Civilinė byla Nr. e3K-3-301-219/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00605-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 

3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas)  ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens T. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankroto byloje pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalies, 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų pagrindu pripažinti UAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 26 d. nutartimi iškelta UAB „Finansų srautai“ bankroto byla; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Finansų srautai“ kreditorių sąrašas ir finansiniai reikalavimai; bendra teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma – 491 899,29 Eur, tarp jų patvirtintas 403 036,96 Eur trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ kreditoriaus reikalavimas.

4.       Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ nurodė, kad UAB „Finansų srautai“ tapo nemoki 2006 m. balandžio 1 d., tačiau įmonės vadovas ir akcininkas T. R. neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, taip didindamas įmonės nuostolius ir įsipareigojimus kreditoriams (netesybas, delspinigius, palūkanas už neįvykdytus įsipareigojimus); sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorius, pabloginusius įmonės finansinę padėtį (2006 m. spalio 4 d. pardavė paskutinį įmonės turtą, o gautas lėšas, pažeisdamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, pervedė kreditoriams, kuriems bendrovės įsipareigojimai nebuvo pradelsti).

5.       UAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė palaikė trečiojo asmens poziciją ir prašė UAB „Finansų srautai“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

7.       Teismas nustatė, kad nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2014 m. birželio 27 d. įmonės vadovas buvo T. R.; jam priklausė 99 proc. įmonės akcijų, o 1 proc. akcijų – A. P.; Lietuvos teismo ekspertizės centro finansinės ekspertizės 2016 m. gruodžio 5 d. akte nurodyta, kad UAB „Finansų srautai“ pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas tapo nemoki 2006 m. balandžio 1 d.; bendrovė 2006 m. balandžio 1 d. turėjo 428 927,25 Eur (1 481 000 Lt) ilgiau kaip 3 mėnesius pradelstų įsipareigojimų, iš jų R. J. – 276 587,12 Eur (955 000 Lt), A. P. – 152 340 Eur (526 000 Lt); šie pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turimo turto; didžiosios knygos duomenimis, 2006 m. kovo 31 d. bendra turto suma buvo 809 935,34 Eur (2 796 544,73 Lt).

8.       Teismas konstatavo, kad įmonė buvo nemoki nuo 2006 m. balandžio mėn., todėl jos vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas T. R. faktiškai nuo įmonės įregistravimo žinojo apie įmonės finansinę padėtį, nes ir pats buvo suteikęs įmonei paskolą, įmonė jam buvo skolinga 420 668,30 Eur (1 452 483,48 Lt), ir nors 2006 m. įmonės įsipareigojimai jam nebuvo pradelsti, vadovas galėjo ir privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki.

9.       Teismas, įvertinęs įmonės 2005 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, kurį sudarė AB Paminklų restauravimo instituto (196 640,41 Eur (678 960 Lt)) ir UAB „Molesta“ (562 826,70 Eur (1 943 328 Lt)) akcijos, taip pat aplinkybę, kad 2007 m. AB Paminklų restauravimo instituto akcijos buvo nurašytos į nuostolius, nes ši bendrovė buvo išregistruota (2005 m. gruodžio 20 d. iškelta bankroto byla), sprendė, kad BUAB „Finansų srautai“ vadovui jau 2006 m. rugsėjo 29 d. turėjo būti žinoma, kad bankrutavusios įmonės akcijos yra bevertės ir įmonėje lieka vienintelis turtas (UAB „Molesta“ akcijos).

10.       Teismas nustatė, kad UAB „Finansų srautai“ 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Molesta“ akcijas už 633 180,03 Eur (2 186 244 Lt), o gautos lėšos buvo paskirstytos šiems kreditoriams: 2006 m. spalio mėn. – 2007 m. vasario mėn. R. J. sumokėta 208 526,42 Eur (720 000 Lt) skolos, A. P. – 28 962,01 Eur ir 356 232,63 Eur – T. R.

11.       Teismas pagal eksperto vertinimą pripažino, kad 2006 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoris pelningas įmonei, tačiau pažymėjo, kad vien šis faktas negali būti vertinamas atskirai nuo įmonės bendros finansinės situacijos ir tolesnių vadovo veiksmų pasirenkant gautų lėšų paskirstymo būdą. Aplinkybė, kad, pardavus vienintelį įmonės turtą, gautomis lėšomis buvo dengiami iš dalies pradelsti įsipareigojimai ir didžioji dalis nepradelstų įmonės įsipareigojimų vadovui ir akcininkui, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nebuvo imtasi priemonių nemokios įmonės veiklai subalansuoti, ieškota galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, o nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, padidinti įmonės nuostoliai.

