nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Anksčiau šioje nutartyje
paminėtu Vyriausybės 2002-10-21 nutarimu Nr. 1651 buvo patvirtinti Utenos
apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašai, kuriuose nurodoma, kad
kvartalas Nr. 630, kuriame yra ginčo žemės sklypas, kaip Utenos miesto miškas
yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Be to, nagrinėjamais klausimais
priimtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime yra
išaiškinta, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai
yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai tokį statusą turi
pagal Miškų įstatymą (byla Nr. 44/04-10/06).
Kartu teismas,
spręsdamas klausimą dėl nurodytų žemės sklypo perleidimo sandorių pripažinimo
negaliojančiais bei dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio
nuostatų taikymo, priešingai nei teigia apeliantai, nagrinėjo aplinkybes,
susijusias su tuo, kad nežiūrint to, jog minimame 2,2111 ha žemės sklype yra
1,2 ha miško plotas, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie buvo
nurodyti taip pat ir ginčijamoje pirkimo-pardavimo Sutartyje (Sutarties 1 p.), viso
sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta ,,kita“
(komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti)
(t. 1, b. l. 16-18). Teismas laikė, jog formaliai vertinant pirkimą-pardavimą žemės
sklypo, kuriame nėra daug augančių medžių, apdairiam pirkėjui pakaktų paminėto
registro duomenų, tačiau įvertinęs byloje esančius įrodymus, patvirtinančius,
kad dalyje ginčo žemės sklype realiai augo miškas, pagrįstai sprendė, kad
atsakovai, būdami rūpestingi ir apdairūs pirkėjai, žinodami įstatymo, susijusio
su Utenos miesto miško teisiniu statusu, privalėjo išsiaiškinti priežastis, dėl
kurių registro duomenys neatitiko įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos
teismo posėdyje atsakovų atstovė paaiškino, jog A. D. bei A. S. dirbo UAB ,,Transaktis“ vadovais. Taigi šie duomenys
patvirtina teismo išvados pagrįstumą, nes šių asmenų veikla, patirtis versle
leidžia spręsti, jog jie suvokė ar galėjo suvokti tokio duomenų neatitikimo
teisines pasekmes (CPK 185 str.). Apeliantų argumentas, jog toks šio žemės
sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų pramonės ir
sandėliavimo, infrastruktūros teritorija, - yra užfiksuotas ir Utenos miesto
teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Utenos rajono savivaldybės tarybos
2008-10-30 sprendimu Nr. TS-276 (t. 1, b. l. 140-141), taip pat nepaneigia
teismo išvados pagrįstumo, nes, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad nustatyta
tvarka būtų panaikintas šio žemės sklypo dalies valstybinio miško statusas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė G. V. skunde
nurodo, jog atsakovas A. D. 2003-05-02 iš jos jau yra
nusipirkęs 0,8898 ha žemės sklypą taip pat ,,kitos“ paskirties, kuris ribojasi su
ginčo žemės sklypu. Taigi byloje esantys duomenys apie tai, kad keli mėnesiai
iki sudarant ginčo sutartį, G. V. kreipėsi į Valstybinį
miškotvarkos institutą, o taip pat Utenos rajono žemėtvarkos skyrių, siekdama,
jog dalis jai priklausančio žemės sklypo, kuriame yra miško, būtų išbraukta iš
valstybinės reikšmės miškų plotų, kaip neatitinkančio ,,miško“ požymiams, o
taip pat ta aplinkybė, kad nei A. D., nei A.
S. nekelia klausimo, jog žemės sklypo pardavėja atsakovė G.
V. juos yra suklaidinusi ar apgavusi, paneigia tvirtinimą, jog jie nežinojo
apie dalies šio žemės sklypo teisinį statusą (t. 1, b. l. 90-92). Tuo labiau,
kad byloje esančiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005-07-21
sprendime remiamasi A. D. paaiškinimais, kad prieš
įsigyjant šį sklypą jis aiškinosi, ar ten nėra miško, o G. V. jam
pateikusi dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad tai ne miškas (t. 1, b. l.
26-28). Taigi atsakovams buvo žinoma ši problema, ir tai patvirtina teismo
išvadą, kad byloje yra paneigta atsakovų A. D. bei A. S. sąžiningumo prezumpcija sudarant ginčo sandorį (CPK 185
str., CK 4.96 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-15 nutartis,
civilinė byla Nr. 3K-3-328/2006).
Apeliantų
nurodytos aplinkybės, kad G. V. šį žemės sklypą įsigijo
Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu, kad ginčo
žemės sklype augę medžiai neatitiko reikalavimų,
kurie apibūdina mišką, kad nurodytoje teritorijoje esantys kitiems asmenims
priklausantys žemės sklypai jau yra išbraukti iš Utenos miesto valstybinės
reikšmės miškų plotų ir kt., neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios
instancijos teismo išvadų pagrįstumo (CPK 185 str.).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, jog naikinti šį pirmosios instancijos
teismo sprendimą remiantis apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo, todėl
skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1
d., 330 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą palieka nepakeistą.
Teisėjai Virginija
Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas
Nijolė Piškinaitė