12.       Teismas nepripažino, kad buvo siekiama atgaivinti įmonės veiklą, nes 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokole dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę įsipareigojimai investuoti ateityje yra abstraktūs, neaptartas jų dydis, įvykdymo laikotarpis. Be to, 2007–2014 m. laikotarpiu bendrovės veikla buvo nuostolinga ir įmonės veikla vadovo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu buvo sustabdyta penkeriems metams. Teismas sprendė, kad liudytojo M. Apanavičiaus paaiškinimai dėl galimų investicijų į įmonę neinformatyvūs, prieštaringi ketinimų protokolo turiniui. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių visų bendrovės kreditorių ir akcininkų sutarimą nekelti bendrovei bankroto bylos, nėra sutarimų dėl skolų nukėlimo, reikalavimo teisės atsisakymo ar pan. Aplinkybė, kad kreditoriai raštu nereiškė pretenzijų ir neginčijo sandorių, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl tokio sutarimo buvimo. Dėl to teismas sprendė, kad nors ir yra prielaida, jog visi kreditoriai ir akcininkai susitarė nekelti bankroto bylos, tačiau tokio susitarimo egzistavimas nepašalina ar neatleidžia vadovo nuo pareigos atsakingai vykdyti pareigas įmonei.

13.       Įvertinęs tai, kad įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme; įmonei pardavus vienintelį likusį savo turtą, gautomis lėšomis buvo apmokėta dalis pradelstų įsipareigojimų ir didžioji dalis nepradelstų įsipareigojimų T. R. (pervesta 1 230 000 Lt, likusi nepradelsta skola 223 483,48 Lt), teismas padarė išvadą, kad, esant tokiai faktinei įmonės finansinei būklei, įvykdyti atsiskaitymai vertintini kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą.

14.       Teismas atmetė trečiojo asmens T. R. argumentą dėl trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodydamas, kad UAB „Finansų srautai“ bankroto byla nėra užbaigta, nepriimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad su pareiškimu į teismą kreipęsis trečiasis asmuo netinkamai naudojasi teise teikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, nurodomos aplinkybės dėl sąsajų su R. J., kaip buvusiu verslo partneriu, įmonių UAB „Molesta“, UAB „Lietuvos melioracija“ akcininku, jų tarpusavio nesutarimų, teisinių ginčų ir konfliktų, nepašalina ir nepaneigia įstatymo nustatytos vadovui pareigos inicijuoti nemokiai įmonei bankroto bylos iškėlimą nevykdymo.

15.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo asmens T. R. atskirąjį skundą, 2019 m. kovo 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

16.       Teismas nurodė, kad nustačius, jog nuo 2006 m. balandžio 1 d. UAB „Finansų srautai“ buvo nemoki, trečiasis asmuo T. R. turėjo pareigą 2006 m. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įmonei faktiškai esant nemokiai, trečiasis asmuo T. R. už parduotą turtą gautas lėšas paskirstė pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą. Pats 2006 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoris vertintinas kaip pelningas, tačiau iš jo gautomis lėšos daugiausia apmokėti nepradelsti įmonės įsipareigojimai T. R., nors liko neapmokėtos pradelstos skolos R. J. ir A. P., šios skolos 2013 m. sausio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleistos UAB firmai „Lietuvos melioracija“ (pastaroji iš R. J. perėmė 235 104,85 Eur (811 770 Lt) skolą, iš A. P. – 167 932,12 Eur (579 836 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi patvirtintas bendras 403 036,95 Eur UAB firmos „Lietuvos melioracija“ reikalavimas skolininkei BUAB „Finansų srautai“. Teismas padarė išvadą, kad nors pradelsti įsipareigojimai BUAB „Finansų srautai“ nemokumo atsiradimo dieną (2006 m. balandžio 1 d.) sudarė 428 927,25 Eur, o bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. gegužės 26 d.) – 274 531,64 Eur (sumažėjo 154 395,61 Eur suma), tačiau nuo likusių neapmokėtų pradelstų skolų turėjo būti skaičiuojamos palūkanos (delspinigiai, baudos), todėl didėjo finansinio reikalavimo suma. Iškėlus BUAB „Finansų srautai“ bankroto bylą, patvirtinti kreditorių reikalavimai atspindi realius bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams ir aplinkybę, kad, nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės skola kreditoriams tik augo.

17.       Teismas tokius įmonės vadovo veiksmus kvalifikavo kaip sąmoningai blogą įmonės valdymą ir sąmoningą sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymą. Trečiasis asmuo T. R. pažeidė atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą; įmonei faktiškai esant nemokiai, jis turėjo pareigą ne tik inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procedūrą, bet ir dėl kreditorių elgtis ypač atidžiai. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokole dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę nustatyti įsipareigojimai yra abstraktūs, tai tik formalus bandymas plėtoti įmonės veiklą, nenurodant konkrečių tikslų. Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių bendrovės kreditorių ir akcininkų susitarimą nekelti bendrovei bankroto bylos. Aplinkybė, kad įmonės kreditorius R. J. ir akcininkas A. P. nuo 2001 m. iki 2014 m. nekėlė įmonei bankroto bylos, nebandė prisiteisti skolų, nereiškė pretenzijų, nepašalina bendrovės vadovui pareigos daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismo posėdžio metu R. J. pripažino, kad pretenzijas buvusiam vadovui reiškė žodžiu.

18.       Faktas, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019 atmetė bankroto administratorės ieškinį T. R. dėl žalos atlyginimo, neturi reikšmės sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertino, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, ir pagrįstai pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo T. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 019 m. kovo 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atmesti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismų praktikoje nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, reikia pagal visas bylos aplinkybes nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.). Teismai neįvertino aplinkybių visumos, išskyrė du formalius tyčinio bankroto požymius ir jais vadovaudamiesi nepagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismai, nustatę nemokumo momentą, nenustatė tyčinių vadovo veiksmų, kuriais pabloginta įmonės turtinė padėtis, esminių kreditorių teisių pažeidimo. Byloje nustatyta, kad po nemokumo momento atsiradimo bendrovės vadovas sudarė pelningą sandorį. Toks sandoris negali būti pripažįstamas veiksmu, pabloginusiu nemokios įmonės turtinę padėtį. Be to, Ekspertizės akte nustatyta, kad, sudarius pelningą sandorį, gautos lėšos padalytos vieninteliams bendrovės kreditoriams, taip sumažinant bendrovės įsipareigojimus jiems (nuo 428 927,25 Eur iki 274 531,64 Eur). Tokie veiksmai, kuriais sumažinama bendra įsipareigojimų suma kreditoriams, negali būti pripažįstami bloginančiais nemokios įmonės turtinę padėtį. Pažymėta tai, kad vadovas gautomis lėšomis atsiskaitinėjo su visais bendrovės kreditoriais, nuo kurių ir priklausė tolesnė bendrovės veikla, t. y., be įmonės vadovo, įmonės kreditorius buvo verslo partneris R. J. ir jo artimas giminaitis bei bendrovės akcininkas A. P., iš jų trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ perėmė reikalavimo teises. Nuo šių trijų kreditorių priklausė visa tolesnė įmonės veikla, todėl lėšų padalijimas visiems kreditoriams nepripažintinas bloginusiu įmonės turtinę padėtį, juolab kad nė vienas kreditorius nereiškė pretenzijų ir reikalavimų, iki įvyko konfliktas tarp buvusių verslo partnerių (T. R. ir R. J.). 

20.2.                      Teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismų praktikoje nurodyta, kad būtina byloje analizuoti aplinkybių visumą, o ne atskirus tyčinio bankroto požymius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019). Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad T. R. savo asmeninėmis lėšomis finansavo bendrovės veiklą, dėjo pastangas surasti investuotoją ir jį rado; kreditoriai 11 metų nereiškė pretenzijų, 2011 m. rugsėjo 26 d. neeiliniame akcininkų susirinkime akcininkas A. P. pritarė sprendimui laikinai stabdyti įmonės veiklą ir ieškoti investuotojo, pats bankroto bylos nekėlė, tačiau teismai šių įrodymų neįvertino, dėl jų nepasisakė. Teismai nukrypo nuo praktikos dėl žalos kriterijaus nustatymo privalomumo, kai bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje situacijoje žalos klausimas nėra tyčinio bankroto požymis.

20.3.                      Pažymėta, kad trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ pateikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu tuomet, kai suprato, kad bankroto administratorei nepavyks prisiteisti žalos atlyginimo. Po skundžiamos nutarties priėmimo bendrovės bankroto administratorė UAB „Būrai“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl sandorių, kuriais T. R. pelningai pardavė UAB „Molesta“ akcijas, pripažinimo negaliojančiais.

21.       Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Trečiasis asmuo T. R. nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019, nes joje formuluojamos tos pačios taisyklės, kaip ir taisyklės, kurių teismai laikėsi priimdami kitas šio pobūdžio civilines bylas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-219/2019).

21.2.                      Trečiasis asmuo T. R. nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, kurioje nurodyta, jog tyčiniam bankrotui dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos pripažinti privalomas žalos kriterijaus nustatymas. Pažymėta, kad šioje nutartyje nebuvo konstatuotas žalos kriterijaus nustatymo privalomumas, tik nurodyta, kad vien pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pažeidimas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti; ginčo atveju tyčinis bankrotas konstatuotas ne vien dėl šios pareigos pažeidimo.

21.3.                      Teismai išvadas padarė vertindami aplinkybių visumą, išsamiai išanalizavę ir įvertinę byloje esančius rašytinius įrodymus, jais grįsdami T. R. veiksmus (neveikimą), jų įtaką esminiam bendrovės turtinės padėties pablogėjimui, pagrįstai konstatuodami ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Šioje byloje teismai grindė išvadas 2016 m. gruodžio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu; aktas nenuginčytas; ekspertizė buvo atlikta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorės ieškinį T. R. dėl žalos atlyginimo. Teismai, vadovaudamiesi ekspertizės aktu, pagrįstai nurodė, kad UAB „Finansų srautai“ jau 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki, tačiau bendrovės vadovas ir savininkas T. R., užuot inicijavęs bankroto bylą, sudarė sandorius, vykdė atsiskaitymus, iš esmės pabloginančius UAB „Finansų srautai“ finansinę padėtį ir pažeidžiančius kreditorių interesus; jis nesiėmė veiksmų įmonės veiklai subalansuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinių pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu

22.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

23.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų nurodyti – kai įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas); ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: pagal šios dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).

25.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

26.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).

27.       Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktą; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 15 punktą; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 26 punktą).

28.       Trečiasis asmuo (kreditorė) UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašė bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais teisiniais pagrindais, t. y. bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas T. R., įmonei esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, didino skolas netesybų, palūkanų forma; be to, sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorį ir iš šio gautus pinigus paskirstė kreditoriams pažeisdamas atsiskaitymo eiliškumą.

29.       Teismai pripažino, kad kreditorės nurodytos ir teismo nustatytos aplinkybės sudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.

30.       Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.  Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą). 

31.       Kaip nurodyta nutarties 23 punkte, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Taigi ir įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas formaliai atitinka tyčinio bankroto požymius. Tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktą; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktą).

32.       Teismai šioje byloje konstatavo UAB „Finansų srautai“ nemokumą buvus jau 2006 m. balandžio 1 d. Nei kreditoriai, nei įmonės vadovas T. R. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo; akcininko ir įmonės vadovo T. R. 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu įmonės veikla buvo sustabdyta penkeriems metams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ir yra prielaida, jog visi kreditoriai ir akcininkai susitarė nekelti nemokiai įmonei bankroto bylos, tačiau tokio susitarimo egzistavimas nepašalina ar neatleidžia vadovo nuo pareigos atsakingai vykdyti pareigas įmonei. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad prielaidos buvus žodinį nemokios įmonės akcininkų ir kreditorių susitarimą dėl įmonės teisinės padėties ir likimo nepašalina nemokios įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau vien ši aplinkybė, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nagrinėjamu atveju negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Reikalavimą pripažinti bankrotą tyčiniu grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vadovo pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, įvertintina ir tai, ar faktinės aplinkybės įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankamos tyčiniam bankrotui konstatuoti, t. y. ar laikotarpiu, kai turėjo būti iškelta bankroto byla, įmonės vadovas sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, bloginančius jau nemokios įmonės turtinę padėtį.

33.       Bylos duomenimis, įmonei „Finansų srautai“ jau esant nemokiai, jos vadovas T. R. ir UAB firma „Lietuvos melioracija“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. J., 2006 m. spalio 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Finansų srautai“ už 633 180,03 Eur (2 186 244 Lt) pardavė UAB firmai „Lietuvos melioracija“ faktiškai vienintelį turintį vertės savo turtą – UAB „Molesta“ akcijas. Teismai pripažino, kad tai pelningas sandoris, tačiau sprendė, kad vadovas, prieš ir po sandorio sudarymo nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, didino skolas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas tyčiniam bankroto požymiui ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu konstatuoti nepagrįstai reikšmingomis laikė ir aplinkybes dėl tolesnių vadovo veiksmų parenkant gautų lėšų paskirstymo būdą. Minėtos aplinkybės reikšmingos vertinant kitą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą pagrindą, bet ne minėto straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagrindą.

34.       Sprendžiant, ar įmonės vadovas nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylą ir sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, įvertintina tai, kad, pardavus UAB „Molesta“ akcijas, naujų kreditorių neatsirado. Gautos už šį sandorį lėšos buvo paskirstytos visiems esamiems bendrovės kreditoriams, taip įsipareigojimus įmonės kreditoriams sumažinant nuo 428 927,25 Eur iki 274 531,64 Eur; nė vienas kreditorius nereiškė reikalavimų dėl negrąžintos skolos dalies, netinkamo gautos po sandorio sumos paskirstymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nemokumo metu bendrovė turėjo tris kreditorius, susijusius verslo ryšiais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla: be įmonės vadovo, buvo du kreditoriai: R. J., trečiojo asmens T. R. verslo partneris, iš jo reikalavimo teises perėmė trečiasis asmuo UAB „Lietuvos melioracija“, ir bendrovės akcininkas A. P. 2011 m. rugsėjo 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu akcininkas ir kreditorius A. P., žinodamas įmonės situaciją, pritarė sprendimui laikinai (penkeriems metams) sustabdyti bendrovės veiklą. Tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis nėra besąlygiškai patvirtinama, kad vadovas, nesikreipdamas į teismą, iš tiesų padidino įmonės skolas ir siekė įmonės bankroto. 

35.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, nes šios nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, jog įmonės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos UAB „Finansų srautai“ iškėlimo, tyčia blogino įmonės turtinę padėtį ir siekė privesti įmonę prie bankroto; netinkamai rėmėsi teismų praktika šiuo klausimu, todėl nepagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. 

36.       Pažymėtina ir tai, kad, Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorius pasinaudojo teise reikalauti iš įmonės vadovo žalos atlyginimo tuo pagrindu, jog įmonės vadovas, žinodamas, kad įmonė nemoki, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019 paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimas atmesti ieškinį dėl žalos priteisimo, taigi byloje nebuvo nustatytas žalos įmonei padarymo faktas dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo.

37.       Teismai pripažino kreditoriaus nurodytas aplinkybes (gautos už parduotą nemokios įmonės turtą lėšos paskirstytos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą) sudarančiomis pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

38.       Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (nutarties 26, 27 punktai).

39.       Nagrinėjamu atveju nėra ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos prezumpcijos, kad UAB „Finansų srautai“ bankrotas tyčinis, nes nebuvo pažeistos šiame punkte nustatytos atsiskaitymo sąlygos. Dėl to pareiškimą dėl tyčinio bankroto pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriais, esmingai pabloginti jau nemokios įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą.

40.       Teismų nustatytomis aplinkybėmis patvirtinta, kad 2006 m. spalio 4 d. sandoris ir iš jos gautos lėšos nepablogino UAB „Finansų srautai“ turtinės padėties, priešingai – ekspertas nustatė, kad sandoris įmonei buvo naudingas. Taigi sandorio sudarymas savaime nereiškia blogo įmonės valdymo. Tačiau teismų nustatyta, kad įmonės vadovas, paskirstydamas gautus pinigus, atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nes, įmonei esant nemokiai, padengė dalį savo kaip kreditoriaus reikalavimo, kuris nebuvo pradelstas, nepadengdamas visų pradelstų dviejų įmonės kreditorių įsipareigojimų. Tokie nemokios įmonės vadovo veiksmai, netgi jei jie būtų vertinami kartu su įstatymo pažeidimu dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia, nes tai neatitiktų nutarties 26, 27 punktuose pateikto ĮBĮ 8 ir 20 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Šiuo atveju svarbu tai, kad kreditoriai buvo verslo ryšiais susiję asmenys: kreditorė UAB firma „Lietuvos melioracija“, pateikusi pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bankrutavusi UAB „Finansų srautai“, jų vadovai ir akcininkai (T. R., R. J. ir kiti) tarpusavyje susiję įvairiais verslo santykiais, yra bendri kitų įmonių akcininkai. Pažymėtina, kad 2006 m. spalio 4 d. UAB „Molesta“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį sudarė trečiasis asmuo T. R. ir UAB firmos „Lietuvos melioracija“ generalinis direktorius R. J., kuris buvo ir UAB „Finansų srautai“ kreditorius; UAB „Finansų srautai“ kreditoriai R. J. ir A. P. neginčijo nei paties sandorio, nei atlikto su kreditoriais atsiskaitymo; 2011 m. rugsėjo 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu akcininkas ir kreditorius A. P., žinodamas įmonės turtinę padėtį, pritarė sprendimui laikinai sustabdyti bendrovės veiklą. Taigi kreditoriams buvo žinoma įmonės verslo situacija, iš sandorio gautomis lėšomis buvo atsiskaityta tam tikra dalimi su visais kreditoriais ir jie ilgą laiką nereiškė reikalavimų dėl nesumokėtos skolos dalies. Pažymėtina, kad aptartas nemokios įmonės vadovo padarytas teisės reikalavimų pažeidimas gali būti įvertintas naudojant kitas teisės priemones (žr. nutarties 27 punktą).

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šioje byloje netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, nes bankrotą pripažino tyčiniu nustatę formalius tyčinio bankroto požymius, bet nenustatę tokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą šios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms teismų netinkamai taikytos materialiosios teisės normos sudaro pagrindą panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – UAB firmos Lietuvos melioracija“ pareiškimą dėl UAB „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42.       Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 5 dalis), be to, paskirstytinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė kasaciniame teisme.

43.       Byloje pateiktais duomenimis, trečiasis asmuo T. R. procese dėl bankroto pripažinimo tyčiniu patyrė 1996,55 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir 1210 Eur apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.2 ir 8.9 punktais, priteisia iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ 3206,55 Eur šių išlaidų atlyginimą.

44.       Trečiasis asmuo T. R. pateikė prašymą priteisti 1815 Eur kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimą ir pateikė tai patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.12 punktais, sprendžia tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ šių išlaidų atlyginimą.

45.       Susumavus nutarties 43-44 punktuose priteistinas sumas, iš viso iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ trečiojo asmens T. R. naudai priteistina 5021,55 Eur (3206,55 Eur +1815 Eur) išlaidų atlyginimo.

46.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi iš trečiojo asmens T. R. kreditorės UAB firmos „Lietuvos melioracija“ naudai priteista 2448,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi –1590,69 Eur šių išlaidų atlyginimo. Trečiasis asmuo T. R. pateikė duomenis, kad antstolis D. Bliznikas, vykdydamas šiuos procesinius sprendimus, išieškojo iš trečiojo asmens T. R. ir pervedė trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ naudai 4039,44 Eur, taip pat išieškojo 86,96 Eur vykdymo išlaidų atlyginimo. Kadangi teisėjų kolegija panaikino teismų procesinius sprendimus ir prašymą atmetė, tai atgręžtinas procesinių sprendimų vykdymas ir iš UAB firmos „Lietuvos melioracija“ trečiojo asmens T. R. naudai priteistina 4126,40 Eur (4039,44 Eur + 86,96 Eur) jo sumokėtų lėšų atlyginimo (CPK 760, 762 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 760, 762 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą – prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Priteisti iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ (j. a. k. 122264338) trečiojo asmens T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5021,55 Eur (penkis tūkstančius dvidešimt vieną Eur 55 ct) išlaidų atlyginimo.

Atgręžti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties vykdymą, pagal kurį iš trečiojo asmens T. R. uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ naudai išieškota 4126,40 Eur (keturi tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt šeši Eur 40 ct), ir šias sumokėtas lėšas grąžinti trečiajam asmeniui T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

        Algis Norkūnas

        Vincas Verseckas